Klausimas: Kartais per pamokas užduodame klausimus, kurie parodo mūsų silpnumą, parodo, kad nepakankamai judame į priekį, kad esame nepakankamai pažengę. Matau, kad jūs nevengiate šių klausimų, o stengiatės iš naujo į juos atsakinėti…
Atsakymas: Mokomės, kad kuo labiau žmogus juda į priekį, tuo niekingesnis, bejėgiškesnis ir nereikšmingesnis jaučiasi esąs. Ir nereikia to gėdytis, nes save vertinu ne lygindamasis su gaidžiais vištidėje, bet Kūrėjo atžvilgiu.
Jeigu esu vištidėje, tai, aišku, jaučiuosi didvyris. Bet jeigu man atsiskleidžia Kūrėjas, tai, žinoma, kad paklūstu, – ir nėra čia ko gėdytis.
Aš taip pat nesmerkiu panašių dalykų ir nevengiu žmogaus, jeigu jis man sako, kad yra silpnas. Man gerai pažįstamos šios būsenos. Čia ne silpnumas yra problema. Atvirkščiai, silpnumas tai savęs paties pažinimas iš tikrųjų, Aukščiausios Šviesos fone.
Bet klausimą, ar liko pas žmogų noras pasiekti tikslą, kai nusiviliama savo jėgomis, ar jis kaip ankščiau tebenori jį pasiekti? Štai tada gimsta jame teisingas pagalbos šauksmas.
Žinoma, tai reikia pajausti pačiam, bei paaiškinti visiems mūsų draugams pasaulyje, kad savo niekingumo pažinimas ir tikslo svarbumo suvokimas – tai dvi būtinos sąlygos norint pralaužti machsomą.

Iš 2010 m. gruodžio 17 d. pokalbio apie dvasinį darbą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Būtent ta vieta

Kam laukti smūgių?