Klausimas: Mes nesuprantame žmogaus tarpusavio ryšio su gamta, jau nekalbant apie tarpusavio ryšius tarp žmonių. Jie apskritai paslėpti.
Pavyzdžiui, 60-ajame dešimtmetyje žvirblių sunaikinimas Kinijoje sukėlė badą dešimtims milijonų žmonių. Kačių naikinimas Šiaurės Korėjoje leido atsirasti dideliam kiekiui žiurkių ir gyvačių, dėl to reikėjo importuoti kates iš kaimyninių šalių. Vilkų naikinimas taip pat visada lemia nesubalansuotą elnių ir šernų skaičių, nes vilkai, iš esmės, žudo tik sergančius gyvūnus.
Galima pateikti labai daug tokių pavyzdžių. Bet mano klausimas susijęs būtent su žmogaus lygmeniu. Ar jūs sutinkate su teiginiu, kad gamtoje bendra yra svarbiau už asmeniška?
Atsakymas: Bet ne vienas kito sąskaita. Jei paimsime integralią sistemą, tai kiekviena dalis joje yra lygi pagal savo vertę visoje sistemoje. Kitaip sistema nebus integrali, baigtinė, absoliuti.
Komentaras: Yra dar toks teiginys, kad jei žmogus reikalingas bendrai sistemai, tai jis egzistuoja, o jei ne – neegzistuoja.
Atsakymas: Aš tai galiu pasakyti apie negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, bet ne apie žmogų, nes jis su savo egoizmui įsiterpia į gamtą, viešpatauja aukščiau jos ir gali daryti viską, ko nori, net jei tai prieštarauja sveikam protui.
Klausimas: Mokslininkai tvirtina, kad visos sistemos praeina tam tikrą evoliucijos vystymosi procesą. Pradžioje visada yra atmetimo, padalijimo procesas, siekiant pereiti į kitą būseną, susivienijimą, bet jau aukštesniame lygmenyje. Dabar gamta mus padalino koronavirusu. Ir mes tarsi kuriame kažkokią virtualią tikrovę. Koks kitas mūsų tarpusavio ryšio lygmens etapas?
Atsakymas: Mums reikia suvokti, kad mūsų ryšys, visų pirma, turi būti integralus, ir nukreipti mus į vienybę. Mes ne žvėrys, kad vienytumės instinktyviai. Mes žmonės, bet mes esame prieš šį susijungimą. Mumyse stipriai veikia egoizmas. Todėl turėsime suprasti jo stiprumą ir pakilti aukščiau jo.
#266175

Iš 2020 m. balandžio 16 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Klausimas: Japonijoje buvo atvejis, kai sergantis koronavirusu ir tai žinantis žmogus išėjo į gatvę ir ėmė glebėsčiuotis su kitais, netgi su artimaisiais. Vėliau grįžo namo ir po kurio laiko mirė. Tai pateikiama kaip moralizuojantis pavyzdys. Ar tikrai egzistuoja vadinamasis „aukščiausias teismas“, kuomet žmogus sąmoningai eina tai daryti?
Atsakymas: Be abejo, šis teismas egzistuoja mūsų pasaulio jėgų lygyje, jis niekur nedingsta. Esmė ta, kad esame susieti į vieną bendrą visumą, į integralią sistemą. Jei žmogus palaiko šią sistemą ir siekia ją padaryti integralią, tai yra jo nuopelnas. Ir atvirkščiai, jei jis nutraukia tarp visų esančią gerų ryšių grandinę, tai yra jo pralaimėjimas, bausmė.
Aišku, kad žmogus, tyčia apkrėtęs kitus, labai sau pakenkė: savo veiksmais jis tarp mūsų pasėjo blogį, tas blogis veikia toliau. Kokios pasekmės? Žmogus sulaikė visos sistemos judėjimą integralumo, ryšio, meilės link, o tai – prislėgė jį patį.
Klausimas: Ar yra toks tiesioginis ryšys, kaip jūs sakote, kad visa tai prislegia žmogų?
Atsakymas: Žinoma. Dabar jo norai tapo daug egoistiškesni. Mirdamas jis atsikratė kūno, šio noro pasireiškimo labai žemame lygmenyje, bet vis tiek pasiruošusio ištaisymui. Ir dabar jis negali biologiškai išsitaisyti. O kaip taisytis dvasiškai, jei ten viskas taip egoistiška, ir dabar nežinia, kada jis galės pradėti išsitaisymą ir kokia forma.
Klausimas: Ar tai taikoma visam pasaulio blogiui? Visiems blogio nešėjams?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Žmonės iškart prisimena baisius budelius, žudikus ir pan. Ar tai taikoma jiems?
Atsakymas: Dar blogiau: žmogus, kuris neleidžia gyventi kitiems, nesuteikia jiems galimybės laisva valia tinkamai išsitaisyti, sukuria sau milžiniškų problemų.
Klausimas: Kodėl tai skiriama žmogui? Dėl ko tai jam įdiegia Aukštesnioji jėga, Kūrėjas? Kodėl reikia taip pakišti žmogų?
Atsakymas: Turi išryškėti visas blogis. Privalo! Ir todėl sielos, praeityje dariusios baisius veiksmus, gauna papildomą krūvį, kad jis nugramzdintų jas į žemiausią tašką, nuo kurio galėtų pradėti kilti. Nes jeigu jos yra kažkur tarp gėrio ir blogio ir nelaiko savęs blogomis, joms reikia suteikti papildomai blogio: tada jos supranta, kad iš tikrųjų turi taisytis.
Klausimas: Sakote, kad absoliučiai viskas nukreipta į išsitaisymą, gėrį, šilumą, meilę, ir mes turime pereiti šias baisias būsenas ir pamatyti tuos baisius žmones, jų nekęsti ir pasmerkti mirties bausmei. Ir visa tai turi būti kelyje į meilę, gėrį?
Atsakymas: Nenorėčiau sakyti, kad apskritai reikia mirties bausmės. Nes ji atima asmens galimybę išsitaisyti, o taisytis turi visi. Taigi, nesu už mirties bausmę, bet turime sudaryti žmogui tokias aplinkybes, kai jis būtinai norėtų pasitaisyti! Tiesiog, tegul erelis lesa jo kepenis!
Klausimas: Kas yra išsitaisymas?
Atsakymas: Išsitaisymas – tai savojo žemumo, niekingumo, kenkėjiškumo, amoralumo supratimas. Tai noras tapti naudingam ir matyti, koks kenksmingas buvai. Suvokimas, kad netinkamai bendravai su žmonėmis, koks buvai bjaurus ir blogas, palyginus su tuo, ką matai dabar, yra pragaro būsena. Tai ir yra pragaras, o mirties bausmė nieko neištaiso.
Klausimas: O kaip sužadinti tokią būseną?
Atsakymas: Tam reikia su žmogumi dirbti. Turi būti pedagogų, kurie tiksliai atvestų jį prie savarankiško apibrėžimo: kas gi jis toks?
Klausimas: Vadinasi, pedagogai neturėtų nusikaltusiojo nekęsti, bet turėtų suprasti, kad tai – išsitaisymo kelias?
Atsakymas: Taip. Turi rodyti jam meilę. Žmogui tai blogiau nei mirtis. T. y., pedagogai jį myli, ieškodami metodų, kaip jam padėti suvokti blogį savyje. Tikiuosi, kad pamatysime patys, kaip žmonės pradės keistis.
Klausimas: O tuomet žmonės iš šios neapykantos pradės suprasti, kas jie tokie ir kad jie yra žudikai?
Atsakymas: Taip. Jie klaidžios gatvėmis kaip mirusieji, prisikėlę iš savo kapų, ir ieškos, kaip galėtų išsitaisyti.
Klausimas: Ar tam reikia pedagogų, kurie jiems parodys, kas yra tikroji meilė? O žmonės žiūrės į juos, nekęs jų ir keisis dėl jų?
Atsakymas: Taip.
#267527

Iš 2020 m. gegužės 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Jei aš stengiuosi skleisti gėrį ir meilę visiems mane supantiems darbe, šeimoje, tai ar galiu kažkaip apsaugoti save ir aplinkinius nuo virusų?
Atsakymas: Apskritai, taip, bet nemanau, kad poveikį galima taip aiškiai pamatyti.
Žinoma, geriausias vaistas – tai teisingi, draugiški tarpusavio veiksmai, palaikymas. Būtent juos mes turėjome suteikti gamtai ir nesuteikėme, o bandėme, priešingai, pavogti, įžeisti, pažeminti ir t.t. kitus.
Jei esame integralios sistemos elementai ir visiškai priklausome vienas nuo kito, tai ir elgtis turime atitinkamai. Pabandykite suprasti, kokia tai analoginė, integrali sistema, kur viskas priklauso nuo visų.
Klausimas: Jūs sakote, kad savo neigiamais veiksmais išvedame sistemą iš pusiausvyros. Kokie yra neigiami veiksmai?
Atsakymas: Nemeilė, net iki neapykantos, nenoras papildyti vienam kitą, rūpintis kitais ir pan. Kitaip tariant, sistemos, kurioje visi elementai atsakingi vienas už kitą, pusiausvyros pažeidimas yra vadinamas blogiu.
#263625

Iš 2020 m. kovo 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Universalūs skiepai nuo visų virusų

Epidemija – tai ne bausmė, o vaistas

Skiepai nuo koronaviruso

Klausimas: Žmonės turi būti atsakingi už kitus. Nejau tai ne egoistinė mintis?
Atsakymas: Ne. Kiekvienas turi būti atsakingas už kitus, nes visi esame vienos integralios sistemos dalelės. Ir todėl, jei sistemoje kas nors ne taip, tai ir manyje būtinai kas nors sugedę.
Nieko nepadarysi. Tai kyla iš to, kad esame viena sistema, „Adam“.
#266318

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atvesti visą pasaulį į pusiausvyrą

Koks žmogus dvasinis?

Pažinti bendrą sistemą

Mes egzistuojame globaliame pasaulyje, kuriame veikia integralūs įstatymai, kurie valdo ne tik mūsų pasaulį ir mūsų visatą, bet ir visą Visatos sistemą, apimančią penkis aukštesniuosius pasaulius. Juos reikia jausti, matyti, suformuoti kaip pojūtį, pasaulėžiūrą. Ir visa tai mums duota.
Jei netinkamai dirbame su šia sistema, neatsižvelgiame į jos objektyvumą, integralumą ir absoliučiai visų jos dalių tarpusavio ryšį, tada mums būna blogai. Mes jaučiame priešingą, labai nemalonią jos reakciją.
Ši „grįžtamoji reakcija“ ateina skirtingais lygiais, atsižvelgiant į tai, kokius iškraipymus padarėme bendroje sistemoje. Šiuo metu mes matome grįžtamąją reakciją koronaviruso pavidalu.
Negalime sakyti, kad tai yra vien blogai, nes tai mus taiso, kreipia ir verčia judėti į priekį. Bet, kita vertus, mums tai nemalonu. Iš tiesų, daugelį metų esame stadijoje, vadinamoje „paskutine karta“, kai aiškiai jaučiame, kad gyvename integraliame pasaulyje, kuris turi tapti normalia, visiškai išbaigta sistema. Šį darbą turi atlikti žmogus.
Todėl, jei pradėsime elgtis teisingai, atskleisime šią sistemą. Kai mes su ja elgiamės neteisingai, kai nejudame link susijungimo vienas su kitu, nejungiame savęs prie sistemos, nesuvokiame gamtos kaip integralios sistemos, tada ji automatiškai reaguoja, ir kyla visokių, kaip mums atrodo, kliūčių.
Tačiau tai ne kliūtys, o atvirkščiai – poveikis, kuris turėtų pakeisti mūsų kryptį.
Štai pasaulyje ir pasirodo virusas, verčiantis sėdėti namuose, mažiau bendrauti, nes tarp mūsų yra labai blogi, savanaudiški santykiai. Turime pradėti elgtis kitaip.
Visa tai labai tiksliai gamta apskaičiuoja, nes esame bendros integralios sistemos dalis. Esame tarsi sferoje, kuri veikia mus iš visų pusių. Būtent ji skiria tokias reakcijas, kurios aiškiai nusako, kokie turėtume būti, kad priartėtume prie integralios sistemos. Taip virusas mus verčia keistis, tobulėti.
Netolimoje ateityje tai pajusime labiau, tapsime artimesni, labiau suprantantys vienas kitą. Išnyks daugybė nereikalingų profesijų, nustosime elgtis su Žeme taip, tarsi ji turėtų beribius rūsius, iš kurių mes galime traukti viską, ko norime.
Mes nustosime elgtis su atmosfera, vandeniu, vandenynais taip, tarsi tai būtų niekam nereikalingos gamtos dalys.
Nemanau, kad galime labai greitai išmokti tinkamai sąveikauti su mus supančia aplinka. Todėl, sakyčiau, kad turime būti pasirengę tam, jog panaši būsena išliks ateinančius penkis šešis mėnesius.
Tai yra rimta sistema, tad bus labai ilga, griežta sąveika tarp mūsų ir integralios sistemos, kol pradėsime suprasti, kad turime atsikratyti daugybės nereikalingų profesijų, užsiėmimų, verslų, imti iš gamtos tik tai, kas būtina normaliam egzistavimui, ir ne daugiau.
Savo elgesiu mes taip kenkiame ekologijai, dinaminei gamtos pusiausvyrai, kad jokia sistema negali to atlaikyti. Apskritai, mes turime elgtis harmoningai su mus supančiu pasauliu.
Tada viskas nurims ir mes iš tikrųjų pradėsime jausti integralaus harmoningo pasaulio aukštesniąją sferą – valdančiąją sferą, vadinamą Kūrėju.
#264197

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant naujos visuomenės slenksčio

