Klausimas: Kaip reaguoti į platinant gaunamą negatyvią reakciją, neapykantos pliūpsnius?
Atsakymas: Platinant plačiajai visuomenei reikia veikti taip, kaip priimta šiame pasaulyje, tai yra elgtis taip, kaip pasielgtų eilinis žmogus, ekstremaliais atvejais kreiptis į policiją, teismą. Dažniausiai apskritai neverta reaguoti.
Supraskime, kad tokios apraiškos pasiųstos Aukštesniojo valdymo, bet mums reikia reaguoti į jas įprastai. Nesvarbu, kad žinome, jog jos atėjo iš Kūrėjo, be kurio nieko nėra, ir Jis sukuria visas situacijas, bet mūsų reakcija turi remtis tuo, kad „Be Toros nėra duonos, o be duonos nėra Toros“. Todėl turime reaguoti ir šio pasaulio, ir Aukštesniojo pasaulio plotmėse. Kitaip tariant, mums reikia sustiprinti tarpusavio ryšį, o tuo neabejotinai neutralizuosime neapykantą ir blogą požiūrį į mus.
Juk norime atskleisti Kūrėją tarpusavio ryšyje, kad Jis įsiviešpatautų tarp mūsų, ir visa tai dėl to, kad suteiktume Jam malonumo. Kūrėjas, atsižvelgdamas į mūsų pastangas, padeda mums, atskleisdamas daugiau ir aršesnių „priešininkų“. Tai yra neištaisyti norai, kurie privalo atsiskleisti, kad padėtų mums dar stipriau susisiekti su Kūrėju.
Todėl turime supratingai sutikti visas negatyvias reakcijas. Grupė turi būti tam pasiruošusi. Kiekvieną akimirką vieni krenta, kiti kyla, todėl pasaulinė grupė bendromis jėgomis juda pirmyn, kai vieni padeda kitiems. Dabar turime sukurti dar stipresnius, patikimesnius ryšius tarp visų grupių ir pamatysime, kaip tai padės visiems.
Išanalizuokime visus trukdžius, neapykantos pasireiškimus ir nuspręskime, kaip reaguoti į kiekvieną konkretų atvejį. Bet svarbiausia išsitaisant – pagal galimybes pratylėti ir dar stipriau susijungti su pasauline grupe, kartu su Kūrėju kaip su visų išsigelbėjimo vieta.
Pamatysime, kaip visi priešai staiga virsta draugais. Tarsi belstumeisi į svetimas duris: iš pradžių tau nenori atidaryti, vengia kalbėtis, nepaiso tavęs. Vėliau suvoksi, kad gali pagerinti savo santykius su jais, iš to mokysies kantriai priimti visą pasaulį.
Reikia laikytis minties, kad už kiekvieno žmogaus, už kiekvienų užrakintų durų slepiasi ir žaidžia su tavimi Kūrėjas. Elkis su kitu žmogumi kaip su Kūrėjo pasiuntiniu. Kūrėjas trokšta, kad tu sudalyvautum, pasikalbėtum. Jei ateini su Aukštesniąja jėga ir žvelgi į priešais stovintį žmogų kaip į Kūrėjo pasiuntinį, kaip į „pagalbą iš priešingos pusės“, tai tau viskas pavyks. Taip pasieksime sėkmės visame pasaulyje.
Šis darbas nepaprastai svarbus, juk jis mus kuria. Galiausiai galėsime kreiptis į vis platesnę visuomenę, į kitas tautas ir šalis. Pradėjome nuo Izraelio, kur sunkiausia, nes Izraelio tauta labiausiai užsispyrusi. Jei išmoksime su ja dirbti, tai paskui metodika, išsitaisymo jėga „pasklis iš Izraelio tautos ir išsilies į kitas tautas“. Jei sukursime Izraelio tautoje išsitaisymo šaltinį, jis nuplaus visą pasaulį. Likusiųjų nebereikės įkalbinėti, jie instinktyviai panorės ir prisijungs.

Iš 2013 m. rugpjūčio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Liaudžiai reikia išrinktųjų

Ar reikalinga kabala masėms?

RABAŠAS. Minia ir išrinktieji

Penktoji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Klausimas. Aš suprantu, kas man trukdo pasiekti tikslą tiesiog dabar – man trūksta klausimo: „Dėl ko?“ Aš matau, jog turiu viską, kad judėčiau į priekį, bet žengiu žingsnį atgal žinodamas, jog šiame pasaulyje galiu dar kažką gauti…
Atsakymas. O iš kur tau kilo šios mintys? Juk jos anksčiau tau netrukdė taip, kaip dabar. Vadinasi, tu nepakankamai rūpinaisi tuo, kad įsitvirtintum siekdamas tikslo. Ir jei aplinkoje viskas gerai, vadinasi, kažkas negerai su tavimi. Štai mes ir nustatėme diagnozę: silpnas ryšys su aplinka. Jei tu būtum su ja stipriai susijęs, tau tikrai nekiltų jokių pašalinių minčių.
Vos suradęs savo mokytoją Rabašą (juk aš jo labai ilgai ieškojau, pakeičiau ne vieną mokytoją), pasistengiau visiškai įsikibti į jį, be to, įsikibti taip, kad sudeginčiau visus tiltus už savo nugaros.
Klausimas. Kaip sužadinti savyje šią svarbą? Aš nežinau, ką daryti. Kaip save uždegti?
Atsakymas. Tomis minutėmis, kai tau suteikiamas didžiulis noras, turi taip jį įgyvendinti, kad paskui neturėtum galimybės atsitraukti. Juk paskui tau bus duota tokių didžiulių sunkumų, kuriuos privalėsi įveikti. Jei sudeginu už savo nugaros ankstesnįjį tiltą, ankstesniąją pakopą, aš jau negaliu atsitraukti. Ir man suteikiami didžiuliai sunkumai! Kur man dingti?! Štai tai labai svarbu. Mes visą laiką nesąmoningai paliekame sau landas: nieko baisaus, vėliau pasistengsiu, dabar aš nekaip jaučiuosi, – imame savęs gailėtis. Mumyse kužda niekinga savimeilė.
Jūs turite grupę, studijas, darbą, kabalos platinimą ir kt. Prisirišti prie to jūs privalote! O antraip jūs visą laiką kažkur atsitraukiate ir šis blaškymasis neleidžia jums judėti į priekį.
Grupė turi tikrinti visus savo narius ir kažkaip daryti jiems poveikį, kad rimčiau adaptuotųsi joje. Tai ir yra mūsų problema. Viena vertus, mes norime, kad grupė būtų kuo didesnė: tegul ateina visi su bet kokia motyvacija. Koks skirtumas, ar žmogus ateina mokytis du kartus, ar septynis kartus per savaitę? Koks skirtumas, ar jis rimtai mokosi, ar klauso puse ausies? Jis tiesiog negali kitaip! Kiek žmonių susidomi mokslu? O kiti mielai mestų ir mokyklą. Tai yra, iš principo, mes turime būti lankstūs priimdami žmones. Tegul ateina visi, kas nori! Ypač dabar, kai mes tiek daug kalbame apie integralųjį švietimą.
Kita vertus, mums lyg ir reikėtų glaudžiau susijungti tarpusavyje, kad laikytumės vieni kitų. O jei žiūrėsiu į tuos, kurie ateina vieną kartą per savaitę, tai ir aš toks tapsiu.
Čia ir vėl turime rinktis iš dviejų galimybių, kas yra būdinga mūsų keliui, ir kol kas negalime  surasti aukso viduriuko. Dėl to, jei jums kils gerų idėjų, aš su malonumu jas išklausysiu.

Iš 2013 m. liepos 14 d. penktosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus, ieškantis brolių

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Jei nepavyko čia – nepavyks niekur

Sunkiausia, kad nejaučiame poreikio siekti kūrinijos tikslo. Mūsų noras visiškai priešingas – natūraliai mąstau tik apie savo vidinę būseną: apie tai, kaip gauti tai, ko man trūksta, kaip užsipildyti. Jei visko pakanka, apskritai apie nieką negalvoju.
Aš nesugebu galvoti, kaip pripildyti kažką kitą, dar ir visą visatą: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmones, o per juos – Kūrėją. Ar Kūrėjui kažko trūksta? Aš nejaučiu Jo troškimų.
Kūrinių norus dar šiek tiek galiu pajausti, bet ne Kūrėjo. Iš kur man žinoti, kuo galiu Jį nudžiuginti? Manyje nėra tikslo turėti tikrąjį norą, nė jo užuomazgos.
Galutinė ištaisyta būsena, kuri jau egzistuoja gamtoje, veikia mane:  nors neturiu noro, vis tik siekiu jo, tegul ne širdimi, bet protu, tiesiog iš smalsumo. Arba galiu gauti šį norą  iš aplinkos, grupės. Kai visi man tvirtina, koks jis svarbus, aš, naudodamasis kitų norais, taip pat pradedu domėtis. Ir šiuo atveju tobula galutinė būsena veikia mane, pažadina pokyčius manyje.
Arba matau, kad metai prabėgo, o aš vis dar nieko neturiu. Tada svarstau: kas bus toliau? Aš išgyvenu ne todėl, kad man brangus tikslas, bet todėl, kad gaila veltui praleisto laiko. Matau, kad privalau kažką atlikti!
Pradėti reikia nuo aplinkos, kad dirbdamas joje gaučiau iš jos norą, dėl kurio supančioji Šviesa pradės mane keisti. Paskui vis daugiau ir daugiau.
Svarbiausia – siekti noro, indo, o ne prisipildymo. Turiu visą laiką įsivaizduoti, kad esu priešais supančiąją Šviesą.  Man reikia tik paprašyti! Tarsi ateinu į geležinkelio stoties kasą, pažvelgiu pro langelį ir prašau traukinio bilieto. Man reikia tik paprašyti, ir pro langelį man išduos bilietą, kur tik pageidausiu!
Turiu jausti, kad būtinai jį gausiu, jei tik žinau, kur noriu važiuoti ir kokia kita stotis. Bet iš kur man žinoti, kur kita stotis?
Dėl to turiu įsijungti į grupę, visiškai paskęsti joje, išnykti ir sugerti iš jos norą. Jei su šiuo noru ateinu prie kasos bilieto, tai, be abejo, neklysdamas paimsiu bilietą į teisingą traukinį, vežantį iki kitos teisingos stoties.
Taip judėsiu nuo stoties iki stoties. Kiekvieną kartą man vis labiau aiškės galutinė stotis – pradžiuginti Kūrėją. Ji taip pat išreiškiama noru. Kai pradedu teikti džiaugsmą kūriniams, aš kiekvieną kartą gaunu dalelę noro suteikti malonumo ir Autoriui, Kūrėjui. Taip šis noras palaipsniui išryškėja.
Nors mano prašymas labai paprastas, nors tiksliai nesuprantu, ko prašau, bet gaunu  pilną Šviesos rinkinį, sudarytą iš dešimties sfirų. Ten taip pat yra Šviesa, esanti priešais „akmeninę širdį“, ir pradedu suprasti, kad man uždrausta Ja naudotis. Yra ir Šviesa, esanti priešais Keter sfirą, kuri jau dalinai priklauso pakopai, esančiai aukščiau manęs. Žemesniojo Keter jau jaučiama aukštesniojo Malchut.
Šitaip pradedu suderinti savyje daugybę būsenų iš praeities, dabarties ir ateities. Suprantu, kaip reikia formuoti save kiekvieną kartą vis tobulesne forma. Pajuntu cikliškumą, tų pačių ratų sukimąsi pirmyn ir atgal, bet jie visuomet stumia traukinį į priekį. Ratai sukasi įvairiomis, priešingomis kryptimis, bet traukinys nenukrypstamai artėja į tikslą.
Visam šitame būsenų kamuolyje man svarbiausia įsivaizduoti tikrąjį maldos tašką, kitaip tariant, apie ką ji turėtų būti: apie norą duoti. Svarbiausia: siekti noro,  ir ne noro duoti, kuris jau yra indas, o maldos, sukuriančios maldą – noro duoti poreikį. Būtent tai man būtina.

Iš 2013 m. liepos 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Akmeninės širdies malda

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Paprastas atskleidimo dėsnis

