Klausimas: Ką daryti, jeigu stimuliatorius nesuteikia man jokio įkvėpimo ir svarbos?
Atsakymas: Tai nesvarbu! Stimuliatorius – tai pareiga. Laiduodamas nejaučiu įkvėpimo, bet privalau tai realizuoti.
Turi į jį vis iš naujo dėti pastangas. Ir kol tai darai, tarytum netenki, juk tu juo rūpiniesi, duodi jam viską „iš savęs“.
Ir taip bus tol, kol visi nesusijungs tiek, kad atskleistų pirmąją dvasinę pakopą – tada pajausi savo atiduotas pastangas ne kaip praradimą, o kaip apdovanojimą.
Ir kol kas tai iš tikrųjų praradimas – tavo artimieji, aplinkiniai žmonės žiūri su nuostaba: „Į ką tu save investuoji?!”
Ir nieko jiems neįmanoma paaiškinti, kaip ir sau pačiam, kol nebus atsakyta į visas tavo pastangas. Todėl turime pasistengti kuo greičiau užbaigti šį procesą.

Ištrauka iš 2010 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

„Stimuliatorius“ – tai dvasinis dalykas

Iš virtualios realybės – į dvasinę

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę