Video klipas rusų k.

Kuo skiriasi kūdikio, vaiko, paauglio ir suaugusio žmogaus supratimas? Juk jie gyvena tame pačiame pasaulyje ir jį mato tokį, kaip ir mes su jumis. Tačiau tai, kiek kiekvienas iš jų atskleidžia pasaulį, priklauso nuo jų pačių vystymosi – lygiai tiek jie gali savarankiškai veikti šiame pasaulyje. Kiek jie išsivysto, toks ir pasaulis jiems atsiveria.
Sakykim, iki kokių dešimties metų vaikas laikomas mažu ir tik pagal savo pojūčius ir supratimą įneša atitinkamą indėlį. Skirtumus tarp vaikų ir suaugusių supratimo „padengia“ aplinka, be to, abiem šio žodžio prasmėmis: ir paslėpdama nuo vaiko tokius dalykus, kurių jis kol kas negali teisingai suprasti, ir kompensuodama tai, ko jis pats nesugeba padaryti. Taigi vaikas iš pasaulio gauna viską, ko pats kol kas dar negali „uždirbti“. Lygiai taip pat vyksta su mumis dvasiniame darbe. Mes stovime priešais Kūrėją, Aukščiausiąją Šviesą, kuri yra absoliučioje ramybėje ir be kurios nieko daugiau nėra. Tačiau kol kas yra egzistuoja dengianti Šviesą paslėptis, kurios negalime atskleisti, tai ji užpildo visus mūsų darbo trūkumus.
O kada gi jau galime sakyti, jog žmogus yra „lo lišma“ (dėl savęs) būsenos, iš kurios ateinama į „lišma“ – dėl davimo? Tiktai tuomet, kai jis jaučia, kad neabejotinai esąs priešais Kūrėją, tačiau juos skiria tik tam tikras realybės vaizdas. Pastarasis yra piešiamas jo savybių, pojūčių – tai įsivaizduojamas pasaulis, žmogui atrodantis kaip realus: draugai, grupė, visa aplinkui – tai, kas kol kas skiria žmogų nuo paprastos Aukščiausiosios Šviesos, t. y. davimo ir absoliučios meilės savybės.
Juk kol kas jis neturi tokių savybių, bet sprendžia ir elgiasi atitinkamai pagal savo išsivystymo laipsnį. Tačiau jau turi pojūtį ir teisingą supratimą,  kad „stovi“ priešais Kūrėją, kad yra atskirtas nuo Jo šio pasaulio vaizdu, per kurį ir „dirba“ su Kūrėju. Šis realybės vaizdas, iš esmės, susideda iš visų neištaisytų žmogaus savybių, kurios lyg „plaukai“ slepia ir saugo (kompensuoja).
Juk jeigu jam prieš akis būtų viskas atskleista, jis, žinoma, negalėtų rasti teisingo santykio su Kūrėju.
Taip turėtume vertinti savo būseną. Tik iš tokios „lo lišma” būsenos, kuomet esame įsitikinę, jog yra „lišma” (davimas), nors dar nesame ten, galime palaipsniui ateiti į „lišma”, jeigu nuolatos, atkakliai stengiamės atskleisti Kūrėją ir visus įvykius vertiname kaip galimybę, duotą iš aukščiau, idant ištaisytume savąją „lo lišma“ būseną ir pasiektume „lišma“.

