Pranešimas („The Guardian“): Sukurta elektrodų sistema, kuri sujungia žmogaus smegenis su vykdymo įrenginiu. Žmogui panorus veikti, specialus kompiuteris perima smegenų skleidžiamas bangas, interpretuoja jas ir siunčia signalus į vykdymo įrenginį – robotizuotą ranką arba robotą. Žmonės, praradę gebėjimą valdyti savo kūną, įgijo galimybę įjungti šviesą, atidaryti duris ir atsakinėti į telefoninius skambučius minties jėga, gyventi savarankiškai, be pašalinės pagalbos. Replika: Minties jėga – pati didžiausia jėga, veikianti kūrinijoje, ir tik mūsų pasaulyje mes nematome, kad būtent mūsų mintys daro įtaką tam, kas su mumis vyksta. Kabalos studijos leidžia pradėti matyti jėgų tinklą, kuris persmelkia mūsų pasaulį, tinklą, ant kurio guli ir kurio yra valdomas mūsų pasaulis. Nevalingai, savo mintimis mes darome įtaką šioms jėgoms. Šio paveikslo atskleidimas padeda žmogui teisingai sąveikauti su Gamta. Todėl taip svarbu studijuoti kabalistinius šaltinius.
Klausimas: Rojus ir pragaras – vidinės žmogaus būsenos. Studijuodamas kabalą žmogus keičia visos pasaulių sistemos suvokimą. Priešingumo Aukštesniajai jėgai jautimas (gėda, savęs teisimas) ir yra pragaro kančios? – TAIP.
Prieš kiekvieną pakilimo būseną yra kritimo (gėdos dėl savo savybių, kurios priešingos Kūrėjo savybėms) pojūtis. Ir kuo aukščiau kyli, tuo stipresnis kritimo (pragaran) pojūtis prieš tai? – TAIP.
Vadinasi, netgi teisuolis pereina „pragaro kančias“ prieš pakildamas į „rojų“ – visišką žmogaus ir Kūrėjo savybių atitikimą? – TAIP.
Pranešimas: Tyrimai patvirtino požiūrio „gyvenu kaip paskutinę dieną“ teisingumą: kai žmogus supranta, jog gyvenimas baigiasi, jis stengiasi griebti kuo daugiau – …ir tampa laimingesnis. Taigi paprastas būdas tapti laimingam – mėgautis tuo, kas dabar yra, bet greitai pasibaigs. Replika: Kiekvieną akimirką žmogus turi galimybę pakeisti save bei pasaulį į geresnę pusę ir jeigu jis taip žiūri į gyvenimą, nuolat jaučia įkvėpimą. Juk pasaulis – tai, ką kuri ir suvoki savo viduje!
Klausimas: Man nesuprantama: jeigu viską išjudina mintis, gimdanti protą, tai koks galutinis rezultatas? Bus pasiekta visiška harmonija ir Kūrėjo pažinimas, tačiau kam? Ir jei bus pasiekta, tai kas po to? Ir apskritai kam tada reikėjo kurti tokią primityvią būtybę kaip žmogus ir mėgautis mūsų ego? Atsakymas: Mūsų noro vystymo tikslas – kad jame pajaustume tobulumo būseną. Patį racionaliausią (trumpą ir lengvą) būdą, kuriuo galime pasiekti tobulumą (ištaisyti save), mums savo darbu (avodat Hašem) demonstruoja Kūrėjas. Kaip suaugusieji rodo teisingo elgesio ir veiksmų pavyzdžius vaikui (ir taip moko jį gyventi mūsų pasaulyje), taip ir Kūrėjas mums rodo elgesio pavyzdžius, kad pradėtume jausti paslėptąją pasaulio dalį. O jei mes veiksime patys, tai busime panašūs į neturintį tėvų bei teisingos aplinkos vaiką, kuris nesimokęs vaikų darželyje, mokykloje, namuose ir kt. turi iš pirmykštės būsenos pasiekti gyvenimo šiuolaikiniame pasaulyje supratimą – argi tai įmanoma!?
Neprotingas, visa ryjantis egoizmas yra mūsų materijos esmė. Iš Šviesos kibirkšties, patekusios į tuščią erdvę, atsirado be galo tanki ir be galo maža materijos dalelė, o iš jos susidarė VISA mūsų Visata. Juodųjų skylių susidarymas – priešingas Šviesai procesas…
Jei žmogus neduoda, jis tarsi traukia viską į save, tačiau iš tikrųjų iš išorės negauna nieko ir lieka tamsus! Ši savybė – kūrinijos pradžia, o jos pabaiga – kai visa materija ims švytėti taip kaip ją sukūrusi Šviesa.
Klausimas: Viena vertus, sakoma, kad nėra ryšio tarp sielos ir materialaus kūno, kad tai – du paraleliniai pasauliai. Kita vertus, teigiama, kad nėra „šio“ pasaulio ir „to“ pasaulio, kad viskas viena, o dabartinė mūsų realybė – tai pati žemiausia dvasinio pasaulio dalis, kol kas patiriama mūsų pojūčiais. Ar tai reiškia, kad ir materialus kūnas – taip pat siela/dvasia? Atsakymas: Žinoma, šis pasaulis – tai, ką jaučiame pačiame mažiausiame iš mūsų norų. Likusieji mūsų norai nuo mūsų paslėpti. Jie atsiskleidžia žmogui artėjant dvasingumo link. Ir tai, kas juose atsiveria, vadinasi „Aukštesniuoju pasauliu“. Visi norai pasilieka – todėl kabalistas nenustoja jautęs mūsų pasaulio, o tik papildomai pradeda jausti dar vieną – Aukštesnįjį pasaulį. O visų ištaisymų pabaigoje visi pasauliai susideda į vieną – begalybės pasaulį.
Klausimas: Klausydamas pamokų, aš suvokiu, kad Aukštesnįjį pasaulį domina tik mūsų reakcija į visa, kas su mumis vyksta, ką, beje, jis pats mums ir siunčia. Ar tai teisingas suvokimas? Atsakymas: Tikra tiesa – teisingai reaguoti į Kūrėjo poveikį – tai ir yra mokymasis, Kūrėjo pažinimo procesas ir panašumo į Jį pasiekimas.
Kelionė į „plokštumą“.Jei žiūrėsime iš mūsų pasaulio, tai reiškia, kad turime išeiti iš „plokštumos“, iš pasaulio suvokimo turint „gavimo“ savybę, į kitą išmatavimą, į pasaulio suvokimą turint „atidavimo“ savybę.
rašykite
prenumeruokite
2009-01-30 
Pranešimas („The Guardian“): Sukurta elektrodų sistema, kuri sujungia žmogaus smegenis su vykdymo įrenginiu. Žmogui panorus veikti, specialus kompiuteris perima smegenų skleidžiamas bangas, interpretuoja jas ir siunčia signalus į vykdymo įrenginį – robotizuotą ranką arba robotą. Žmonės, praradę gebėjimą valdyti savo kūną, įgijo galimybę įjungti šviesą, atidaryti duris ir atsakinėti į telefoninius skambučius minties jėga, gyventi savarankiškai, be pašalinės pagalbos.
Komentarų nėra 
Klausimas: Rojus ir pragaras – vidinės žmogaus būsenos. Studijuodamas kabalą žmogus keičia visos pasaulių sistemos suvokimą. Priešingumo Aukštesniajai jėgai jautimas (gėda, savęs teisimas) ir yra pragaro kančios? – TAIP.
Pranešimas: Tyrimai patvirtino požiūrio „gyvenu kaip paskutinę dieną“ teisingumą: kai žmogus supranta, jog gyvenimas baigiasi, jis stengiasi griebti kuo daugiau – …ir tampa laimingesnis. Taigi paprastas būdas tapti laimingam – mėgautis tuo, kas dabar yra, bet greitai pasibaigs.
Klausimas: Viena vertus, sakoma, kad nėra ryšio tarp sielos ir materialaus kūno, kad tai – du paraleliniai pasauliai. Kita vertus, teigiama, kad nėra „šio“ pasaulio ir „to“ pasaulio, kad viskas viena, o dabartinė mūsų realybė – tai pati žemiausia dvasinio pasaulio dalis, kol kas patiriama mūsų pojūčiais. Ar tai reiškia, kad ir materialus kūnas – taip pat siela/dvasia?