Iš Rabašo straipsnio „Būtinybė mylėti draugus“: Žmogus privalo prisilipinti prie grupės, nes ryšyje tarp draugų slypi ypatinga jėga. Dėl jų artimumo mintys ir nuomonės pereina iš vienų kitiems, todėl kiekvienas semiasi jėgų iš kitų ir taip gauna visos grupės jėgas. Taigi, vienas žmogus turi visos visuomenės jėgas.
Materialiajame gyvenime žmogus nesąmoningai siekia visuomenės, nes jo egoizmas skatina jį ieškoti didesnės sėkmės ir naudos, o didžiausias pasiekimas –  savęs įtvirtinimas kitų atžvilgiu. Todėl žmogus nuolat tikrina, ką aplinkiniai laiko gėriu, o ką – blogiu, kas jiems yra svarbu. Pagal tai jis formuoja savo prioritetų skalę ir santykį su viskuo, kas vyksta.
Žmogus nė neįtaria, bet jo nuomonę apie viską formuoja visuomenės vertybės, kitaip žmogus liktų gyvūnu.
Kabalos mokslo metodika taip pat pakylėja iš gyvūninio į žmogaus lygmenį, bet tai vyksta kitokia forma. Žmogus turi pats stengtis prisilipinti prie teisingos visuomenės, privalo žinoti, ką tiksliai nori iš jos gauti. O perimti visuomenės vertybes galima tik nusilenkiant jai. Dar jis turi pakilti aukščiau draugų, kad galėtų įkvėpti juos tikslo didingumu ir pakelti bendrą dvasią.
Naudodamas šias dvi santykių su draugais formas – iš apačios ir iš viršaus – žmogus gauna būtinų jėgų. Šios įgyjamos jėgos yra ne egoistinės, jos neaugina ego, kaip šiame pasaulyje, kur veikiant visuomenei žmogaus vienetinė egoistinė jėga išauga dešimteriopai. Šiuo būdu veikdamas, žmogus nusileidžia ir anuliuoja save, trokšdamas suformuoti gerus santykius, taip pat perteikti džiaugsmą ir tikslo didybę, kad visi, įskaitant ir jį patį, nusilenktų tikslui ir, kas beatsitiktų, priimtų jį tikėjimu aukščiau žinojimo. Tokiu būdu žmogus gauna ne tik didesnę nei anksčiau jėgą, bet visiškai naują – davimo – jėgą.
Dėl šių pastangų jis gauna Aukšteniosios Šviesos davimo jėgą. Jeigu grupėje yra 10 (menjenas) žmonių, tada kiekvienas jos dalyvis gauna per grupę iš aukščiau, iš davimo šaltinio, davimo jėgą. Taip žmogus gauna dešimt kartų didesnę jėgą, be to, jau ištaisytą, su kuria psistūmėja pirmyn.
Toks yra pirmasis dvasinio kelio etapas, ir žmogus turi nuolat pasitikrinti, ar tikrai jis nulenkia galvą prieš grupę. Juk gali būti taip, kad jam vadovauja egoizmas, nuolat numušantis jį išradingiausiais būdais. Reikia pasitengti pergudrauti šią suktą gyvatę, neleidžiančią žmogui įsijungti į visuomenę.
Tai pirmoji pakopa – pati sudėtingiausia, apie ją išminčiai sakė: „Tūkstantis ateina mokytis, ir tik vienas išeina į Šviesą“. Reikia žinoti, kad mūsų „mokykla“ skirta išrinktiesiems. O patikrinti savo tinkamumą galima tik „dešimtuke“. Jeigu nežvelgi į visą pasaulį, į save, į draugus per savo „dešimtuko“ prizmę, visada klysi.
Žmogus gali veikti grupėje, kažkokioje komisijoje, skyriuje, bet jeigu jis nedirba „dešimtuke“, tai nieko negali pamatyti, išskyrus savąjį egoizmą.

Iš 2013 m. gegužės 30 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Monolitinis dešimtukas

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Klausimas. Kai žmogus patiria būseną „nėra nieko kito, tik Jis“, ar tai reiškia, kad jis mato, jog ir pats visada atlikdavo tik visiško davimo veiksmus? Tai yra, suvokia, jog Kūrėjas – davimo savybė – reiškėsi jame visada ir visuose veiksmuose? – Taip.
Klausimas. Ką daro žmogus dėl visiško Šviesos ir kli susijungimo? Prašom atsakyti pritaikant tai kabalos platinimo tikslu. Kur ir kaip žmonija susitinka su ištaisymo metodika ir kokia Sankt Peterburgo kongreso reikšmė šiame procese? Klausiu todėl, kad patiriu didelį nepasitenkinimą jausdamas, jog žmonijos norai nesutampa su tuo, ką mes šiandien jai siūlome. Kaip pamilti žmones, kad pripildytume juos pagal jų norus?
Atsakymas. Toliau vystyti metodiką, kaip kreiptis į mases su integraliuoju švietimu ir ugdymu. O per tą laiką masės atskleis visišką savo nesugebėjimą susitvarkyti šiame gyvenime – ten mes ir susitiksime!
Klausimas. Ką daryti, jei atrodo, kad bandymai susivienyti ir atsiduoti draugams lieka be atsako? Ar galima pasakyti, kad šis slėpinys yra žmogui į naudą – tam, kad davimas būtų tikras, neegoistiškas?
Atsakymas. Kai atskleisite, jog jūsų santykis su žmonėmis nepriklauso nuo jų santykio su jumis, galėsite vadintis altruistu.

Visą mūsų kelią sudaro pasiruošimai: bet kurios pakopos, kiekvieno naujo žingsnio sėkmę lemia pasiruošimas. Kodėl gi toks svarbus pasiruošimas, o ne pats veiksmas? Esmė ta, kad veiksmą atlieka grąžinanti į šaltinį Šviesa, bet pasiruošimas tam, kad Šviesa šį veiksmą atliktų, pavestas žmogui.
Remiantis šiuo principu, kiekviena pakopa dalijama į dvi dalis. Pirmoji – tai žmogaus pasiruošimas, savęs anuliavimas. Žmogus turi visiškai sutikti su Šviesos veikimu: tai išreiškiama noru, malda, vadinamuoju „MA“N kėlimu“. Jei noras, malda, t. y. pasiruošimas yra teisingas kiekybiškai ir kokybiškai, jei atitinka tą pasikeitimą, kurį žmogus turi praeiti, tai Šviesa gauna galimybę veikti. Šviesa ateina ir atlieka žmoguje tokius pakeitimus, po kurių jau gali jame įsiviešpatauti.
Kai vienas toks veiksmas baigiasi, žmogui vėl suteikiama galimybė atlikti pirmąją darbo dalį, t. y. tą, kuri įpareigoja jį: paklusti, anuliuoti save, prisiimti aukštesniojo valdžią, panorėti, kad Kūrėjas atliktų su juo kitą veiksmą. O kai jis baigia šį pasiruošimą, t.y. įgyja pakankamą, teisingą ir vientisą norą, kad Šviesa atliktų savo darbą, Šviesa jį atlieka, taip žmogus pakyla dar viena pakopa.
Taip, žingsnis po žingsnio, juda į priekį. Viskas priklauso nuo žmogaus pasiruošimo, nes Aukštesnioji Šviesa visada pasiruošusi veikti. Šviesa yra visiškoje ramybėje, ir vienintelis Jos tikslas – padėti žmogui susilieti su Kūrėju.
Todėl reikia rūpintis, kaip įmanoma greičiau ir efektyviau atlikti nuo mūsų priklausantį pasiruošimą, o ne galvoti, kaip išsitaisyti. Taisymas – tai Šviesos darbas, o mes net nežinome, ką Ji turi padaryti. Mūsų užduotis – tik išsiaiškinti viską, kas susiję su mumis, t. y. su mūsų noro paruošimu.
Šis pasiruošimas taip pat dalijamas į kelias dalis: nusižeminimas, savęs anuliavimas, Šviesos, grąžinančios į Šaltinį didybės suvokimas; būsimosios būsenos, į kurią atveda mus Šviesa, įsisamoninimas. Visa tai galime suvokti aplinkoje, darydami pratimus joje, stengdamiesi susijungti ir panaudoti tam visas turimas priemones.
O visos mums suteiktos priemonės susijusios būtent su pasiruošimu, t. y. tuo darbu, kuris pavestas mums. Jei atrodo, kad esame bejėgiškoje, beviltiškoje situacijoje, vadinasi, imamės ištaisymo darbo, kuris priklauso ne mums, o Šviesai. Jis iš tikrųjų mums per sunkus.
Tačiau jei susikoncentruosime būtent ties tuo, ką turime atlikti kiekvienoje pakopoje, t. y. paruošti reikalavimą, prašymą, kad Šviesa veiktų, tam turime visas būtinas priemones.

Iš 2013 m. birželio 24 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kanalų išvalymas supančiai Šviesai

Sankt Peterburgo kongresas: šuolis prasideda nuo įsibėgėjimo

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Iš Rabašo straipsnio „Pasislėpė mano Draugas“: „Melsdamasis už visuomenę, žmogus atlieka davimo veiksmą. Šia malda jis formuoja savo atiduodantį indą, kuriame gali atsiskleisti davimo šviesa, gailestingumo šviesa, o jos viduje ir aukščiausiosios išminties šviesa.“
Mes nežinome, kaip tai vyksta. Mums neduoda ramybės įkyrios mintys tik apie save, ir nesugebame galvoti apie nieką kita. Skaitome ir girdime, kad reikia galvoti apie grupę, aplinką, draugus, bet tai ne mūsų jėgoms.
Kartais mums kažkas išeina, o dažniausiai – ne. Galbūt kelioms minutėms atsimename, kad reikia galvoti apie kitus, bet po to mus staiga užgriūna kokia nors asmeninė problema, ir ji mums kelia kur kas didesnį rūpestį, nei visa kita, nustumdama į antrąjį planą meilę draugams, Kūrėją, būsimąjį pasaulį.
Matome, kad tai, kas vyksta su mumis dabar, čia, šiame pasaulyje, būtinybė išspręsti kilusią problemą yra svarbiau už viską. Mėnesius, o kartais metų metus mes nesugebame išsivaduoti nuo šių minčių, kurios nepalieka mūsų ir nuolatos kankina.
Šitaip Kūrėjas moko mus ir atskleidžia mums tikrąją mūsų padėtį. Jis duoda mums tikslų matą, leidžiantį įvertinti mūsų būseną: kokios mūsų mintys, norai, kokia mūsų materija, t. y. kas būtent yra vadinama egoizmu. Šitaip studijuojame savo materiją: kaip stipriai esame paskendę šiose įkyriose mintyse apie save, ateinančiose viena po kitos ir neleidžiančiose atitrūkti. Mes nuolatos grįžtame prie jų ir nieko negalime padaryti.
Kartais jos apima mus stipriau, ir būname visiškai paglemžti šio nerimo  dėl savęs. Kartais šis spaudimas truputį susilpnėja, ir tada suprantame, kad šios problemos buvo duotos specialiai, kad išmoktume būti ištvermingi ir neskirtume joms viso savo gyvenimo. Kartais net suvokiame, kad jos skirtos pastūmėti mus prie kitų minčių: apie gyvenimo tikslą, apie jo prasmę, vietoje to, kad skęstume smulkmeniškuose išgyvenimuose dėl savo materialiojo egzistavimo. Juk iš esmės nieko baisaus nevyksta.
Ir visgi mes nesugebame išsivaduoti nuo šių egoistinių minčių. Šitaip Kūrėjas moko žmogų, ir apie šią būseną pasakyta: „Pasislėpė mano Draugas.“ Mes nebejaučiame Jo svarbos, tikslo didybės. Atsibundame vidury nakties su sunkiomis mintimis apie savo asmenines, amžinas problemas, ir negalime išmesti jų iš galvos. Jos tiesiog neleidžia mums ramiai gyventi.
Kreipiamės pagalbos į grupę, į draugus, jau nebežinodami, ką daugiau daryti. Dėl to, kad vis tik esame tarp draugų ir dalyvaujame visuose jų veiksmuose, po visų savo pastangų, mes pagaliau suprantame, kad viskas, kas vyksta, – tai žaidimas iš aukščiau, kuriame reikia įžvelgti, kaip iš aukščiau su mumis žaidžiama. Mes matome, kad Kūrėjas mus treniruoja ir nori šiame fone mums atskleisti didesnę dvasinio vystymosi svarbą.
Mes staiga pradedame jausti, kad mintys apie draugus mums svarbesnės už visas įkyrias mintis apie save. Šių minčių fone galime patikrinti, pamatuoti, kaip stipriai mums svarbus dvasinis tikslas, t. y. davimas artimui, mintys apie draugus ir rūpinimasis visa žmonija. Būtent šių įkyrių minčių atžvilgiu turime galimybę patikrinti, ar galime taip pat nuolatos laikytis virš jų, išgyvendami dėl kitų gerovės, dėl Kūrėjo didybės.
Matome, kad šitas procesas buvo būtinas tam, kad mes pagaliau pajustume savo dvasinės pažangos, dvasinio tikslo svarbą. Juk dvasinė realybė neturi jokios formos, vaizdo, pavidalo. Mes patys konstruojame dvasinį pasaulį kaip savo materialų gyvenimą dengiantį apvalkalą, sudarytą iš ketinimo duoti. Mes tarytum išverčiame šį pasaulį į kitą pusę, į „atvirkštinį pasaulį“, ir tokiu būdu kuriame dvasinį pasaulį.
O kol jo nesukursime, dvasinis pasaulis tarytum neegzistuoja jo siekiančio žmogaus atžvilgiu. Vadinasi, kad būtent virš visų įkyrių egoistinių minčių ir kovos su problemomis mes turime galimybę sukurti dvasinę formą, kuri realizuosis mūsų viduje. Todėl pasakyta: „Tavo akys pamatys Kūrėją, ir niekieno kito!“  – tik akys tų, kurie galės atsilaikyti prieš visas kliūtis ir jas įveikti, išmokę iš jų sukurti davimo apdangalą visai materialiai realybei. Apdangalą, kuris ir tampa mūsų dvasine realybe.
Tada pamatome, kad pats materialusis gyvenimas nebuvo svarbus. Šis pasaulis buvo tik iliuzija, specialiai sudaryta tam, kad virš jos, ant jos pamato mes galėtumėme sukurti tikrą ir amžiną dvasinį pasaulį.

Iš 2013 m. liepos 16 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Nesidrovėkite žaisti

Sankt Peterburgo kongresas. Pirmoji pamoka
Keisdami save mes keičiame pasaulį. Pasikeičia absoliučiai viskas, kas egzistuoja: tai, kas vakar atrodė ydinga, atrodys tobula, kas atrodė egoistiška, bus jaučiama kaip altruistiška, neapykanta pavirs meile, o išsiskyrimas, abipusis nutolimas – taps susivienijimu, susiliejimu. Visa tai priklauso vien nuo žmogaus savybių.
Tie laipsniško pasikeitimo laiptai – pakopų, sfirų, pasaulių, parcufų, laiptai – iš tikrųjų yra mūsų vidinių pasikeitimų skalė. Vien į vidinius pasikeitimus būtina sutelkti dėmesį, būtina nusiteikti keistis.
Patys mes jokiu būdu negalėsime to padaryti. Žmogus negali pats savęs ištraukti iš egoistinės būsenos, tai įvyks tik jeigu mes padėsime vieni kitiems, jeigu kursime ypatingą aplinką, kuri kaip inkubatoriuje ims mus greitai, teigiamai ugdyti.
Tam mes ir susiburiame. Tam mes ir vienijamės. Tam mes dalyvaujame draugų susirinkimuose. Apskritai viskas – tik tam, kad pamėgintume pridėti pakankamai pastangų pritraukiant bendrą jėgą, kuri yra visose virš mūsų pakopos esančiose pakopose.
Mes esame po pirmąja pakopa – šių laiptų nulinėje pakopoje, ir pritraukiame kitos pakopos jėgą, jos poveikį mums tiek, kiek jos siekiame.
Siekiame ne pašokdami aukštyn, o vienydamiesi. Stengdamiesi susivienyti, išryškinti vienybę, abipusį įsitraukimą, susiliejimą, tarpusavio pagalbą, meilę, paramą, ketindami visu tuo sukelti supančios Šviesos, kitos pasaulio pakopos poveikį mums, mes atliekame vienintelį teisingą veiksmą, kuris gali nulemti sėkmę.
Pamažu mūsų veiksmai sukelia Šviesos švytėjimą. Nors mes to ir nepastebime, šis švytėjimas jau daro mums įtaką. Veikiame kaip vaikas, kuris nežino, kaip auga, tiesiog žaidžia žiūrėdamas į suaugusiuosius ir automatiškai, kaip beždžionėlė, kartoja jų veiksmus. Nepaisant to, kad jis nesupranta, nežino, prie ko tai prives, gamta instinktyviai skatina jį taip elgtis.
O mes veikiame sąmoningai, nepaisydami savo egoizmo. Būtent dėl to mes pritraukiame supančią Šviesą, keičiančią mūsų savybes. Juk mes norime jas pakeisti, o ne tiesiog augti tokie, kokie užprogramuoti prigimties, tarsi maži, egoistiškai besivystantys vaikai. Juos irgi veikia Šviesa, nes visi pokyčiai vyksta tik jai padedant. Bet mes norime vystytis kitaip ir todėl, įveikdami savo egoizmą, pritraukiame jau ne šiaip ugdančią Šviesą, kuri augina mažus vaikus. Mūsų veiksmai – sąmoningi, abipusiai nukreipti į vienijimąsi. Mes norime, kiek tik galima norėti turint neištaisytų, atvirkštinių savybių, kad šis susivienijimas bent kažkiek įvyktų.
Mes natūraliai, nesąmoningai arba netgi ir sąmoningai siekiame egoistinių tikslų. Mes norime suprasti, pajausti, pamatyti, atskleisti – kitaip tariant, mums tai yra tam tikras egoistinis įsigijimas. Mums esant nulinėje pakopoje į tai neatsižvelgiama, nes viskas duota gamtos, mes kitaip negalime. Vis dėlto jeigu virš viso to, padėdami vieni kitiems, kartu siekiame vidinių pasikeitimų, tai to pakanka. Todėl pagalba, kurią gauname iš aukščiau, vadinama „supančia“ Šviesa, t. y. nematomai mus veikiančia Šviesa.
Ji pamažu mus valo, suartina, atskleidžia mumyse tam tikras naujas savybes. Beje, būtent tas naujas savybes, kurios iškyla jau dėl mūsų suartėjimo ir mokymosi poveikio, turime taisyti. Visa, ką jaučiame nuopuolio metu: atsižadėjimą, nutolimą, priešiškumą, įvairiausias problemas, ypač grupėje, netgi ir kasdieniame gyvenime, – tai būtent tos neigiamos savybės, į kurias turime nukreipti dėmesį, ir, priešindamiesi joms, toliau stengtis suartėti. Kitaip tariant, mumyse iškylantys neigiami norai, ketinimai, atstūmimai vienų nuo kitų, nuo grupės, nuo mokytojo – visa tai teisinga, visa tai būtina. Būtent tai vadinama „bloguoju pradu“.
Juk visa, su kuo gimėme, – tai ne blogasis pradas, o tiesiog įprastinis žemiškas egoizmas, nieko jame nėra. Blogasis pradas – tai būtent tie atstūmimai, kurie kyla mumyse veikiant siekiui žengti pirmyn, būtent juos mums ir reikia taisyti.
Todėl labai gaila tų draugų, kurie buvo su mumis, siekė tobulėti, buvo labai užsidegę, rimti, bet galiausiai, vos pradėję jausti stiprų neigiamą grupės, mokytojo, mokymosi poveikį, nesugebėjo įtikinti savęs ir toliau atkakliai laikytis pasirinktos krypties. Ir grupė nesugebėjo jų paveikti, padėti suprasti, kad visi jiems kylantys neigiami pojūčiai ir yra tie tikrieji, patys geriausi norai, virš kurių reikia pakilti, su kuriais reikia kovoti, – ir su niekuo kitu.
Pavydas, pyktis (kiekvienas turime pilną neigiamų savybių rinkinį) – visa tai ne tas. O štai šitie nauji, prieš grupę nukreipti norai – patys reikalingiausi. Būtent juos reikia surinkti, būtent su jais dirbti. Taigi reikia atkreipti į tai dėmesį.
Toks darbas – labai reikalingas ir veiksmingas aiškinimasis. Juo labiau reikalingas, kai pradėsime dar glaudžiau suartėti ir ypač kai Šviesos savybės pamažu ims reikštis mumyse, mes jausime ir tarpusavio suartėjimą, ir nutolimą, vėl suartėjimą ir vėl nutolimą – atsiras kvėpavimas, širdies ritmas, plaučių ritmas, judėjimas į vidų ir į išorę.
Baal Sulamas aprašo tai trečioje knygos „Išminties vaisiai“ dalyje kaip sušilimą ir atšalimą, arba susitraukimą ir išsiplėtimą. Štai šis susitraukimas ir išsiplėtimas jau yra dvasinio gyvenimo išvakarės.
Vaisiuje, esančiame motinos įsčiose, dar visiškai nėra jokio vidinio gyvenimo – gyvenimas pasireiškia jame, bet tik kaip kažkokioje kūno dalyje. O vėliau jame ima formuotis įvairūs organai, kurie veikia skirtingai: ima plakti širdis, dalis organų pradeda prisiimti būsimąjį vidinį darbą.
Žinoma, tikrasis gyvenimas atsiranda esant gimdymo impulsui, kaip sakoma, pereinant „machsomą“ – barjerą iš vieno pasaulio į kitą (kai išeina vaisius), bet laipsniškas vidinis  užgimimas jau yra: embrionas girdi, jaučia, kaip jį veikia supanti aplinka. Jame pasireiškia kažkokie nesąmoningi, dar jo nesuvokiami poveikiai, reakcijos ir t. t.
Panašiai ir mumyse jau pradeda jaustis tokie impulsai: suartėjimas ir nutolimas, suartėjimas ir nutolimas, bet dar labai nežymiai. O dvasinėse pakopose, kai pradėsime aiškiai jausti Šviesos poveikį, tai bus tikri, labai rimti postūmiai.
Dėl šios priežasties mes turime remti vieni kitus. Kai vieni išeina, kiti turi paremti juos, abipusiai įsitraukdami vieni į kitus; kai viename atsiranda ertmė, noras, atstūmimas (įvairiausi minusai), kiti tučtuojau šią ertmę kompensuoja pliusais, ir atvirkščiai. Tada iš šių abipusių papildymų, būtent dėl vidinio dvasinio metabolizmo, gimsta gyvenimas.
Turime turėti tai omenyje. Pagrindinis dalykas – sukibti visiems kartu, suprantant, kad turime remti vieni kitus. Ir jeigu, nepaisant šios paramos, staiga patirsime kažkokį nutolimą, tai turime pajusti: „O kurgi ši parama manyje? O kurgi aš drauguose?“ Toks abipusis svyravimas yra to gyvenimo, kurį studijuojame, pradžia.
Ir tuomet Šviesa jau ims reikštis mumyse aiškiau, ne kaip supanti, o kaip pripildanti. Siekdami pripildyti kitą ir suprasdami, kad neturime, kuo jį pripildyti, mes pradėsime jausti, jog būtent Šviesa ir sukeldavo visokiausius mūsų veiksmus, mintis, atstūmimus. O dabar mes jau patys, savarankiškai pritraukiame ją, kad ji darytų mums poveikį.
Šviesa nematomai veikia už mūsų, sukeldama mumyse įvairiausių minčių, norų. Tai, kad gyvename, egzistuojame – visa tai ji automatiškai sukelia mumyse, bet mes nesuvokiame jos veiksmų, nejaučiame jų.
Mūsų užduotis – pareikalauti jos dalyvavimo ten, kur nieko negalime padaryti. Jausime įvairiausias tuštumas, o turime stengtis pajusti, surasti, ko dar aš galiu pripildyti kitus. Tada galiu reikalauti Šviesos, juk jeigu neturiu, ko pripildyti draugų, reikalauju Šviesos.
Aš turiu pajausti, kad noriu tai padaryti. Jeigu aš visas nukreiptas įsitraukti į kitus, Šviesa gali būti mano partnere. Tokiu atveju aš jau pradėsiu akivaizdžiai jausti jos veiksmus manyje, būtent tam jos šaukiuosi. Tai vadinama „nuo meilės draugams prie meilės Kūrėjui“. Tai yra aš primygtinai reikalauju, kad Šviesa išvien su manimi tame dalyvautų.
Taigi mano darbas – pildyti draugų tuštumas tol, kol visos juose susidarančios tuštumos bus užpildytos manimi. Ir taip – kiekvienu iš mūsų. Tada šis abipusis visų su visais susijungimas ir sukurs tą sistemą, kuri vadinama Begalybės pasauliu, ir pakels mus į kitą lygmenį.
Tai bus pirmas lygmuo. Jis yra artimas realizacijai. Antrame lygmenyje jau galėsime dirbti aiškiau, realiai jausdami, kur yra tos kitų tuštumos.
Aš jausiu jas kaip atstūmimus, kaip jautė didieji knygos „Zohar“ kūrėjai. Jie aprašydavo, kaip nekęsdavo kits kito, kokias tuštumas kits kitame atrasdavo, kaip jausdavo blogąjį pradą, atstumiantį juos vieną nuo kito, ir kaip dėl to, taisydami abipusį atstūmimą, atskleisdavo Zohar – aukštesnįjį į juos nusileidžiantį švytėjimą. Taip jie tarpusavyje atverdavo davimo ir meilės savybę, nes tai ir yra tas pagrindas, tas indas, kuriame gali atsiskleisti Šviesa.
Mes neturime to pamiršti. Kas akimirką tai, ką jaučiame ir apie ką galvojame, Šviesa iš anksto formuoja mumyse, o mes turime iš to surasti, kaip siekti jos vientisumo atskleidimo ir sukelti savyje visišką jos pojūtį, t. y. abipusio davimo vieni kitiems savybę.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 1-osios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Efektyvaus darbo sąlygos

Klausimas. Kas pasitarnaus kaip kompasas, kuris leis man susivokti, kur esu aš, o kur ne aš – kur yra svetimas sluoksnis, dengiantis mane kaip stora žievė, kurią reikia nuvalyti?
Atsakymas. Toks kompasas – tai grupė. Kai jūs tai svarstote kartu, atskleidžiate tikrąją formą, kurią turėjo kiekvienas: tasai berniukas ar toji mergaitė. Įsimylėjęs paauglys simbolizuoja dvasinį poreikį užmegzti ryšį su artimu. Tik šį artimą jis kol kas suvokia gyvūninėje pakopoje, kaip domėjimąsi priešinga lytimi.
O kai tu nugremši nuo savęs visą dirbtinę žievę ir visą ją perkelsi į kairę pusę, į kairiąją ranką, o dešinėje pusėje tau liks tavo atskleistas noras, tai su šiais dviem instrumentais tu tapsi ekspertu, kuris pradeda tikrinti, aiškintis. Tu jau gali į viską žvelgti rimtai, suprasdamas, ko nori pasiekti. Tu ieškai tikro, abipusio ryšio, kad užpildytum save, tą tuštumą, kuri tavyje atsivėrė.
Ir tai ne ta pati tuštuma, kuri buvo anksčiau, menkame gyvūniniame lygmenyje – dabar tai žmogiškosios pakopos vakuumas. Tu jį supranti ir jauti. Nuvalydamas nuo savęs žievę apnuogini ir išsiaiškini tą vidinę tuštumą, ir tada suvoki, ko iš tikrųjų ieškojai.  Tai ima tau aiškėti. Tu negrįžti atgal prie mažo berniuko ar mergaitės, o tampi suaugusiu vyru ar moterimi, kurie supranta, ko jiems reikia.
Jūs ieškote tikrojo abipusio vidinio ryšio, santykių, abipusiškumo, noro pripildyti vienas kitą, kai kiekvienas galvoja apie kitą ir yra jo tuštumų viduje. Jis nori pažinti šią vidinę tuštumą ir ją užpildyti. Jis žino, ką reikia daryti, kaip kapstytis jos viduje ir užpildyti. O antrasis atveria jam savo širdį, jie dirba kartu.
Jūs suprantate, ką darote, ir kartu žaidžiate su šiomis dviem linijomis. Visas blogis, kurį jūs kiekvienas nuo savęs nuvalėte, tampa jūsų bendru blogiu. Ir gėris taip pat tampa bendras. Taip jūs virstate vienu žmogumi, turinčiu ir gerų, ir blogų savybių. Vyras ir moteris susijungia į vieną sistemą.

Iš 2013 m. birželio 20 d. 198-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Už ką aš vertinu draugą?

Įvadinė kongreso Sankt Peterburge pamoka
Klausimas: Kaip galima dvasiškai judėti pirmyn, patiriant nuolatinį materialų spaudimą ir materialios visuomenės spaudimą?
Atsakymas: O kas jums visa tai duoda? – Aukštesnioji jėga, viena Gamtos jėga, kuri viską valdo ir visa tai duoda mūsų bendram likimui.
Būna tokios akimirkos, kai tai pamirštate ir vietoj Kūrėjo bandote kažkam viską suversti. Visuomenė nekalta. Kaltas tik Jis. Bet kaip mes Jį galime kaltinti? Kaip Aukštesnioji jėga, kuri yra absoliučios meilės ir davimo būsenos, gali būti bloga?  Esmė ta, kad jūs ją taip suvokiate, kadangi jūsų egoistinis ketinimas ją apverčia. Dėl to jūs taip blogai vertinate visą supantį pasaulį. Iš tikrųjų visas pasaulis aplink mus – begalinis gėris ir meilė. Pakeiskite savo ketinimą ir nebus jokių problemų.
O kita vertus, turime dėkoti už tas problemas, kurios mums kyla, nes būtent jos jums nurodo, ką reikia keisti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Kančia kaip pakėlimo trigeris

Žmogus neturi teisės atsiskirti nuo visuomenės ir prašyti  išganymo sau pačiam, net ir vedinas pačių geriausių ketinimų, norėdamas suteikti Kūrėjui malonumą. Asmenine malda, prašymu, verkdami vienumoje mes niekuo nepadedame, o tik kenkiame ir sau, ir kitiems.
Dabar įsivaizduokite, kiek griūčių nulėmėme per tremties laikotarpį. Visa tai tik tam, kad atskleistume savo blogį ir suprastume, kad ištaisymas įmanomas tik susivienijus. Tremtis buvo būtina tik tam, kad atvertų mums, kur yra ištaisymo vieta, kad nuo asmeninės maldos pereitume prie bendros.
Bet kuris noras širdyje vadinamas malda. Malda – tai darbas širdyje. Ir jei bet koks noras pereitų per visuomenę, jis būtų priimtas. Mūsų būsena jau būtų kitokia – jaustume visišką ramybę ir pilnatvę. Bet dėl to, kad mūsų prašymai, visi mūsų troškimai, sąmoningi ir nesąmoningi, kyla mums nesusivienijus, jie veikia mūsų nenaudai. Ir visų pirma jie kenkia pačiam prašančiajam.
Turime suprasti, kokios griežtos sąlygos mums sukurtos, juk mes sujungti į vieną tinklą, kuris dabar atsiskleidžia pasaulyje kaip viena bendra, susaistyta, integrali sistema. Ši būsena akivaizdžiai parodo, kad mums nepavyks išeiti iš šios sistemos, ir esame priversti joje dalyvauti. Pasibaigė laikas, kuris buvo skirtas blogio suvokimui. Arba mes tęsime mokymąsi per mušimus, gaudami smūgius visais lygmenimis, arba pradėsime veikti pagal dabar tarp mūsų atsiskleidžiantį ryšių tinklą.
Turime labai aiškiai įsivaizduoti, suvokdami tai kaip patį griežčiausią perspėjimą, kad yra neleistina prašyti vienam, nors mums labai šito norisi! Čia ir pasireiškia blogasis mūsų pradas, kuris prieštarauja Kūrėjui. Egoizmas – tai mūsų troškimas suvokti Kūrėją, bet tam, kad viešpatautų pats žmogus.
Noras „Aš viešpatausiu“ nukreiptas ne prieš Kūrėją, o prieš visuomenę, prieš grupę. Blogasis pradas – tai mūsų noras pavieniui kreiptis į Kūrėją ir vieniems prašyti savo asmeninio išgelbėjimo. Šis noras slypi absoliučiai kiekviename. Mes pasiruošę melstis, prašyti, pažinti Aukštesniąją jėgą, pripažinti jos viešpatavimą. Visa Egipto tremties problema ta, kad kiekvienas jaučiasi atskirtas nuo kitų.
Čia ir glūdi Jokūbo sūnų nusikaltimas, jų neapykantos savo jaunesniajam broliui Juozapui priežastis. Juozapas norėjo surinkti visus brolius ir juos suvienyti, o jie norėjo likti kiekvienas atskirai. Jie nesuprato, kad reikalinga vidurinioji linija, susijungimas, ir todėl buvo priversti patirti Egipto vergiją ir per kančias suvokti broliškos vienybės būtinybę.
Tik suvokę šį blogį po ilgų tremties metų jie nusipelnė gauti Torą. Čia ir buvo visa Egipto tremties, kaip „baudos rato“, prasmė ir priežastis.
Visas vystymosi procesas ir Aukštesniuosiuose pasauliuose, ir mūsų pasaulyje, visas šis žaidimas sukasi tik aplink susijungimą. Džiugu, kad šiandien jau galime kalbėti apie tai suprasdami to būtinybę ir jausdami, kad šis klausimas mums artimas.

Iš 2013 m. liepos 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Panorėsime dabar – bus dabar!