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Jei norime būti sveiki…

Europos kongresas „Ateitis prasideda čia“. Pamoka Nr. 1
Mūsų tikrovė visiškai dėsninga ir, pasak kabalos mokslo, valdoma tik vieno Aukštesniosios jėgos, vadinamos „Gamta“, dėsnio. Šią Aukštesniąją jėgą dar vadiname Kūrėju, nes ji tikrai sukūrė visą pasaulį. Šios jėgos prigimtis – veikti savo kūrinių labui, kitaip tariant, ji yra absoliučiai gera. O to nematome tik todėl, kad nesuprantame Kūrėjo.
Kabalistai, t. y. žmonės, tyrinėjantys Aukštesniąją gamtą, atskleidžia jos absoliutų gerumą. Ir net paprasti gamtos tyrinėtojai mato, kad nors vieni gyviai minta kitais, visa tai paklūsta ypatingiems dėsniams ir tarnauja bendram visų kūrinių vystymuisi.
Šiuolaikinis mokslas atskleidžia gamtos globalumą bei integralumą ir visų jos dalių tarpusavio ryšius. Niekas negali ištrūkti iš šios integralios sistemos rėmų, taip kaip sveikame žmogaus kūne visos ląstelės ir sistemos veikia harmoningai, šitaip ruošdamos jį aukštesniam tikslui, esančiam aukščiau kūniškojo egzistavimo. Šį dėsnį aptinkame visose gamtos formose ir lygiuose.
Išeitų, kad šių dėsnių žinojimas – sėkmingo mūsų egzistavimo sąlyga. Juk jei negyvoji materija, augalai ir gyvūnai veikia instinktyviai, t. y. girdi gamtos nurodymus ir juos vykdo nesąmoningai, tai žmogaus atveju tai daug sudėtingiau.
Nežinome, kaip elgtis. Mūsų instinktai nepakankamai stiprūs, kad vadovaudamiesi tik jais, užsitikrintume, jog elgiamės teisingai.
Visa tai todėl, kad žmogus – visuomeninė būtybė, dėl to ir kyla visi sudėtingumai. Juk ten, kur yra visuomeninė santvarka, instinktai nebeveikia. To gamta nebereguliuoja.
Valgio, sekso, šeimos poreikį daugmaž suprantame, mums tai nesukelia problemų. Bet visuomenės klausimuose, t. y. turto, valdžios, žinių noruose mes labai susipainiojame. Vidiniai instinktai nesako, kaip teisingai elgtis.
Valgio, sekso, šeimos norai priskiriami gyvūniniam lygmeniui, todėl dėl jų galime kliautis savo prigimtiniais instinktais, būdingais ir kitiems gyvūnams.
Tačiau grynai žmogiškų norų atveju turime rasti teisingą vystymosi kryptį, kitaip ir pinigai, ir valdžia, ir žinios tampa visų mūsų nelaimių priežastimi. Būtent dėl gerai išvystyto savo proto išrandame ginklus, kuriais vieni kitus naikiname…
Per visą ilgametę savo istoriją žmogus vystėsi instinktyviai, kaip gyvūnas. Egoizmas nuolat instinktyviai stūmė mus pirmyn, todėl viskas buvo gana paprasta. Juk vystymasis buvo natūralus, pakopinis, nuo vienos santvarkos prie kitos: vergovinė, feodalinė, kapitalistinė – priklausomai nuo to, kiek paaugdavo egoizmas.
Tačiau dabar atėjo laikas, kai egoizmas baigė vystytis ir nustojo būti evoliucijos varikliu. Jis tarsi prisipažįsta, kad priaugo savo ribas ir toliau nebėra kur. Todėl viską apima sąstingis: mokslą, gamybą; jauni žmonės nebenori tuoktis ir gimdyti vaikų. Juntamas bendras nuovargis, nes žmogus jaučia, kad neranda atsakymo į pagrindinį klausimą: „Dėl ko gyvenu?“
Juk visus praėjusius amžius žinojome, kur link vystomės, egoizmas nereikalavo daugiau nei buvo galimybių. Poreikiai buvo visiškai realūs: gera šeima, profesija, vaikai, pinigai – pagal šiuos poreikius ir vystėmės. Tačiau dabar mūsų noro mėgautis linijinis augimas baigėsi, štai kur problema.
Iš esmės, šis procesas prasidėjo jau prieš penkis šimtus metų, Ari laikais: noras liovėsi augti, jis pradėjo „apvalėti“. Visos noro dalys: negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta išsivystė iki tam tikro lygio ir turi pradėti tarpusavyje teisinga forma jungtis.
Taigi, dabar turime jungtis. Jei mes teisingai tarp savęs susivienysime, pasieksime davimo – Kūrėjo savybę, todėl tarpusavyje atskleisime bendrąją Gamtos jėgą. Ši jėga atsiskleidžia teisinguose, ištaisytuose santykiuose tarp mūsų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugpjūčio 25 d. Vokietijos kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta neišmokys blogo

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo