Pagal aukštesniąją programą esame vystymosi procese, kuris turi baigtis visišku išsilaisvinimu. Ir pirmiausiai turime atskleisti esą „ištremti“ iš kažkur.
Bet iš kur esu ištremtas ir nuo ko atskirtas? Ir štai sužinau, kad egzistuoja kažkokia aukštesnioji realybė – tikra, nuolatinė, amžina, tobula, o aš esu atskirtas nuo jos ir esu kažkokioje melagingoje tikrovėje! Gyvename įsivaizduojamame pasaulyje, kaip kad mūsų pasaulį vadina kabalistai. Šis pasaulis man atrodo it praradusio sąmonę žmogaus haliucinacija.
O aš privalau išnaudoti šiuos įsivaizduojamus paveikslus tiek, kiek sugebu ir kiek man leidžia, kad pakilčiau. Man lyg ir kalba iš aukščiau: „To pakanka, o visur kitur tau padėsime iš išorės. Bet, būdamas tokios būsenos „be sąmonės“, privalai pats įdėti kažkokias pastangas, kad iš tos būsenos išeitum“.
Ar kada nors matėte, kaip žmogui grąžina sąmonę? Jį purto, žadina, neleidžia „panirti“ į save, verčia atmerkti akis, imti žiūrėti, reaguoti. Kuo daugiau su tavimi dirba ir žadina, tuo labiau padeda tau atsigauti, pažadinti savyje vidines jėgas. Ir tada pradedi reaguoti į aplinkinius ir „nepanyri“ į save.
Yra tokių akimirkų, kai tik nuo tavęs priklauso, koks galiausiai būsi: sąmoningos ar nesąmoningos būsenos. Ir mes turime pažadinti save ir pasaulį.
Be abejonės, jeigu egzistuoja vystymosi programa, kuri it traukiniu veža mus, tai privalome nuvykti iš pradinio punkto į galutinį, kol visiškai išsivaduosime. Bet pačioje šio kelio pabaigoje yra toks ruožas, kur patys turime dalyvauti judėdami į tikslą.
Ir čia irgi neturime pasirinkimo – jeigu nepanorėsi dalyvauti, tai tave privers. Negali taip būti, kad visiškai nedalyvaudamas programoje pasieksi jos pabaigą. Tu nepajausi šio galutinio taško, šios būsenos, jeigu iki tol pats nejudėjai jos link.
Tavo dalyvavimas reikalingas tau pačiam, kad tave vystytų, kad kažko išmokytų. Tik tada pajausi, ką reiškia visiškas išsivadavimas.
O be šito nieko nepajausi. Mes ir dabar esame Begalybės pasaulyje, bet argi jį jaučiame? Dėl neišvystyto suvokimo jaučiame visiškai priešingą pasaulį.
Todėl mūsų vystymasis, nuo šios akimirkos ir iki galutinio išsivadavimo, privalo tęstis, mums aktyviai dalyvaujant. Ir visa tai irgi slypi Kūrimo Sumanyme ir jo vystymo programoje.
Tiesiog atėjo laikas! Tartum augantis vaikas: kuo jis didesnis, tuo daugiau turi dalyvauti savo gyvenime. Jis turi mokytis pats kažką daryti, bent jau susirinkti savo žaisliukus. Kol jis neišaugs, kol netaps suaugęs, kai sugebės pats save aptarnauti ir tarnauti kitiems žmonėms.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Apibendrinantis įvadas“ (Pticha kolelet)

Daugiau šia tema skaitykite:

Grįžimas į sąmonę

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Buvome tarsi sapne

Klausimas: Kaip galima suvokti tikrąją tikrovę, jeigu „tyrinėtojas“ visą laiką keičiasi ir pasikeičia visi jo matavimo instrumentai?
Atsakymas: Koks skirtumas, ar aš tyrinėju pasaulį, kuris visą laiką keičiasi, kai aš nesikeičiu, ar pasaulis pastovus, o aš visą laiką keičiuosi? O jeigu nekinta nei tas, nei kitas, išvis negalėsiu nieko pasakyti apie pasaulį, nes neturėsiu matavimo priemonių, įrankių. Juk matavimas galimas tik tarp dviejų kintančių parametrų, remiantis jų tarpusavio santykiu.
Aš matuoju kažkokį santykį tarp jų, ir jis tampa man matavimo vienetu. Vadovaudamasis šiuo atskaitos tašku, matuoju visa kita.
Yra du vienas kitam nelygūs parametrai – du taškai erdvėje. Aš išmatuoju tarpusavio santykius, apibrėžiančius jų skirtumus, ir priimu juos kaip atskaitos tašką: tarkime, temperatūros laipsnis arba 10 cm. Remdamasis šiuo atskaitos tašku dabar matuoju visus kitus reiškinius.
Aš pradėjau nuo to, kad radau kažkokį skirtumą ir juo remdamasis ruošiuosi išmatuoti visus kitus skirtumus tarp savybių, jėgų, vietų erdvėje, norų. Visada matuoju skirtumus, pokyčius, nesvarbu, tarp ko jie yra. Jeigu nėra pokyčių, tai nėra ką matuoti, aš tiesiog prarasčiau visus pojūčius.
Jeigu dabar nevyks jokių pokyčių, pasaulis manyje sustings, numirs, aš prarasiu visą supratimą, suvokimą, pojūtį – tarsi nieko nebūtų.
Visas mūsų gyvenimas nėra kažkokios būsenos pajautimas, o pojūtis pokyčių, pereinant iš vienos būsenos į kitą. O jeigu pokyčiai tarp būsenų vadinami gyvenimu, išeina, kad man gali būti dvi gyvenimo formos: viena – kai gyvenimas keičiasi išorėje ir kita – kai pokyčiai vyksta manyje.
Jeigu manau, kad gyvenimas vyksta ir keičiasi ne manyje, tai vadinama gyvenimu šiame pasaulyje. Gyvenimas, kuris keičiasi manyje, vadinamas dvasiniu, ateities pasaulio gyvenimu. Tačiau visada gyvenimas yra pokyčiai, viskas priklauso tik nuo to, kur aš juos matau.

Iš 2011 m. gegužės 10 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Video klipas rusų k.

Rabašas, Dargot Sulam, 71 straipsnis, „Tremtis“: „Tremtis reiškia, kad žmogus yra savimeilės valdžioje ir negali dirbti, kad duotų.
Savimeilė jam būna tremtimi tik tada, kai jis nori išeiti iš jos valdžios, nes jaučia kančias negalėdamas nieko daryti dėl davimo.“
Nesuvokiame, kad viduje keisdamiesi galime atsidurti naujoje tikrovėje. Ir tada iš mūsų dabartinės būsenos neliks nieko, išskyrus gyvūninio kūno „apvalkalą“. Žmogaus įgyta nauja vidinė prigimtis neturi nieko bendra su esama būsena, mūsų pasaulio „teritorija“.
Todėl sunku savo būseną pavadinti „tremtimi“. Juk tai – mūsų gyvenimas, visi taip gyvena. Kartos keičia viena kitą, žmonija tvirtai stovi ant žemės, mėgaujasi maistu, seksu, šeima, pinigais, valdžia ir žiniomis. Šešių pagrindinių norų – gyvūninių ir žmogiškųjų – niekas neatšaukė… Mes tai vadiname realistiniu požiūriu.
Ir iš tikrųjų nėra ko čia neigti. Egzistuoju šiuose noruose, juose kontaktuoju su kitais žmonėmis, kurie gyvena toje pačioje tikrovėje kaip ir aš.
Pamažu viduje pasirengę žmonės ima jausti, kad šis pasaulis reliatyvus. Jis yra toks, nes tokį jį atskleidžiame, o ne todėl, kad toks jis yra savaime. Vadinasi, pakeitę požiūrį išvysime kitokį pasaulį.
„Požiūris“ – tai tikrovės suvokimas. Pakeisti požiūrį – reiškia pakeisti savo prigimtį, kad galėtume suvokti realybę pagal kitokį modelį, kitokią vidinę programą. Atskleidžiu kitokį paveikslą, jei kitaip iššifruoju ateinančius duomenis.
Ir štai, kai kurie jau „užuodžia“, nujaučia skirtumą suvokiant tikrovę, jaučia, kad mūsų tikrovė reliatyvi, priklauso nuo piešiančių jos paveikslą savybių rinkinio. Tokie žmonės jaučiasi „suspausti“, o judėdami pirmyn atsiduria tikroje „belangėje“, tremtyje, kurios neįmanoma pakelti. Šio pasaulio sienos juos slegia.
Ir tada ateina išėjimo iš tremties akimirka.

Iš 2011 m. balandžio 10 d. pamokos tema „Pasirengimas išėjimui iš Egipto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „tremtis”

Tikrasis Pragaras ir Rojus

Išeiti iš tremties

Pasaulinis kongresas Maskvoje, septintoji pamoka

Klausimas: Aš matau pasaulyje ne tik blogį, bet ir gėrį. Blogį turiu surasti savyje ir ištaisyti. O ką daryti su gėriu?
Atsakymas: Nieko gero, iš tikrųjų, išoriniame pasaulyje nėra. Tai mano egoizmo piešinys. Jeigu aš teisingai siekiu tikslo, tai pradedu matyti gerą šaknį visur, kas mane supa, nes pradedu čia matyti Šviesos, Kūrėjo pasireiškimą. Tai atsiskleidžia tik tiek, kiek veržiuosi pro šį pasaulį tikslo link.
Nemanau, kad turėtume kreipti ypatingą dėmesį į šį pasaulį, jį analizuoti. Pradėk pro jį siekti tikslo ir jis pagal visa tai pasitemps, pakeis savo formą.
Tu atskleisi, kad gėrio nėra, jeigu neprijungsi prie jo teisingo ketinimo. Tiesiog taip nieko gero nėra. Yra tik vienas didžiulis, neištaisytas noras, kuris virsta geru su ketinimu duoti, su ketinimu dirbti kitų naudai.

Iš 2011 m. birželio 12 d. septintosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Sudužę akiniai

Veiksmas ir ketinimas

Klausimas: Išorinis pasaulis nuolat kuria daugybę trukdžių vidiniam darbui. Kodėl jis vis dėlto mums toks reikalingas?
Atsakymas: Jeigu nebūtum susijęs su visuomene, jeigu nebūtum „išsklidęs“ tarp žmonių, tavo išsitaisymas užtruktų daug ilgiau, šimtus metų.
Išorėje atsiskleidžia tavo asmeninio egoistinio noro sluoksniai, kol kas labai tolimi nuo išsitaisymo. Žmonės, su kuriais tu dirbi ir susiduri savo gyvenime, jų norai ir ketinimai – visa tai yra tavo troškimų „sluoksniai“, kurie dar nepasiekė išsitaisymo etapo.
Argi jie egzistuoja išorėje? Ne. Tu matai save. Jie nėra pašaliniai – visos šios savybės yra tavyje ir tik tau atrodo, kad tai svetimi žmonės.
Žmogaus išorėje nėra nieko. Aišku, sunku suderinti šiuos skirtingus rakursus, jie niekaip nesusijungia į bendrą vaizdą – ir taip bus iki tol, kol įžengsime į dvasinį pasaulį. Ir vis dėlto, kai bandai įsivaizduoti priešingybių vienybę, tai tau padeda tavo kelyje. Painiava – pats didžiausias išsitaisymas. Nebijok susipainioti: visos dalys susidėlioja kartu, o paskui Šviesa jas sujungs.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesach

Daugiau šia tema skaitykite:

Už žmonių veidų slepiasi Kūrėjas

Visas pasaulis sukurtas man padėti

Tobulumui svarbus kiekvienas

Gamta – tai absoliutus gėris ir dėl to viską reikia vertinti pagal galutinę būseną, į kurią ji mus veda. Apskritai „gamta“ ir „Kūrėjas“ yra vienas ir tas pats.
Kodėl gi ji taip sukūrė, kad vystydamiesi turime patirti šitiek nemalonių, problemiškų, bjaurių būsenų kelyje į gerą finalą?
Atsakymas paprastas: gėris kaip toks neegzistuoja. Mes atskleidžiame jį tik lygindami su blogiu. Nėra gėrio be blogio, ir todėl turime vėl iš naujo išryškinti trūkumus ir ieškoti, kaip juos atitaisyti. Tik tokiu būdu įgyjame jausmo gilumą. Kontrastas tarp gėrio ir blogio dovanoja mums supratimą ir praeidami virtinę būsenų sukaupiame patirtį, kaip iš blogio pereiti į gėrį.
Šitaip pamažu eidami pirmyn, surenkame savyje visą blogį, o virš jo – visą gėrį, ir tuomet įsisąmoniname skirtumą tarp jų, bedugnę tarp begalybės su minuso ženklu ir begalybės su pliuso ženklu. Visa tai sutelpa, absorbuojasi mumyse ir tampa mūsų indu, talpa.
Gėris ir blogis, pliusas ir minusas negali mums egzistuoti atskirai. Nėra Kūrėjo be kūrinio. Mes kalbame apie Šviesą tik indo atžvilgiu, kuri jau yra jo viduje. Mes netiriame Kūrėjo be kūrinio, kurį Jis sukūrė.
Negalime pasakyti, ar buvo kažkas anksčiau, nes čia išnyksta pati laiko sąvoka, pats suvokimo pagrindas. Nėra kam ir apie ką kalbėti. Viskas suvokiama tik kūrinyje ir nors jis antrinis Šviesos atžvilgiu, bet tik kalbant apie priežastis ir pasekmes.
Ari rašo: „Iki kūrimo pradžios paprasta Aukščiausioji Šviesa užpildė visą realybę“. Kitaip tariant, Šviesa jau užpildo tikrovę, egzistuoja joje ir leidžiasi suvokiama, pajaučiama. Suvokęs šią realybę kabalistas pasakoja mums apie ją. Mes niekada negalime kalbėti apie tai, ko patys nesuvokėme savo induose.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal temą „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužę akiniai

Ir kančios pavirs malonumais…

Beveik gerai – tai blogai

Pripratome prie savosios realybės, bet, iš esmės, ši realybė nesubalansuota. Pradedant Visatos susiformavimu ir iki šių laikų, vystymasis vyksta kovojant dviem, visada viena kitai priešingoms, jėgoms.
Jos reiškiasi įvairiai: teigiamas ir neigiamas užtaisas, trauka ir atostūmis, karštis ir šaltis… Gamta vystosi būtent vykstant šiai kovai.
Kyla klausimas: kodėl gamta sukurta būtent taip? Kuo naudingas progresas, grįstas dviejų jėgų kova? Kodėl pasaulis išbalansuotas, kitaip tariant, kodėl jis vystymosi?
Juk ne atsitiktinai viskas vyksta būtent taip – vis naujų formų virtine − nuo negyvojo iki žmogaus lygmens. Dviejų jėgų kova kaskart sukuria vis aukštesnes, pažangesnes, pirmaujančias, išsivysčiusias stadijas.
Ar toks vystymasis išeina kūriniui į naudą? Akmuo, suprantama, nepatiria tokios kančios, kokia tenka augalui, o žmogaus pakopoje kančios yra didžiausios. Žmogus kenčia už visus, nes yra imliausias. Bet, kita vertus, žmogaus gyvenimo pajautimas yra labiausiai išvystytas. Galų gale matome, kad negalima sustabdyti šio vystymosi, nes jis nulemtas pačios Gamtos.
Vystymasis ir yra pastovus dviejų jėgų kovos rezultatas. Jos ne naikina viena kitos, bet grumiasi ir taip sukuria trečiąją, pažangesnę ir jungiančią jas abi formą. Tai, kas mums atrodo kaip nesantaika ir naikinimas, iš tiesų, yra kūrimas. Nesuprasdami proceso matome jame dviejų nesutaikomų priešybių kovą.
Bet iš tikrųjų šios jėgos kontaktuoja, kad įsijungtų viena į kitą ir gautų aukštesnį už jas pačias rezultatą. Mūsų matoma kova iš esmės yra susijungimas.
Šis susijungimas sukuria naują formą, siekiančią tam tikro tikslo. Viskas gamtoje egzistuoja pagal priežasties-pasekmės principą ir paklūsta bendrajam procesui, kuriančiam pažangesnes, labiau išvystytas stadijas.
Tad kurgi nauda, koks labiau išvystytos formos pranašumas lyginant ją su ankstesniają, mažiau išvystyta?
Kaip jau kalbėjome, nauda – blogio įsisąmoninimas. Labiau išsivystęs kūrinys stipriau jaučia blogį savyje ir aplinkoje, todėl sugeba įsiskverbti į gilesnį gamtos lygmenį, užmegzdamas ryšį su joje veikiančiomis jėgomis.
Šis blogio įsisąmoninimas ir veda kūrinį į pusiausvyrą su gamta. Jausdamas save tarp dviejų priešingų jėgų, jis randa jų pusiausvyros tašką, iš jų abiejų pradeda formuoti save ir taip vystosi.

Iš 2011 m. kovo 28 d. pamokos, tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogiškoji teritorija

Po volu arba inkubatoriuje?

Sudužę akiniai

Klausimas: Norint pradėti siekti kitos būsenos, reikia ją įsivaizduoti. Bet kaip tai padaryti? Kaip pasiekti, kad mano fantazija skirtųsi nuo realybės tik tuo, jog dar nėra įgyvendinta?
Atsakymas: Pasakyta, jog turime supanašėti su Kūrėju savybėmis. Kūrimo priežastis, jo procesas, programa ir tikslas apibūdinami vienu žodžiu: susiliejimas. Jį turime pasiekti, norime to ar ne. Niekas šito mūsų neklausia, čia nėra pasirinkimo.
Pasirinkimas – tik įgyvendinant, kai pats prieini teisingą norą, nukreiptą į iš anksto nubrėžtą tikslą. Ir tai natūralu: argi galima iš kūrinio reikalauti, kad jis sugalvotų ką nors savo? Ne. Mums iš pat pradžių nustatytos ribos, kuriose ir veikiame.
Taigi, kūrimo tikslas – pasiekti Kūrėjo pakopą, kitais žodžiais tariant, tapti žmogumi (Adam), panašiu į Kūrėją. Bet iš pradžių mes turime šito panorėti. Nes kitaip mes – tai ne mes, ir kūrinio nėra.
Kūrėjas sukūrė ypatingą kūrinį – „žmogų“, turintį visiškai neteisingą norą. Tačiau jam suteiktos visos reikalingos priemonės, visos vidinės ir išorinės sąlygos, kad galėtų nustatyti teisingą norą, jį išauginti, suformuoti, sulipdyti, apibrėžti viduje, suteikdamas jam teisingą formą. Šis noras nukreiptas į galutinę būseną, į galutinį užpildymą, į aukščiausią statusą – o kitaip sakant, į Kūrėją.
„Kūrėjas“ – tai davimo ir meilės savybė, o žmogus nuo pat pradžių visiškai Jam priešingas, nes gauna ir yra savimyla. Tačiau žmogui duota galimybė virš savęs suformuoti meilę artimui. Padedami aplinkos formuojame teisingą požiūrį, siekiame meilės, reikalaujame taisančios jėgos ir įgyjame davimo artimui jėgą.
Iš pradžių įgyvendiname principą: „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“, − taip žmogus tampa neutralus, pakyla virš egoizmo ir įgyja Binos, davimo savybę. O po to šią savybę realizuojame gavimo noru – mėgaujamės duodami, dirbame su artimo noru, kad jį užpildytume. Užuot išnaudojęs artimą, išnaudoju save jo malonumui – ir tai visiškai priešinga tam, ką įsivaizdavau anksčiau.
Taip mes ir tampame panašūs į Kūrėją.

Iš 2011 m.gegužės 6 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Besiplečianti Begalybė

Jėga, gaivinanti šitą pasaulį

Panorėkite – ir išgirsite!

Klausimas: Norą mes vadiname kūrimo medžiaga. Bet kaip tai susiję su mūsų pasaulio materija?
Atsakymas: Mūsų pasaulio materija tau atrodo kieta, skysta arba dujinė. Garuodama ji tavo pojūčiuose tarsi pranyksta, o po to vėl sugrįžta, virsdama drėgme. Taip tu suvoki materijos cirkuliaciją.
Iš tikrųjų kalba eina ne apie materiją, o apie jėgą. Ši jėga veikia mūsų jutimo organus, skaidosi jų prizmėje ir pasirodo kaip materialiojo pasaulio  medžiaga. Toks vaizdas piešiamas mūsų sąmonės ekrane.
Pavyzdžiui, tu negali paliesti oro, įvairių bangų ir daugelio kitų reiškinių. Materialūs jie ar ne? Materialūs. Kokia tai materija? Noras mėgautis. „Tačiau aš negaliu jo paliesti“. Taip, negali. Na ir kas? Juk tavo kūnas – tai gyvūnas, apribotas penkiais jutimo organais ir jais suvokiantis labai siaurą reiškinių spektrą.
Argi galima gamtą vertinti pagal save? Įsivaizduok kokį nors gyvūną, kuris sutvarko pasaulį tik pagal tai, kaip jaučia ir supranta. Argi tai galima vadinti rimtu, objektyviu tyrimu, pagrįstu mokslu?
Pavyzdžiui, tu jauti delne ledo gabalą. Bet štai jis ištirpo ir išgaravo – taip pat ir iš tavo jutimų. Reiškia, tai jau ne materija?
Kabalistai aiškina, kad tavo pasaulį apibrėžia jėga – tik tau ji pasireiškia, tarkim, šalto ledo gabalo pavidalu. Beje, kai kuriems jis visai neatrodys šaltas, ir apskritai, jų pojūčiuose jis bus kitoks.
Buvo sukurtas tik noras mėgautis, gavimo jėga. Po to, vystydamasi, ji pasiekė ketvirtą stadiją – bet tik dėl Šviesos, kuri vis labiau skverbėsi į ją. Kaip sviestas persunkia tešlą, kad ji pasikeistų, įgautų naują formą, taip ir mūsų medžiaga, noras mėgautis, keitėsi veikiami Šviesos, kol iškilo klausimas: kas aš?
Kaip  kilo šis klausimas? Iš palyginimo su Šviesa. „Iš kur aš? Kodėl aš? Kas mane valdo? Kas dar yra manyje?“ Štai ko, iš esmės, klausia kūrinys. Visi mūsų klausimai – tai klausimai apie Kūrėją, kuris slepiasi mumyse. Ir jie kyla veikiami Šviesos. Mes privalome atskleisti Kūrėją  ir prilygti Jam savo savybėmis. Neturime kitos išeities.
Taigi, yra tik jėga ir ta jėga piešia mūsų ekrane realybės paveikslą. Kūrėjas – tai davimo jėga, mes – gavimo jėga, tarp kurių – ekranas. Kas tai yra? Iš kur jis atsirado? Davimo jėga, įsiskverbusi  į gavimo jėgą, sukelia joje ypatingą santykį, norą prilygti davimui. Tai ir yra ekranas.
Taigi, visa realybė – tik dvi jėgos.

Iš 2011 m. kovo 18 d. pamokos tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Tuštuma, kurioje slypi mintis

Pasaulis – už davimo jėgos ribų