6-oji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Paradoksalu, bet jei žvelgtume iš dvasinio pasaulio į šį pasaulį, tai nėra nieko natūralesnio nei visų jungtis į vieną visumą ir su Kūrėju. Tai – vientisa, tvari, harmoninga sistema, išlaikanti nuolatinę pusiausvyrą, esanti idealios būsenos, kur absoliučiai viskas sąveikauja tarpusavyje, prisipildo, pasisotina, pasotina kitus ir pasisotina kitų sąskaita. Taigi tai ir dvasiškai, ir fiziškai visiškai sveikas kūnas.
Informacija, materija, energija, suvokimas, įsisąmoninimas – viskas egzistuoja visiškai harmoningai. Todėl ši sistema amžina: nėra laiko sąvokos, nėra pasikeitimų. Kitais žodžiais tariant, yra nuolatinis gyvenimas, nuolat vykstantys įvykiai, tačiau visi jie – būtent tam, kad kaskart vis labiau, iki begalybės būtų atskleista šio ryšio gelmė.
O pats ryšys – nuolatinis, sistema – nesikeičianti, Šviesa yra visiškoje ramybėje ir pripildo absoliučiai visą kūriniją. Mes esame joje nuolat judėdami –  nuo mažesnio prisisotinimo didesnio link. Ir pats svarbiausias malonumas –  šios sistemos harmonijos, tobulumo suvokimas, ką vadiname Kūrėjo suvokimu.
Todėl mūsų pasaulis iš ten suvokiamas kaip mažas, išsigimęs, egzistuojantis ne savo noru, kadangi Kūrėjas verčia jį egzistuoti, nors atrodo, kad toks nuodėmingas kūrinys neturi teisės gyventi. Jis tik tam ir sukurtas, kad iš savo menkumo, neigdamas jį, pakiltų ir suvoktų amžinybę ir tobulumą. Vis dėlto tai sunku padaryti, nes be šio menkumo – nieko nematome.
Tačiau jei visa tai matytume, išnyktų mūsų valios laisvė, ir mes nieko nepaisydami strimgalviais pultume tik ten. Mes visu kūnu daužytumės į sieną, į machsomą, kuris mus skiria nuo dvasinio pasaulio, kad tik jį pereitume arba išnyktume.
Tam mums ir duota paslėptis, kad mes patys sukurtume to pasaulio, į kurį veržiamės, atitikmenį, jo modelį mūsų tarpusavio ryšiuose, santykiuose vienas su kitu, su savimi, mūsų bendros grupės santykiuose su visa žmonija, su negyvąja, augaline, gyvūnine gamta.
Mes trokštame to pasaulio, įsivaizduodami jį tarsi kažkokią karalystę, kaip vaikų žaidime, ir bandome jį sukurti tarp mūsų, nepaisydami nieko, kas mums duodama čia. Mes norime pasiekti tokią tarsi ir nerealią, fantastinę būseną, nors suprantame, kaip tai nebūdinga mūsų dabartinei būčiai – juk tai visiška priešingybė logikai, visai mūsų prigimčiai, t. y. protui – turi būti visiškai kitaip.
Ir žmonija visą laiką kankinasi bandydama suprasti, kokiu būdu vis dėlto įmanoma kažką padaryti, o galiausiai išeina dar blogiau. Egoizmas vis tiek mus spaudžia rodydamas, kad nepasiekėme to, ko galbūt ir norėjome, iki pat būsenos, kai žmogui ima atsiskleisti visko, kas vyksta, sumanymas, – kam reikalingas toks egzistavimas.
Juk jei žvelgtume iš šalies, tas egzistavimas visiškai beprasmis, betikslis, nuodėmingas. Vadinasi, žmonės egzistuoja ne savo valia, kaip pelėkautuose, kad kentėtų ir visą laiką bėgtų nuo šių kančių, po to patirtų kitas kančias ir vėl nuo jų bėgtų. Ir viskas tik tam, kad pradėtume kaip nors įsivaizduoti kitokį egzistavimą – kažką tikrai vertingo, dėl ko būtų verta gyventi, kur galima būtų egzistuoti, nesigailint, kad gyveni.
Kai pradedame įsivaizduoti tokią būseną, palaipsniui imame jausti, kad ji tikriausiai išties egzistuoja – kitaip kaip gi mes ją įsivaizduotume? Ir ji greičiausiai egzistuoja ne tik kaip hipotezė, o iš tikrųjų, bet tik nori, kad mes tikrai jos siektume. Aš turiu taip jos link veržtis, kad vidumi patekčiau į ją. Ir tada pradedu jausti kažkokią pagalbą, kažkokį įkvėpimą, prašviesėjimą. Pradedu matyti, kad visa tai sumanyta ne veltui.
Būtent taip šią sistemą atskleidė Adomas prieš 5773 metus. Nuo tos dienos ir pradedame skaičiuoti mūsų kabalistinius metus – nuo tos akimirkos, kai pirmas žmogus atskleidė mūsų pasaulyje Kūrėją. Tada prasidėjo žinių perdavimas iš kartos į kartą – prie to ėmė jungtis kiti žmonės, kurie taip pat jautė savo egzistencijos beprasmybę.
Bet visada likdavo viena ir ta pati užduotis: kaip man atskleisti kitą, teisingą, tikrą pasaulį esant savo mažame nykiame pasaulėlyje? Žmonės nuolat  susidurdavo su viena ir ta pačia problema – reikia sukurti panašumą, žaisti šią sistemą, žaisti tą pasaulį.
Mes visą laiką pamirštame apie tai, ir tai tęsis tol, kol tarpusavyje nesukursime tokių sąlygų, tokio ryšio, tokių tarpusavio santykių, kurie bus beveik panašūs į Aukštesnįjį pasaulį, ir liks tik paskutinė tiksli jo realizacija, kurią įgyvendins Aukštesniosios Šviesos smūgis. Bet kol mes nepadarysime visko, kas priklauso nuo mūsų, kad pasiektume tokią būseną, mes prie to neprieisime. Kai tik padarysime viską, kad mūsų „tamsioje karalystėje“ sukurtume šį kitą pasaulį, jis iškart atsiras. Šviesa padarys jį realų, ir mes atsidursime jame.
Suprantame, kad neturime kitos išeities, tik aiškų, realų susivienijimą ir tokių sąlygų, ryšių, žmonių tarpusavio santykių sukūrimą, kurie atitiktų Aukštesniojo pasaulio sistemą – kupiną davimo ir meilės, tarpusavio įsijungimo, supratimo, palaikymo ir laidavimo. O ryšys turi būti toks, kad žmogus, kaip atskiras vienetas, išnyksta – jo nėra ir negali būti.

Iš 2013 m. liepos 14 d. 6-osios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Kodėl šis laikas toks ypatingas

Užpildyti vienam kito norus

Jeigu pradėsime organizuoti savo gyvenimą tarsi būtume didelė šeima, kurioje visi vieni kitiems padeda, tai su tais pačiais ištekliais mūsų gyvenimas dvigubai pagerės. Atrodys, kad mums dukart padidino atlyginimą – ir visa tai priklauso nuo santykio tarp mūsų.
Žmones įtikins dviguba nauda, dvigubas užpildymas ACHAP‘e. Bet mes žinome, kad svarbiausia ne tai. Kūrėjas žadina mus ne tam, kad gautume dvigubą užpildymą, bet tam kad ištaisytume tarpusavio santykius ir būtent juose atskleistume Aukštesniąją jėgą. Kūrėjas atsiskleidžia ne kiekviename iš mūsų, bet tarp mūsų.
Kol kas tai vadinama „lo lišma“. Mes žmogų viliojame materialia nauda, ir neapgauname! Jis iš tiesų pasijus geriau: gyvens geriau, bus labiau užtikrintas ir ramesnis.
Mes visa tai apgaubiame ketinimu, tai yra esame šių bendrų kristalinių grotelių tarpuose, o kiti žmonės – pačiuose jų mazguose, elementuose, kiekvienas kol kas savo noruose. Bet tai laikina, o po to jie ims vertinti visų tarpusavio ryšį, suprasdami, kad būtent jame yra išsigelbėjimas. Žmogus šį ryšį ims branginti, puoselėti. Jis supras, kad ryšys pats savaime yra labai vertingas ir verčiau laikytis jo nei savo piniginės.
Juk šis ryšys teikia dvasinį, vidinį pasitenkinimą, pakelia nuotaiką, teikia didesnės laisvės ir mažesnio neramumo jausmą. Tai kol kas egoistiniai motyvai, leidžiantys žmogui pakilti virš savo problemų, bet vėliau pamatys, kad didingą vienybės jausmą nori jausti ne tik gelbėdamasis nuo problemų. Tada taip įsitrauks, jog neprieštaraus jokioms problemoms, kad tik išsaugotų šį didingą jausmą.
Tai yra, jis ims matyti egoizmo blogį, atskirdamas jį nuo gėrio, ir tarp jų brėš liniją, barjerą (maksomą), ekraną (masachą), anuliuodamas save ir organizuodamasis pagal dvasinį principą.
Svarbiausia mums būti ryšyje tarp grotelių, o ne jų mazguose, pačiose problemose. Mes kalbame su žmonėmis apie jų problemas, bet galvojame apie tai, kaip atskleisti gerąjį, teisingąjį ryšį sistemoje ir nuolat jį stiprinti.

Iš 2013 m. rugpjūčio 14 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Ar reikalinga kabala masėms?

Kūrėjas mūsų viduje padaro vietos Sau, leisdamas mums pajusti atšalimą . Iš tikrųjų tai ne atšalimas ir ne atitolimas. Mūsų  grupė buvo susitelkusi. Dabar Kūrėjas plečia šį ratą, ir jaučiame, kad esame bejėgiai prieš atsiradusią tuštumą.Prieš tai jautėmės tik savo rato viduje, kur viešpatavo kongreso pojūtis. O dabar,  jam pasibaigus, jaučiame atsiradusią tuštumą, kuri didėja sulig kiekviena diena.
Jei taip tęsis toliau, tai galiausiai visi ankstesni prisiminimai išnyks, ir mes vėl grįšime į gyvūninę būseną. Kodėl gi Kūrėjas taip daro? Tam, kad dabar, kol dar jaučiame, kaip Jis tolsta nuo mūsų ir kaip tirpsta mūsų vienybės pojūtis, panorėtume užpildyti šią tuštumą Kūrėju. Juk suvokiame, kad nesugebame savo jėgomis išsaugoti buvusio šilto jausmo ir jis vis labiau tolsta. Taip Kūrėjas atveria mumyse naują sritį, kur turėtų jaustis Jo buvimas, Jo valdžia.
Pirma: mes norime grįžti į vienybės pojūtį.
Antra: tam, kad jį išlaikytume, mums būtinas Kūrėjo vadovavimas atsiradusioje tuštumoje.
Mūsų tikslas – susivienijimas, o priemonė tam pasiekti – Kūrėjas. O dabar turime juos pakeisti vietomis, kad Kūrėjas taptų tikslu, o susivienijimas – priemone. Ir taip kiekvieną kartą naujai išsiaiškiname ir darome perversmą.

Iš 2013 m. liepos 19 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Laipsniškas vystymasis

Efektyvaus darbo sąlygos

Kaip laimėti mūšį prieš save

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.

Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Klausimas. Kaip patikrinti, kad vystausi? Kaip įsitikinti, kad nestoviu vietoje ir nesiritu atgal?
Atsakymas. Mano vystimąsi parodo tai, kiek aš suvokiu savo priklausomybę nuo artimųjų, draugų, mokytojo, mokymosi, nuo viso pasaulio ir nuo Kūrėjo. Viena vertus, šios priemonės vysto mane, kita vertus, per jas atskleidžiu savęs realizavimą.
Jeigu su kiekviena diena vis labiau jaučiu grupės, jos palaikymo poreikį, Kūrėjo, Šviesos, grąžinančios į šaltinį, poreikį, jeigu vis labiau jaučiu, kad priklausau nuo jų, jeigu be jų esu silpnas, bejėgis, neįgalus, – vadinasi, žengiu pirmyn.
Dvasinis kelias yra priešingas materialiam pasauliui, kuriame mes sprendžiame apie tobulėjimą atvirkščiai, pagal savarankiškumą ir nepriklausymą nuo kitų. Dvasiškai vystydamasis žmogus vis aiškiau jaučia, kaip jam reikia visų, kaip jis priklauso nuo visų.
Aš negaliu apsieiti be žemesnių pakopų norų ir be aukštesniųjų pagalbos. Kas gi esu aš pats? Tas, kuris suformuoja teisingą požiūrį, užmezga ryšį su plačiąja auditorija ir su dvasinėmis pakopomis per grupę. Be šių dviejų sudedamųjų aš esu niekas.
Juk į grupę ateinu su asmeniniais norais – vadinasi, esu egoistas. Pradžiai to pakanka, bet praeina metai – ir kas toliau? Jeigu tęsiu kelią remdamasis savo asmeniniais poreikiais, tai pasieksiu tik vieno – jų egoistiško realizavimo. Taigi man reikia išeiti į išorinę visuomenę, į plačiąją auditoriją, į didelį pasaulį, ir prijungti prie savęs žmonių norus, kad neščiau jiems gėrį.
Aš noriu atlikti davimo veiksmą, tegu kol kas ir egoistiškai. Aš persiimu kažkieno poreikiu ir su juo ateinu į grupę, su juo kreipiuosi į Kūrėją – štai į tokį kreipimąsi gaunu atsakymą. Juk dabar dėl išėjimo į išorę aš bent kažkiek siekiu davimo.
Ir atvirkščiai, jeigu aš neišeinu į išorę, jeigu užsidariau grupėje, tai dirbu vien su asmeniniu egoistiniu noru, neturėdamas šansų pasiekti sėkmės.
Štai kodėl mums taip svarbu „eiti į žmones“. Praeitų kartų kabalistai negalėjo to daryti, nes pasaulyje dar nesusikūrė atitinkamos aplinkybės – ir jiems dėl to buvo skaudu, kaip  motinai, negalinčiai maitinti kūdikio.
O šiandien susiklostė visos būtinos sąlygos ir mes turime gerai suvokti žmonių norus, kad su jais įsijungtume į grupės vienijimąsi. Ir tuomet vienydamiesi mes galėsime pakelti jų norus Kūrėjui.
Nors mano egoizmui nerūpi artimųjų reikmės, vis tik aš noriu jiems padėti, ir su šiuo davimo siekiu ateinu į grupę, kuri vienydamasi pakelia mūsų prašymus Aukštesniajai jėgai, aukštesniajai pakopai. Čia būtini trys lygiai:

• pasaulis;
• mes – ištaisymo priemonės;
• Kūrėjas.

Apie tai ir pasakyta: „Israel, Tora ir Kūrėjas yra vienybėje.“ Toks turi būti ketinimas prieš atliekant veiksmus.
Šis ketinimas gali kilti iš Kūrėjo arba iš kūrinio. Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse ketinimas kyla iš Kūrėjo, ir viskas yra Jo valdžioje. Vis dėlto mes norime, kad ketinimai išplauktų iš mūsų, norime pakilti į žmogaus pakopą. Juk „Žmogumi“ (Adam) vadinamas tas, kuris sukuria, suformuoja ketinimą. Pats ketinimas iš esmės ir yra „Žmogus“ mumyse.
Tai štai, aš suformuoju savo ketinimą remdamasis tais norais, kuriuos gavau iš „liaudies“, iš žmonių, kai atsigręžiau į juos dėl jų ištaisymo (1). O tuos norus sukėlė Kūrėjas, pasiuntęs vienokias ar kitokias nelaimes. Tai atradęs (2) aš imu žmonių bėdas  – iš esmės jau čia yra davimo siekis. Dabar turiu norą, kuriam suformavau ekraną ir ketinimą.
Tegu visa tai dar netikra, egoistiška, bet kartu su tuo sistema įgauna savo būsimą, dvasinę formą. Juk atsigręždamas į žmones aš bent imitavau davimą, ir dabar dirbu su jų, o ne su savo norais.
Asmeniniams norams aš niekada negalėčiau parūpinti ekrano ir atspindėtosios Šviesos. Juk jei man ko nors trūksta, prisimenu Kūrėją vien tam, kad patenkinčiau savo poreikį. O dabar apsiginklavęs artimųjų, kuriems mano egoizmas abejingas, norais, aš iš tikrųjų galiu galvoti apie Kūrėją.
Tokiu būdu atsiranda dvasinių indų (norų) pradmenys – egoistiškai kreipdamasis į žmones galiu kreiptis į Kūrėją prašydamas: „Padėk jiems!“ Taip veikdamas mokausi ir įgaunu tam tikrą dvasinį panašumą, ir todėl, kaip atsakas, ateina supanti Šviesa (or makif – OM), arba Šviesa, grąžinantį į šaltinį.
Tam aš susijungiu su grupe ir mes keliame „daugumos maldą“ Kūrėjui. Taip, malda kol kas egoistiška ir persmelkta falšo, nes mes dar neištaisyti, tačiau netgi tokiame neištaisytame prašyme esama krislelio dvasinės tiesos. Jos griaučiai jau tikri.

O paskui iš Kūrėjo per grupę, kaip atsakas, ateina supanti Šviesa – bet ne pas mane asmeniškai. Ji pasilieka grupėje ir tai padeda mums vienytis, kol mūsų papildomas susivienijimas, įtraukiantis ir išorinį ratą, sukels vidinės Šviesos (OP) atsiskleidimą.
Taigi artimo noras itin svarbus. Jis padeda mums teisingai suformuoti visą grandinę.
O vėliau, gaudami į šaltinį grąžinančią Šviesą, jai padedant mes iš tikrųjų susimąstysime apie artimuosius, ir jų norai vis labiau jungsis prie mūsų, kaip mūsų asmeniniai, priversdami rūpintis jais daugiau nei savimi.
Vienaip ar kitaip mes visada dirbame su artimojo noru. Tad žinių platinimas padeda teisingai sutvarkyti visą procesą, tinkamai mus formuoja. Be šito neturėtume jokių šansų pasiekti sėkmės.

Iš 2013 m. rugpjūčio 13 d. pamokos pagal straipsnį „Tremtis ir išlaisvinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvaus darbo sąlygos

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Mūsų problema ta, kad esame „sukaustyti grandinėmis“, patekę į tinklą, kuris surakina, įkalina mus ir primeta visas mūsų vertybes. Mes tiesiog esame priversti, privalome atitinkamai rengtis, valgyti tam tikrus produktus, dirbti kaip nustatyta, elgtis kaip dera, laikytis standartinio mąstymo.
Mes neturime savo skonių, o tik tas normas, kurių mus „prikišo“ visuomenė. Ji nustato mūsų pažiūras ir mūsų veiklas, ji ir dabar veikia mus kanalais, tarp kurių yra tokių, kurių negalime nei atpažinti, nei atsekti. Mes negalime jų užkirsti pasitelkę kokį nors gynybinį mechanizmą, blokuojantį didžiosios aplinkos mintis bei norus.
Galiausiai žmogus iš viso nežino, kas jis toks. Juk jis įspraustas į užprogramuotą sistemą, pilną pranešimų, kurie iš esmės su ja nesusiję. Su tuo nieko nepadarysi, to neišgyvendinsi, neištrauksi iš savęs. Net ir noras ištrūkti iš šių gniaužtų taip pat mums užduotas sistemos. Štai ir išeina, kad manyje susikaupė didžiuliai ne mano minčių ir norų antsluoksniai, o manęs paties iš viso nėra.
Tik taškas širdyje, jeigu jis, nepaisant to, kad aš belaisvis ir „pagamintas“ aplinkos, ima manyje reikštis, duoda man galimybę padaryti, sukonstruoti savyje tai, kas nuo nieko nepriklauso, tai, ką sąlygoja kitas pasaulis.
Savo pasaulyje aš jau esu „pabaigtas“, „iškeptas“: jame aš niekada neįgysiu savo jausmų ir proto, negalėsiu veikti savarankiškai. Tai iš esmės negali būti mano, nes viską, ką turiu savyje, gavau iš kitų, iš pasaulio.
Visgi ši „beždžionė“ gali įgyti kitą formą – Žmogaus (Adam), panašaus (domė) į Kūrėją, formą. Jeigu mano širdyje prasikalė taškas, aš galiu vystyti jį savo pastangomis ypatingoje aplinkoje, galiu viename pasaulyje konstruoti visiškai kitą. Būdamas šiame pasaulyje formuoju „burbulą“ ir jame laisvai vystausi – jeigu tik realizuoju savo valios laisvę.
Šiuo atveju taip pat paklūstu, bet jau paklūstu pats, savo noru, savo sprendimais, nulenkdamas galvą prieš savo naują, unikalią aplinką su unikaliomis vertybėmis. Toks yra vienintelis kelias. Daugiau aš nieko savo neturiu.
Atitinkamai paklusdamas išorinės aplinkos poveikiui esu „tremtyje“, ir atvirkščiai – atiduodamas save ypatingos aplinkos įtakai stengiuosi ištrūkti iš tremties ir galiausiai išsivaduoju nuo išorinės „biurgeriškos“, egoistinės visuomenės įtakos.
Iš to paaiškėja, kad tremtis Izraelio tautai reiškia nusiritimą pasiduodant išorinio, plačiojo pasaulio įtakai ir įgyjant išorinius įpročius ir vertybes, kurie pakeičia meilę artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, stengdamiesi ištrūkti iš tremties formuojame tokią aplinką, kuri bus persmelkta atsidavimo ir meilės vertybių. Tai įmanoma pasiekti pasinaudojant pačiu kabalos mokslu arba integraliu auklėjimu. Šiaip ar taip, priemonė viena – aplinka, kuri vienybę iškelia aukščiau visko.

Iš 2013 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Tremtis ir išsivadavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Klausimas: Kodėl šiandien platinimas suprantamas kaip tikrasis dvasinis darbas?
Atsakymas: Pasaulis pasikeitė ir yra tam pasiruošęs. Mes ruošėmės šiam laikui, bet galėtume ir toliau tiesiog mokytis ir neiti į visuomenę, likti laukimo būsenoje tarsi variklis, veikiantis neutralia pavara. Kitaip tariant, variklis veikia, bet labai mažomis apsukomis ir tuščiąja eiga, jame vos rusena gyvybė.
Tokios būsenos galėtume egzistuoti iki gyvenimo pabaigos, kaip darydavo ankstesnių laikų kabalistai. Bet jie gyveno kitu laikotarpiu, kai galėjo atskleisti visas šias savybes be ryšio su žemesniąja pakopa. Mes esame tokioje situacijoje, kai be ryšio su žmonėmis negalime susikurti savo dvasinio indo, nes jam būtinas ryšys su plačiosios visuomenės troškimais.
Todėl neplatindami daugiau nei dabar nepasieksime. Taip galime praleisti dar 5-10 metų beveik nepajudėdami. Mes vystomės, prisideda vis naujų grupių, bet tai beveik neprideda mums norų, aukščiau kurių galėtume dirbti, iš kurių galėtume pasiekti Kūrėją.
Tam reikalingas žemesnės nei mūsų pakopos noras, kuris kyla ne iš taško širdyje – noras, išplaukiantis iš integralaus susijungimo.
Jei nebūtų atsiskleidęs ryšys tarp visų žmonijos dalių, kuris dabar pasireiškia kaip sudarkytas ir baisus, protekcionistinis, pilnas neapykantos ir priešiškumo kitiems, turintis siekį išnaudoti kitus – mes negalėtume gauti iš žmonių jų troškimų. Per visą vystymosi istoriją žmonija kentėjo ne mažiau nei šiandien, net žymiai daugiau. Bet šiandien jos noras įgavo naują savybę, kylančią iš sugadinto žmonių tarpusavio ryšių tinklo.
Būtent dėl to galime paimti jų norus ir pakelti juos iki Kūrėjo. Juose jau yra, ką ištaisyti! Nereikalaujama ištaisyti nė vieno žmogaus noro – tereikia ištaisyti ryšį tarp jų, bendrą tinklą. Anksčiau jis neatsiskleisdavo, todėl kabalistai negalėjo priartėti prie liaudies, o šiandien dėl neveikiančio ryšių tinklo pasireiškia krizė, todėl galime imti ir ištaisyti sugadintus ryšius tarp žmonių.
Mes dirbame būtent su šiais ryšiais, o ne su pačiais norais, kilusiais dėl pinigų stokos, prastos sveikatos, problemų šeimoje, su vaikais, darbe. Nesvarbu, kokie yra asmeniniai norai – svarbiausia, kad šiandien juos sukeliančios problemos atsiskleidžia tokiu pavidalu, kad jų negalima išspręsti įprastiniais metodais. Anksčiau tai buvo įmanoma, o šiandien – ne.
Matome, kad mokslas, psichologija, medicina, santykiai tarp žmonių, požiūris į darbą, vaikų auklėjimas – viskas griūva, nes aiškėja, kad tarp mūsų egzistuojantis ryšių tinklas sugadintas. Atsiskleidžia, kad tai ir yra bet kokio blogio priežastis. Kabalistai apie tai žino, o ir dabartinis mokslas tyrimais prieina prie analogiškų išvadų.
Štai kodėl galime imtis šio neveikiančio tinklo ir prašyti jį ištaisyti. Būtent jį reikia ištaisyti, juk, kai įvyko sudužimas, nesudužo nė vienas indas – nutrūko jų tarpusavio ryšiai. Todėl visi ištaisymai vyksta tavo santykiuose su kitais: „Nedaryk kitam to, kas nepatiktų tau pačiam“ ir „Mylėk artimą, kaip patį save“. Taisytini tik ryšiai.

Iš 2012 m. rugpjūčio 14 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikalinga kabala masėms?

Begalybę pasieks kiekvienas

Be pasipriešinimo

3-ioji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Baal Sulamas rašo, kad yra tik viena siela – tik vienas sukurtas noras. Dvasingumas nedalijamas į dalis, todėl siela yra absoliučiai kiekviename iš mūsų ir visuose kartu.
„Kiekviename iš mūsų“ reiškia, kad jei aš galiu įsijungti į visus, tai pastebiu bendrą sielą, t. y. ne tik tuos milijardus, kurie gyvena dabar, bet ir tuos, kurie dar negimė ir gims ateityje.
Kitaip tariant, tai vienas tūris, viena siela, viena materija. Ji mums atsiskleidžia tik ta apimtimi, kurioje galime teisingai egzistuoti, ir tokiu stiprumu, kuriame galime sąveikauti tarpusavyje.
Pagal tai apibrėžiamos kiekvieno žmogaus savybės, t. y. kiekvienos dalelės, esančios kiekviename iš mūsų. Yra žmonių, kurių asmeninei sielai būdingas plitimas, t. y. ryšys su dideliu žmonių kiekiu, o yra tokių, kuriems būdingas, atvirkščiai, siauras ratas, bet didelis susijungimo su jais stiprumas. T. y. pagal kokybę arba pagal kiekybę kiekviename iš mūsų yra ir viena, ir kita, tik vyrauja priklausomai nuo sielos savybių.
Tarkime, širdis tiksliai atlieka savo konkrečią funkciją, nors ji ir susijusi su daugybe organų. O kitos sistemos, sakykime, kraujotakos, limfotakos, nervų ir kt., atvirkščiai, išplitusios visur, pasiekia visas organizmo dalis. Tokio tipo yra ir mūsų ryšiai.
Tai galima matyti ir pagal žmogų, jo siekius. Pavyzdžiui, aš matau, kur mano mokiniai gali pasireikšti (kiek aš tai galiu matyti).
Tačiau, apskritai, tai neturi reikšmės, todėl kad Šviesa vis tiek mus sustatys į reikiamas vietas. Nieko nauja – mes tik pagreitiname mūsų vystymąsi, pritraukdami Supančiąją šviesą. Bet kuriuo atveju ji vis tiek mus varys į priekį pagal gamtos programą. Tačiau ši programa yra tik Šviesos Nefeš lygmenyje, t. y. negyvojoje būsenoje, t. y. Šviesa mus spaus nuolat, o mes nuo jos bėgsime, nes spaudimą suvoksime kaip neigiamą, ir visą laiką taip vystysimės. Tačiau toks vystymosi kelias nėra geras, kadangi gali atvesti prie didžiulių katastrofų, karų ir t. t. Jei nieko nedarysime, to ir tikėkimės.
Ir atvirkščiai, jei paspartiname Aukštesniosios Šviesos poveikį mums, padidiname švytėjimą, tai judame pirmyn greitai.
Baal Sulamas rašo apie darbą grupėje: „Daugybė davimo kibirkščių yra kiekviename iš mūsų draugų, ir jei surinktumėte šias kibirkštis į vieną vietą, viename troškime, broliškoje vienybėje, meilėje ir draugystėje, tai, žinoma, pasiektumėte šią valandą labai svarbų davimo lygmenį“.

Iš 2013 m. liepos 13 d. trečiosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždraustas vaisius: antrojo bandymo nesėkmė

Taisydamas save – taisai pasaulį

Klausimas. Man kyla vienokių ar kitokių minčių ir norų, atsiduriu vienokiose ar kitokiose gyvenimo situacijose. Kaip turiu reaguoti žinodamas, kad visa tai siunčia Kūrėjas? Kaip visa tai pasitelkti tam, kad stiprinčiau ryšį su Kūrėju?
Atsakymas. Visu pirma, jeigu atsijungiau nuo ryšio su Kūrėju, turiu to gailėtis. Juk iš esmės mūsų pasaulyje negali būti nieko blogesnio nei ryšio su Juo nutraukimas.
Reikia laikytis „linijoje“, nepamirštant, jog visą tikrovę man suformuoja Kūrėjas. Jis piešia mano vaizduotėje štai tokį būties „paveikslėlį“, sudėliotą iš to, ką suvokiu penkiomis juslėmis: esu aš, yra pasaulis, kuriame aš egzistuoju, o dar yra tam tikra išorinė Jėga, siunčianti man šį pojūtį. Tai štai, aš nenoriu nukreipti dėmesio nuo šio „paveikslėlio“, kurį sudaro trys sudedamosios dalys: aš, pasaulis ir Kūrėjas. Kiek aš priskiriu savęs ir manyje esančio pasaulio jutimo Kūrėjui, tiek ir palaikau ryšį su Juo.
Šis ryšys kol kas neaiškus, neakivaizdus, bet viduje jau jaučiamas. Kad jį stiprinčiau, man reikia grupės, mokymosi ir mokytojo – ypatingos tikrovės dalies, kuria galiu pasinaudoti. Visa kita tikrovė yra priešinga Kūrėjui ir slepia Jį nuo mano žvilgsnio. Ji tik painioja mane, nors tai ir yra mano labui. Kita vertus, mokytojas, grupė ir mokymasis padeda man kelyje, jeigu teisingai į juos žiūriu, jeigu ne niekinu, o vertinu ir gerbiu juos. Kai noriu suartėti su jais, jie suartėja su manimi, pasirengę man padėti, ir daro man stipresnį poveikį. Taip aš ir stengiuosi kiekvieną gyvenimo sekundę eiti drauge su Aukštesniąja jėga.
O tikrovės paveikslėlis yra pertvara tarp mūsų – tol, kol atskleisiu Aukštesniosios jėgos veikimą visame, kas vyksta tarp manęs ir jos. Ir tuomet visas šis pasaulis tampa tiltu, ryšiu tarp mūsų.
Žvelgdamas į tai, kas vyksta manyje, mintyse ir noruose, žvelgdamas į tai, kas vyksta supančiame pasaulyje, noriu už viso to atpažinti kūrimo sumanymą – kodėl Kūrėjas taip elgiasi? Žinoma, jis veikia mano labui, padėdamas man užmegzti teisingą ryšį. Ir aš nuolat jaučiu įkvėpimą, nuo ryto iki vakaro įveikdamas nepertraukiamą pratimų virtinę.
Kitais žodžiais tariant, aš turiu laikytis Israel, Toros ir Kūrėjo vienybės. Israel – tai aš pats, besistengiantis atskleisti Kūrėją ir būtent Kūrėjo atskleidimą laikantis savo tikslu, o Tora – tai visas pasaulis, kurį turiu „sulituoti“ į vieną indą, vieną bendrą norą. Pamažu aš išryškinu pasaulyje indų dalis, į kuriuos žiūriu ne su neapykanta, o su meile ar užuojauta. Juk žinau, kad už jų slypi Kūrėjas, tad šios dalys ir netenka blogo individualumo mano akyse. Dabar žiūriu į juos kaip į Kūrėją, kuris priverčia juos veikti tam, kad aš pakeisčiau savo požiūrį.
Taip pradedu mylėti blogiausius dalykus pasaulyje, ir jie tampa man geriausiomis tobulėjimo priemonėmis. Kalbama apie priešus, bjauriausius gyvenimo įvykius, apie karus ir t. t. Staiga jie tampa tomis būsenomis, kurios priartina mane prie Kūrėjo, ir per juos, grėsmių ir skausmo fone aš jaučiu, kaip tai, kas negatyvu, virsta geru, nuostabiu pojūčiu, visiška Kūrėjo meile. Blogis tampa gėriu.
Straipsnyje „Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“ Baal Sulamas aiškina šį kontrastą. Paslėptis prie visko prideda minuso ženklą, ir tuomet viskas, mano manymu, daro žalą, visi žmonės blogi, atlyginimo nepakanka, šeimą kamuoja ligos ir t. t. Tik staiga aš pamatau atvirkščią vaizdą: visi sveiki, atlyginimo visai pakanka, nėra priešų, nėra nemalonių ir bjaurių žmonių ir t. t.
Viskas priklauso nuo aukštesniojo valdymo atskleidimo. Išoriškai pasaulyje nieko nereikia taisyti – užduotis tik ta, kad atskleistume Kūrėjo valdymą.
Tai kardinaliai keičia mūsų požiūrį į taisymus. Tampa aišku, kad pasaulį pakeis tik mūsų tarpusavio darbas, kuris sustiprina mūsų siekį atskleisti aukštesnįjį valdymą. Taigi žengdami pirmyn didele grupe, kuri gausėja Kūrėjui išryškinant jos potencialą, kuri platina žinias platiesiems gyventojų sluoksniams, mes paverčiame visus tikrovės elementus aktyviomis dalimis, siekiančiomis atskleisti Kūrėją.
Juk save ir pasaulį kaip dvi sferas – vidinę ir išorinę – aš jaučiu savajame nore. Vadinasi, aš tiesiog prijungiu prie savęs, susijungiu su vis naujesnėmis dalimis, ypač priklausančiomis žmogaus prigimčiai, kurioje glūdi valios laisvė, o vėliau taisydamasis susijungiu su negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos elementais.
Tai vyksta tokiu būdu. Iš pradžių mes pritraukiame tuos negyvuosius, augalinius ir gyvūninius elementus, kurie priklauso žmogaus prigimčiai, ir tada jų atitikmenys, kuriuos matome kaip fauną, florą ir fizinę šio pasaulio materiją, irgi prisijungia prie mūsų. Taip visa tikrovė tampa vienu bendru ištaisytu indu.
Iš viso to seka, kad mums trūksta tik vieno – kiek tik įmanoma susijungti viduje tam, kad padedami mokytojo, grupės ir mokymosi paverstume kiekvieną iš mūsų kuo aktyvesne dalimi, visą dieną siekiančia atskleisti Israel, Toros ir Kūrėjo vienybę.
Be to, Kūrėjas davė mums taisyti visą išorinį pasaulį – mūsų išorines dalis, išorinius indus (norus). Juos irgi turime prisijungti, kad ir juose atskleistume gero ir kuriančio gėrį Kūrėjo, išskyrus kurį nieko nėra, valdymą.
Taigi žmogus turi ieškoti Kūrėjo kiekvieną sekundę, kuomet nutveria siūlo galiuką, mintį ar norą, primenantį aukštesnįjį valdymą, kurį jam reikia atskleisti.

Iš 2013 m. rugpjūčio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvaus darbo sąlygos

Kaip laimėti mūšį prieš save

Pažinti gyvenimo paslaptį

Baal Sulamas „Taika pasaulyje“ rašo: Mumyse esančios didžiulės betvarkės šaknis yra ne kas kita, kaip išskirtinumo savybė, kurią stipresnę ar silpnesnę turi kiekvienas. Šią savybę gauname tiesiai iš Kūrėjo, kuris yra visų kūrinių šaknis.
Turint tai omenyje, kai išskirtinumo savybė nusėdo į mūsų ankštą egoizmą, ji pradėjo veikti griaunamai, o galiausiai virto visų pasaulyje vykstančių ir vyksiančių griūčių šaltiniu.
Kol kiekvienas iki galo nesuvoks savo išskirtinumo, kurį lemia jo asmeninė prigimtis, nepajudėsime iš vietos. Kiekvienas turi visiškai aiškiai pamatyti tikrąjį savo egoizmo vaizdą. Dabartinėje materialioje pakopoje, šiame pasaulyje, kokį jį beįsivaizduočiau, visų pirma privalau suvokti pagrindą – kaip smarkiai aš trokštu viskuo pasinaudoti.
Galiausiai suprasiu, kad esu sau svarbiausias, todėl galiu atsisakyti visko, padaryti bet ką su bet kuo dėl kruopelytės savo malonumo. Jeigu gilinsiuosi į savo svarstymus, pamatysiu, kad man nerūpi niekas, išskyrus mane patį, ir viso pasaulio kančios nenusvers mano noro gauti lašelį malonumo, tegul sau kenčia ar dega nors ir amžinybę!
Kol žmogus šito savyje neaptiko – jis savęs nepažįsta. Tai ir yra asmeninio išskirtinumo savybės suvokimas – blogio suvokimas.
Ego atskleisti labai sunku. Net jeigu savo blogį suprantu – vis tiek negaliu su tuo sutikti. Blogio pradas neleidžia man akivaizdžiai pamatyti ir pajausti savo esmę, savo išskirtinį egoizmą, dėl kurio mano Aš uždengia visą pasaulio vaizdą, nepalikdamas vietos niekam kitam. Visi kiti man tiesiog neegzistuoja, aš nepajėgiu jų paisyti. Jie yra už mano suvokimo ribų. Šito suvokimas yra būtinas žingsnis, siekiant išsitaisyti.
Klausimas: Kodėl egoizmas slepia nuo mūsų teisybę?
Atsakymas: Tai natūrali apsauginė reakcija. Jis nenori, kad kentėčiau. Juk jeigu pamatysiu visą savo blogį, tai tuojau pat užsimanysiu jo atsikratyti. Todėl ego tiesą slepia: šiek tiek atskleidžia ir vėl užmeta uždangą. Tai reikalinga, kad gilinčiausi vis labiau iki pat maksimalaus suvokimo. Tada būsiu pasiruošęs Šviesos pagalbai.
O iki tol aš dar nesu subrendęs, neištversiu noro išsitaisyti, spruksiu lemiamu momentu. Jeigu egoizmas nešvelnins nemalonių pojūčių, kylančių man susiduriant su savo egoistine esme, aš nepajėgsiu tęsti.
Štai todėl suvokimas užplūsta bangomis: tik ką stebėjausi, koks galiu būti blogas, bet uždanga krenta – ir aš vėl pagaunu save galvojant: „O kad jis numirtų. Kam jis man reikalingas? Tik trukdo…“ Tada vėl mane sukrečia mano niekingumas, o po akimirkos iš naujo apie jį pamirštu.
Apskritai, kiekviena savybė veikia poroje su savo priešingybe. Kitaip negalėčiau suvokti viso gylio.
Bet kuriuo atveju aš nepažįstu savo blogio, jeigu nesiekiu gėrio. Tokia yra universali visoms būsenoms taisyklė. Aš siekiu gėrio, davimo savybės, draugų, didingo tikslo – tik į priekį, nesidairau į šonus. Tada vietoje gėrio pakeliui randu vienatvę, betvarkę, griūtis.
Pasakyta: „Daryk viską, ką tik pajėgi“. Tai reiškia: „būk geras“, siek tikslo, būk atkaklus, nesustok. Pakeliui tu įgausi proto-išminties, bet svarbiausiai eik pirmyn, veik.
Klausimas: Ar galima iš anksto pasiruošti blogio suvokimui, kad nedelsdamas pereitum į ištaisymą?
Atsakymas: Ne, mes savęs blogiui neruošiame.
Vienas žmogus, dirbęs cirke, pasakojo, kad akrobatai laikosi tokios taisyklės: prieš pradėdamas patikrink, kur (jeigu ką) nukrisi. Tada iš anksto žinai, kad krisi į konkrečią vietą tam tikra poza.
Taigi, ir dvasiniame pasaulyje yra analogiškas pasiruošimas. Bet mes dirbame ne tam, kad nukristume. Mes visada judame pirmyn. Be abejo, turime pasiruošti užnugarį, bet mūsų lūkesčiai nukreipti į tikslą, mes nesiruošiame atsitraukti, atšokti ar grįžti.

Iš 2013 m. liepos 28 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas finišuoja

Ne tikėtis, o veikti!