Klausimas: Kabalos mokslas moko, kad „nėra nieko kito – tik Jis“, kad Kūrėjas yra geras ir tobulas. Kaip į tai turi reaguoti šią tiesą atskleidęs žmogus, jei jis tampa žmogžudystės liudininku?
Atsakymas: Matydami pasaulyje blogį, stebimės: „Kaip gali būti, kad Kūrėjas – geras ir tobulas, geras ir kuriantis gėrį“?
Visas kabalos mokslas yra taikomas būsenoms, esančioms lygiuose aukščiau machsomo (riba tarp materialaus ir dvasinio pasaulio). Tiktai šiose pakopose valdo gėris. Įgydamas davimo savybę, pradedi suprasti, kad pasaulis – nuostabus, o Kūrėjas – geras.
Žemiau šios ribos vienas kitą ėda tiesiogine ir perkeltine prasme. Čia nesulauksime gerų poelgių,  priešingai, mes visi, visame pasaulyje, jausimės vis blogiau ir blogiau, nes tai verčia atsikratyti savo ego.
Jeigu mums būtų patogu, Kūrėjas būtų geras, ir gyvenimas būtų puikus, tai liktume mažais egoistais, besimėgaujančiais mažmožiais. Tik nelaimės skatina mus vystytis.
Tačiau, peržengęs ribą tarp materialaus ir dvasinio pasaulio, toliau vystaisi savo noru. Tada problemos tau nebereikalingos, nes savo vystymosi jėgą generuoji pats.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Mokytis matyti gėrį

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Klausimas: Jeigu žmogus įstengė pakilti virš visų savo materialių interesų ir susijungti su aukščiausiąja gamta, su Kūrėju, tai fizinė mirtis jam jau nieko nereiškia?
Atsakymas: Tai tiesa. Kai pačioje savo kelio pradžioje paklausiau apie tai savo mokytojo, jis pasakė taip: studijuojantis kabalą žmogus turi pasiekti tokią būseną, kai ims kreipti dėmesį į savo materialaus kūno gyvenimą taip, tarytum dienos pabaigoje nusirengtų purviną drabužį, mestų jį skalbti, o kitąryt apsivilktų naują. Lygiai taip ir mūsų kūnas.
Tai labai realūs dalykai. Jie kyla iš savęs tyrinėjimo, kada savojo gyvenimo nebejaučiu savo kūniškuose noruose. Juk nūnai gyvename dėl savo materialaus kūno! Bet jeigu palieku jo pojūčius ir susisieju su aukštesne virš jo esančia realybe, tai nedelsdamas pajuntu amžiną gyvenimo tėkmę.

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo mirties

Paskutinę galimybę užmušė srove…

Amžinos sielos beieškant

Klausimas: Aš negaliu suprasti mūsų pasaulio atsiradimo ir egzistavimo prasmės. Tai kūrinio kaltė ar Kūrėjo sumanymas? Kas kaltas dėl šio nesusipratimo?
Atsakymas: Čia niekas nekaltas. Mes esame tokios būsenos, kai vietoj didelio ir nuostabaus Begalybės pasaulio matome netobulus mūsų pasaulį ir mus pačius. Todėl įdėkime pastangų ir visa tai išnagrinėkime iš davimo, o ne gavimo pozicijų. Ir tada pamatysime, kad esame visiškai ištaisyti nuostabioje ir milžiniškoje sferoje, pripildytoje Šviesa, Kūrėju.
Nieko kito ir nebuvo. Tiesiog klaidingai supratome tai, kur egzistavome. Kaip nuo pradžių, taip ir dabar egzistuojame nuostabioje erdvėje. Todėl pasistenkime, kad tai taptų mums akivaizdu.

Iš 2011 m. liepos 10 d. virtualios pamokos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Gyventi bėgant nuo prasmės

Suaugti ir tarnauti žmonėms

Klausimas: Jeigu Kūrėjas turi kažkokią mūsų vystymo programą, tai kam mums kištis ir bandyti ją apeiti?
Atsakymas: Yra natūrali vystymo programa, kuri vadinasi „prigimtimi“. Gamta turi variklį, kuris sukasi išjudindamas visą vystymąsi, ir paklusdami jam einame jau šimtus, tūkstančius metų ir taip vystomės. Taip buvo per visą žmogaus egzistavimą šioje Žemėje.
Bet šioje programoje slypi ir tai, kad žmogus palaipsniui išsivystytų iki tokios būsenos, kai pats įsijungs į šį darbą. Gamtoje esanti jėga visada veikia norą ir jį vysto. O šio noro viduje, ji taip pat vysto tašką, išėjusį iš sielos šaknies.
Ir kažkurią akimirką be noro mėgautis mumyse prabunda dar ir šis taškas. Ateina laikas, kai jis ima reikštis ir reikalauti iš žmogaus realizuoti tą tašką.
Šis taškas realizuojamas aukščiau noro ir todėl žmogus jaučia savyje susidvejinimą, jaučia stovintis prieš pasirinkimą: ar eiti su savo ego, su paprastais žemiškais norais: maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios, ar vystyti šį dvasinį tašką ir išsiaiškinti − kas aš, iš kur atsiradau, kur yra Aukštesnioji jėga, kam visas šis gyvenimas ir kokia jo prasmė?
Taškas širdyje pradeda uždavinėti visus šiuos klausimus ir sukelia sumaištį žmoguje. Ir tada jis kažkokiu būdu suranda kabalos mokslą – irgi pagal programą! Gyvenime nėra jokių atsitiktinumų, viskas, kas vyksta šiame pasaulyje, nusileidžia mums iš Aukštesniojo pasaulio. Net ir tai, ar pasirinksi antrąjį kelią, ar ne, ar turėsi visas galimybes, kad tai realizuotum, – visa tai irgi nulemta kūrimo programos.
Dabar atėjai mokytis ne todėl, kad pats taip pasirinkai. Tiesiog buvo jėgos, kurios tave veikė ir padėjo suprasti, jog ateiti verta. Tavo laisvė prasideda tik tenai, kur tau tenka rinktis: įsijungti į kabalistinę grupę, ar – ne. Pasirinkimas slypi netgi giliau: ar esi pasirengęs atsisakyti savo egoizmo, kad įsijungtum į grupę, ar dar – ne.
Pasirinkimas glūdi tik tarp dviejų tavo norų: noro, nukreipto į patį save, arba noro, nukreipto iš manęs į išorę. Štai čia iš tikrųjų renkiesi. Noras, nukreiptas į save, vadinasi ACHAP, apatine parcufo dalimi. Noras, nukreiptas į išorę, vadinasi Galgalta vė Einaim, viršutine parcufo dalimi. O tarp jų yra tokia sritis, kuri vadinasi „klipat noga“, kurioje tu neva priimi sprendimus.
Kyla klausimas, kuo remdamasis priimi sprendimus, ir kaip tavimi manipuliuoja iš aukščiau, kad nuspręstum taip arba kitaip.
Toje pat programoje įrašyta ir tai, kad privalome platinti kabalą visame pasaulyje. Be šito pasaulis neišsitaisys, juk jis, kaip visi likę gamtos lygmenys, veikia tik pagal savaiminę vystymosi programą. Mintyse, veiksmuose, ketinimuose mums būtina teisingai išnaudoti visus šiuos lygmenis: likusią žmoniją, taip pat gyvūniją, augaliją ir negyvąją gamtą, idant prijungtume juos sau ir visi kartu, visa kūrinija, iš šio pasaulio pakiltume į Aukštesniojo pasaulio pakopą.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Apibendrinantis įvadas“ (Pticha kolėlėt)

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Mintys apie laisvę – melas ant melo

Keletas laisvės akimirkų

Klausimas: Gyvenimas mūsų pasaulyje atrodo kaip viena nesibaigianti kančia su pertraukėlėmis, kurios leidžia žmogui atsistoti ant kojų po eilinio likimo smūgio, kad gautų kitą.
Tokia žmogiškoji istorija, toks eilinio žmogaus gyvenimas. Koks tai procesas ir kur jame dovanos, kurias Kūrėjas atneša kūriniui?
Atsakymas: Įsivaizduok: tolimoje tolimoje galaktikoje aš peržvelgiu bekraštę žvaigždžių erdvę ir ieškau kažko šioje begalybėje. Įgaunu šviesos greitį ir lėtai įveikiu milijardus šviesmečių, artėdamas prie mūsų galaktikos, prie mūsų Saulės sistemos, prie mūsų Žemės. Aš nusileidžiu ant paviršiaus ir čia randu žmones.
Sunku įsivaizduoti skalę, kurioje sugretinčiau tokius skirtingus mastus.
Panašiai ir mes nesuprantame, kokioje esame sistemoje. Mes mokame skaičiuoti ir tyrinėti savo mastu, pagal savo kriterijus. Svorį palyginame su tuo, kiek galime pakelti, atstumą – su tuo, ką galime įžiūrėti, gėrį ir blogį – su tuo, kas mums gerai ir blogai. Visas mūsų spektras – mažytis milžiniškos skalės fragmentas su menkučiais skirtumais.
Tačiau dabar kalbame apie dvasinę sistemą, kurioje visa mūsų Visata nepastebimai maža, apie mechanizmus, didžiulius pagal savo kokybines charakteristikas. Palyginus su jais, visas mūsų pasaulis yra vienoje savybėje – mažame egoistiniame nore, kurį atgaivina šviesos kibirkštėlė. Šito noro materiją kaip „kažką iš nieko“ sukūrė Šviesa, kuri čia prasiveržė, nubraižydama tikslią dvasinio kūrinio projekciją.
Ir štai iš tokios būsenos tu dabar sprendi apie visos žmonijos kančias. Teisingai, tokie mūsų pojūčiai, kiekvienas neigia pagal savo trūkumus ir teisia pagal tai, ką mato jo akys. Na, ką gali padaryti? Taip turime judėti į priekį, o suprasti daugiau – ne mūsų jėgoms. Gigantiškas paveikslas išskleistas priešais, bet negali jo įžiūrėti.
Mes sugebame tiktai šiek tiek suprasti paprastą faktą: norų trūkumą, indų trūkumą. Klausimų užtenka: „Ar gali Kūrėjas pakeisti save, nekintantį? Ar gali Jis sukurti akmenį, kurio pats nepakeltų? Kodėl Jis iš pradžių nesukūrė mūsų tobulų?“ Bet visos šios mįslės – beprasmės.
Atsižvelgiant į mūsų gyvenimą, reikia suprasti vieną principą: mes turime išgyventi priešingas būsenas. Tiktai iš tų priešingybių, pažindami šviesos pirmenybę iš tamsos, mes formuojame indus aukštesniam, labiau pakylėtam pajautimui. Kai manyje bus užbaigti indai, pasaulis plačiai atsivers. Niekas nuo manęs nesislepia už akmeninės sienos, tiesiog aš turiu savyje sukurti indus, kad pamatyčiau tikrovę.
Šitas vystymasis būtinas, Kūrėjas negali jo įgyvendinti iš anksto. Kodėl? Kol kas nežinau. Galiu pateikti kelias prielaidas, bet tai nieko neduos. Nes tu į viską numosi ranka: „Netikiu! Vis tiek gali!“ O kitų faktų neturi.
Tačiau egzistuoja taisyklė: šviesos pirmenybė paaiškėja tamsoje. Bet kuris daiktas vertinamas tik lyginant su jo priešingybe. Todėl privalome etapais pereiti šitas būsenas, formuodami indus tikrovei, kurioje esame, atverti.
Mes esame Begalybės pasaulyje, bet tu to nejauti. Tad vystyk savo indus. Tau suteikė galimybę vystyti, kitaip tariant, taisyti juos. Tau specialiai davė sudaužytus norus, priešingus ištaisytiems. Kodėl? Kad tu augtum ir rinktum juos, suprasdamas ir atverdamas pasaulį.
Kitaip negalima. Paskui tu pateisinsi kūrinį.
Ilgas procesas, trunkantis keletą dešimčių tūkstančių metų, kai mes kenčiame, yra teisybė mūsų masteliu. Tačiau iš tikrųjų mes nesuvokiame, kokiuose mastuose egzistuojame. Be šito mažo „kambarėlio“ yra dar ištisas pasaulis, kurio tu niekada nematei. Tu gyveni ridike kaip tas vikšras iš Baal Sulamo pavyzdžio.
Klausimas: Kam šitam vikšrui pasakoja apie Duodantįjį ir Jo meilę?
Atsakymas: Kad tu siektum šito, kad suprastum: yra tikslas, dėl kurio apsimoka išlįsti iš ridiko. Dar daugiau, tau duoda ne tik supratimą, bet ir priemonę. Visi mes – tarsi kirminai ridike, bet jeigu kiekvienas pradės stumti kitus į lauką, mes iš tikrųjų išeisime.
Taigi, sprendimas yra. Kol tu mėgavaisi gyvenimu šitame pasaulyje, tau šito nesiūlė. Dabar gi tave įkelia į naują, globalią sistemą ir duoda sprendimą.

