Iš pamokos pagal temą „Vienybės ataka“
Vienybės ataka tęsis, kol ją pasieksime ir joje atskleisime Aukštesniąją jėgą.
Vadinasi, tai – nesibaigianti ataka, tai mūsų gyvenimas, ir kiekvieną akimirką turime laiduoti vienas už kitą, padėdami ir saugodami šioje atakoje. Juk sėkmė gali būti tik bendra, o ne asmeninė.
Todėl neįmanoma pasiekti dvasinio tikslo individualia forma. Dirbdami individualiai galime išsiaiškinti įvairiausias tarpines būsenas kelyje, bet ištaisyta paskutiniosios kartos būsena turi atsiskleisti būtent mūsų vienybėje.
* * *
Nusivylimas kyla ne savaime, o dėl ypatingo švytėjimo iš aukščiau. Juk viskas visada ateina iš Šviesos, o ne iš mūsų pačių. Mums rodosi, tarsi mūsų pasaulyje patys nusiviliame, piktinamės, verkiame. Bet visa tai atliekame Šviesos įsakymu iš aukščiau ir esame valdomi visu šimtu procentu visame kame.
Šis nusivylimas – iš negebėjimo pasiekti sėkmės ir judėti norima kryptimi. Bet nėra jokios galimybės pasukti į kitą pusę, yra tik vienas kelias, ir jokių alternatyvų. O šiame kelyje tu niekada nebūsi sėkmingas, ir ką gi daryti? Iš tokios būsenos išsiveržia šauksmas.
Tai šauksmas, kad ieškau tikro darbo, kuriuo galiu pamaloninti Kūrėją, bet nematau, kaip jį atlikti. Mano jėgoms tik tai, ką aš dabar darau. Dvasinio nusivylimo priežastis ta, kad aš negaliu suteikti malonumo Kūrėjui, negaliu pateikti indo (kli), kuriame Jis galėtų atsiskleisti ir mėgautis.
Mano pareiga – teisingai sujungti dešiniąją ir kairiąją linijas, kad Kūrėjas atsiskleistų tarp jų kaip vidurinioji linija, ir pajausčiau, kad Jis mėgaujasi mano darbu. Bet man nieko neišeina.
Iš tikrųjų, mano darbo esmė – būtent nusivilti ir „suvaitoti nuo šio darbo“. Nusivylimas – tai mano slaptas tikslas, kuris ir bus mano kli, juk visa kita duodama iš aukščiau.
Man rodosi, kad aš pats kažką darau. Bet dėl daugybės pastangų dešimtuke, po daugelio mėginimų kažką padaryti mes gauname ypatingą švytėjimą iš aukščiau, kuris vadinasi „nusivylimas“, ir tada esame priversti šaukti. Tokia dvasinės pakopos atskleidimo tvarka: mes šaukiame ir gauname atskleidimą, kitaip tariant, supratimą, kaip reikia dirbti.
Bet mes dar neturime davimo norų. Mes prašome jų, kol kas dar būdami Egipto tremtyje, Faraono vergovėje. Mes atskleidžiame, kad egoizmas valdo mus visame kame, ir mes nesugebame duoti. Dėl savo pastangų pasiekiame didžiulį norą duoti, bet negalime to padaryti. Dvi šios sąlygos kartu yra vadinamos „nusivylimu darbu“.
#228194

Iš 2018 m. birželio 12 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ataką

Verdanti vienybės lava

Nupieškime tobulą pasaulį!

Vienybę galime pasiekti tik atakuodami. Juk mumyse yra jėga, kuri visokiais būdais priešinasi vienybei. Bet ši jėga mums niekur netrukdo šio pasaulio ribose. Žmogaus egoizmas netrukdo jam šiame pasaulyje, o tik padeda vystytis.
Todėl visai neblogai, kad mumyse yra egoizmas. Priešingai, jei vaikas nieko nenori, nesiekia užkariauti viso pasaulio, vadinasi, jis dar nėra išsivystęs, ir tai kelia nerimą.
Kuo didesnis šio pasaulio žmogaus egoizmas, tuo didesnės galimybės padaryti pažangą. Reikia tik nukreipti savo egoizmą teisinga tėkme, kad nebūtų destruktyvus ir nedarytų visuomenei žalos. Bet jei egoizmo padedamas žmogus atliks didelį darbą ir daug pasieks, tai bus tik gėris ir jam, ir pasauliui.
Tiksliau sakant, tai netgi ne „egoizmas“, o vystymosi jėga, slypinti evoliucijos programoje, visoje gamtoje ir taip pat kiekviename žmoguje. Tikrasis egoizmas, apie kurį yra pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą ir priedą jam, Torą, kaip priemonę jam išsitaisyti“, kuri pasireiškia tik tada, kai mes siekiame vienybės. Šioje vienybėje atskleidžiame jėgą, kuri jai trukdo.
Noras vienytis – tai mūsų siekis ištaisyti bendrą sielos sistemą, pirmąjį žmogų, Adomą, kuris sudužo. Mūsų pareiga ištaisyti jį, juk Kūrėjas paruošė mums sudužimą, kaip darbo vietą, kad mes sujungtume visas sudužusias dalis.
Siekdami jas sujungti, mes ir atskleidžiame jėgą, kuri priešinasi vienybei. Būtent ši jėga ir yra egoizmas. Tik prieš ją yra jėga, vadinama Tora, Šviesa, grąžinančia į šaltinį. Reikia žinoti, kaip atskleisti savyje šį blogio pradą, šią gyvatę, trukdančią mums susivienyti.
Reikia vertinti jėgą, kuri priešinasi vienybei, ir nenaikinti jos. Reikia surinkti šias jėgas iš visų ir pasistengti jas įveikti. Ir tada išsiaiškinsime, kad negalime su ja susilyginti, juk tai jėga, sukurta Kūrėjo, ir todėl prieš ją reikalinga Tora, išsitaisymo Šviesa.
Tik tiems žmonėms, kurie suvokė vienijimosi būtinybę, reikalinga Tora, Aukštesnioji šviesa, kuri veda mus į vienybę ir išsitaisymą.
Nepaisant didžiulės egoizmo jėgos pasipriešinimo, Toros jėga sujungia mūsų akmenines širdis, sušildo jas, ištirpdo, paversdama į verdančią lavą, vieningą jėgą. Ir tada mes ateiname į vieną dvasinį indą (kli) iš dešimties sfirų, parcufą, dalį Adomo Rišono, kurį Kūrėjas sukūrė ir suskaldė.
Taip judame pirmyn, ir viskas prasideda nuo mūsų siekio vienytis. Nereikia ieškoti blogio prado daugiau niekur, o tik vienybėje. Tokiu būdu ji atsiskleis. Mes neieškome blogio, o ieškome gėrio, susijungimo, vienybės, ir tada atskleidžiame blogį.
Mes visada einame dešiniąja linija, o jei joje atsiskleis kairioji linija, vadinasi, ji turi egzistuoti lygiagrečiai dešiniajai ir būtina mums. Tada dirbame viduriniojoje linijoje, kad teisingai išnaudotume kairiąją ir dešiniąją linijas, kaip vieną visumą.
#227991

Iš 2018 m. birželio 8 d. pamokos pagal temą „Vienybės ataka“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Ataka dėl susivienijimo

Gydymas nuo egoizmo sanatorijos režimu