Vienybę galime pasiekti tik atakuodami. Juk mumyse yra jėga, kuri visokiais būdais priešinasi vienybei. Bet ši jėga mums niekur netrukdo šio pasaulio ribose. Žmogaus egoizmas netrukdo jam šiame pasaulyje, o tik padeda vystytis.
Todėl visai neblogai, kad mumyse yra egoizmas. Priešingai, jei vaikas nieko nenori, nesiekia užkariauti viso pasaulio, vadinasi, jis dar nėra išsivystęs, ir tai kelia nerimą.
Kuo didesnis šio pasaulio žmogaus egoizmas, tuo didesnės galimybės padaryti pažangą. Reikia tik nukreipti savo egoizmą teisinga tėkme, kad nebūtų destruktyvus ir nedarytų visuomenei žalos. Bet jei egoizmo padedamas žmogus atliks didelį darbą ir daug pasieks, tai bus tik gėris ir jam, ir pasauliui.
Tiksliau sakant, tai netgi ne „egoizmas“, o vystymosi jėga, slypinti evoliucijos programoje, visoje gamtoje ir taip pat kiekviename žmoguje. Tikrasis egoizmas, apie kurį yra pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą ir priedą jam, Torą, kaip priemonę jam išsitaisyti“, kuri pasireiškia tik tada, kai mes siekiame vienybės. Šioje vienybėje atskleidžiame jėgą, kuri jai trukdo.
Noras vienytis – tai mūsų siekis ištaisyti bendrą sielos sistemą, pirmąjį žmogų, Adomą, kuris sudužo. Mūsų pareiga ištaisyti jį, juk Kūrėjas paruošė mums sudužimą, kaip darbo vietą, kad mes sujungtume visas sudužusias dalis.
Siekdami jas sujungti, mes ir atskleidžiame jėgą, kuri priešinasi vienybei. Būtent ši jėga ir yra egoizmas. Tik prieš ją yra jėga, vadinama Tora, Šviesa, grąžinančia į šaltinį. Reikia žinoti, kaip atskleisti savyje šį blogio pradą, šią gyvatę, trukdančią mums susivienyti.
Reikia vertinti jėgą, kuri priešinasi vienybei, ir nenaikinti jos. Reikia surinkti šias jėgas iš visų ir pasistengti jas įveikti. Ir tada išsiaiškinsime, kad negalime su ja susilyginti, juk tai jėga, sukurta Kūrėjo, ir todėl prieš ją reikalinga Tora, išsitaisymo Šviesa.
Tik tiems žmonėms, kurie suvokė vienijimosi būtinybę, reikalinga Tora, Aukštesnioji šviesa, kuri veda mus į vienybę ir išsitaisymą.
Nepaisant didžiulės egoizmo jėgos pasipriešinimo, Toros jėga sujungia mūsų akmenines širdis, sušildo jas, ištirpdo, paversdama į verdančią lavą, vieningą jėgą. Ir tada mes ateiname į vieną dvasinį indą (kli) iš dešimties sfirų, parcufą, dalį Adomo Rišono, kurį Kūrėjas sukūrė ir suskaldė.
Taip judame pirmyn, ir viskas prasideda nuo mūsų siekio vienytis. Nereikia ieškoti blogio prado daugiau niekur, o tik vienybėje. Tokiu būdu ji atsiskleis. Mes neieškome blogio, o ieškome gėrio, susijungimo, vienybės, ir tada atskleidžiame blogį.
Mes visada einame dešiniąja linija, o jei joje atsiskleis kairioji linija, vadinasi, ji turi egzistuoti lygiagrečiai dešiniajai ir būtina mums. Tada dirbame viduriniojoje linijoje, kad teisingai išnaudotume kairiąją ir dešiniąją linijas, kaip vieną visumą.
#227991

Iš 2018 m. birželio 8 d. pamokos pagal temą „Vienybės ataka“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Ataka dėl susivienijimo

Gydymas nuo egoizmo sanatorijos režimu

Visoje tikrovės sistemoje yra tik du: Kūrėjas ir kūrinys, Aukštesnioji šviesa ir noras, sukurtas Kūrėjo savyje kaip juodas taškas, kurį Jis vysto.
Šis taškas išsivystė iki būsenos, kuomet pradeda jausti save nepriklausomai egzistuojantis, tai yra žmogus, gyvenantis šitame pasaulyje ir priklausantis pačiam sau.
Juodas taškas pradėjo pastebėti, kad egzistuoja Aukštesniosios šviesos viduje, kuri jį valdo, stumia, visą laiką su juo dirba.
Tas juodas taškas, žmogus šio pasaulio, neturi supratimo, kad visas jo egzistavimas: visa, ką jis daro, galvoja, kalba, jaučia, sprendžia, padiktuota Šviesos, Aukštesniosios jėgos. Tokioje paslėptyje esame.
Visas mūsų darbas yra atskleisti šią Aukštesniąją jėgą ir suvokti, kad ji egzistuoja mumyse, nepalikdama mums jokios laisvės, išskyrus viena: norėti, kad ji grįžtų ir mus valdytų, kaip tai daro iš tikrųjų, tiktai be mūsų valios.
Todėl yra du pasauliai: žemesnysis pasaulis, kuriame mes tarsi esame patys savaime, ir aukštesnysis pasaulis, kur mes atskleidžiame, kad viskas diktuojama iš viršaus, iš Šviesos, iš Kūrėjo. Svarbiausia šiame darbe – išsiaiškinti vietą, kur galima laisvė rinktis, kur dėl paslėpties ir atskleisties mes iš tikrųjų galime tarp mūsų surasti savo laisvę. Tiktai joje mes iš tikrųjų egzistuojame kaip kūriniai.
Mes esame visiškai Kūrėjo valdomi, arba nesąmoningai, arba suprasdami tai. Tačiau kažkur ten, viduryje, tarpe tarp vieno ir kito, yra ypatingas taškas, kuriame galime surasti savo nepriklausomybę. Surasti galime tiktai tuo atveju, jeigu stengiamasi eiti aukščiau žinojimo. Tuomet nuosekliai atsiskleidžia Kūrėjo svarba, kuri daug didesnė už žmogaus svarbą.
Tai atsiskleidžia iš viršaus, ir žmogus pradeda bent kartais jausti, kad Kūrėjas svarbesnis už jį patį, ir jis pasiruošęs į Jį sudėti visą gyvenimą, visas jėgas. Tas pojūtis vis atsiranda ir išnyksta. Toks darbas vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, aukštesne už gavimo. Juk iki to viskas sukosi apie norą gauti malonumą, kuris atsiskleidė žmoguje.
Jis vadinasi „senu ir kvailu caru“, tačiau visą laiką auga kartu su tikėjimo jėga, kaip atsvara jai, kad sukurtų žmogui galimybę tarp šių dviejų jėgų įtvirtinti savo nepriklausomybę kaip viduriniąją liniją. Ten, viduriniosios linijos viduryje, ir susitinka Kūrėjas su kūriniu.
Realizacija šio darbo įmanoma tiktai grupėje, dešimtuke. Dėl to būtinas laidavimas, susijungimas aplink Sinajaus kalną – tai privaloma pradinė sąlyga, kad iš aukščiau gautume tikėjimo jėgą.
#227673

Daugiau šia tema skaitykite:

Susiję amžinai

Kur slypi valios laisvė

Tapti Kūrėjo laidininku

Klausimas. Baal Sulamas kertiniu paskutiniosios kartos principu laiko ,,iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“. Kodėl?
Atsakymas. Atsižvelgiant į mūsų egoizmą, tai idealus principas. Dėl to, kad turime būtinų fizinių poreikių, kuriuos reikia patenkinti, nes visas kūnas nepriklauso žmogiškajam lygmeniui, o gyvūniniam, o gyvūnui reikia duoti tai, ko jis nori.
Gyvūnui vadovauja instinktas, tad jis nesuės daugiau negu jam reikia, jis nemiegos 20 valandų per parą ir taip toliau. Žmogui vadovauja egoizmas, dėl to mūsų norai – neriboti. Mes norime viso pasaulio. Net jei kažko siekdamas naikinu save, – nesvarbu, nes aš noriu!
Tai yra problema. Dėl to visuomenė turi padėti žmogui surasti viduriniąją liniją.
Komentaras. Vadinasi, žmogus daro visiškai viską, ką tik sugeba. Talentai jam duoti tik šitam.
Atsakymas. Viską, ką gavome iš gamtos, tai yra iš Kūrėjo, gavome tik dėl to, kad teisingai elgtumės Kūrėjo atžvilgiu, optimaliai išnaudotume viską, kas ateina iš Jo mums gyvūniniame ir dvasiniame (žmogaus) lygmenyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie kokią visuomenę rašė Baal Sulamas

Kas yra žmogus?

Gyventi savo ribose