Iš 2011 m. birželio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Kai žmogus atskleidžia tikrąją prigimtį ir jam atsiveria vidinis regėjimas, jis savo viduje ima jausti dar vieną, papildomą tai, kurią jautė anksčiau, realybę. Ir šią naująją realybę jis suvokia stipriau nei mūsų dabartinę tikrovę. Žmogus jaučia, kad ji nulemia tai, kas vyksta mūsų realybėje.
Todėl šią naujai atrastą realybę jis vadina Aukštesniuoju pasauliu. Tai jam atsiveriantis jėgų pasaulis. Šios veikiančios žmogaus norų viduje jėgos suteikia jam įvairiausių išgyvenimų ir įspūdžių, piešdamos jame įvairias formas ir vaizdus. Tačiau žmogus nežino, kaip įvardinti šias jėgas, kaip jas apibūdinti, kaip papasakoti apie jas.
Juk jeigu žmogus patiria kažkokį naują, niekaip su praeitimi nesusijusį pojūtį, tai būna neaišku, kaip jį pavadinti. Tada jam atsiveria ryšys tarp šių naujųjų pojūčių ir vaizdų, kurie projektuojami pačiame žemiausiame, piešiančiame mums šį pasaulį ekrane.
Jis pastebi, kad kiekviena jo atrasta jėga, Aukštesniojo pasaulio pojūtis turi savo pasekmes tame paveiksle, kurį matome čia, žemesniajame pasaulyje. Tartum kiekvienas šio pasaulio daiktas ar veiksmas turi savo jėgą, kuri jį palaiko, sukioja, judina.
Tada lieka tik vienintelis būdas, kaip papasakoti apie Aukštesnįjį pasaulį – pasitelkus vardus iš šio žemesniojo pasaulio. Tokia kalba vadinama „šakų kalba“. Ir dabar jaučiantis dvasinį pasaulį žmogus gali apibūdinti, ką jaučiąs! Žmogus gali pavadinti kiekvieną jėgą, dvasinį veiksmą, dvasinę esmę – priklausomai nuo šių jėgų pasekmių, piešiančių ir sukuriančių mums mūsų pasaulį.

Iš 2011 m. liepos 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulumas, skatinantis kilti į viršų

Suderink save su Begalybe!

Visas pasaulis susijungia manyje

Žmogus sukurtas su noru mėgautis, kuris veržiasi save pripildyti, nes be pripildymo jaučiasi nepilnavertis ir malonumą laiko visa savo egzistavimo esme. Be šito žmogus neturi jokio kito pojūčio. Visi mūsų pojūčiai tik dėl malonumų, kuriuos matome priešais save, – iš to sukurtas mūsų pasaulis. Visa mūsų realybė – tai mūsų matomų įvairiausių malonumų vaizdai.
Aplinkui matome negyvąjį, augalijos, gyvūnijos pasaulį ir kitus žmones, nes mūsų noras sudarytas iš keturių lygmenų, kuriuose jaučiame įvairių malonumų pavidalus. Tačiau, jeigu nenorime gyventi tarp šių iliuzijų, o norime pažinti tikrąjį pasaulį, tai privalome jį suvokti ne nore mėgautis, o nore duoti. Juk ten atveriame savo šaknį ir mūsų ryšį su ja – kūrimo sumanymą, jo programą ir tikslą. O egoistiniai norai atskiria mus nuo viso šito: nuo tikrojo žinojimo, pajautimo ir tikslo.
Turime tik vienintelę galimybę priartėti prie tikrojo vaizdo – sukurti paslėptį šiam vaizdui, kurį mums piešia mūsų egoizmas. Nekalbama apie tai, kad reikia visiškai liautis jį mačius, − nereikia jo taip sureikšminti kaip tai darome šiandien. Reikia ieškoti šaknų vaizdo, kuris iškyla tuose pačiuose mūsų noruose, jeigu jie keičia savo kryptį − nuo savęs į davimą.
Noras vienas, tačiau visas jo dalis: negyvąjį, augalinę, gyvūninę ir žmogaus reikia naudoti dėl davimo. O tada išvysime mūsų nore mėgautis dėl savęs piešiamo vaizdo šaknis.
Tai atliekama pasitelkus „šventumo šešėlį“. Juk žmogui veržiantis tokio šešėlio link, jis pats stengiasi jį sukurti. Tačiau netrukus supranta, kad nesugeba ir visas jo bėgimas nuo noro mėgautis, bandymas jam sukurti šešėlį: sukurti ekraną, atlikti apribojimą, dirbti aukščiau jo – visa tai neįmanoma be pagalbos iš išorės. Tam reikalinga stebuklas!
Stebuklas – tai, kas nėra žmogaus rankose, ir ko jis pats tiesiogiai nepasiekė kaip akivaizdžios priemonės. Pamažu žmogus nusprendžia, kad ta šaknis, Aukštesnioji jėga, kurią jis nori atskleisti, − ji ir turi jam padėti sukurti paslėptį.
Kadangi žmogus pats to prašo, tai šitai užskaitoma tarsi jis pats būtų tą šešėlį padaręs. Ir taip jis vis labiau paslepia savo norą mėgautis, tai vadinama: „nedaryk draugui to, ko nekenti pats“, ir įgyja Binos savybę, duoda, kad duotų (chafėc chėsėd).
O kai baigia šį darbą ir pakyla virš visų savo egoistinių norų ant Sinajaus kalno, tai ima dirbti net gaudamas dėl davimo, „mylėdamas artimą kaip save patį“. Pamažu visi norai virsta davimu ir taip − iki pat išsitaisymo pabaigos.
Visa tai pasibaigia dėl paslėpties arba vadinamojo „kuklumo“. Atlikdamas šį darbą, žmogus ieško, kaip nuo savęs paslėpti savo norą mėgautis, idant nepanaudotų jo tiesiogiai, egoistiškai ir, žinoma, instinktyviai, nesusimąstydamas. Norą galima naudoti tik po griežtos analizės ir patikrinimo. Tai ir yra pirmasis mūsų darbo etapas.
Jeigu žmogus mumyse moka pasislėpti nuo noro mėgautis, tai jis atskiria save nuo šio noro ir pakelia aukščiau ekrano. Nuo šios akimirkos jis susijungia su savo šaknimi ir priima sprendimus aukščiau žinojimo. Taip jis juda pirmyn ir vystosi.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Žmogus sukurtas tokios būsenos, kad jam atrodo, lyg egzistuotų kiti žmonės ir jį suptų didžiulis pasaulis. Tačiau visa tai – jo vidiniai norai, kurių kol kas neįstengė sujungti kartu, kad pagaliau išvystų, jog yra tiktai jis vienas, stovintis priešais Kūrėją.
O visus iškraipymus, kliūtis, pašalines mintis ir norus, neva „atsitiktinius“ jam nutinkančius įvykius, jis turi priskirti ne gausiems, įsivaizduojamiems šaltiniams ir priežastims, kurias jis kol kas mato dėl savo darbo netobulumo, – o tik Kūrėjui.
Iš to ir susideda vidinis darbas. Juk viskas, ko žmogus nepriskiria Kūrėjui, o primeta kitoms jėgoms: kitiems žmonėms, įvairiausioms priežastims, likimui ir net sau pačiam – visa tai vadinama „stabais“ (svetimais dievais). Nes išeina, kad jis mano, jog be Kūrėjo priklauso nuo kažko kito, tarsi būtų dar kažkokia jėga, kuri gali būti poveikio šaltiniu: gėrio arba blogio.
Privalome įgyvendinti šį principą: „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ – nepaisydami visų kliūčių, kurios tyčia mus klaidina, idant išmoktume nukreipti save į vienintelę jėgą, vieną šaltinį.
Ir šiame darbe yra keletas rūšių, tarytum skirtingų etapų:
− Išaiškinti Šaltinio vienybę: ar egzistuoja dar kokie kiti šaltiniai, ar Jis yra vienas?
− Išaiškinti Šaltinio prigimtį: geras Jis ar piktas?
− Išaiškinti savo santykius su Šaltiniu: „dėl savęs“ ar „dėl davimo“?
Darbą šaltinio atžvilgiu žmogus atlieka iš savo asmeninio dvasinio indo, noro – tuo, kad susivienija su visais likusiais ir tada jaučia save, kaip vienintelį kūrinį.
Jis taip pat sujungia visas veikiančias jį jėgas, visus skirtingus šaltinius į vieną Šaltinį. Kitaip tariant, šiame darbe yra keletas rūšių, ir jos priklausomai nuo to, kaip jungiasi šie du veiksniai: žmogus ir Kūrėjas.

Iš 2011 m. liepos 7 d. iš pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį „Ką reiškia kiti dievai darbe“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano troškimų telkiniai

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Video klipas rusų k.

Neįsivaizduok, kad Kūrėjas kažkur toli, kažkur tolimuose pasauliuose ir egzistuoja atskirai nuo tavęs. Viskas yra tik mūsų nore, viskas atsiskleidžia mumyse.
Mums tik atrodo, kad visa realybė, išskyrus mus pačius, egzistuoja kažkur išorėje ir skirstosi į skirtingus sluoksnius: negyvasis, augalijos, gyvūnijos, žmogiškasis – artimesnius arba tolimesnius mums. Tačiau viskas yra mūsų noro viduje.
Žmogui tik atrodo, kad tai ne jo, kad tai svetima. Ir ši painiava duota tikslingai, kaip sudužimo rezultatas. Tačiau jeigu jis pradeda dirbti, kad pasiektų davimą, tai palaipsniui priklausomai nuo jo pasiruošimo duoti ir atsisakyti egoizmo, ima jausti tas pasaulių sistemos dalis, kurios atrodė svetimos ir esančios išorėje: negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją, žmones.
Viskas, pasirodo, priklauso jam – tik dėl neištaisyto suvokimo atrodė jam kaip svetima.
Taip Kūrėjas esant įvairioms galimybėms pažadina žmogų savo šaukimu ir dūriais, ir žmogus vis jautriau atsiliepia į davimą. Reikia tik tiksliai įvykdyti nurodymus. Todėl Tora vadinasi „instrukcija“ (oraa), kad išnaudotume visus duomenis šiame priemonių pasaulyje: mokytoją, mokslą, grupę – ir pakiltume iš jo.
Tegu žmogus nesupranta, ką darąs, o tiesiog stengiasi it mažas, žaidžiantis vaikas. Tačiau, jeigu labai nori pajausti dvasinį pasaulį ir pasiruošęs anuliuoti save prieš mokytoją, grupę, pamokas, kad jų padedamas pasikeistų, taptų paklusnus molis jų rankose, – tai pajaus jame vykstančius pokyčius.
Žmogus nežino, iš kur jie ateina. Kabalistai sako, kad ateina iš supančios Šviesos. Tačiau mes nejaučiame supančios Šviesos, nes ji netampa vidine ir jos poveikį pastebime tik pagal jos veikimo rezultatą. Staiga imame daugiau suprasti ir daugiau jausti, esame pasiruošę būti arčiau davimo, mokytojo ir grupės.
Taip veikia supanti Šviesa, ir viskas priklauso nuo mūsų jautrumo šiems pasikeitimams, kuriuos turime praeiti. Aš privalau norėti, kad jie vyktų tiesiog manyje, mano noro viduje – kad manyje įsivilktų Kūrėjo pavidalas, duodančiojo pavidalas ir noras mėgautis įgautų davimo formą.
Taip pasieksiu susiliejimą – savyje pajausiu, kad susilieju su Kūrėju. Ne aš patenku pas Kūrėją ir esu Jame, o Kūrėjas yra manyje. Todėl jis ir vadinasi Kūrėju (Bo-Rė) – „ateik ir pamatyk“.

Iš 2011 m. liepos 8 d. pamoką pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Kaip pažinti Kūrėją?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Klausimas: Kuo skiriasi kūrimo sumanymas ir pats Kūrėjas?
Atsakymas: Apie viską kalbame tik mūsų atžvilgiu. Nežinome nieko, išskyrus tai, kas vyksta mūsų noro viduje.
Atskleisdami, kad yra Šviesa – „kažkas iš egzistuojančio“, sukūrusio norą – „kažką iš nieko“, – taip pat sprendžiame iš noro, kuris tokiu būdu atveria mums tai, kas tarsi įvyko iki mūsų. Visi mūsų suvokimai kyla iš pojūčių mūsų nore – materijoje.
Todėl, kai kalbame apie suvokimą, apie pojūtį noro viduje, visus mūsų suvokimus skirstome į tris dalis:
1. kas jaučia (aš – jaučiantysis)
2. ką jaučia (ką jaučiu iš Kūrėjo)
3. iš ko kyla pojūtis (pojūčio šaltinis – Kūrėjas).
Studijuodamas, kiek man leista pakeisti mano įspūdį, kylantį iš Kūrėjo (aš jaučiu Kūrėją ir ko Jis nori iš šio ryšio su manimi), pradedu megzti su Juo ryšį bei keisti mūsų tarpusavio santykius.
Iš kur man žinoti, kad keičiu? Iš savo pojūčio. Iš kur man žinoti, ką Jis tuomet jaučia, kaip reaguoja? Taip pat iš savo pojūčio. Viskas – tik iš mano pojūčių, neturiu jokių kitų suvokimo savybių. Viskas – tik noro viduje.
Todėl ir sakome, kad AVAJA (Kūrėjo vardas iš keturių raidžių – „jud – kei – vav – kei“) – tai keturios noro vystymosi stadijos, o po to jau – Kūrėjo atsiskleidimas žmogaus viduje (Kūrėjas/Bo-rė reiškia „ateik ir pamatyk“).
Pasauliai irgi egzistuoja tik mūsų suvokime, kaip paslėptis ar atskleidimas (pasaulis/olam – iš žodžio haalama/paslėptis). Dvasinių pakopų kopėčios taip pat yra žmogaus viduje. Grupė, žmonija, visa tikrovė, Begalybės pasaulis – viskas mūsų viduje.
O ką pasiekiame dėdami visas mūsų pastangas ir trokšdami pažinti, kas aš esu, koks esu, kas yra Kūrėjas, ko Jis nori iš manęs, koks ryšys mane su Juo sieja?
Dėl visų šių pastangų ir ilgo kelio, kai realizuojame visas mums duotas galimybes, įgyjame vieną suvokimą, vieną supratimą, vadinamą „kūrimo sumanymas – suteikti kūriniams malonumą.“ Šis sumanymas jungia viską kartu: kas Jis, teikiantis kūriniams malonumą, kokį būtent gėrį, ir kas yra tie gaunantys gėrį kūriniai.
Ši būsena, kai suvokiame kūrimo sumanymą, vadinasi „susiliejimo tašku“ arba „susiliejimo lašu“, nes mums viskas koncentruojasi tame kūrimo sumanymo taške. Jį pasiekiame savo pastangomis, trokšdami susilieti su Kūrėju ir todėl mums tas taškas vadinasi „susiliejimo lašu“.

Iš 2011 m. gegužės 25 d. pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Ketinimas – visas veiksmo planas

Klausimas: Kaip mes jaučiame dvasingumą?
Atsakymas: Dvasingumas jaučiamas kaip pasaulis be jokių apribojimų. Juk mes save nuolat ribojame trokšdami gauti, o dvasingumas jaučiamas duodant, t.y. judėjime į išorę. Tuomet mūsų indas/kli neturi ribų. Ir mes nejaučiame nei gyvenimo pradžios, nei gyvenimo pabaigos.
Kildami į dvasingumą, mes nebejaučiame nei laiko (juk laikas apibrėžiamas tuo, kad kažkas prasideda ir baigiasi), nei erdvės (nes erdvė taip pat yra apribota), nei judėjimo ( nes jo elementai keičiasi, tai reiškia –  yra apriboti).
Dvasingumas jaučiamas kaip ramybė ir tobulumas. Bet čia taip pat slypi trūkumas: aš pasiekiau savo dvasingumą, esu visiškai pripildytas – ir nieko daugiau nebenoriu – man gera! Aš kaip kūdikis ant mamos  rankų – man gera, ir aš nenoriu toliau augti. Bet kūdikyje prabunda gamtos jėga, verčianti augti.
Taip ir mumyse: kol mes neišaugame iki galutinio dvasinio lygmens visų 125 laiptelių, mes kylame nuo laiptelio ant laiptelio skatinami jėgos, kuri mus įpareigoja augti, atskleisdama net ir geros būsenos trūkumus.
Ir visgi kiekviena dvasinė būsena tobula.

Iš 2011 m. balandžio mėn. 3 d. kongreso „WE!“ Naujajame Džersyje, 8-osios pamokos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleiskite meilės jėgą!

Šildanti meilės Šviesa

Pirmasis susitikimas su Šviesa

Kabaloje yra įdomus skirsnis apie kūrinijos suvokimą, apie tai, kokiu būdu žmogus suvokia pasaulį, kuriame gyvena.
Kodėl jaučiame pasaulį būtent taip? Ar mūsų pasaulis toks ir yra, kokį juntame, ar jis visiškai kitoks? Iš tikrųjų, perėjęs per penkis jutimo organus, pasaulis mūsų suvokime įgauna apibrėžtą formą. Matome tik jo vaizdą, o ne patį pasaulį betarpiškai ir objektyviai.
Šiandieną tiriame, kaip mūsų pasaulį mato drugeliai, bitės, gyvatės, šunys. Kiekvienas jį mato savaip: tam tikrame spektre, spalvų ar kvapų gamoje ir t. t. Kiekviena būtybė savaip orientuojasi pasaulyje ir mato savo vaizdą – kitokį negu visi likusieji.
Kodėl gi mūsų akyse vaizdas būtent toks? Ir koks jis iš tikrųjų, žvelgiant objektyviai? Ar apskritai galime pasiekti objektyvumo pasaulėjautoje? Apie tai ir kalbama kabalos mokslo skirsnyje pavadinimu „Tikrovės suvokimas“.
Svarbiausia kabalos dalis – ne Begalybės pasaulio leidimasis iš viršaus žemyn į mūsų pasaulį, o tai, kas vyksta toliau. Machsomas ir tolimesnis kelias aukštyn yra mums svarbiausias. Juk čia yra tai, kas dabar priešais mus, tai, ką mums reikia pereiti. Pereiti praktiškai, o ne teoriškai, – turime visi kartu įveikti šį kelią.
Privalome tai atlikti kuo greičiau, kad neigiama vystymosi jėga nestumtų mūsų iš nugaros, neduotų neigiamo stimulo. Žinote, senovės romėnai „stimulu“ vadino aštrią lazdelę, kuria ragindavo asilus eiti pirmyn. Taigi, svarbu šio stimulo nepatirti savo kailiu, bet suskubti pirmyn patiems, padedant teigiamai jėgai, kuri mums kol kas duodama.
Iš esmės, tai ir yra priežastis, dėl kurios susirinkome. Mes galime susiburti, galime susiorganizuoti, galime jausti vienas kitą viduje net be fizinio kontakto. Pajauskime, kad jungdamiesi tarpusavyje, tuo pačiu tampame panašūs į bendrą visuotinę Gamtą. Tada mūsų ryšyje atsiras bendras laukas, ir pajausime, kad kilstelime į viršų. Tai tikra, tikiuosi, kad kartu mes visa tai įgyvendinsime.

Iš 2011 m. birželio 10 d. Maskvos kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir kas paslėpta taps akivaizdu

Masto problema

Gyventi bėgant nuo prasmės