Taškas, virš kurio auga žmogus

1-oji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Pasakyta, kad mes esame Kūrėjo šešėlis, šios jėgos – atidavimo ir meilės savybės – atspindys. T. y. iš tų norų, tų trūkumų, kurie atsiskleidžia mumyse, galime spėti iš mūsų egoistinių savybių išryškėjimo, kaip jas apgręžti, pakeisti, paversti priešingomis.
Natūralu, mes negalime tai padaryti patys, bet mūsų ketinimai, mūsų pastangos iššaukia supančią Šviesą, ir ji veda mus į priekį. Šiuo atveju kiekvienas iš mūsų yra iš vienos pusės mokytojas, o iš kitos pusės – mokinys savo draugų atžvilgiu. Prisiminkime mokytoją Josi, kuris sakė, kad negali palikti savo mokinių todėl, kad be jų jis – niekas. Juk viskas, ką jis atskleisdavo, – jis atskleisdavo todėl, kad dirbdavo kartu su jais. Ir taip kiekvienas.
Todėl mes sąveikaujame tokiu būdu: iš vienos pusės rodome kitiems, kaip reikia dirbti, įkvėpti, siekti davimo ir meilės, t. y. kiekvienas kito atžvilgiu – mokytojas. O iš kitos pusės, kiekvienas kito atžvilgiu – mokinys, todėl, kad laiko save žemiau visų ir tokiu būdu gali gauti iš visų įkvėpimą, ketinimą, pojūtį. Gyvendami tokioje sąveikoje, mes tuo pačiu tampame lygūs, prieiname lygios linijos.
Juk gamtoje apskritai nėra lygybės: visi mes visiškai skirtingi ir skiriamės skirtingais savybių rinkiniais. Nėra nė vieno žmogaus, panašaus į ką nors iš daugybės milijardų žmonių. O kai mes, nekreipdami dėmesio į savo prigimtinius polinkius ir savybes, pradedame tokiu būdu veikti: vieną kartą palenkdami save prieš visus, kitą kartą, atvirkščiai, demonstruodami visiems kaip reikia dirbti tarpusavyje, tada ir tampame vienas kitam lygiais. Tame ir slypi raktas į vienybę, judėjimas jos link.
Taip sukuriame tą sąlygą, kurioje pasireiškia Kūrėjas – didi vieninga gamtos jėga, suliejanti visą gamtą į viena. Ši globali, integrali jėga pradėjo skleistis iš Didžiojo sprogimo taško ir pačiame žemiausiame pasaulio sluoksnyje sukūrė mūsų materiją, kurią visi mes privalome grąžinti į vienybę. Ir tai – žmogaus misija.
Apskritai, žmogus skiriasi nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos tik tuo, kad sugeba įvertinti tą vienybės gamtoje trūkumą, kuris dabar pradeda ryškėti ir yra mūsų visuotinės globalios krizės šaltinis.
Krizė – reiškia ne sudužimą, o naujo gimimą. Tai jos savybė, ir tokia yra jos tikroji prasmė.

Iš 2013 m. liepos 12 d. pirmosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Paprastas atskleidimo dėsnis

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Iš šio gyvenimo įprastinės patirties jau įsitikiname, kad žmogus nesikeičia. Visos savybės, su kuriomis jis gimė, lieka jame visam gyvenimui, tik šiek tiek pasikoreguoja priklausomai nuo supratimo, kuriomis savybėmis naudotis naudinga, o kuriomis ne. Bet iš esmės žmogus koks gimė, toks gyvens ir toks numirs.
Niekas negali mūsų pakeisti, o visuomenė ir nekelia sau tikslo pakeisti žmogų, suprasdama, kad neturime tokių priemonių. Pasikeitimas įmanomas tik tuo atveju, jei žmogui duota ypatingų, keistinų, ne šio pasaulio savybių.
Tai dvasinės savybės, kurių turiu tik nedidelius informacinius genus. Be to, man suteikiamos priemonės šiuos genus realizuoti: padedant aplinkai galiu pritraukti prie savo dvasinių genų Šviesą, kuri juos išvystys ir tinkamai realizuos.
Tokiu būdu papildomai prie fizinio kūno ir jo jutimo organų, kuriais juntu save gyvenantį ir egzistuojantį, juntu aplinką ir visą pasaulį, įgysiu dvasinių savybių. Taip iš savo dvasinių genų, padedant Šviesai, grąžinančiai į Šaltinį, galiu pats pagimdyti savo dvasinį kūną ir išauginti jį, kad jausčiau jame dvasinę aplinką ir dvasinį gyvenimą.
Tai dar viena, papildoma, aukštesnioji realybė, prisidedanti prie šio pasaulio, kuriame dabar egzistuoju nepriklausomai nuo savo noro. Visas šis vystymasis vyksta tik tikėjimu aukščiau žinojimo, juk mano nuomonė visada bus pagrįsta mano egoistiniu interesu. O mano egoizmas niekada nesutiks su mano dvasiniu vystymusi.
Tai įmanoma, tik jei aš pasikeliu aukščiau žinių, suprasdamas, kad neturiu pasirinkimo, ir bendruomenė turi įpareigoti mane: studijos, mokytojo nurodymai. Pagaliau pradedu įsiklausyti į jo patarimus – supanti Šviesa palaipsniui suteikia man gebėjimą girdėti. Todėl aš jau sugebu palenkti save, susukti savo ego, savo materialius polėkius ir pradėti dirbti nepaisydamas jų.
Tada teks sau pasiteisinti, kodėl aš tai darau. Ir čia nepadės vien gražios kalbos – aš privalau išvystyti savo norą, kuris pritrauks į save Šviesą. Taigi esu visiškai priklausomas nuo aplinkos, kuri gali suteikti man papildomą norą. Kiek sugebėsiu palenkti save ir susimenkinti aplinkos atžvilgiu, vaidinti vaiką, su susižavėjimu besiklausantį suaugusiųjų, suvaržyti ir palaužti savo išdidumą, tiek galėsiu gauti iš aplinkos aukštesnių vertybių. O kad šias vertybes realizuočiau, man prireiks Šviesos, grąžinančios į Šaltinį, ir taip galėsiu žengti į priekį.
Visas šis darbas su savo prigimtiniu, egoistiniu noru vadinamas veiksmais aukščiau žinojimo. Kol kas tai materialūs veiksmai grupėje, o paskui pradėsiu taip veikti jau dvasiniu lygmeniu.

Iš 2013 m. birželio 2 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo tikėjimo – prie tiesos

Pirmą kartą anuliuoti save

Užauginti tikrą norą