Klausimas: Kodėl žmogus laikomas gamtos karūna? Galbūt gamtoje yra labiau išsivysčiusių būtybių, ir nuo jų priklauso mūsų gyvenimas?
Atsakymas: Iš savo žinių ir pojūčių sistemos matome, kad žmogus yra aukščiausia būtybė.
Nors, žinoma, mus sunku pavadinti gamtos karūna dėl mūsų egoizmo, kuris viską griauna, bet negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos ir žmonių sistemoje, žmogus yra aukščiausias kūrinys – žalojantis, itin kenkiantis, bet aukščiausias. Jei jis išsitaisys (o jis gali pasikeisti), tuomet iš tikrųjų bus aukščiausias visomis prasmėmis.
Mes, žmonės, esame kūrimo galutinis tikslas, bet ne šis mūsų dabartinis pavidalas, o tas, kurį galime ir turime pasiekti.
Šią egzistavimo formą pasieksime įveikę savo egoistinę prigimtį, su kuria gimėme ir vystėmės. Tad turime ją įsisąmoninti kaip blogį, kaip priešingą bendrai sistemai, bendram, integraliam norui.
Kai savo egoistinį norą ištaisysime į altruistinį, atskyrimą ir atitolimą į ryšį ir suartėjimą, tai tuomet išties tapsime aukščiausia gamtos pakopa.
#267531

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip ištaisyti mūsų prigimtį?

Žmogaus neatitikimas gamtos integralumui

Visų tikslas vienas

Klausimas: Toks reiškinys, kaip žmonių zoologijos sodai, buvo žinomas dar XVIII-XIX amžiais, kai čiabuviai iš Afrikos ir atokių Amerikos vietovių buvo vežami į Europą ir Ameriką, o „civilizuota“ Europos ar Amerikos visuomenė eidavo žiūrėti į šiuos „laukinius barbarus“. Prancūzijoje panašų zoologijos sodą per keletą mėnesių aplankė daugiau nei 20 milijonų žmonių, norinčių pamatyti šias keistenybes.
Jei aborigenai nuolatinėse gyvenamosiose vietose galėjo vaikščioti su strėnjuostėmis ir valgyti neapdorotą maistą, tai Europoje ir Amerikoje, aišku, buvo kitokios sąlygos. Bet jie ir čia buvo verčiami dėvėti strėnjuostes, valgyti žalią šunų mėsą ir panašiai. Tai keldavo laukinę žiūrovų euforiją. Kas gi tuomet yra laukinis žmogus?
Atsakymas: Tai tie prancūzai, einantys žiūrėti į atvežtuosius iš Afrikos.
Klausimas: Kodėl civilizuotam žmogui kyla toks gyvuliškas, laukinis noras?
Atsakymas: Žmogus natūraliai nori pažinti ir stebėtis kitokiomis gyvenimo formomis.
Klausimas: Ar manote, kad tai leistina?
Atsakymas: Ne. Manau, kad turėtų būti taip: atvežtiems į Europą afrikiečiams mokėti normalų atlyginimą, tinkamai maitinti, suteikti jiems viską, ko reikia, kad pusdienį ar visą dieną jie dirbtų, vaidindami primityvius žmones, gyvenančius pagal savo afrikietiškus įpročius.
Klausimas: Ko žmogus mokosi, stebėdamas primityvias gyvenimo formas?
Atsakymas: Manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip tai jam pateikta. Primityvios gyvenimo formos iš tikrųjų yra pačios sveikiausios, natūraliausios. Jos leidžia žmogui būti arti gamtos. Jos pagrįstos labai gerais abipusės pagarbos, pasitikėjimo, ryšio, santarvės principais – visai ne tokiais, kokie egzistuoja, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
Bet jei tai pateikiama su nuostata: „Žiūrėkite į barbarus, kuriuos jums atvežėme, ir mokėkite pinigus“ – tai tikrai neteisingas požiūris, apie kurį nėra ko ir kalbėti. Tai – barbariškas požiūris.
Tačiau, jei būtų rodomas toks gyvenimo būdas su paaiškinimu, koks jis artimas gamtai, kiek tokie žmonės artimesni vienas kitam, kaip jie supranta vienas kitą, bendrauja tarpusavyje, kaip jiems tai malonu ir gera, – manau, kad tai galėtų giliai viduje paveikti europiečius ir atskleisti jiems, nuo kokio gyvenimo jie nutolo ir prie ko priėjo, ką laimėjo dabartiniu gyvenimo būdu su visais šiuolaikiniais balaganais, palyginus su ta pirmykšte paprasta bendruomene, suteikiančia žmonėms vidinę laisvę, komfortą, tikrumą.
Klausimas: Ar šiuolaikiniai žmonės gali pritaikyti sau primityvių genčių santykius?
Atsakymas: Kaip? Jie visiškai neturi bendruomenės! Būdamas Paryžiuje, žmonių santykiuose nemačiau nieko natūralaus. Priešingai, viskas labai praktiška, primityvu. Nenoriu kritikuoti, bet paprastame Afrikos kaime, kuriame gyvena keli tūkstančiai žmonių, tarpusavio santykiai, juolab dabar (kalbu apie tai, kas buvo prieš 20–30 metų, kai ten lankiausi) visiškai kitokie. Ne Paryžiaus naudai.
Klausimas: Kaip vaikams, atsidūrusiems tokiose dirbtinėse sąlygose, išmokti gyvenimo natūralumo, natūralių santykių, ar jie gali ko nors išmokti?
Atsakymas: Žinome, kad šiuolaikinius žmones vis dar traukia tai, kas kadaise buvo jų giminėje, tarp jų protėvių. Taigi, visa tai galima padaryti, bet ne siekiant parodyti, kokios primityvios buvo bendruomenės, o atvirkščiai – šiuolaikiniams žmonėms atskleisti, kokie jie yra primityvūs.
Klausimas: Ar šiuolaikinis žmogus sugebės pamatyti čiabuvių santykių vertę, jei neturės teisingų santykių suvokimo atskaitos taško?
Atsakymas: Šiuolaikinis žmogus nieko nemato. Jis mato tik tai, kas ir kur pigiau parduodama.
Mato tai, kas prieš jo nosį, ir daugiau nieko. Reikia ką nors pastatyti priešais ir nosimi į tai pabaksnoti, tik tada jis pamatys. Visa tai daro žiniasklaida, reklama ir pan.
Klausimas: Praėjusio šimtmečio pradžioje pasaulietinis žmogus, antropologas atvežė pigmėją ir įkurdino jį Bronkso zoologijos sode, narve su kitais gyvūnais – šimpanzėmis ir orangutangais, pavadinęs „trūkstamąja evoliucijos grandimi“, taip nurodydamas, kad šios gentys yra artimesnės beždžionėms nei civilizuoti baltaodžiai.
Natūralu, kad visuomenė išreiškė pasipiktinimą, ir šis žmogus buvo paleistas. Tačiau po šešerių metų jis nusižudė, nes nesugebėjo integruotis į amerikiečių visuomenę.
Kas skiria gamtai artimą žmogų nuo civilizuotų žmonių, kad jis negali prisitaikyti prie geležinių miesto, civilizacijos sąlygų?
Atsakymas: Net sunku pasakyti. Negalime to suprasti. Tik iš rezultatų matome, kad praėjusių amžių mūsų gyvenimas, – juk tai buvo taip pat mūsų gyvenimas, – taip skyrėsi nuo šiuolaikinio gyvenimo, kad mes negalime suvokti šios santykių, vertybių sistemos, planų įgyvendinimo, lyginant su tuo, kas buvo.
Labai keista tokiu būdu sutapatinti kelių šimtų metų atotrūkį. Įsivaizduokite, kad pasikviečiate, tarkime, karalių Artūrą. Mūsų sąvokos ir vertybės visiškai skirtingos. Taigi, tai neįmanoma.
To negalima lyginti. Bet, kita vertus, visa mūsų civilizacija iš esmės tolsta nuo gamtos. Ir paaiškėja, kad tolstame nuo savo prigimties. Susikūrėme kažkokį dirbtinį apvalkalą, kuriame egzistuojame. Ir tai nenatūralu, tai neveda mūsų geresnio gyvenimo link.
Matome, kaip kenčiame, bet nieko negalime padaryti su savimi. Mes, kaip prisukti, įsijungiame į tą pačią prigimtį, į šias lenktynes, į šią dirbtinę mašiną ir turime kartu su ja bėgti.
Klausimas: Neseniai jūsų klausė, ar per visą istoriją žmogus savo dvasine raida pakilo ar nusileido? Atsakėte, kad absoliučia verte jis pakilo, bet iš tikrųjų nusileido, savyje atskleidęs tiesą.
Kuo skiriasi pradinis žmogaus vystymasis, kai jis gyvena natūraliomis sąlygomis, yra atviras, jo gentyje vyrauja pasitikėjimas, abipusis supratimas, nuo mūsų padėties, kai šiuolaikinis žmogus savo raida iš tikrųjų smunka? Kuo jie skiriasi ir kuo yra panašūs?
Atsakymas: Vystymosi vektoriumi.
Faktas yra tas, kad, tarkime, prieš kelis tūkstančius metų galėjome visiškai kitaip vystytis – ne egoistiškai, bet pakildami virš savo prigimties, nepaisydami jos, kai siekdami gero tarpusavio ryšio, visi būtume kartu kaip viena šeima, sektume ir stebėtume, kad tai neišsisklaidytų. Jei taip būtume elgęsi, būtume pasukę kita vystymosi kryptimi.
Būtume pasiekę visiškai kitokią būseną! Šiandien žmonija būtų viena didelė, gera šeima. Ir nebūtume tokios būsenos, kaip dabar, kai galvojame tik apie tai, kaip užsidirbti išnaudojant kitus, pakilti virš kitų, lyginti savo ir kitų gyvenimus ir t.t.
Nebūtų jokios konkurencijos, jokių žmogžudysčių, nieko panašaus. Būtų geras, normalus bendrabūvis, vyktų normalus tarpusavio bendravimas, jei būtume nuėję šiuo vystymosi keliu.
Bet pirmenybę suteikėme egoistiniam vystymuisi, nes taip verčia mūsų laukinė prigimtis. Tiesą sakant, vystėmės kaip gyvūnai, paklusdami savo prigimčiai, ir štai kur ji mus atvedė. Taigi, neturime kuo didžiuotis, šiandien esame visiškai laukiniai gyvūnai, gyvenantys dideliame zoologijos sode.
Klausimas: Kaip žmogui surasti savyje tą pirmapradį, natūralų žmogų, kad galėtų pradėti naują vystymąsi?
Atsakymas: Norėdami tai padaryti, turime grįžti į anuos laikus ir pradėti iš naujo. O tai neįmanoma.
Bet galime suvokti savo dabartinės būsenos blogį ir pradėti naują kelią. Nuo šio momento.
Klausimas: Kuo tada virs šiuolaikinis žmonių zoologijos sodas?
Atsakymas: Iš jo paimsime tai, ko mums reikia. Tai natūraliai atsirūšiuos. Mums tik reikia pakeisti savo tarpusavio santykius. Tai yra vienas kito atžvilgiu liautis buvus laukiniais gyvūnais, kurie nori tik sunaikinti vienas kitą ir, naudodamiesi jėga, bando užmegzti tarpusavio santykius.
Turime pakilti aukščiau to ir kurti santykius, pagrįstus empatija, teisingu bendradarbiavimu. Ir tada pamatysime, kad pasaulis taps kitoks.
Šis pasaulis bus kaip viena šeima. Bet ne kaip šiuolaikinė. Joje nebus konkurencijos, bus tarpusavio pagalba, visa tarnaus tam, kad visi jaustųsi gerai. Šis bendras jausmas, kad visiems būtų gerai, būtinas mums visiems. Bet mes jo neturime.
Turime jį įgyti. Toks jausmas egzistuoja gamtoje, jos centre. Bet kaip mes jį pasieksime, pajusime, atskleisime ir gyvensime su šia žvaigžde savo širdyje? To reikia mokytis.
#265640

Iš 2020 m. sausio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Kokia turėtų būti ateities visuomenė?
Atsakymas: Ateities visuomenė – tokia, kurioje žmonės vienu metu patirs visas gyvenimo formas. Žmogus nejaus, kad egzistuoja tik vienoje visatos dalyje – nereikšmingiausioje, mažiausioje, vadinamoje „mūsų pasauliu“. Be jos dar yra daugybė pakopų, ir jas visas galime suprasti, suvokti, pajausti gyvendami šiame pasaulyje. Mūsų pasaulis – egoistiška visatos dalis, o kitos jos dalys yra altruistiškos. Ir jas visas galime sujungti savyje. Bet norint pradėti jausti kitus lygius, būtina išeiti iš savo egoizmo. Tada pamatysime, kokia iš tikrųjų yra Visata.
Klausimas: Egzistuoja sąvoka „mąstymas 5D“ (penktojoje dimensijoje). 3D – kai galvoji egoistiškai, pats už save, o 5D – kai jauti šį pasaulį kaip bendrasis protas, vieninga žmonija.
Ko turėtume siekti, kad galvotume kaip vienas organizmas?
Atsakymas: Tam turite pakilti virš savo egoizmo, įgyti davimo, meilės savybę. Turite išeiti iš savęs, nustoti jausti save kaip centrą ir atvirkščiai, jausti kitus kaip centrą, kaip tikslą, kuriam atiduodate viską. Ir jūs patys egzistuojate tik dėl to. Tuomet jausite 5D lygį.
#264869

Iš 2020 m. kovo 29 d. programos „Susitikimai su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės įtaka

Idealus ateities visuomenės principas

Ateities žmogus

Klausimas: Jei žmogus taps bebaimis, kur tai nuves?
Atsakymas: Kabaloje bebaimiu netapsi. Priešingai, žmogus vis stipriau bijos, nes vis labiau atskleis, kiek priklauso nuo Kūrėjo.
Bet tai jau ne baimė, kaip kūdikio, o baimė, kylanti iš vis didesnio tarpusavio kontakto, kai jie veikia drauge: Kūrėjas ir žmogus.
#266199

Iš 2020 m. balandžio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar kabalistai bebaimiai?

Pateisinti Kūrėjo veiksmus

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Klausimas: Kas yra žmogus? Tai dvasinė būtybė ar gyvūnas?
Atsakymas: Žiūrint koks žmogus turimas omenyje. Jei kalbame apie žmogų mūsų pasaulyje, tai, iš principo, jis yra gyvūnas, vedinas egoistinio instinkto. Kas akimirką jis tiria, kas jam gerai ir stengiasi daryti tik tai. Šiuo atžvilgiu jis niekuo nesiskiria nuo gyvūnų, tik jo noras didesnis.
Mūsų pasaulis remiasi noru mėgautis, ir žmogaus noras mėgautis didesnis nei kitų. Todėl žmogus, iš principo, ir užkariavo pasaulį. Kartu šis noras jį žemina labiau už kitus, nes nedirba jo naudai. Bendrai tariant, neišeiname iš gyvūninio pasaulio ribų.
Yra keturi gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Žmogus – tai kitas mūsų raidos lygmuo, kai imame kilti aukščiau savo egoistinio noro į priešingą jam – altruistinį, ir galime matyti gamtą, pasaulį, jėgas, kurios iš aukščiau valdo mūsų pasaulį.
Štai tada vadinamės „Žmogumi“ iš hebrajiško žodžio „Adam“ – „panašus į Kūrėją“. O Kūrėjas – tai visa visata su visomis jos integraliomis jėgomis.
#267046

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvūnas ar žmogus?

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Klausimas: Kaip tinkamai tarpusavyje susijungti: apeliuojant į jausmus, mintis ar logiką?
Atsakymas: Geriausia remtis logika, kai žmogus žino, kodėl turi susivienyti, kad vienybė – tai gamtos dėsnis ir taip jis vis labiau atitinka visą pasaulėdarą, bendrą integralią sistemą, vadinamą „Kūrėju“.
Kai žmogus tai įsisąmonina, jo egzistavimo užduotis tuomet tampa – tos sistemos atskleidimas, kad integraliai rastų save joje.
#265812

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Žmonės turi būti atsakingi už kitus. Nejau tai ne egoistinė mintis?
Atsakymas: Ne. Kiekvienas turi būti atsakingas už kitus, nes visi esame vienos integralios sistemos dalelės. Ir todėl, jei sistemoje kas nors ne taip, tai ir manyje būtinai kas nors sugedę.
Nieko nepadarysi. Tai kyla iš to, kad esame viena sistema, „Adam“.
#266318

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atvesti visą pasaulį į pusiausvyrą

Koks žmogus dvasinis?

