Akimirka tarp praeities ir ateities

Dvasinis darbas

Dvasinėje plotmėje sprendimai priimami taip, tarsi tam būtų skirta viena vienintelė akimirka.
Į situacija, kurią turiu išspręsti savo dvasiniame kelyje, turiu žvelgti taip, tarsi tai būtų paskutinė akimirka mano gyvenime.
Taip yra todėl, kad situaciją išsprendus greitai ir teisingai, paskui ją seka kita ir t.t. (priklausomai nuo dvasinio kelio grandinėlės).
Materialiajame pasaulyje mes susiję su visu pasauliu, ir mūsų egoizmas ištęsia įvykius ir situacijas, formuodamas mumyse laiko pojūtį. Tačiau dvasinėje plotmėje kiekviena akimirka – vienintelė.
Todėl kai dėl vidinės ir išorinės šviesos susidūrimo susilpnėjęs parcufas iš savo ekrano nusprendžia išstumti Šviesą, – jis nežino, kas su juo atsitiks vėliau, prie kokių naujų būsenų jis priartės…
Jis žino viena: praradęs vienybę su Kūrėju, jis negali ištverti nė akimirkos.
Jis negali ištverti šios būsenos ir negalvoja, kas atsitiks kitą akimirką, – todėl kiekvienas sprendimas, kiekviena būsena dvasinėje plotmėje – tikra.
Turbūt matėte Rugsėjo 11-osios įvykių įrašus, kur žmonės šoka iš degančio dangoraižio.
Kaip žmogus gali taip elgtis, žinodamas, jog neišvengiamai žus? Tačiau tą akimirką jis tegalvoja, kad turi iššokti iš ugnies.
Kitą akimirką, kai jis bus ore, jam bus geriau, nei ugnyje, – ir jis šoka! Ir nekreipia dėmesio, kas bus po akimirkos!
Lygiai taip pat ekranas parcufe žino tik vieną: aš praradau susiliejimą su Kūrėju! Nieko negali būti blogiau! Lai būsiu be Šviesos, tačiau su Kūrėju! – Ir jis išstumia Šviesą!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ką mums reiškia sukurti pasaulį…“

„Prisilietimas pire amžinybės“

„Dvasingumas – greičiau už šviesą“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.