Klausimas: Ar motinos meilė savo vaikams bei meilė tarp sutuoktinių yra egoistinė?
Atsakymas: Tokia meilė nėra egoistinė. Visi mūsų norai suskirstyti į negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus lygmenis (1, 2, 3, 4).
Gyvūninio lygmens norai, kylantys žmogui, yra tapatūs gyvūnų norams, tik labiau išvystyti. Jiems galima priskirti motinos norus savo vaiko atžvilgiu, arba norus, atsirandančius sutuoktinių santykiuose. Tačiau instinktyvus motinos santykis su savo vaikais nėra egoistinis. Prigimtis verčia žmogų / motiną elgtis taip, kad pripildytų artimo / vaiko norą.
Tuo tarpu ego – tai noras gauti malonumą savo artimo sąskaita, t. y., kad man būtų gerai kito žmogaus sąskaita. Netgi jausčiau pasitenkinimą, jei kitam būtų blogai. Tokio tipo malonumus galima suskirstyti į daug lygių. Pavyzdžiui, gali būti malonu paversti savo artimą vergu. Jaučiamas malonumas dėl galimybės kitam pakenkti, pažeminti ir priversti kentėti. Pasitenkinimas, išnaudojant savo artimą, o ne dėl natūralaus noro mėgautis, vadinamas egoizmu.
Jeigu noriu patirti malonumą skaniai valgydamas, bendraudamas su savo vaikais ar kažkaip kitaip gyvenime, tuo niekam nekenkdamas – tai ne egoizmas. Egoistiniai veiksmai nukreipti artimui išnaudoti, siekiant naudos sau.
Savo tikrąjį / dvasinį ego atskleidžiame, kai ateiname į grupę. Štai tada ir pradedame jausti ypatingą priešpriešą vienas kitam ir statome tarpusavyje tam tikrą sieną.
Iš kur tokia jėga atsiranda? Iš pat pradžių ji dalyvauja tobuloje sistemoje ir išnyksta / pasislepia po / dėl jos sudužimo. Ši jėga egzistuoja, tačiau slepiasi viduje. Jeigu stengsiuosi pasiekti vienybę su savo draugais ir man nepavyks, tai vis daugiau ir daugiau (iki tam tikro laipsnio) man atsiskleis manojo egoizmo lygis. Tai bus pirmoji dvasinė pakopa – 1/125 dalis bendrojo pakilimo.
Šia kryptimi tenka dirbti ilgus mėnesius, kol pasiekiu tokią būseną, kurios pats įveikti negaliu. Tada manyje formuojasi poreikis tai Šviesai, kuri anksčiau mus pripildydavo, o dabar paslėpta viduje, – ir aš pageidausiu, kad ji ateitų, atsivertų bei mus sujungtų.
Šis reikalavimas atlaisvina man pirmąją dvasinę pakopą: aš ir draugai – ir Šviesa tarp mūsų. Toliau mano tikslas bus pasiekti tolimesnę pakopą, kurioje egoizmas išaugs dar daugiau, įsižiebs neapykanta, apie kurios buvimą nė neįtariau. Mane erzins ir atstums bet kokia draugo smulkmena. Dėl to teks stipriau padirbėti kartu, kol pakilsime į antrąją iš 125-ių pakopų, – ir taip iki išsitaisymo pabaigos.
Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos
Daugiau šia tema skaitykite: