Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Dvasinis darbas, Grupė, Laidavimas

Egzistuoja labai paprasta taisyklė. Jeigu egoistai su dideliais norais susijungia į vieną grupę, abipusiu laidavimu ir galvoja vieni apie kitus, tai kiekvienas iš jų jaučia tikrumą ir automatiškai liaujasi galvojęs apie save.
Tokia daiktų prigimtis ir tai vyksta savaime. Žmogus daugiau savimi nesirūpina ir tartum sklendžia ore, laisvas nuo asmeninio nerimo. Jei kiti tikrai galvoja apie jį uždaroje, integralioje sistemoje – tai jis palieka mintis apie save. Dar daugiau, tokiu atveju draugai įpareigoja jį galvoti apie juos. Taip aplinka veikia žmogų, ir galiausiai visi būna abipusiame laidavime – tai ir turi būti tobula būsena.
Jeigu staiga vienas iš jų iškrenta iš laidavimo, tai kenčia visi. Juk tobuloje sistemoje mažiausias trūkumas pasklinda į visas dalis – kaip holografiniame vaizde. Pakanka vieno suklupusio – ir štai visi jaučia, kad jiems nepakanka laidavimo. Netikėtai atsiranda nerimas ir problemos, jie nukrypsta nuo kurso ir jaučia trūkumą visur kur.
Todėl, pirmiausia, grupė turi būti didelė, kaip pasakyta: „Tautos gausa − karaliaus didingumas“. Tokia „600 000 sielų“ sąvokos prasmė. Antra, grupė turi būti pilnavertė ir rūpintis abipusiu laidavimu. Jei draugai rūpinasi tik tuo, kad tarp jų vyrautų laidavimo dėsnis, tai visa kita vyksta savaime dėl grupės jėgos, jėgos, būdingos tam laidavimo lygiui. Tokia jėga vadinama sgula: iš dvasinės pakopos, ant kurios pakilo bičiuliai, jos veikimas siekia materialią pakopą. Juk laidavimas – tai jau dvasingumas, abipusis davimas, išėjimas iš savęs į bendrą sistemą.
Taip draugai pasiekia šią bendrą nekūnišką sistemą – suvokia esantį tarp jų Kūrėją. Susijungimas, kurį pasiekia, vadinamas Malchut ir pagal ją jie vis stipriau susivienija vienas su kitu, vis labiau pasiekdami Kūrėją.
Čia galima paklausti: kur dar? Juk laidavimas pagal apibūdinimą šimtaprocentinis? Teisingai, jis visada nustatomas visoje apimtyje – tačiau kaskart naujame noro gylyje. Žmogus atskleidžia vis naujus savo prigimties sluoksnius ir anuliuoja tą prigimtį, kad su ketinimu prisijungtų prie abipusio laidavimo. Todėl jo indas, iš vienos pusės, tampa „storesnis“ , o iš kitos pusės, švaresnis – dėl ekrano ir vienybės.
Galiausiai kiekvieną kartą priklausomai nuo ketinimo naujojo gylio, jo inde atsiskleidžia nauja Šviesa ir Kūrėjas pasireiškia vis labiau. Todėl draugai prisipildo, pasiekia savo dvasinę būseną, vis labiau atsijungia nuo materialaus pasaulio, kuris tolsta vis toliau į antrąjį planą ir taip pasiekia išsitaisymo pabaigą.

2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvidešimties milijardų vienybė

Laiminga 7 milijardų mažylių mama

Kas mūsų jėgoms?

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>