Mes visada norime vystytis greičiau, jei tik įmanoma – visą kelią įveikti vienu šuoliu.
Tačiau, kai žmogus supranta, kad jam skleidžiasi tobulumas, jis susitelkia į savo būseną ir supranta, kad būtent čia jis turi atskleisti tobulumą, net ir iš pačios blogiausios būsenos. Juk galbūt būtent iš jos jam atsivers ryšys su Kūrėju.
Visai nebūtina veržtis į kitas būsenas. Dažniausiai tai pradedančiųjų problema. Jie mano, kad privalo pasiekti didžiulių permainų kažkur ten priešakyje.
Ne! Mes visada esame Begalybės būsenos. Kaip išvysiu ryšį tarp savęs ir Kūrėjo priklauso nuo to, kaip dabar žvelgiu į tikrovę.
Todėl kelias žmogui gali būti ilgas arba trumpas, priklausomai nuo to, į ką susitelksi. Tobulumą rasi dabartinėje būsenoje ir tada pamatysi, kad jau esi tobulume.
Viena, ką tu turi atlikti, – tai išsklaidyti paslėptį, atrasti Kūrėją, esantį visur kur. Ir tada būsi su Juo vienybėje.
Tai labai svarbu, nes mes visad manome, kad dvasiniai pasauliai ir pakopos kažkur toli, o ir patys nežinome, ko būtent turėtume siekti.
Tačiau viskas yra ne taip. Patirti malonumą susiliejimu, atskleidimu dabartinėje būsenoje – reiškia judėti teisinga kryptimi.
Juk žmogus šiame gyvenime, šiame pasaulyje atskleidžia Kūrėją susijungęs su kitomis sielomis, per ryšį su priešais gulinčia knyga, televizijos kanalu ar internetu.
Viskas yra prieš mus. Mums niekur nereikia bėgti – nei į materialias, nei į dvasines erdves. Visos erdvės – dabartinės būsenos gelmėse.
Jeigu šito nepamiršime, mūsų kelias sutrumpės, bus neilgas ir lengvas.
Daugiau šia tema skaitykite: