Visa gamta: negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmonės – yra prisijungusi prie Aukštesniosios jėgos, kuri suteikia gyvenimą ir viską valdo. Mes visi egzistuojame jos vieninteliame sumanyme. Būtent todėl mūsų pasaulis yra globalus, visos jo dalys sujungtos, kad visus veikia viena jėga ir mes visi susijungiame tarpusavyje per ją.
Visi įvykiai, vykstantys visiškai vienas nuo kito atskirtose žemės rutulio dalyse, susietos bendra gamtos jėga. Tarp jų nėra tiesioginio ryšio, todėl negalime jos atskleisti. Mes matome tik pasekmes, visuotino visų pasaulio dalių ryšio apraiškas, o pats ryšys realizuojasi per šią Aukštesniąją jėgą – vienintelę, kuri mus valdo. Todėl suvokti pasaulį galima tik atskleidus šią vienintelę valdančią jėgą.
Kaip kūnas turi smegenis, prie kurių prijungti visi organai, rankos, kojos – viskas sujungta su smegenimis ir iš ten valdoma, taip ir mes visi esame susiję su Aukštesniąja jėga, egzistuojančia gamtoje, išmintinga, jautria ir valdančia viską. Ta jėga vadinasi „Vienintelis“ Kūrėjas.
Jeigu ne ši Aukštesnioji jėga, mūsų niekas nesietų vienų su kitais. Dabar, kai ši jėga leidžiasi ir artinasi prie mūsų, mes juntame, kad prieš savo valią esame susiję tarpusavyje ir su ja. Mes juntame ne pačią jėgą, o jos artėjimo rezultatą – vis didesnę kiekvieno priklausomybę nuo visų ir nuo gamtos. Mums tai kelia rūpestį, nes mes nenorime būti susiję. Mums atrodė, kad materialiai pažengdami įgyjame nepriklausomybę nuo gamtos – namuose turėdami maisto šaldytuve, šildydami jį mikrobangų krosnelėje, susikurdami dirbtinį klimatą, interneto ryšį su visu pasauliu, mes pajusime visiškai apsisaugoję nuo gamtos. Tačiau juntame vis didesnę priklausomybę nuo gamtos – nes ji / Kūrėjas artinasi prie mūsų. Jei suvoksime Jo artėjimo, atskleidimo svarbą, kad patys priartėtume prie Jo – mes žiūrėsime į suartėjimą tarp žmonių, kaip į priemonę suartėti su Kūrėju. Nukreipk priemonę į tikslą, o tikslą į priemonę!
Dabar, kai Kūrėjas artinasi – mums blogai. Tad imkime ir pakeiskime tai! Kūrėjui artėjant jaučiame, kad mus per prievartą stumia vieną prie kito. Nagi suartėkime patys taip glaudžiai, kad Jis nusileistų tiesiog mūsų vidun ir užpildytų mus!

Iš 2011 m. sausio 13 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Mūsų laukia tobulas gyvenimas!

Šiame pasaulyje kiekvienas žmogus turi pajausti Kūrėją – nė kiek neabejodamas, kad jaučia ir supranta Jį.
Suvokimas – tai pati giliausia ir aukščiausia mūsų pažinimo pakopa.
Visi mano jutimo organai (jausmai, protas ir širdis) turi būti pripildyti besąlygišku dvasiniu atskleidimu.
Neturi likti jokių abejonių, prieštaravimų, senų klausimų ar aiškinimosi. Taip įgyju visišką pripildymą ir suvokimą, už kurį didesnio nėra. Visas Kūrėjo sukurtas noras mėgautis galutinai išsivystė ir pilnai prisipildė.
Jeigu žmogus nejaučia poreikio tokiam atvėrimui, jis gali ir toliau gyventi įprastą gyvenimą. Aš iš visos širdies linkiu jam sėkmės. Tačiau jeigu jam to nepakanka, jeigu jis nori žinoti, kodėl gyvena, kokia prasmė – jis turi atverti šaknį, gyvenimo šaltinį, o tam reikalinga kabala.
Jeigu į visus šiuos klausimus žmogus negali atsakyti pasinerdamas į religiją, „dvasines” praktikas, įvairiausius pomėgius ar narkotikus – jis lieka tuščias ir jam reikia atskleisti gyvenimo prasmę.
Gamtoje egzistuoja daugybė reiškinių, kuriems atskleisti man reikia papildomų prietaisų: teleskopų, mikroskopų. Tačiau yra tai, ko nepajėgiu atverti, nes gamta daug sudėtingesnė už mane.
Ir ne todėl, kad ji veikia daug platesniu diapazonu, kuriame gelbsti kokie nors lokatoriai. Gamtoje yra tokių reiškinių, apie kuriuos nė nepagalvočiau, nes esu sukurtas pagal tris ašis – tokia mano smegenų vidinė sandara.
Tačiau manyje nubunda taškas, kuris kalba, jog neužtenka visko, ką žinau! Ir štai matau, kad įprastas mokslas nesuteikia man pasitenkinimo. Šis taškas iš kito išmatavimo.
Ten nėra triašės koordinačių sistemos (laiko, judėjimo, vietos) – tai kažkas visiškai kitokio. Ne šiaip sau erdvė su keletu papildomų koordinačių ašių − suspausta ar išplėsta – tai visiškai kitokia tikrovė, neturinti jokio ryšio su čia esančia.
Jeigu aš galiu ištirti šią aukštesnę tikrovę – argi aš ne mokslininkas? Žinoma, kad taip, ir dar koks!

Iš 2010 m. lapkričio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela”

Daugiau šia tema skaitykite:

Kompasas, nurodantis Kūrėją

Iki pat tolimiausios žvaigždės

Ką reiškia būti Kūrėju?

Klausimas: Sakote, kad kiekvienas galiausiai turi atskleisti pusiausvyros su gamta formulę.
Nejaugi kabalos mokslas nori kiekvieną žmogų paversti mokslininku−tyrinėtoju, priversdamas jį atskleisti gamtos formulę?
Atsakymas: Bet tai labai paprasta formulė! Kiekvienas iš mūsų yra gamtos viduje ir siekia komforto.
Pusiausvyra ir yra lygties sprendimas, formulė, kaip atskleisti pačią komfortiškiausią būseną: kiek man reikia šilumos, drėgmės, maisto, kokio būsto, šeimos ir vaikų, pastovaus užmokesčio ir t. t. Tai mūsų pasaulyje ir reiškia pasiekti pusiausvyrą su gamta, patenkinti visus savo norus.
O gamta vysto mane taip, kad ši pusiausvyra visą laiką trikdoma – ir aš judėdamas į priekį turiu vėl bandyti ją surasti.
Mes visą laiką ieškome pusiausvyros. Netgi tada kai žmogus veržiasi į valdžią ar vaikosi uždirbti milijardus – jis tai daro jausdamas savyje tą poreikį, kurį nori pripildyti, subalansuoti, idant nusiramintų.
Dėl to vystymasis, apie kurį kalba kabalos mokslas, – tai pats normaliausias ir paprasčiausias kiekvieno žmogaus vystymasis šiame pasaulyje. Bet kiekvienas turime savo mažą formulę, kad šią pusiausvyrą pasiektume. Pusiausvyra reiškia, kad man yra taip gerai, kad jau geriau negali būti!
Tai vadinasi Galutiniu ištaisymu (Gmar Tikun), kai visi norai ištaisyti, t. y. visiškai pripildyti tuo, ko trokšta!
Man nereikia ieškoti kažkokios paslaptingos gamtos formulės! Jei pasiekiu visiškai patogų būvį, kai jau absoliučiai nieko nenorėčiau keisti, vadinasi, atskleidžiau bendrą gamtos pusiausvyros formulę!
Kitaip tariant, atrandu, kad galiu būti didelis ir klestintis ir ši forma, kurioje dabar atskleidžiu save, vadinasi „Kūrėju“ arba Gamta. Tarytum augau, augau ir galiausiai užaugęs tapau karaliumi ir matau: štai mano rūmai, štai armija, o štai tauta.
Kai žmogus jaučia, kad yra visiškai užpildytas, vadinasi, jis bus atradęs formulę, kuri reiškia − būti Kūrėju.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Universali gamtos formulė

Kur tavo protas ir širdis?

Išmokti gyventi po saule

Globalizacija – tai naujo lygmens tarpusavio ryšių atskleidimas. Ji turėtų būti naudinga, tačiau matome, kad kelia vis daugiau problemų.
Kodėl taip nutinka? Todėl, kad globalią integralią sistemą naudojame atvirkščiai – užuot mokęsi dirbti kartu, stengiamės pakenkti vienas kitam. Mes nuolat mėginame nugalėti vienas kitą, pažeminti, pranokti kitus.
Netgi jei mes panorėtumėm išlaikyti teisingą  tarpusavio ryšį – prekybą remdamiesi principu „tu man, aš tau“ – vis tiek šiandien tai mus atvestų į krizę. Netgi jei neapgaudinėtume vienas kito, o tęstume garbingą prekybą. Todėl, kad šiandien mes susiję vienas su kitu kaip vieno kūno dalys. Šiomis sąlygomis beprasmiška būti egoistiškai sąžiningiems, beprasmiška kurti pasaulinę vyriausybę ar pasaulinį banką, ieškoti bendro reguliatoriaus.
Pasaulio politikos ir ekonomikos vadovai bendrame 20-ies svarbiausių valstybių pirmųjų asmenų susitikime nori susitarti dėl bendro pasaulio valdymo. Tai nepadės mums išeiti iš krizės, nes esame priešpriešoje su Gamta ir su jos visuotiniu dėsniu. Tai yra sistema privalo ne tik remtis teisingu tarpusavio ryšiu, sutartimis ir sąžiningumu, bet veikti pagal bendros sistemos elementų vidinius ryšius, kurių pagrindas – priimti artimą kaip save.
Problema būtent čia. Kabala įspėja žmoniją: jei mes bandysime kurti tarpusavio ryšius  pagal materialius egoistinius dėsnius, netgi pačius teisingiausius ir garbingiausius, pagal principą „mano – mano, tavo – tavo“, – sistema neveiks, o mes sukelsime dar didesnį sprogimą.
Pradėję save suvokti kaip globalią bendrą sistemą, mes turime prieiti išvados, kad viskas – bendra, ir kiekvienas privalo rūpintis visais. Asmeniška – tik tai, kas būtina išgyvenimui, visa kita – viso pasaulio visuomeninė nuosavybė. Tai liečia naudingąsias iškasenas, gamybos produktus, švietimą, sveikatos apsaugą ir kt. Viskas turi būti visuomeninė, pasaulinė nuosavybė. Priešingu atveju krizės nesiliaus. Kad ir kiek mes stengsimės įvesti teisingą tvarką vadovaudamiesi savo egoistine logika, nepaliaujamai patirsime vis naujas krizės.
Ir todėl kabala įspėja, kad gamta jau pakėlė mus į bendros integralios sistemos lygį, kur galioja visiškos visų jos dalių  tarpusavio sąveikos dėsnis. Ir niekas negali nuo jo pabėgti. Iš esmės tai senas biblinis principas: „Mylėk savo artimą kaip save“. Ir mes  privalome išnaudoti savo ego, kad sukurtume teisingus ryšius su artimu.
Tai reiškia, kad net jei ir sukursime racionalią valstybių tarpusavio sąveikos sistemą remdamiesi egoistiniu principu „mano – mano, tavo – tavo“ (Sodomos savybės), – tai sukels dar didesnę krizę. Todėl, kad mes norime pasinaudoti žmonių tarpusavio ryšiu tam, kad, užuot taisę egoizmą, jį dar labiau eksploatuotume. Tokiu atveju kils pseudo-ištaisymą atitinkanti  krizė, idant parodytų klaidą. Ir ji bus stipresnė bei aštresnė, kad pamokytų mus, ko nereikia daryti.
Ką siūlo kabala? – Jau dabar turime mąstyti apie būsimą formą, integralios sistemos, kaip vieno kūno, funkcionavimą pagal principą: „Veiksmo pabaiga – pirminiame sumanyme“ ir pagal išgales palaipsniui, kad ir fragmentiškai, įgyvendinti šią baigtinę būseną jau dabar.
Įgyvendinti dabar – reiškia „teisingą paskirstymą“? – Ne. Bet netgi jei pradžioje mes sutiksime su paskirstymu „mano-mano, tavo-tavo“, tačiau kartu pradėsime visą žmoniją intensyviai mokyti bendro gyvenimo dėsnių, pagrįstų mūsų visuomenės, kaip bendro organizmo, suvokimu, teisingų elgesio, paskirstymo dėsnių, – mes jau būsime teisingame kelyje. Mes pradėsime išsitaisymo kelią, nustosime būti priešpriešoje su gamta. Todėl iš karto pajusime kančių palengvėjimą.
Baal Sulamo palyginimas: Mes pasiklydome dykumoje ir nežinome, kur eiti. Dabar, kai tapome bejėgiai, pasirodė, kad šis klaidžiojimas dykumoje buvo neišvengiamas. Tik dabar mums ir atsiveria kelias, kurį reikia nueiti. Kelio pabaigoje yra rūmai, pilni įvairiausių gėrybių. Mes netekę vilties, pasiruošę panirti į depresiją ir narkotikus. Ir staiga būdami tokios būsenos gauname globalinę padėties keitimo sistemą (su žemėlapiu ir navigatoriumi) iš tų, kurie mato iš Aukščiau. Jei žmogus sutinka, keičia savo santykį su pasauliu, jis atranda, kad dėl šio kelio sukurtas visas pasaulis. Ir jam atsiranda jėgų pasiekti tikslą.
Kaip įgyvendinti šį pasikeitimą? – Atskleidžiant tikslą ir jo pasiekimo metodiką. Metodika mus pasiekė iš senovės Babilono, kur pirmiausiai ir išryškėjo civilizacijos problema: uždara civilizacija yra panaši į vieną kūną ir privalo veikti kaip vienas organizmas. Tada atsirado ir kabala, kad egoizmo naudojimą pakeistų visuomenės naudai. Bet niekas nepanoro pasinaudoti kabala ir problemą išsprendė kitaip – išsisklaidė po visą Žemės rutulį, ir globalizacija nutolo.
O dabar susiklostė tokia pati situacija, tik mes privalome ja pasinaudoti, nes jau nebegalime „pabėgti“ vienas nuo kito. Ir nebegalime suardyti mūsų tarpusavio priklausomybės. O jei Amerika, Rusija, Europa panorės izoliuotis viena nuo kitos, tai šiose valstybėse kils nacizmas ir atves pasaulį prie Trečiojo pasaulinio branduolinio karo.
Kokį praktiškiausią sprendimą galima pasiūlyti žmogui? – Jis turi žinoti apie pasaulį, kuriame šiandien gyvena. Šiandien mes turime iš naujo mokytis gyventi integralioje sistemoje, suvokdami, kad visi kartu esame vienoje valtyje. Kur nuo kiekvieno priklauso visų išsigelbėjimas. To mes turime mokyti ir savo vaikus.  Mes esame susieti su gamta: su globaline ekologija, globalia žmonių bendrija. Mums reikia išmokyti save ir savo vaikus, kaip įsijungti į šią sistemą,  kurioje kiekvienas privalo rūpintis kitu.