Krasnojarsko kongresas. Trečia pamoka
Klausimas: Kaip ištaisyti savo egoizmą? Kaip kovoti su tuo skausmu, kurį jis man sukelia?
Atsakymas: Labai paprastai: galvok tik apie tai, kaip padaryti gerą kitiems, ir džiaukis jų džiaugsmu. Tik taip galime pakilti aukščiau savęs.
Klausimas: Bet aš gi esu gyvas žmogus! Įsipjoviau – man skauda. Kaip galiu galvoti apie kitą, jei dabar jaučiu skausmą?
Atsakymas: Vis dėlto pabandyk persikūnyti į jį. O kaip galima kitaip?
Kada tu pasieksi tokią būseną, kai norėsi įsikūnyti į kitą, jausti tik jį, o geriausiai  – grupę, ir negalėsi to padaryti, nes viskas ten „išsilieję“, viskas pilka, tada Kūrėjas tau padės.
Štai tada Jis ateis tau į pagalbą, nes čia jau prašai tokio pokyčio, kurio negali pati atlikti. Tada Jis ateis ir ištrauks tave į kitą lygmenį.
Tai prieš egoizmą nukreiptas veiksmas. Kol kas tu jo neprašai. Kai tu rėksi ne apie tai, kad tau blogai Egipto tremtyje, o dėl to, kad neturi galimybės būdama egoizme duoti, tada užsitarnausi išėjimą į dvasinį pasaulį.
Be to, reikia ne tik tikėtis, o veikti! Tau reikia turėti aiškų suvokimą, ką reiškia išėjimas iš egoizmo, ką reiškia Kūrėjo atskleidimas, ką reiškia dvasinis gimimas.
Jei tu nori atlikti egoizmui priešingą veiksmą, vadinasi, tavo kančios tavęs jau turi nedominti! Tave turi dominti tik davimo galimybė: „Nepriklausomai nuo to, ką jaučiu, būdama tokios būsenos negaliu atlikti davimo veiksmo ir dėl to man skaudu. Tai man skauda!“ Ir tada tau leidžia išeiti į Aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2013 m. birželio 14 d. pamokos Krasnojarsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Panorėsime dabar – bus dabar!

Klausimas: Kaip panorėti susijungti su kitais, kad pajausčiau, jog man tikrai to reikia?
Atsakymas: Panorėsi susijungti su kitais tik tada, kai nepavyks pasiekti tikslo vienam. Visiškai taip pat kaip ir mūsų pasaulyje: sakykim, turiu pernešti 50 kilogramų bloką, kurio vienas nepajudinu, todėl esu priverstas ieškoti pagalbos.
Todėl einu pas kažką ir sakau: „Atleisk, iki šiol maniau, kad tu man nereikalingas. Prisipažįstu, kad ignoravau tave. Nesiteisinu, tačiau man buvo natūralu taip elgtis, nes esu egoistas. Tačiau dabar man reikia tavęs, neturiu kito pasirinkimo. Meldžiu tave tapti mano draugu ir tempti šią naštą drauge. Jei tau prireiks pagalbos, aš irgi tau padėsiu!“
Pradedame veikti iš egoizmo. Tačiau vėliau, išgyvenę tas egoistines pastangas, matome, kad mums būtinas tikras ir nuolatinis susijungimas. Jei atkakliai dirbame seminaruose, dešimtukuose, tai pradedame jausti, kaip šiame nuolatiniame abipusiame susijungime gimsta kažkas naujo. Jei neatsitraukiame ir nugalime kartais kylantį atšalimą, tai galop aptinkame, kad galime išnaudoti šią suvienyto dešimtuko formą kaip instrumentą, priemonę, jungiklį.
Tai būtiniausia, pagrindinė priemonė – taškas širdyje, sujungiantis visus mus. Nuo jo pradedame brėžti mūsų dvasinę liniją aukštyn, tačiau tik tada, jei teisingai su juo elgiamės. Todėl imame reikalauti, kad mūsų susijungimas būtų vis kokybiškesnis. Viskas gimsta tik susijungime, o visa kita – mokytojas, knygos – tam padeda. Tačiau svarbiausia – susijungimas, nes jame pakylame.
Taigi, neverta tikėtis, kad aš patieksiu jums dvasingumą ant lėkštutės. Jį atskleisite tik susijungę, tik dešimtuke. Siekime, kad seminaras tęstųsi nuolat, nenutrūkdamas nė akimirkai. Kiekvieną gyvenimo situaciją turiu mintyse aptarti su draugais kaip nenutrūkstančiame seminare. Kiekvieną sekundę bendrauju su jais ir taip išsiaiškinu visus klausimus.
Iš bet kurios situacijos galiu išeiti tik per dešimtuko centrą! Apie viską sprendžiu tik iš mūsų vienybės taško, bendros nuomonės, kur visi save anuliuojame, susijungiame ir papildome vieni kitus. Tik taip, susijungus su kitais, mano taškas širdyje bus teisingai, tiksliai panaudojamas. Taip turiu nuolat įsivaizduoti.
Šitaip per draugus stengiuosi padidinti tikslo svarbą, perimti jų įkvėpimą. Vertinu juos kaip didžius žmones ir džiaugiuosi, kad buvau vertas susijungti su dešimčia iškiliausių šios kartos asmenybių. Dėkoju Kūrėjui už tai, kad juos atsiuntė ir kad per juos galėsiu susijungti su Juo.
Nors kol kas nejaučiu Kūrėjo, tačiau jau turiu ryšį su Juo per dešimtuką (minjeną). Jis dar nelabai aiškus, nes mano kuriamas egoistiškai, todėl ragelyje negirdžiu Kūrėjo balso, tačiau telefonas yra ir veikia. Kalbu per jį ir turiu tikėti, kad Kūrėjas mane girdi. Juk parengiau visą šį aparatą: susijungėme tarpusavyje, anuliavome save, vertinu draugus ir esu įsitikinęs, kad Kūrėjas subūrė man grupę, skyrė laimingą lemtį ir pastūmėjo ją pasirinkti.

Iš 2013 m. liepos 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš savo egoizmo

Monolitinis dešimtukas

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Klausimas: Jeigu nežinome kitos būsenos, tai kaip galime jai ruoštis?
Atsakymas: Mes niekada nežinome kitos būsenos, net ir kildami dvasinėmis pakopomis. Tarkime, tu esi ant 80-tos laiptų pakopos. Tai nuostabi pakopa, gali manimi patikėti. Tačiau prieš pakildamas į šią pakopą tu esi milijonus kartų blogesnės būsenos nei dabar.
Tu neturi jokio noro, jokio intereso, negirdi nei vieno žodžio iš to, ką mes dabar kalbame pamokoje, sėdėdamas joje kaip asilas, net dar blogiau – kaip nepramušama uola. Iš viso negali galvoti apie dvasinę tikrovę, net negali atsiminti, kada tai galėjai, kur ir kaip? Koks dar dvasinis pasaulis? Negali atsiminti nei vieno su juo susijusio jausmo, nei vieno žodžio.
Vietoje to tave apninka pačios primityviausios mintys: kas tavo pilve, ką turi banko sąskaitoje, kas yra šaldytuve. Pavirsti tikru gyvūnu. Kaip gi išeiti iš šios būsenos, kad pakiltum į 81-ąją pakopą? Tik padedant labai nuosekliems ir sunkiems veiksmams.
Iš viršaus tau niekas nepadovanos energijos, tikslo svarbos, kad tau plačiai atsivertų ir užsidegtų akys ir viskas viduje užvirtų. Atvirkščiai, iš tavęs visiškai atims gyvybinę dvasią. Pulsi į egoizmą, nekęsi draugų. Pradėk išeidinėti iš šios vidinės būsenos, jeigu iš viso atsimeni, apie ką yra kalbama. Jie sako, o tu net negirdi. Ne tai, kad tu „už“ arba „prieš“ – tu tiesiog nereaguoji, kaip akmeninis.
Apie tai pasakyta: „Padaryk viską, kas tavo jėgoms“. Juk kuo didesnis žmogus, tuo didesnis jo egoizmas, todėl baisiai apsunksta širdis, kuri nepalieka jokios galimybės ką nors padaryti. Dabar tu nuo nieko nepriklausai: neturi nei gero, nei blogo ryšio su draugais. Po to, susivieniję, krisite kartu ir kritimas taip pat taps globalus, grupinis.
Ką daryti? Pasinaudoti protu – bet proto nėra, tu suakmenėjai. Dirbtinai vaidinti – taip pat neišeina. Nulenkti galvą prieš aplinką – bet neturi kur lenkti, tu jau taip žemai kritai, kad žemiau neįmanoma: nuo grindų nenukrisi. Kreiptis į grupę – bet tu jos nematai priešais save. Kas gi tau gali padėti? Tik laiku atliktas išankstinis pasiruošimas! Jeigu priėjai tam tikrą dvasinę būseną tinkamai nepasiruošęs, tai neturi jokios galimybės pasistūmėti aukščiau.
O jei jau negalėjai pasiruošti, tai vienintelis dalykas, kuris gelbsti tokioje situacijoje –  dienotvarkė. Pripratinus save prie tam tikros dienotvarkės pripratimas tampa antruoju prigimimu. Reikia tuo naudotis ir kuo daugiau veiksmų paversti įpročiu, nes įprotis tampa prigimtimi, ir net kai jautiesi miręs, įpročiai tave atgaivina. Privalai atsikelti į pamoką, nes kūnas įprato keltis tokiu metu. Privalai atlikti tam tikrus įprastus veiksmus. Tai nesusiję su siela, tiesiog kūnas priprato prie fizinių veiksmų, kuriuos visada atlieki vienu ir tuo pačiu metu bei tomis pačiomis sąlygomis.
Todėl labai svarbu tai, kaip žmogus pripratina save prie dienotvarkės. Niekas nepadės, tik pripratimas. Kadangi į savo prigimtį įjungiau su dvasiniu darbu susijusius įpročius, tai dabar, kai vykdau šiuos įprastus materialius veiksmus, jie man primena dvasinę tikrovę. Aš įskiepijau juos sau dėl dvasinio tikslo, ir dabar, kai turiu jų laikytis materialia forma, jie grąžina mane į dvasinę būseną.

