Išmokyti galvoti
Klausimas. Kaip mūsų mintys veikia mūsų gyvenimą?
Atsakymas. Viską lemia minties jėga. Mums atrodo, kad svarbūs mūsų veiksmai, bet iš tikrųjų, nėra nieko stipresnio už mūsų mintis.
Kuo akmenys skiriasi nuo augalų, augalai nuo gyvūnų, gyvūnai nuo žmonių? Tiktai minties jėga. Jeigu išmatuotume fizinę jėgą, tai gyvūnai būtų kur kas stipresni nei žmonės.
Tik mintis pakelia žmogų virš visų būtybių. O mintis priklauso nuo noro. Kuo stipresnis noras, tuo galingesnė mintis reikalinga, kad jį užpildytų ir aptarnautų.
Jeigu vaiko noras neišvystytas ir reikalauja nedidelio užpildymo, tai ir jo mintys trumpos. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu norai būtų didesni už mintis: pavyzdžiui, noras – 10 gramų, o minties jėga – 5 gramai.
Tuomet vaikas galėtų elgtis neprotingai, juk jo mintis nepadengtų ir nekontroliuotų visų norų. Toks vaikas būtų pavojuje. Todėl visąlaik mokome vaikus, kaip reikia elgtis, stengiamės, kad vaiko norai neištrūktų iš minties kontrolės.
Klausimas. Nejau galima išmokyti galvoti?
Atsakymas. Mes nuolat to mokome vaiką. Netgi gyvūnai taip moko savo jauniklius. Ne kartą mačiau dokumentinius filmus apie tai, kaip liūtė išveda savo liūtukus iš guolio, moko, kaip elgtis atvirame pasaulyje, ką galima daryti, o ko ne.  Ji parodo, kaip gaudyti grobį ir ko derėtų saugotis.
Ir visa tai žinant, kad gyvūnai turi įgimtus instinktus, padedančius jiems tinkamai elgtis. Vaikas tokių instinktų neturi, ir mums būtina juos pakeisti protu, mintimis.
Priėjęs prie krašto vaikas gali nukristi žemyn. O gyvūnas nenukris, juk jis turi jį sustabdančias vidines jėgas. Instinktas – tai minties programa žmogaus ar gyvūno viduje, ji veikia pasąmoningai, nevalingai.
Žmoguje beveik nėra tokių minties programų, kurios vadintųsi instinktais. Juk žmogus turi įgyti tokias programas, kurios jo ne apribotų, o priešingai, pakeltų į gerokai aukštesnę pakopą.
Jeigu mus kaip gyvūnus veiktų tokie užprogramuoti instinktai, neleidžiantys mums nukristi ir priartėti prie pavojaus, niekada negalėtume pakilti į daug aukštesnį, žmogaus lygmenį. Tačiau žmogus gali pakilti aukščiau savo lygmens, nes yra pasirengęs statyti save į pavojų, rizikuoti netekti savo gyvenimo.
Juk kopti nuo pakopos ant pakopos – reiškia prarasti ankstesnįjį save, kad pakiltum aukščiau. Todėl žmogaus lygmenyje nėra tokių įgimtų instinktų kaip kad gyvūnų, idant turėtume galimybę vystytis.

Iš 2016 m. vasario 9 d. 689-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Numalšinti troškulį minties jėga

Gyventi ir mėgautis, I d.

Mes ir kaip mus valdo

Klausimas: Ar įmanoma mintimis daryti įtaką ekologiniams procesams?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -75“

„Klausk kabalisto -74“

„Klausk kabalisto -73“

Kūrinys – tai noras. Kūrėjas, Šviesa „po savimi“ sukūrė norą, kli. Kokio dydžio yra Kūrėjo noras suteikti malonumą, pripildyti, sukelti gėrio, šilumos, palaimos pojūtį, tokio pat dydžio yra Jo sukurtas troškimas, nukreiptas į Jį, į tas pačias savybes, kurias Jis nori atskleisti kūrinyje.
O kad šis noras nebūtų automatiškas, kad jis būtų valdomas, kad siektų, visai kaip Šviesa, ir kad jaustų save esantį, greta jo vystosi protas. Protas yra įgimtas, todėl jis geriausiai charakterizuoja žmogų: „Ko tu nori?“. Kalbama ne apie prigimtinį norą, o apie tai, ką aš savo protu suvokiu kaip gerą būseną.
Skirtumas tarp geidžiamo ir esamo yra bet kokių mūsų veiksmų vektorius. Pagal šį kriterijų ir vertinamas žmogus – pagal jo veiksmų, siekių, lūkesčių kryptį.
Veiksmus atliekame ne patys „iš savęs“ , o veikiami supančios aplinkos. Kita, geresnė būsena gali būti laisva, ir mes ją išsirenkame veikiami aplinkos. Tokiu būdu, visuomenė, į kurią patenkame, formuoja mus ir mūsų ateitį.
Todėl žmogui duotas protas ir trūkumo jautimas. Dabar padedamas supančios aplinkos žmogus gali nukreipti save į kitą būseną, kurią pasirinko pats.
Mus charakterizuoja siekio vektorius ir jo dydis. Todėl niekada nevertiname žmogaus pagal jo dabartinę būseną – ji duodama jam iš aukščiau. Ne, mes vertiname žmogų pagal veiksmą, kurį jis atlieka grupės atžvilgiu, idant tam tikra linkme nukreiptų savo mintis, norus, atvesiančius jį į kažkokią naują būseną.
Todėl privalome aplink save susikurti tokią aplinką, kuri tiksliai nulems mūsų būsimą būseną, − tai, ko link veržiamės. Atsižvelgdami į būsimą vaizdą, kuris piešiamas mūsų vaizduotėje, mes iš tolo, iš anksto vertiname save ir grupę.
Žmogus kaip ir grupė yra vertinami tik pagal vektorių: kur jis veržiasi ir su kokia jėga. Jeigu grupė nori kažkaip save kontroliuoti, jeigu žmogus trokšta suprasti, kur link jis krypsta, tai privalo visada prieš save matyti kitą laukiamą vaizdą. Tik į jį reikia sutelkti dėmesį, tik jame gyventi. Tuomet į priekį judėsime greitai, o mintys ir rešimot, kurie kyla mumyse, akimirksniu realizuosis.
Todėl visų svarbiausia – „dirbti“ su mintimi, teisingai ir kaip galima ryškiau įsivaizduoti kitą būseną. Mintis kuria, formuoja mūsų ateitį. Ji pagrindžia mūsų veiksmą ir tokiu būdu paverčia jį realybe.

Iš 2011 m. sausio  17 d. pamokos, pagal knygą „Šamati“, 153 straipsnis, „Mintis – tai noro pasekmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Troškulį malšiname minties jėga

Mintis – norų tarnaitė

Kiekvieną akimirką rinktis aplinką

Klausimas: Ar yra būdas sustabdyti mintis, kurios nuolat mums kyla? Ar galima išmokti valdyti savo mintis?
Atsakymas: Žinoma! Mes dažnai galvojame apie tai, apie ką nenorėtume galvoti, dažnai stengiamės pažaboti savo mintis, pakeisti jas arba apkeisti į kitas. Jeigu negalime šito padaryti, tai jaučiamės esantys silpni, kvaili, nekontroliuojantys savęs.
Iš tikrųjų mūsų mintys neatsiranda šiaip sau iš nieko. Iš pradžių mums kyla noras, net jeigu mes jo nejaučiame. Ir tik po to iš noro kyla mintis. Būtent noras pradeda mintį. Todėl mūsų mintys – tik apie tai, ko norime: kaip gauti, išlaikyti ir išvystyti trokštamą dalyką. Arba kaip nutolti nuo to, ko nepageidaujame.
Mintis negali pakeisti noro. Ji gali pakeisti tik noro dydį, jį padidinti arba sumažinti. Lygiai taip pat mes negalime pakeisti vienos minties kita.
Valdyti mintis galime tik valdydami norus.
Taigi klausimas – kaip aš galiu pakeisti savo norus. Atsakymas – per aplinką (grupė, knygos, Mokytojas)!