Tinkama grupės pažanga – kai iš aukščiau mums nesuteikiama jokios motyvacijos. Kūrėjas neteikia mums jokių priežasčių keliui pateisinti. Mes nematome gerų mokymosi, kabalos platinimo, kitų veiksmų rezultatų – atvirkščiai, mus visur ir nuolat turi persekioti nesėkmės. Tuomet susitelkę mes pareikalausime Kūrėjo atsiskleisti mumyse, ir tai taps mums „degalais“. Kitaip mes, egoistai, nepajėgiame atverti savo indo, atskleisti Kūrėją ir pakilti.
Negalima nusileisti iki žavėjimosi savo pasiekimais, iki egoistinio išdidumo, patiriamo dėl to, kad dirbai kabalos platinimo tikslu, negalima matuoti savo pažangos pagal pasiektus rezultatus ir pritrauktų žmonių kiekį. Mes nenorime grįžti į vaikišką puikavimąsi. Mes vertiname ir gerbiame būseną, kai mūsų egoizmui, norui mėgautis visiškai nėra už ko užkibti, nėra jokio pripildymo, sėkmės, džiaugsmo pojūčio – nėra nieko. Ir mes dėl to nepatiriame malonumo, antraip tai jau būtų apdovanojimas. Juk yra tokių, kuriems patinka kentėti, – tai suteikia jiems adrenalino.
Kūrėjas mums atliekant kabalos platinimo veiksmus turi teikti tik „degalus“, kurie vadinami davimo jėga, – ir jokio mūsų sėkmės patvirtinimo. Juk jei ir be Jo viskas seksis, mums Jo nereikės. Turime pajusti tamsą savo nore mėgautis tam, kad pareikalautume Kūrėjo pagalbos. Egoistams nereikia Kūrėjo, nes jie nori panaudoti Jį dar didesniam egoistiniam prisipildymui.
Mums reikia ne pripildymo, o Kūrėjo pagalbos mūsų veiksmuose – mes prašome „degalų“, kad įstengtume dirbti, daugiau mums nieko nereikia. Mes saugomės nuo apdovanojimo. Kūrėjas siūlo mums pripildymą, atskleidimą, o mums reikia pradėti kurti sau ekranus, apribojimus. Esame sunkioje situacijoje, nes mūsų automobilis lekia pirmyn be jokio benzino, o mums tenka spausti stabdžius užuot didinus greitį.
Dvasiniame kelyje nėra greičio pedalo, tu visąlaik spaudi stabdžius saugodamasis, kad pripildymas nesugundytų, nesuviliotų tavojo noro mėgautis. Antraip tu nusidėsi.
Mūsų užduotis dabar – ne jaudintis dėl savo nesėkmių, o sužadinti sau įkvėpimą vien dėl to, kad gauname laimingą galimybę priartinti žmones prie susivienijimo pagal tikruosius dėsnius. Jeigu turime tokią galimybę, mums nieko daugiau nereikia. Tai vadinama Kūrėjo darbininku: tik kad paliktų mums galimybę dirbti – ne didesnę nei „adatos ąselė“, į kurią galima įverti darbinį siūlą, ir to gana.
Tokia kryptimi mes turime pratęsti Sankt Peterburgo kongresą, kad nejaustume sėkmės savo egoistiniuose noruose, o, atvirkščiai, pakeistume juos į norus duoti. Tikėkimės, kad galėsime atlikti šį darbą iki kito kongreso, vyksiančio kitų metų vasarį Izraelyje. Tai bus labai rimta pažanga.

Iš 2013 m. rugpjūčio 1 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos žmonijos lego

Dienotvarkė – tai gelbėjimosi ratas

Klausimas. Kas pasikeičia žmoguje ir pasaulyje atskleidus Kūrėją?
Atsakymas. Artėjant Kūrėjo atskleidimui, atsiranda supratimas, kad viskas, kas vyksta, yra jo suorganizuota ir todėl net patys nemaloniausi įvykiai, anksčiau vertinti kaip baisiausi, praranda savo ankstesniąją neigiamą reikšmę ir yra perkainojami kaip būtini norui atskleisti Kūrėją sukaupti.
Ir supranti, kad pasaulyje aplink tave niekas neturi pasikeisti, o tik tau atskleidus valdymą šis, žemesnysis, pasaulis virs Aukštesniuoju. Tik šio pasaulio susiejimas su akivaizdžiu Kūrėjo valdymu yra Aukštesniojo pasaulio atskleidimas. Kitaip tariant, Aukštesnysis pasaulis – tai mūsų pasaulio papildymas aukštesniuoju valdymu. Taip ir pasakyta: „Nėra skirtumo tarp šio ir Aukštesniojo pasaulio, kaip tik viešpatavimo pasikeitimas.“ (Ein bein olam haze le olam haba ele šiabud malchujot)

Daugiau šia tema skaitykite:

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Klausimas. Kaip pereiti į dešinę liniją, kai jaučiamas egoizmo pasipriešinimas?
Atsakymas. Be pasipriešinimo nėra dešinės linijos. Kaip galima laikytis kokios nors linijos, būti kokios nors dvasinės būsenos, jei ji neprieštarauja egoizmui? Dvasinė būsena visada yra prieš egoizmą, visada yra jo priešprieša –  visuomet jaučiant vidinę įtampą, įveikiant save.
Vis dėlto jei šią vidinę įtampą tu perleidi per grupę, ji tavyje virsta saldumu, lengvumu, plevenimu vietoj sunkumo ir tamsos.

Iš 2013 m. liepos 21 d. pamokos rusų kalba pagal straipsnį „Lazda ir gyvatė“

Pasakyta: „Tebūnie tau kiekviena diena kaip nauja“ – kiekvieną kartą, kiekvieną akimirką, kuri tarsi visai tokia kaip ankstesnės. Juk smukdami nejaučiame atgimimo. Mums atrodo, kad visos būsenos jau buvo, kad sukaupėme patirties.
O po kritimų vyksta kilimai, kurie taip pat vieni nuo kitų niekuo nesiskiria. Mes keliamės ir krentame, keliamės ir krentame, bet kol kas nejaučiame jokio skirtumo tarp besikartojančių būsenų. Belieka tik tikėti, kad pokyčiai vyksta, ir kiekvieną kartą mums atsiveria nauja sritis, nauji norai, kuriuose kol kas nejaučiame jokių ypatingų savybių, o tik tuštumą.
Tai mus klaidina. Mums atrodo, kad vėl vyksta kritimas, kuris nei džiugina, nei įkvepia. Tai nėra gerai, nes nelaiminame „blogo taip pat kaip gero“!
Po to vėl kilimas, atsiranda naujų pojūčių, bet juos vėl keičia kritimas. Kol kas sunku įsivaizduoti, kad tie begaliniai kilimai ir kritimai yra dėsningas procesas, kuris veda mus į galutinį ištaisymą.
Mūsų požiūris liks neteisingas, kol įgysime davimo savybę. Juk dabar mūsų požiūris yra egoistinis. Mes nematome naudos kritimuose. Ir netgi kilimuose, nes po jų vėl seka kritimai, ir vėl prarandame tai, ką pasiekėme. Kilimus keičia kritimai, nei galo nei krašto tam nematyti.
Žmogus palaipsniui prie to pripranta, kaip ir prie visų kitų šio pasaulio malonumų, ir mato, kad nieko ypatingo juose nėra. Na, taip, jis gali mėgautis, bet laikinai: vieną vakarą, kelias valandas ar netgi savaites, bet vis tiek malonumas baigiasi! Todėl jis jau nebesistengia susigrąžinti tos būsenos, nes tampa „patyrusiu“, viską vertina pragmatiškiau.
Taip yra todėl, kad jis dar neturi davimo savybės. Juk visi malonumai, kurie jaučiami nore mėgautis, praeina. Žmogus su tuo pamažu susitaiko, sensta ir miršta, nes nelieka nieko, kuo gali mėgautis.
Dvasinis darbas vyksta visiškai priešingai: jis mus pakelia aukščiau kritimų ir kilimų. Mes įgyjame davimo savybę, ir jeigu savo kilimais ir kritimais galime tuoj pat suteikti Kūrėjui malonumą, tai mums kiekvienas kilimas ir kritimas tampa didžiai vertingais. Mes džiaugiamės, kad tai su mumis vyksta, ir nesvarbu, kokia būsena yra, svarbu, kad ja galime pradžiuginti Kūrėją.
Todėl svarbiausia, nepaisant visų kilimų ir kritimų, įgyti davimo savybę. Jie nesiliaus, kol ją visą įgysime. Tai reikš, kad pabaigėme savo ištaisymą. Vadinasi, svarbūs ne patys kilimai ir kritimai, bet tai, kaip aukščiau jų sugebėsime įgyti davimo savybę.

Iš pasiruošimo 2013 m. liepos 25 d. pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasivaikščiojimas kalneliais

Kartu kylame dar aukščiau!

Slaptas ir atviras davimas – kuris teisingas?

1-oji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Mūsų užduotis – suprasti, kad gamta viena, bendra, globali, ir mes esame būtent tie, kurie turi ją sujungti įsitraukdami vieni į kitus, ketindami susivienyti. Todėl tema „Nieko nėra, išskyrus Jį“ kyla iš gamtos bendrumo – nėra nieko, išskyrus vieną bendrą sistemą, į kurią įtraukta viskas.
O kad ji mums atrodo susiskaldžiusi, tai todėl, kad mes patys esame susiskaldę, tad ir pasaulį matome tokį pagal sąlygą, kad kiekvienas žmogus jaučia pasaulį savyje, jaučia itin individualiai. Ir kad pasaulis atrodo mums susiskaldęs, susvetimėjęs, nesusaistytas, ir tai kiekvieną dieną vis labiau ryškėja, yra pasekmė to, kad mumyse nuolat auga egoizmas. Be to, jis auga su pagreičiu, vertikaliai – matome, kaip kiekvienais metais, o dabar jau kiekvieną mėnesį, kiekvieną savaitę ir netgi kiekvieną dieną pasaulyje viskas greitai keičiasi. Ir keičiasi būtent todėl, kad mumyse vyksta šie pasikeitimai.
Pasaulio pajautimas – itin individualus. Iš to ir kyla teisingos pasaulėjautos metodika: jei keičiame savo savybes, mes keičiame pasaulio pajautimą.
Dabartiniu metu šia tema yra daugybė filosofų, psichologų, fizikų tyrimų. Mokslininkai pamažu pradeda artėti prie vienos ir tos pačios nuomonės, kad pasaulis priklauso nuo mūsų subjektyvios pasaulėjautos, tačiau ji visų vienoda. Nors kiekvienas jaučia pasaulį savaip, tačiau visi jaučia jį vienodai, pagal mūsų egoistines savybes. Jei pakeisime jas priešingomis, tai, natūralu, jausime pasaulį kitokį – integralų ir susaistytą tarpusavy. Mes keičiame ne pasaulį, o save.
Iš čia kyla vienas iš mūsų metodikos postulatų: „Negalvok apie pasaulio ištaisymą…“ Tai sakydami turime omenyje žmogaus, žmonijos išsitaisymą. Tada pradėsime jausti ne tik pasaulį, bet ir save jame visiškai kitokius. Galiausiai mūsų postūmis nuo dabartinės būsenos, vadinamos „mūsų pasauliu“, į būsimą būseną, vadinamą „Begalybės pasauliu“, – tai viso labo tik vidiniai mūsų pasaulėjautos ištaisymai, ir ne daugiau.

Iš 2013 m. liepos 12 d. pirmosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus gyvena norais, o dirba jausmais

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Sankt Peterburgo kongresas. 1 pamoka
Mūsų pasaulyje tokie žodžiai kaip „atsidavimas“ ir „meilė“ vartojami bet kokiomis aplinkybėmis ir yra per daug nuvalkioti. Ateis laikas, kai jie sukels mumyse tinkamus pojūčius, tinkamus siekius vienas kito atžvilgiu, bet pradžioje jie, žinoma, klaidina.
Iš tikrųjų meile vadinamas vidinis vienas kito užpildymas. Tai galima įsivaizduoti kaip dėlionę, kurios elementai turi priešingą formą, bet susijungdami papildo vienas kitą.
Tai reiškia, kad vieno norai (raudonas minusas) užpildomi kito veiksmais (juodas pliusas), ir tokiu būdu atitinka vienas kitą, sudarydami bendrą vaizdą.

Atstumas tarp jų, t. y. neužpildyta būsena, jaučiama kaip kančia (didelis minusas). Tik iš kito gaunamas atitinkamas užpildas gali jį užpildyti.

Iš principo mes gamtoje egzistuojame jau iš anksto parinkti vienas kitam, tik atskirti savo iškilumų ir įdubų, o dabar turime juos sugretinti. Todėl frazė „pamilk artimą kaip save“ reiškia kito žmogaus noro pildymą. Tik tam reikia suvokti, pajusti, ko būtent jis nori.
Kaip tai sužinoti? Jeigu mes kartu dirbame viena linkme, su ta pačia medžiaga, pagal tą pačią metodiką, tai imame suprasti, ko reikia kiekvienam iš mūsų. Tada kiekvienas, net iki galo nesuprasdamas, kokias formas turi kitas, ima siekti šito, o visa kita jau įgyvendina iš aukščiau ateinanti Šviesa. Todėl mums reikia atkreipti dėmesį į dar vieną komponentą – ateinančią Šviesą, kuri veikia mus ir galiausiai užmezga ryšį tarp mūsų. Vieno žmogaus galimybės susijungia ir tiksliai papildo kito žmogaus galimybes taikant dvasinę metodiką, tai yra iškviečiant supančią Šviesą.
Šis abipusis vienas kito papildymas ir vadinamas meile, abipusiu atsidavimu, kai vienas duoda savo širdį, o kitas ją pripildo. Širdimi vadinami visi mūsų bendri norai.
Gamtoje iš principo viskas paruošta. Nereikia keisti norų, nereikia keisti savybių, kurios egzistuoja kiekviename iš mūsų kaip teigiamos. Kitais žodžiais tariant, galimybė duoti ir galimybė gauti yra kiekviename iš mūsų jau natūraliai.
Mums tereikia pabandyti suderinti jas pagal teisingą metodiką, ir tada supanti Šviesa padės mums tai padaryti. Susijungę tarpusavyje mes imsime reikšti abipusę gavimo ir davimo savybę, kuri iš principo ir vadinama Kūrėju. Kaip sakoma, mes kuriame Kūrėją iš savęs, iš savo paskatų. Tokiu būdu sudarome kli / indą, arba vietą, teisingą norą, kuriame atskleidžiame šią savybę.

Iš 2013 m. liepos 12  d. Sankt Peterburgo kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kas yra meilė ir davimas

„Meilė artimui” – tai paprasta!

Būna, kad žmogus turi kažkokią ypatingą sielą, kuri pati žadina jį kiekvieną akimirką ir verčia tęsti darbą, net ir esant „apsunkusiai“ širdžiai ir painiavai. Bet jeigu to nėra, tai vienintelė galimybė išsilaikyti šiame kelyje – turėti stiprią aplinką, neleisiančią jam pabėgti, ir apsiginkluoti įpročiais, kurie padės grįžti į teisingą gyvenimą.
Be teisingo paties žmogaus pasirengimo, be įpročio dirbti vidinį darbą, be ryšio su aplinka, palaikančių žmogaus ryšį su pirminiais šaltiniais, su mokytoju, su grupe – jam nėra jokių galimybių tobulėti ir gauti jėgų, reikalingų kiekvieną akimirką teisingai reaguoti į atsirandančias kliūtis. Tada žmogus arba iš viso nekreipia dėmesio į kliūtis, arba užtrunka su jomis.
Pirmuoju atveju – žmogui trūksta reikiamo jautrumo: jis sumažina savo imlumą tam, kad nepatektų į stiprų kliūčių poveikį. Ir tokiu atveju jis netobulėja. Gyvenimas tampa tylesnis ir ramesnis. Užuot gavęs kliūčių, pavyzdžiui, dešimt kartų per valandą, jis jaučia jų keletą per dieną ir ne daugiau. O nuo to priklauso tobulėjimo greitis. Kitaip tariant, žmogus specialiai save stabdo.
Arba kitu atveju – sutikęs kliūtis jis stoja į kovą su jomis, kaltindamas save ir savo aplinką, mokytoją ir apskritai visą dvasinį kelią. Tiek, kad gali visiškai pasitraukti iš šio kelio ir viską mesti.
Sunku išsilaikyti taip, kad priimtum visas iškylančias aplinkybes kaip norimas ir siųstas  Kūrėjo, be kurio nėra nieko. Visos kliūtys yra optimalios mūsų tobulėjimui ir klausimas tik, kaip teisingai į jas reaguoti, kaip jas priimti su dėkingumu, kad jų padedami judėtume tikslo link.
Tam būtinas intensyvus mokymasis, kantrybė, kas kartą reikia pasirengti perėjimui iš vienos būsenos į kitą. Ir svarbiausia – reikalingas susitaikymas, gebėjimas suprasti, kad visi kylantys sunkumai – tai teisingos kliūtys kelyje. Kiekvienas žmogus pasaulyje gauna tokių kliūčių ir aiškinasi: ar verta jam tobulėti su tokiom kliūtim, ar ne ir kokia kryptimi.
Yra tokių žmonių, kurie nuo pat pradžių suformuoja tam tikrą savo požiūrį į grupę, į mokytoją, į knygas, į savo kelią: teisingą arba neteisingą požiūrį, o kiti priversti kas kartą aiškintis tai iš naujo ir geba požiūrį keisti. Taip jie ir tobulėja.

Iš 2013 m. liepos 7 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas su kliūtimis

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Kliūtys ar pagalba kelyje?