Pažinti bendrą sistemą

Klausimas: Kas yra minusas ir pliusas krizės metu – pati krizė ar mūsų reakcija į ją?
Atsakymas: Per krizę svarbiausia – ją suprasti ir tinkamai sureaguoti, kad ji pakeltų mus aukštyn.
Kaip jau ne kartą sakiau, krizė („mašbėr“) išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „gimimo vietą“, kur gimsta naujas žmogus.
Iš tiesų, krizė, jos vidinė prasmė – naujo gimimas. Tiktai to nejaučiame savyje, dar nesuprantame. Bet esu tikras, kad suprasime.
Pamatysime, kaip dabar, prieš mūsų akis, gimsta nauja, integraliai susieta žmonija, labiau suprantanti, kad turi gyventi pagal kitus dėsnius, o ne taip, kaip anksčiau.
Klausimas: Ar po krizes pereisime į naują dvasinę pakopą?
Atsakymas: Mes pakilome į šią pakopą, bet dar jos nepraėjome. Priešakyje mūsų dar laukia keletas etapų. Bet šis naujas, rimtas etapas, kurį dabar praeiname, turi mus daug ko išmokyti.
Klausimas: Jeigu krizė yra naujo gimimas, tai išeitų, kad žmonės, kurie mirė nuo koronaviruso, tiesiog negalėjo gyventi naujomis sąlygomis, harmonijoje su gamta? Bet juk visa tai Kūrėjo valioje.
Atsakymas: Apie mirusius, negimusius ir apie tuos, kurie dar gims, kaip nors pakalbėsime atskirai. Tai visa sistema, kurią turėsime suprasti ir pamatyti, kur yra pasirinkimo laisvė, kodėl gimsta būtent tokios sielos, kas su jomis vyksta ir panašiai. Šito turime mokytis bendroje globalioje sistemoje.

#267095

Iš 2020 m. gegužės 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo gresia tinkamų santykių neišmanymas

Koronavirusas atskleidžia socialines problemas

Nauja istorija, suderinta su gamtos programa

Klausimas: Kaip suprasti pasakymą „pamilk artimą kaip save“? Ką reiškia mylėti save?
Atsakymas: Kiek egoistiškai galite įsivaizduoti, kad mylite save, tiek turite mylėti kitą.
Savaime suprantama, skirtinguose lygmenyse tai bus kitaip. Kuo labiau kilsite pasitelkdami jumyse augantį egoizmą, tuo labiau mylėsite save. Ir tai bus pavyzdys, kaip vis labiau turite mylėti kitą.
Klausimas: Jeigu žmogus auga dvasiškai, ar kasdieniame gyvenime jis tampa geresnis, ar keičiasi ir fiziniame lygmenyje?
Atsakymas: Ne. Dvasiškai augantis žmogus visiškai nepastebimas mūsų pasaulyje, nematyti, kaip jis auga, kaip keičiasi. Juk tai vyksta ne su tomis savybėmis, kurias žmonės gali pastebėti, apibrėžti, išmatuoti.
#266409

Iš 2020 m. balandžio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pamilti kitus, jei nemoki mylėti savęs?

Kaip pamilti save?

Mylėti – užpildyti artimo norus

Klausimas: Kaip susidoroti su pavydo jausmu? Kas tai?
Atsakymas: Žiūrint, kokiame lygmenyje. Jeigu tai gyvūninis pavydas, kai pavydite vieno žmogaus kitam, jausdamas, kad tas atima jus dominančio objekto dėmesį, kurį norėtumėte nukreipti į save, – tai viena. Tai šio pasaulio pavydas, ir su tuo reikia dirbti.
Bet geriau, jei sieksite suvokti Kūrėją, ir tai užgoš visą kitą. Tuomet neturėsite problemų nei su pavydu, nei su kuo nors kitu, nes darbas su Kūrėjui, kai siekiate Jo, ir Jis ima manipuliuoti, norėdamas atvesti tave pas Save, kur kas intensyvesnis savo jausmais, giluma, galimybėmis nei bet kokie žemiški pojūčiai.
#265836

Iš 2020 m. balandžio 26 d. pamokos rusų k.