Iš 2011 m. birželio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Toros galia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Mokslas apie pasaulį

Klausimas: Ką reiškia, kad nėra Šviesos be indo (noro)?
Atsakymas: Įsivaizduok, kad sirgdamas ateini vakarienės. Ant stalo padėta daug skanių patiekalų, ir visi valgo su didžiuliu apetitu, o tau visai nieko nesinori.
Dar vakar kartu su malonumu valgei su visais ir džiaugeisi vaišėmis. Tačiau šiandien nejauti jokio skonio ir nelieti maisto − lyg sėdėtum prie tuščio stalo.
Tai vadinama noro, indo (kli) trūkumu. Pripildymą ir malonumą jaučia tie, kurie turi didelį apetitą, o neturintieji apetito − nesimėgauja.
Mūsų pasaulyje mums vis dar atsiskleidžia galimas užpildymas – kas kad tik materijoje, o ne jaučiant malonumą. Vienas jaučia malonumą, kuriuo jį vilioja ant stalo padėtos vaišės, o kitas to malonumo nejaučia, nors abu mato lėkštes su maistu! Tačiau dvasiniame pasaulyje kitaip: Šviesa, pripildymas tenai atsiskleidžia tik su sąlyga, kad turi apetitą.
Įsivaizduok, kad su sergančiu bičiuliu sėdi prie stalo. Tu matai vaišėmis apkrautą stalą, tačiau jis nieko nemato. Jis apskritai nemato nė vieno patiekalo – štai taip vyksta dvasiniame pasaulyje!
Materialiame pasaulyje taip pat kartais sakome: „Aš čia nieko nematau (ką norėčiau suvalgyti).“ Nors, aišku, kad akys mato. Kadangi dvasiniame pasaulyje malonumas neįsivelka į jokius materialius produktus – mes jo nematome.
Kitaip tariant, viena, ko mums trūksta – tai indo, noro, apetito. Dabar sergame tokia liga, kuri vadinasi „egoizmas“, ir todėl nejaučiame dvasinių malonumų.
Priešais mus malonumų vandenynas, visas pasaulis priešais mus – ir tai ne „šis pasaulis“, o Begalybės pasaulis. Visi pasauliai yra čia, šalia tavęs, o tu matai tik „šį pasaulį“ , nes tik jam tau pakanka apetito. Gimei turėdamas tokį norą, kad tik čia gali atskleisti skonį.
Dvasinį pasaulį galėsi pajausti tik tada, jei iš pradžių įgysi apetitą. Tik su šia sąlyga atskleisi Šviesą. Šviesa yra, štai ji! Tik tu neįstengi jos atskleisti. Nes priklausomai nuo savo noro galėsi atskleisti Šviesos dalį − tą, kurios tau trūksta.
Tačiau, kaip iš anksto žinoti, ką reikia atskleisti, jeigu niekada nematėme Šviesos ir nežinome, kas tai yra? Jei kas papasakotų apie man žinomus skonius, tada dar pajėgčiau suprasti.
Todėl mumyse pabunda „informacinis genas“ (rešimo) – kažkoks neaiškus būsimo malonumo pojūtis. O tada privalau ateiti į grupę, skaityti knygas ir išgirsti, kiek tai svarbu – privalau save pažadinti. Tačiau, jei nėra noro, jei nėra poreikio, – neįmanoma atskleisti dvasinio pasaulio.
Yra pasakyta: „Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos“. Visas pripildymas priešais tave − prašau! Imk! Tu pats nenori, tai kuo tada skundiesi? Juk pats jo nenorėjai…

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Apibendrinantis įvadas“ (Pticha kolelet)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Egzistuojame tikrovėje, kurioje vystėmės tūkstančius metų. Iš pradžių buvome laukiniais, nežinojome, kas, dėl ko, kaip ir kodėl, – tikri gyvūnai. Paskui tarpusavyje užmezgėme žmogiškuosius ryšius, suformavome visuomenę, ėmėme vystyti technologijas.
Ir štai palaipsniui visuose šiuose procesuose randame iš pat pradžių kryptingą procesą. Žmonijoje visada atsiskleisdavo naujos troškimų ribos, kaskart stumiančios mus naują į  vystymosi etapą, idant galėtume pripildyti save. Tačiau pasiekę tam tikrą būseną, tam tikrą vystymosi lygį, patiriame tokius norus, kurių neįmanoma įgyvendinti mūsų pasaulyje.
Staiga žmogus susimąsto apie tokius dalykus, kurių čia nesuseksi. Maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios įvairiomis variacijomis ir kombinacijomis – štai ir visas rinkinys. Atrodytų, ko gi dar? Ir vis tik vieną gražią dieną žmoguje kyla nauji klausimai: apie jo šaknį, egzistavimo priežastį. Vystydamasis žmogus netikėtai pastebi, kad bet kuriam daiktui būdinga priežastis, procesas ir rezultatas – pradžia, vystymasis ir pabaiga. Matyt, ir aš ne išimtis?
Šis klausimas priklauso jau ne gyvūninei pakopai, o žmogui mumyse. Iki jo atsiradimo, turinčios žmogaus pavidalą būtybės neklausinėja savęs apie gyvenimą arba klausia, bet pasitenkina įvairiausiais nusiraminimo metodais. Mes gi kalbame apie žmogų, norintį sužinoti: „Kam aš, kodėl aš, iš kur ir į kur?“ Kaipgi jam gauti atsakymus į savo klausimus?
Pradžioje reikia išsiaiškinti patį klausimą, juk jis nepaprastas. Užduoti jį gali bet kas, tačiau esmė, kiek jis gilus ir kryptingas. Juk klausimas ir yra indas, kli.
Galiausiai žmogus visiškai susipainioja. Be to, pagal savo prigimtį, mes siekiame nusiraminti – pasitelkę įvairius veiksmus, papročius, įpročius. Aš kažką darau – ir man gerai. Tad sukurkime papročius, kurie padės mums gauti psichologinę kompensaciją, pripildymą.
Taip ir užliūliuojame save, nenorėdami atskleisti sau visos klausimo gelmės ir naudotis ja vystantis, kad prisikastume iki tiesos. Mums nėra svarbi tiesa, mums svarbiau nusiraminimas.
Kitaip sakant, nesidžiaugiu, kad manyje vystosi naujas indas, naujas noras, nukreipiantis mane kažko ieškoti, verčiantis analizuoti, sukeliantis vidines kančias. Idealiu atveju turėčiau mėgautis juo – juk taip aš vystausi, o vystymasis svarbesnis už trumpalaikius pojūčius. Tačiau kam − jeigu man ir be to pavyksta prisipildyti ir atvėsinti aistras? Pakanka to, kas yra.
O čia užgriūna nuovargis, maudžia gyvenimo sunkumai, ateina senatvė ir žmogus sutinka tenkintis mažmožiais vietoj daug didesnių dalykų.
Taigi mūsų problema ir didelė kliūtis mums − iš įprasto vystymosi lygmens pakilti į dvasinę pakopą – Žmogaus pakopą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas“ sukūrė „Tai“?

Ką vadinsime žmogumi?

Mokytis būti suaugusiam

Pradedančiajam būdinga kovoti su kliūtimis ir bandyti jas pašalinti. Jis kol kas nesupranta, jog visos jos kyla iš „Nėra nieko, išskyrus Jį“ ir laiko jas paprasčiausiais atsitiktinumais bei gyvenimo nesėkmėmis.
Jis kol kas negali per šias kliūtis užmegzti ryšio su Kūrėju ir nemato, jog visi gyvenimo įvykiai ateina iš Jo. Todėl atstumia jas savo egoizme ir pyksta ant kitų, norėdamas susikurti ramų, laimingą gyvenimą, kaip kad šiame pasaulyje daro visi, kol kas nejaučiantys ryšio su Kūrėju. Tai pradiniai mūsų darbo žingsniai.
Bet po to, kai žmogus stengiasi, norėdamas įeiti į grupę, užmegzti ryšį su mokytoju, su knygomis – Šviesa ima jį stipriau veikti. Ir nors šito nejaučia, bet junta pokyčius savyje. Juk jis jau pradeda pastebėti savo ryšį su valdančiąja jėga, su visų įvykių priežastimi, esančia kažkur gamtoje, jo viduje, ir žadinančia jame norus, mintis.
Žmoguje yra kažkoks vidinis valdantis faktorius, ir tada jis pradeda megzti ryšį su juo, bandydamas suprasti, kodėl Jis visą tai daro, kokiu tikslu, ir kaip reikia reaguoti?
Žmogus gyvena labai ilgai, kol pajunta, jog visus įvykius sukelia tam tikros vidinės, Kūrėjo siunčiamos priežastys. Tada jis supranta, jog norint kuo greičiau praeiti šį paslėpties etapą iš tiesų reikia dėti daug pastangų grupėje, platinant kabalą, mokantis.
O kai jis jau nepamiršta, kad viskas kyla iš vidinės jėgos, kuri šitaip žadina ir nukreipia jį, tai jo darbas tampa sąmoningesnis, tikslesnis ir praktiškesnis. Šitaip jis pamažu kaupia savyje pakankamą norą atskleisti Tą, kuris viską aplinkui organizuoja, idant šis paslėptas ryšys pagaliau atsiskleistų.
Bet ir po to dar yra darbas, kuris iki pat ištaisymo pabaigos vyksta per kliūtis. Klausimas tik tas, kaip greitai žmogus galės atskirti jas ir laikyti kaip pagalbą susijungiant, susiliejant su Kūrėju.
Juk Šviesa išryškina mūsų neištaisytą norą, kas kartą atskleisdama vis gilesnius jo sluoksnius, ir tai yra vienintelis dalykas, kuris sukelia mums skausmą. Bet skausmas – tai ligos, atsiveriančio egoizmo, neišsitaisymo simptomas! Ir būtent tada turime galimybę išsitaisyti ir palenkti save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę.
Todėl reikia dirbti su savimi, kad pateisintum bet kokias būsenas, kurios tampa vis aiškesnės, geriau juntamos, vis labiau erzinančios. Kuo toliau žmogus pažengia, tuo didesnės ir gilesnės kliūtys, tuo aiškiau juntami smūgiai. Bet kartu jis sukaupia patirtį ir jau supranta, kas vyksta. Nors teisuolis taip pat krenta ir tampa „nusidėjėliu“ − idant vėl pakiltų, idant vėl taptų teisuoliu.

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Gėda netapti žmogumi

Klausimas: Jūs daug kalbate apie pasiruošimo pamokai svarbą, apie tai, kad žmogus visą dieną turėtų užsiimti vidiniais išaiškinimais. Kai bandau palyginti tai su tikrove, kurioje gyvenu, visa tai atrodo taip nepasiekiama, kad puolu į neviltį: ką apskritai čia veikiu?
Atsakymas: Esi pamokoje, kad išsiaiškintum savo ryšį su artimu – ir per jį pažinsi savo ryšį su Kūrėju. Aiškindamasis, kaip esu susijęs su artimu, o per jį (tai vienas ir tas pats) – su Kūrėju, pasiekiu tokią būseną, kai ištaisau ryšį ir su artimu, ir su Kūrėju.
Ką man tai duos? Taip atskleidžiu savo sielą. Pradedu atskleisti visą savo norą, kuriame jaučiu tikrovę kaip priklausančią man. Juk be noro, nėra tikrovės. Kiek priartinu šį norą ir sutapatinu jį su savimi, tiek atskleidžiu pasaulį.
Dabar nejaučiu, ką jaučia kiekvienas iš jūsų ir visi kiti žmonės pasaulyje. Jie visi – mano dalys, per kurias jausčiau visa apimančią tikrovę – Begalybės Malchut, savo amžiną, tobulą gyvenimą. Vietoj to, suvokiu tik mažiausią jos dalį, kurią sugebu jausti būdamas maža ląstele. Ir tai – mano gyvenimas. O visa kita – tai mano sielos dalys, nuo kurių esu atskirtas ir todėl nesugebu per jas pajausti aukštesniųjų išmatavimų.
Suprantu, kad žmogus ne itin veržiasi tai atskleisti, juk jis nejaučia, ką prarandąs. Tačiau prisiversdami vis apie tai galvoti, palaipsniui įgyjame norą atskleisti šią visa apimančią tikrovę.
Nepaisydamas supančių tave kūnų vietoj jų įsivaizduok norus. Jei prijungtum sau dar keletą tokių norų, tai per juos pajaustum naujas tikrovės dalis, papildančias šį pasaulį. Juk tai tavo suvokimo indas.
Klausimas: Tačiau kaip galiu pasiekti tokį pabudimą?!
Atsakymas: Tai psichologinė problema − ne daugiau. Man davė iliuziją, kad egzistuoja kažkas dar: ko nekenčiu, kas kitokie nei aš, tolimi, priešingi man. Tačiau tai tėra vaizduotės žaismas. Šį norą apvilko išoriniu žmogaus pavidalu, o aš, gimęs egoistinės prigimties, atstumiu jį, nekenčiu jo, niekinu jį.
Turiu pakilti virš šio įsivaizduojamo paveikslo, dirbti prieš jį, pajausti vidinę esmę, iš savo noro prasiskverbti į jo norą, juk tai visai ne jo noras, o mano. Turiu nuimti visas tas išorines dekoracijas, juk tai tėra spektaklis su milijardu nekenčiamų veikėjų, kurį man surengė Kūrėjas. Reikia nuimti visus išorinius pavidalus, kad jie neiškreiptų tikrojo paveikslo.
Turiu prie savo noro prijungti visus mažyčius, kiekvieno man atrodančio svetimo žmogaus (nors iš tikrųjų tai ne žmonės ir ne svetimi) norus. Taip sujungiu visas savo dalis ir įgyju sielą. Kaip tai padaryti?
Kabalistai sako: iš aukščiau tyčia padaryta, kad nekenti kitų. Turi dirbti prieš save nematydamas išorinių pavidalų, turi susijungti su jų vidiniais norais ir atskleisti meilę. Tau nereikia mylėti išorinių draugo savybių – palik jas ramybėje. Turi pamilti jo vidinę dalį.

Iš 2011 m. gegužės 4 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie „garvežiukų“ naudą ir žalą

Tikslus nusitaikymas

Žiūronai kelyje į tikslą

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pirmoji pamoka

Kabalos mokslas kalba apie visos visatos sistemą, jis aprašo mums Begalybės pasaulį ir keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, t. y. noro sukūrimą „iš nieko“.
Kabala aiškina, ką reiškia „iš nieko“, aiškina, kas yra egzistavimas dvasinėje plotmėje, už mūsų pasaulio ribų, leidžiantis į jį ir kylant iš jo, ką reiškia „egzistuoti už laiko, erdvės, judėjimo ribų “, kokios tai būsenos, kaip jos realizuojasi: pagal Einšteiną ar kažkaip kitaip, aukščiau?
Kabalos mokslas pasakoja apie noro nusileidimą. Jis operuoja noru ir vieninteliu jį veikiančiu parametru – Šviesa. Be Šviesos ir noro visatoje daugiau nieko nėra. Jie pagimdo viską, ką matome mumyse ir tarp mūsų. Visa tai – įvairiausios noro apraiškos, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu suformavo Šviesa.
Kabala pasakoja apie tai, kaip vyko laipsniškas nusileidimas iš viršaus į apačią, apie dvasinės būsenos blokų sukūrimą: parcufus, sfirot, pasaulius−paslėptis. Kalbama apie griežtą ir tikslų priežasties−pasekmės procesą, kurį tiriame taikydami mokslinę prieigą.
Šia tema yra daugybė medžiagos – mokslinės, sudėtingos: grafikai, lygtys, sąlygos, aprašančios tikslų pagal priežasties−pasekmės seką vykstantį noro vystymąsi veikiant Šviesai, tai ekranai, informaciniai įrašai (rešimot), vystymosi pakopoms ir t. t.
Visa tai – tikslus mokslas, niekaip nepriskiriamas nei religijoms, nei lyrikai, nei niekam kitam, – gryna fizika.
Kabala pasakoja apie mūsų pasaulį, apie tai, kokiu būdu jis buvo sukurtas. Jau prieš 3700 metų kabalistai aprašė, kaip aukštesnės Šviesos kibirkštis iš pradžių sukūrė mūsų pasaulio apimtį, juk ši erdvė taip pat neegzistavo. O paskui šioje erdvėje įvyko Didysis sprogimas ir iš niekur, iš mažos kibirkšties užgimė visa mūsų pasaulio materija.
Viskas gimė iš nieko Begalybės pasaulyje. Nesuprasdami to, užduodame klausimą: „Ką reiškia viskas iš nieko?“ Tačiau ir mūsų pasaulyje, kaip kalba fizikai, įvyko tas pats: buvo kažkokia kibirkštis, taškas, kuris staiga sprogo ir pagimdė visą Visatą.
Kitaip tariant, šiuolaikinis mokslas vadovaujasi tais pačiais principais ir pasakoja mums tą patį, ką ir kabalos mokslas. Absoliučiai tą patį, įskaitant keturis vystymosi etapus: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmogų.
Kabala pasakoja ir apie tai, kaip per milijardus metų kūrėsi Visata, o paskui – ir mūsų planeta iš dujų sankaupos. Tai aprašoma kabalistinėse knygose, kurioms šimtai, tūkstančiai metų. Šiandien fizika, geologija, astronomija kalba apie tą patį.
Kabalistai rašė apie atšilimo ir atvėsimo laikotarpius Žemėje, kurie truko dešimtis milijonų metų, kol planetoje susidarė tvirta pluta ir dėl atitinkamo visų sudėtinių dalių pasiskirstymo atsirado galimybė gyvuoti baltyminėje materijoje. Kodėl būtent baltyminė materija? Kodėl būtent toks pagrindas, o ne koks nors silicio arba metano ir taip toliau? Visa tai aiškinama kabaloje.
Ir pagaliau kabaloje kalbama apie žmogaus atsiradimą, kuris yra laipsniško vystymosi − negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos − rezultatas. Kabala pasakoja apie tarpinius etapus: apie koralus tarp negyvojo ir augalinio lygmens, apie ypatingą rūšį, atstovaujančią pereinamąją grandį iš augalinio lygmens į gyvūninį, ir apie beždžionę kaip tarpinę formą tarp aukščiausios gyvūninės būsenos ir žmogaus.
Kabala aprašo visus šiuos etapus ir parodo, kodėl evoliucija vyko būtent tokiu būdu. Skirtumas nuo Darvino teorijos tik tas, kad kabaloje kalbama apie nuo pat pradžių egzistuojančius informacinius duomenis, kurie slypi informacinių genų materijoje, kurie vystosi pagal nustatytą programą, o ne atsitiktiniu būdu ar priklausomai nuo aplinkybių.
Visos rūšys realizuojasi priklausomai nuo jų vidinių parametrų, kurie iš pradžių egzistavo Begalybės pasaulyje ir tiesiog nusileido žemyn, realizavosi čia, kad paskui vėl būtų galima kilti į viršų. Visa ši grandinė iš anksto nulemta, apskaičiuota nuo pradžios iki galo.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso Maskvoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Nematuok pagal save