Kelias, vedantis į tiesą, į aukštesniosios, mus valdančios jėgos atskleidimą, vingiuoja per pakilimus ir nuopuolius, per malonius ir nemalonius išgyvenimus, geras ir blogas mintis, nuotaikų pakilimus ir nuosmukius, kurie seka vienas paskui kitą neaiškiai keisdamiesi.
Kodėl po gerų darbų staiga vyksta nemalonus nuopuolis, o paskui blogis staiga išsisklaido ir yra pakeičiamas gėriu?
Reikia mokytis, kaip valdyti šias būsenas, nesijaudinti dėl pakilimų ir kritimų, netgi numatyti juos iš anksto, o gal net tikslingai sukelti ir pakilimą laikyti nuopuoliu, o kritimą pakilimu. Viskas priklauso nuo to kaip juos tikrinu ir pasveriu prote ir širdyje. Tai ir yra visas mokslas.
Kabalos moksle tiriame mūsų ryšio su Kūrėju sistemą, suvokiamą kaip daugybe formų. Juk kai ji išjudins mūsų jausmus, protas jau nelabai dirbs, ir atvirkščiai, kartais tarsi viską supranti, o jausmai nepabunda.
Ir kaip pasiekti būseną, kai galėsi visiškai pajungti ir jausmus, ir protą: drauge tikrinti, jausti, matuoti savo būseną, išlaikant proto ir jausmų pusiausvyrą, kad suprastume, ką su mumis daro Kūrėjas ir kodėl? Kaip tai, kas vyksta, susieti su praeitimi, dabartimi ir ateitimi, kitaip tariant, rasti tam tikrą tvarką, nuoseklumą?
Ateidami studijuoti kabalą žmonės natūraliai, iš įpratimo, nori pajausti, pasiekti, suprasti, tirti viską savo egoistiniame nore.
Iš pradžių jie būna labai pakylėti, mano, kad viskas greitai vyks. Jie nesupranta, kad norint suprasti, įsisąmoninti, tirti, būtina pasikeisti iš vidaus, suorganizuoti sau aplinką ir tirti skirtingas darbo su ja formas.
Iš esmės tiriame savo pačių pokyčius, ko niekad anksčiau nesame darę. O čia iš mūsų reikalaujama pasikeisti, palenkti, padaryti iš savęs kažką naujo. Žmogus turi suvokti save kaip molio gabalą, iš kurio lipdo indą. O tai ne itin malonu ir įprasta, prieštarauja mūsų savimeilei ir visiems įpročiams.
Įpratome jaustis laisvais, savo likimo šeimininkais. O čia staiga mus keičia, atskleidžia mumyse naujus charakterio bruožus. Žmogus ima protestuoti ir kritikuoja metodiką.
Bet jeigu jis tęsia, tai pamažu laikas daro savo ir jis galiausiai supranta, kad tai dvasinis procesas. Materialiame procese mums keičia norus iš viršaus ir taip nukreipia į reikiamą pusę.
Bet dvasiniuose procesuose mums nekeičia noro ir todėl kaskart jaučiame savyje pasipriešinimą keliui bei viskam, kas vyksta. Iš mūsų norima, kad patys paprašytume pakeisti mums norą. Kaip parašyta: „Paversk savo norą panašiu į Jo norą“.
Materialiame pasaulyje Kūrėjas keičia mūsų norus, neklausdamas mūsų. Dvasiniame pasaulyje Jis keičia tik būseną, tačiau pakeisti norą turime paprašyti patys. Prašome, kad ištaisytų ir taip įgyjame Kūrėjo profesiją. Juk Jo funkcija – pakeisti mūsų norą. Patys prašome, kaip būtent pakeisti norą, į kurią pusę, ir taip tiriame Kūrėjo darbą.
#231312
Iš 2018 m. rugpjūčio 7 d. pamokos „Nuo beviltiškumo iki šauksmo Kūrėjui“
Daugiau šia tema skaitykite:
Kaip gimsta dvasinis gyvenimas?
Pasaulio valdymo dėsnis, I dalis
Ateitis kuriama dabartyje, I dalis