Iš 2013 m. birželio 26 d. pokalbio apie pasiruošimą kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmą kartą anuliuoti save

Patarimas iš asmeninės patirties

Kasdieninė pamoka visai dienai

Judėjimas pirmyn vyksta tik dešimtuke. Nuo šios akimirkos ir toliau dirbame tik jame. Dešimtuku gali būti šimtai mūsų draugų visame pasaulyje. Tai irgi vadinama dešimčia žmonių, o ne devyniais ir ne vienuolika.
Viskas sudaryta vienodai – iš dešimties sfirų – skirtumas tik mastelyje, didesniame arba mažesniame leidžiančiame gebėjime. Matai prieš save dešimt žmonių, tačiau kai prisiartini, kiekvienas iš dešimtuko pavirsta į dešimt. O po to kiekvienas iš to dešimtuko – vėl į dešimt, ir taip iki begalybės.
Tačiau iš esmės matai vis tą pačią AVAJA, tą patį dešimtuką, į kurį įsijungia absoliučiai visi.

Iš 2013 m. liepos 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Monolitinis dešimtukas

Išorinė pagalba – vidiniui ryšiui

Klausimas: Kodėl Kūrėjas viso mūsų gyvenimo pagrindu padarė kentėjimą? Juk pasakyta, kad tik didvyriai, kurie ištvers, galiausiai atskleis Kūrėją? Vadinasi, net ir po to, kai žmogus atėjo mokytis, jis vėl kenčia?
Atsakymas: Kasdieniame gyvenime žmogus ne mažiau kenčia nuo to, kad turi dirbti. Kiekvieną rytą matau, kaip mano kaimynas  –  nesantis neturtingas žmogus, turintis gerą profesiją, jau šeštą valandų ryto veža mažąjį sūnelį į vaikų darželį ir vyksta į darbą. O grįžta labai vėlai vakare, vadinasi, visą dieną būna ne namuose. Kiek laiko jam lieka gyvenimui, juk tos kelios valandos būtinos miegui, valgymui, prausimuisi?  Ar toks gyvenimas – ne kančia?
Bet kadangi visuomenė tokį gyvenimą laiko norma, tai žmogus nejaučia kančios ir netgi didžiuojasi, laikydamas save sėkmingu. Jis taip sunkiai moka už šį gyvenimą, bet ko galiausiai pasiekė: visą gyvenimą dirbo tam, kad mažiau kentėtų, ir pagimdė palikuonių, kurie gyvens lygiai  tokį patį gyvenimą, jei ne blogiau. Koks tokio gyvenimo tikslas?
O pradėjęs mokytis žmogus nekenčia. Jis žino, kad taiso savo sielą. Kasdieniame gyvenime jis dirbo kažkokiam šeimininkui – net nežinodamas, kodėl. Jis gyveno todėl, kad bijojo mirti, ir todėl mokėjo kančiomis už tai, kad palaikytų savo gyvenimą. Studijuodamas kabalą žmogus nemoka kančiomis – jis jaučia kančią taisydamas savo sielą. Šis skausmas – ligos jo sieloje pojūtis – parodo, kur būtent ją reikia taisyti. Ir todėl ši kančia naudinga, nes išryškina neištaisytą vietą.
Turiu džiaugtis tuo skausmu kaip Baal Sulamas džiaugėsi „atsiskleidžiančiais nusidėjėliais“, juk dabar man pagaliau aišku, kur reikalingas ištaisymas. Žmonės moka didžiulius pinigus už tai, kad nustatytų teisingą ligos diagnozę: veržiasi į priėmimą pas ypatingus specialistus, nori būti ištirti ypatingais įrenginiais. Juk svarbiausia – sužinoti, nuo ko aš kenčiu. Ir kartais, kai nejauti skausmo, tai dar blogiau.
O čia man atskleidžiama mano kančių priežastis! Medicinoje manoma, kad teisinga diagnozė – tai 90% sėkmės. O mūsų atveju – tai visi 100%, juk jei tiksliai žinau, kur glūdi mano blogis, tai iš karto surandu vaistus.
Mūsų pasaulyje nustačius diagnozę dar neaišku, ar rasime gydymui tinkamų vaistų. Bet dvasiniame pasaulyje nustatyta diagnozė nedelsiant garantuoja išgydymą – ta pati gyvatė, kuri atsiskleidžia, ir virsta vaistais. Mirties angelas tampa šventuoju angelu.
Tą akimirką, kai atsiveria kančia – tiesiog jos viduje turime rasti ten slypintį vaistą. Pasakyta: „Kūrėjas sukūrė blogio pradą ir greta Torą – priemonę jam ištaisyti. Ta pati šviesa, kuri išryškina gyvatę, paverčia ją šventu gyvenimo angelu.
Todėl kančia mums tarnauja tik kaip perspėjimas apie ligą. Mes norime, kad kančia atsiskleistų, juk ji yra pakėlimo trigeris – šuolis ant dvasinės pakopos.

Iš 2013 m. birželio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Panorėsime dabar – bus dabar!

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Klausimas: Kodėl būtent prieš prasidedant kongresui Ravas paliko mus visus ir 3 dienoms išvažiavo ilsėtis?
Atsakymai:
1. Nes Ravas užkimo, jis negali kalbėti.
2. Nes taip reikia, – su Ravu nesiginčijama, visa priimama kaip teisinga.
3. Nes visur prieš egzaminą mokiniui duodama laiko savarankiškai dirbti ir pasirengti.
4. Nes sėkmė priklauso ne nuo Ravo, o tik nuo mokinių pasirengimo ir solidarumo.

Nėra išeities, reikia iš visų jėgų laikytis dešiniosios linijos – tikėjimo aukščiau žinojimo. Iš daugelio metų patirties  matau, kad mokiniams sunku suprasti, kas yra dešinioji linija, reikalaujanti anuliuoti save, būti džiaugsmo, tikėjimo aukščiau žinojimo būsenos. Mūsų įprastinėje kalboje nėra tokių žodžių.
Gal bus aiškiau, jei paaiškinsime tai truputį kitaip.  Mes žemesniojoje pakopoje gauname pagalbą iš aukštesniosios pakopos tiek, kiek žemesnioji pakopa nori būti panaši į aukštesniąją. Tai vyksta visose pakopose: negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje ir žmogaus – tiek mūsų pasaulio, tiek ir visų aukštesniųjų pasaulių. Dėdamas pastangas prilygti aukštesniajam žemesnysis ištraukia iš aukštesniojo energiją, priverčia rūpintis savimi. Taip veikia ir materialaus, ir dvasinio pasaulio fizikos dėsniai.
Todėl, jei stengiuosi  išsilaikyti dešiniojoje linijoje, kitaip tariant, būti panašus į aukštesnįjį, artėti prie jo formos, mėgdžioti jo veiksmus – tai reiškia, kad įgaunu embriono formą. Juk noriu anuliuoti save prieš aukštesnįjį. Nepaisydamas to, kad esu grynas egoizmas, noriu anuliuoti save prieš aukštesnįjį, įeiti į jį taip, kad ten likčiau nematomas ir būčiau niekaip nejaučiamas – iki tokio laipsnio atiduodu save jam.
Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo, juk aš tai darau aukščiau savo proto, jausmų, norų. Ir dėl to gaunu iš aukštesniojo ne tik supančiąją Šviesą, o galiu aplinkos palaikomas taip susikoncentruoti kartu su draugais, kad per šią aplinką man ims sklisti Šviesa, kuri jau  iš tikrųjų pradės auginti mane dvasiniame pasaulyje.
Aš jau tiesiogiai kontaktuoju su aukštesniuoju pasauliu. Esu ne tik supančiosios Šviesos veikiamas, o gaunu tikrąją vidinę Šviesą, dvasinį „kraują“ („dam“ nuo žodžio „domem“ – negyvasis), kraują, maitinantį embrioną, Nefeš šviesą, negyvąjį šventumo lygmenį.
Kodėl jis vadinamas šventuoju? Tai apibrėžia dalykai , kurių žmogus siekia. Egzistuoja daugybė mokymų, religijų, metodikų. Todėl reikia išsiaiškinti, ar konkretus metodas veda į susiliejimą su Kūrėju, į panašumą su Juo, į meilę artimui kaip pačiam sau, iš kurios kyla meilė Kūrėjui.
Jei metodika siekia tokio tikslo ir iš tiesų atveda prie to žmones, mokydama juos, kaip su kiekviena diena vystyti norą mylėti kūrinius, o per juos pasiekti meilę Kūrėjui, tai šis mokslas vadinamas šventuoju, dvasiniu. Antraip jis, priešingai, taps mirtinu narkotiku vietoj gyvenimo eleksyro.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės išeiti į kelią!

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Klausimas: Aš jau seniai nejaučiu jokio džiaugsmo, būdamas šiame kelyje. Ką darau neteisingai?
Atsakymas: Tavo egoizmas nuodija tavo džiaugsmą. Matyt tave supanti aplinka nėra pakankamai stipri, kad  galėtų su tavimi dirbti. Reikalinga teisinga aplinka, kuri leis tau veikti nepaisant savo ašarų.
Savyje mes  nuolatos girdėsime egoizmo raudą . Ten glūdi mūsų piktosios, juodosios jėgos, kurios be perstojo  bando iš mūsų išsiurbti energiją. Tai tikras vidinis pragaras. Mums reikia pasipriešinti joms, sukuriant aukščiau jų savo rojų – ryšio, davimo, visiškos ir absoliučios meilės savybę, pojūtį, kad esu tarsi kūdikis grupės rankose. Aš perduodu jiems viską, ką turiu, o gaunu visišką palaikymą.
Tuomet man džiugu, juk atskleidžiu, kad visi rūpinasi manimi. Man pačiam nėra ko nerimauti, juk aš esu absoliutaus gėrio pasaulyje. Viskas puiku ir, esant tokiems mano santykiams su aplinka, negali būti kitaip.
Nors visa tai sukurta virš tamsos jėgų, kurios lieka manyje ir nori mus išskirti. Aš jaučiu šias jėgas tiesiog savo pilve ir, aišku, jos sąžiningai atlieka savo darbą, nes yra siųstos Kūrėjo. Tačiau, būdamas atsidavęs aplinkai, esu visiškai tikras, kad galėsiu išsilaikyti aukščiau šių blogųjų jėgų. Tenoriu ištirpti savo drauguose, tik juose mano viltis, saugumas, džiaugsmas.
Neturiu kitos galimybės, kito kelio. Krentu į juos tarsi į baseiną ir būnu tarp jų, pasiruošęs atiduoti viską, kad tik gaučiau iš jų užtikrintumo Šviesą. Ši Šviesa  suteikia tikrąjį saugumą, juk joje yra Aukštesnioji  Šviesa. Štai taip ir reikia daryti!

Iš 2013 m. birželio 20 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prasiveržti iš fluidų pasaulio į tiesos pasaulį

Atėjo laikas pažvelgti tiesai į akis

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Klausimas: Pastabomis šio ryto pamokoje sujaukėte visus mūsų planus! Kaip gi būti grupėse per kongresą?
Atsakymas: Šios sąlygos 1, o ne 99 procentams.
1. Grupė skirstoma į vyriškąją ir moteriškąją dalis. Jos yra atskirtos viena nuo kitos. Moterys atitraukia vyrus nuo tikslo. Vyrams geriau visas tris dienas būti kartu. Reikia iš anksto paruošti, kas būtina. Paprastai vyrai renkasi savo centre. Su vyrais gali būti ir jų suaugę vaikai nuo 13 metų, kurie yra praėję pasiruošimą.
2. Moterys gali rinktis pas kurią nors namie, ateiti ir išeiti (moterims neprivalomi nuo laiko priklausantys veiksmai).
3. Nekviesti pašalinių, net buvusių narių, kurie nedalyvavo pasiruošime kongresui. Juk mokėmės, kad pasiruošimas – svarbiausia!
4. Tie, kurie ruošėsi, turi pajausti, ką reiškia būti kolektyviniame ketinime ir kokie faktoriai gali kliudyti sėkmei, kurios visi tikimės.
Visiems mums sėkmės!
Ravas

Išsitaisymams yra skirtas tam tikras laikas: „6000 metų“, tačiau tik tuo atveju, jei tiesiog seksime kalendorių. Per 6000 metų privalome užbaigti išsitaisymą, bet rengdamiesi galime užbaigti kur kas anksčiau. Ir tuomet tai bus vadinama Šviesos ir „pagreičio“ (achišena) keliu, kuriuo eisime užuot vystęsi natūralia eiga, kančių keliu.
Taigi, jeigu norime pasiekti naujų būsenų, pritraukiame į šaltinį grąžinančią Šviesą. Reikia patikrinti, kokiais materialiais veiksmais mes iš tikrųjų pritrauksime Šviesą, kuri tinkamai mus parengs. Kol kas veiksmai yra materialūs, nes atliekame juos egoistiškai. Vis dėlto, nors mūsų ketinimas yra egoistinis, mes galime pritraukti taisančią Šviesą, todėl ji vadinama supančia Šviesa.
Jeigu mūsų pasirengimas teisingas, mus veikia Šviesa žadindama tiek, kiek mes stengiamės. Tam kiekvienas turi vaidinti prieš draugus, rodyti, koks svarbus jam yra tikslas, kaip jis yra užsidegęs, kaip siekia tikslo. Netgi nepatirdamas smarkaus entuziazmo jis privalo vaizduoti išorėje šimtąkart didesnį įkvėpimą, nei jaučia viduje.
O tas, kuris taip nesielgia, nusižengia ir pražudo save. Jis bus išmestas lauk ir supanti Šviesa jo neveiks. Supanti Šviesa daro poveikį priklausomai nuo bendro tarp žmonių esamo ryšio. Žmogus, kuris nežadina kitų kiek galėdamas, pagal iš aukščiau jam suteiktas sąlygas, nutolina nuo savęs supančią Šviesą.
Supanti Šviesa nuolat juda, automatiškai įvertindama, kiek aš panaudoju man suteiktas priemones. Pagal tai priartinu arba nutolinu Šviesą. Jeigu aš atsiveriu kitiems ir stengiuosi juos pažadinti, tai tampu kanalu, per kurį supanti Šviesa gali daryti įtaką kitiems.
Mes pradedame nuo įprastų mechaninių veiksmų, kurie niekaip nesusiję su dvasingumu. Vis dėlto dėl jų supanti Šviesa ima stipriau šviesti per mane ir tokiu būdu aš pabundu pats bei pažadinu kitus. Šitaip tai veikia. Mes rengiamės, stengiamės susivienyti, o to susivienijimo viduje patiriame ir galingesnį švytėjimą, ir didesnį atskleidimą.
Viskas priklauso nuo mūsų indų pasirengimo, ir pradėti reikia nuo grynai materialių, su dvasingumu nesusijusių veiksmų, kuriuos geba atlikti bet kas, netgi naujokas. Netgi jei jis nelabai supranta, kas vyksta, ir jam sunku sutelkti ketinimą, – nesvarbu, juk čia paisoma nuo jo pastangų priklausančios „lyginamosios jėgos“.
Vaikai itin daug bruzda ir triūsia, todėl greitai auga! O vėliau žmogų užvaldo tingumas, įvairūs egoistiniai išskaičiavimai, jis liaujasi lakstęs, verčiau pailsi – tad ir nustoja vystytis. Pasiekę tokią būseną, kai jau reikia nebe fizinio, o vidinio, dvasinio tobulėjimo, mes sulėtiname savo pasikeitimų greitį, kol visiškai liaujamės vystytis, taip pasmerkdami save mirčiai.

Iš 2013 m. birželio 26 d. pokalbio apie pasiruošimą kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Sankt Peterburgo kongresas: šuolis prasideda nuo įsibėgėjimo

Perėjimas iš atakos į kasdieninį karą

Bendra jėga atskleisime dvasingumą!