Jeruzalė – Šventyklos vieta, bet drauge – sunaikinimo vieta. Turime pasiekti būseną, kai Jeruzalė (hebrajiškai ira šlėma – visiška baimė), įsiviešpataus mūsų širdyse, mūsų nore, ir su naujai įgytu ketinimu duoti sukursime tobulą dvasinį indą, vadinamą „Šventykla“.
Pirmasis dvasinis indas: gauti, kad duotum, antrasis – duoti, kad duotum, priklausė tik bendros sielos galvai. Trečiajame inde bus ir davimas vardan davimo, ir gavimas dėl davimo visoms tautoms, kaip pasakyta: „Mano namai vadinsis maldos namais visoms tautoms“, t. y. viso noro mėgautis, sukurto žmogaus lygmenyje.
Visi lygiai atskleis aukščiausiąją jėgą, drauge susivieniję. Skirtumas tarp žmonių išnyks, ir šis pasaulis išnyks taisymosi pabaigoje, kaip rašo Baal Sulamas. Liks tik bendras noras, kuriame visi susijungia tobuloje vienybėje, pilnai užpildytoje aukščiausia Šviesa.
Visi visiškai suvoks aukščiausiąją jėgą kaip viena širdis, be jokių skirtumų. O ankstesnioji atskirtis sustiprins vienybę, kaip pasakyta: „Meilė padengs visus prasižengimus“.
Tokia turi būti atkurtoji Jeruzalė. O kol kas, kaip matome, ji visiškai sugriauta. Visame pasaulyje nėra labiau susiskaldžiusio, stiprios opozicijos ir prieštaravimų draskomo miesto. Visa tai turi atsiskleisti kaip medžiaga taisymuisi.
Jeruzalės diena primena mums išsitaisymą, kuris iš tiesų būtinas. Išeitų, jog ši šventė ne tam, kad būtų pagerbtas pats miestas, bet tam, kad mums yra suteikta galimybė išsigelbėti.
Štai tai ir švenčiame: Jeruzalės diena kaip mums duota darbo vieta; vieta, kur ateityje įvyks išsitaisymas. Tuomet atsiskleis Izraelio tauta ir visos kitos tautos; Izraelio žemė ir visas pasaulis susilies su vienu Kūrėju.
Taip „Israel“ atliks savo paskirtį – tapti šviesa visoms tautoms. Izraelio tautos misija, kaip dvasinio parcufo galvos kūno atžvilgiu: ištaisyti visą žmoniją. Tačiau išsitaisymas turi pasklisti visose tautose, o Kūrėjas visa savo jėga atsiskleidžia bendros sielos kūne, t.y. pasaulio tautose.
Parašyta, jog taisymosi pabaigoje Izraelio žemė pasklis po visą pasaulį. Kitaip tariant, noras mėgautis, susijęs su Kūrėjo suvokimu, pasklis visoje pasaulėdaroje, ir visi susijungs draugėn ir taps Kūrėjo tauta, kaip pasakyta: „Visi pažins mane – nuo mažo iki didelio“.
Jeruzalė priklauso ne tik Izraelio, bet visos žmonijos vienybei. Šis ypatingas taškas, šis miestas egzistavo dar prieš tai, kol mūsų protėviai atėjo į Izraelio žemę, jie nesukūrė jo tuščioje vietoje.
Tai, kad pasaulio tautos, pavyzdžiui, JAV ir kt., perkelia savo pasiuntinybes į Jeruzalę, yra tam tikras simbolis. Tačiau tai netaiso – taisymas patikėtas Izraelio tautai. Atėjo laikas tiems, kurie yra ant Israel laiptelio (jašar kėl, t. y. siekiantys atskleisti Kūrėją), susivienyti tarpusavyje ir su Kūrėju, tampant dvasinio parcufo galva. Svarbiausia – mūsų vienybė. Nėra nieko svarbiau.
Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas dėsnis“
Daugiau šia tema skaitykite: