Pokalbis prieš kongresą
Senovės Babilone pirmąkart pasireiškė tikrasis susvetimėjimas tarp žmonių, noras pasidalyti. Egoizmas išaugo ir tai buvo priežastis, kodėl žmonės ėmė tolti vieni nuo kitų, kaip sakoma, liovėsi vieni kitus suprasti. Tada ir atsirado kabalos mokslas.
Kabalą atskleidė vienas iš senovės Babilono šventikų – Abraomas, kuris atrado mūsų priklausymą nuo egoizmo ir suprato, jog šis egoizmas ne veltui pradeda vystytis. Juk būtent anuomet jis pasireiškė labai staigiai ir galiausiai sukėlė visų senovės Mesopotamijos tautų išsiskirstymą po visą pasaulį.
Štai tada ir buvo atskleistas kabalos mokslas, kuris iš esmės teigia, kad nepaisydami egoizmo žmonės turi vienytis. Tai labai sudėtinga ir apskritai ne žmogaus jėgoms, bet reikia suprasti, kad tai Gamtos iššūkis ir turime taip veikti. „Jeigu telksimės ir saugosime tokią vienybę, kuri buvo prieš egoizmo pliūpsnį, – pamokslavo Abraomas, – tai visąlaik kilsime virš šio egoizmo. Jam augant, mes laikysimės vienybės ir kilsime vis aukščiau.“
Taip ir sakoma pirminiuose šaltiniuose, kad anksčiau visi žmonės buvo kaip viena šeima: visi kalbėjo viena kalba, visi suprasdavo vieni kitus, visi buvo artimi vieni kitiems. Jie gyveno labai paprastai, maitinosi iš esmės vienodu maistu. Netgi jei kažkuris buvo turtingesnis, o kažkuris skurdesnis – tai neypatingai atsispindėjo buityje. Visi valgė vytintą žuvį (Tarpupyje jos buvo pakankamai), duoną, svogūnus, česnakus, taip pat ir kai kuriuos pieno produktus – ir viskas. Štai tai, ką jie turėjo, bet turėjo visi. Kitaip tariant, žmonėms nekildavo ypatingų rūpesčių dėl to, kaip prasimaitinti. Žemė buvo derlinga, viskas buvo gerai ir visi gyveno maždaug vienodai – iki pat egoizmo pliūpsnio.
Tad ir Abraomo atskleistas kabalos mokslas irgi pagrįstas tuo, kad žmonės turi gyventi  praktiškai vienodai – tenkindami savo natūralius kūniškus poreikius, kaip reikalauja kūnas, t. y. normaliai, racionaliai. O visa kita, visas likusias jėgas turi skirti tam, kad kiltų virš savo egoizmo.
Abraomas kalbėjo apie tą egoizmą, kuris ėmė busti ir smarkiai augti. Vieną pradėjo traukti prie verslo, kitą prie kažko dar, trečią – irgi… Kiekvienas užsimanė būti didesnis už kitus, geresnis, stipresnis, svarbesnis ir t. t. „Priešingai, mums reikia likti tame pačiame lygmenyje, – kalbėjo Abraomas, – arba, galimas daiktas, kilti gerinant savo gyvenimą, bet vienodai, kad būtume išsaugoję bendrumą, kaip viena šeima.“ Vieningoje šeimoje visais vienodai rūpinamasi, kad kiekvienas turėtų tai, ko reikia, patenkintų savo poreikius, o visur kitur visos jėgos yra nukreipiamos tik kilimui virš egoizmo. Toks požiūris į mūsų raidą ir yra kabalos pagrindas.
Vis dėlto dauguma nepaklausė Abraomo ir nuėjo egoistinio vystymosi keliu, išskyrus tą žmonių grupę, kurią jis surinko. Joje viešpatavo davimo įstatymai: žmonės vieni kitiems parūpindavo tai, kas būtina, ir tuo pačiu metu kiekvienas pagal galimybes stengėsi pakilti, visas likusias jėgas skirdamas saitams su kitais. Jeigu žmonės taip veikia, tai jų tarpusavio ryšyje, santykiuose ima pasireikšti aukštesnioji Gamtos jėga (galima pavadinti ją Kūrėju). Ir tuomet jie jaučia kitą egzistavimo lygmenį – nebe tą negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą, kurią nuolat rūpindamiesi kūno gerove, jo poilsiu, patenkinimu, patogumu, jaučiame dabar, o kitą lygmenį.
Šis lygmuo vadinamas „žmogumi“, arba „Adomu“, – iš žodžio „panašus“ (dome). Panašus į Kūrėją, į tą aukštesniąją jėgą – davimo ir meilės jėgą, kuri iš tikrųjų vadovauja gamtai iš vidaus, ją judina, vysto. Štai kas tada buvo atskleista ir paskui keliems tūkstantmečiams paslėpta, o šiandien vėl pradeda atsiskleisti.
Paskutinieji dabarties kabalistai – Baal Sulamas, Rabašas ir mes su jumis. Beje, mes jau ne šiaip sau tai atskleidžiame, kaip kad jie atskleidė mums, o pradedame tai realizuoti. Ir realizacija vyksta jau ne nuo senovės Babilono lygmens, kai žmonės iš esmės buvo viename lygyje, kaip viena šeima. Tada viskas buvo galbūt paprasta, bet akivaizdu, kad ne taip turėjo toliau klostytis istorija.
Žmonijai reikia išvystyti savo egoizmą, išvystyti kaip reikiant, iki suvokimo, jog jis iš tikrųjų mus žudo. Užuot jautę gėrį, kurį jis mums žadėjo, mes suvokiame, jog esame pasimetę, silpni, nieko nepasiekę. Mes stengiamės gyventi geriau, galiausiai tam išeikvojame visus metus, visas galimybes, kurias turime šioje būsenoje, mūsų gyvenime.
Taigi šiandien mes pradedame nuo visiškai kitokio lygmens – nuo egoistinio, galutinio, finalinio žemiškosios raidos lygmens. Iš tikrųjų egoizmas išaugs kur kas labiau, bet kitame jo lygmenyje žmogus jau pradeda vienytis ir pereina į kitą raidos stadiją.

Iš 2013 m. birželio 12 d. Krasnojarske prieš kongresą vykusio pokalbio

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenė – vienas bendras dvasinis organizmas

Vienybė per meilę arba neapykantą

Kuo naudingas egoizmas?

Pasiruošimas – sėkmės garantas!

• Nuo šios akimirkos aš turiu įsivaizduoti kongresą idealiąja jo forma. Ko gi man dėl to reikia? Draugų susibūrimai – kokie jie turi būti? Išgyvenimai – kokie ir kokiomis išorinėmis priemonėmis galima juos patirti? Paskaitos – kokiomis temomis? O gal aš rekomenduosiu savo temą? Kokius klausimus aš ruošiu, ko norėčiau paklausti po paskaitų, seminarų? Kaip aš užmezgu ryšį su visais? Kaip ruošiuosi suvokti visus? Kaip svečias? Kaip šeimininkas? Kaip draugas? Kaip mokinys? Kaip mokytojas? Kaip tarnas? Kas aš esu visų atžvilgiu? Ir kaip turiu elgtis būdamas vienos iš šių įvairių būsenų?
• Aš dirbu su savimi ruošdamasis tam, kas man yra sunkiausia. Tarkim, jeigu nemėgstu šokti kartu su visais, tai iš anksto ruošiuosi dalyvauti, tam skirdamas visas jėgas ir iš paskutiniųjų spausdamas save.
• Aš stengsiuos nenukrypti nuo teisingo ketinimo, nuolat jo laikytis – juk nuo mano ketinimo priklauso visi. Taip yra iš tikrųjų, pro savo plonytį „vamzdelį“ aš praleidžiu jiems Šviesą ir todėl privalau visąlaik likti  „prisijungęs“. Man reikia pasikalbėti su savo dešimtuku: visi palaikome visus, kad niekas iš mūsų neprarastų šio „vamzdelio“. Jis yra mūsų bendras ir norime, kad jis pavirstų plačiu viso kongreso ryšio kanalu.
• Aš sergu už tai, kad niekas neatsijungtų nuo teisingo ketinimo – sergu tiek, kad krečia vidinis drebulys, apima baimė ir nerimas. Kai kas nors nutinka mažyliui, mums tai yra katastrofa, „pasaulio pabaiga“. O dabar aš išgyvenu dar labiau. Problema ta, kad ši baimė mums nepavaldi, mes negalime kaip reikiant jos pajusti, mes nesame jautrūs nukrypimui nuo ketinimo. Taigi mane turi stačiai kratyti nuo baimės už visus, kad jie nepamestų ketinimo. Juk nuo to priklauso sėkmė.
• Kad ir ką darytų draugai, kad ir ką kalbėtų, kad ir kokias dainas dainuotų, aš noriu, kad jiems viskas pavyktų. Aš nuolat jaudinuosi dėl jų, kaip mama dėl mažo vaiko, ėmusio kažką daryti. Į viską žiūriu su nerimu – kad tik pavyktų. Pasakyta apie tai: „Nerimas žmogaus širdyje – tegul papasakoja apie jį kitiems.“ Mano rūpestis persiduoda visiems.
• Stengiuosi ateiti kuo anksčiau ryte, kad viską paruoščiau, viską pagreitinčiau, kad pradėčiau vienytis su draugais, pasėdėčiau, padainuočiau kartu. Tegul mūsų dar tik penkiasdešimt žmonių, bet mes jau pradedame užpildyti savo jausmais kongreso erdvę.
• Kaskart keliaudamas į kongreso vykimo vietą ir atgal stengiuosi padaryti taip, kad niekas iš draugų neprarastų nuotaikos, užsidegimo.
• Draugų susibūrimai turėtų būti kuo labiau jaudinantys, emocingi, kad parengtų mus paskaitoms, pokalbiams, seminarams, kurie vyks po jų. Tai itin svarbu. Visus pasisakymus ir dainas reikia planuoti pagal aiškią programą ir numatyti teisingą jų kiekį. Tegul susibūrimas bus neilgas, bet labai nuoširdus. Be šio pasirengimo žmogus negalės prisijungti prie bendros kongreso atmosferos, „oro“, kuriuo reikia kvėpuoti, gyventi. Svarbiausia – sujaudinti visus. Ir mes turime rimtai pagalvoti, kaip to pasiekti.
• Mums reikia įgyti bendrą jausmą, bendrą širdį – įgyti pasitelkiant protą. Mes protaudami dirbame su jausmu tam, kad susivienytume.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės išeiti į kelią!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Klausimas: Kaip galiu pajusti kitus, jeigu širdis kol kas nejaučia jų kaip artimų?
Atsakymas: Reikia galvoti apie tai, kad draugai – tavo sielos dalys, ir tiktai ryšyje su jais tu sukonstruosi indą Šviesai gauti, Kūrėjui, tikrai būsenai – davimui – atskleisti.
Tikrasis pasaulis – tai davimo pasaulis. Tuo tarpu mes esame apgaulės, iliuzijos valdžioje, tarytum pasaulis veikia paklusdamas egoizmo jėgai. Reikia kuo galima daugiau apie tai mąstyti, kol paaiškės, kad viskas egzistuoja dėl davimo jėgos veikimo.
Melagingas, iškreiptas matymas, verčiantis galvoti ir matyti kitaip, egzistuoja tik mumyse. Dėl to nematome tikrojo pasaulio, tarytum aklieji, apčiuopomis einantys tamsoje palei sieną. Mes nesuprantame, kur gyvename!
Visa žmonija užrištomis akimis klaidžioje tamsoje. Reikia iš visų jėgų stengtis nusimesti šią paslėptį, o tada pamatysime visą pasaulio sistemą, pagrįstą tik meile ir davimu. Kūrinija pasirodys mums kaip stebuklingas pasaulis, kuriame viskas paklūsta absoliutaus davimo dėsniams, o mes keliaujame po šį pasakų miestą ir turime galimybę nuolatos taisytis, kas kartą įgydami papildomos meilės jėgos.
Šitaip vis labiau prigyjame šiame mieste, galime viskuo jame naudotis, daugiau suprasti ir jausti. Tai ir vadinama kilimu dvasinėmis pakopomis.
Atsivėrus šioms pakopoms, jau pirmąją akimirką tampa aišku, kad pasaulio sistema – vien meilė ir davimas, išskyrus mūsų mažytį kokoną, kuriame neatgaudami sąmonės miegame letargo miegu. Tik mumyse gyvuoja ši nesveika iliuzija, baisus sapnas, tarytum sąmonę praradusio žmogaus smegenyse šmėkščioja neaiškūs fluidai, padrikos mintys. Štai kas su mumis dabar vyksta…
Nėra tokios tikrovės kaip mūsų pasaulis! Tai tik iliuzija, bet ji labai svarbi, nes tik iš jos galime pasiekti tiesą.

Iš 2013 m. birželio 4 d. pamokos pagal knygą Zohar

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus gyvena norais, o dirba jausmais

Gyventi kitų rūpesčiais

Klausimas: Kokia susivienijimo forma turi susidaryti dešimtuke, kad šioje vienybėje pajustume vidinį ryšį su mokytoju, nes tik per jį galime užmegzti ryšį su Kūrėju?
Atsakymas: Dirbdamas dešimtuke turi galvoti ne apie mokytoją. Tai sakau ne iš kuklumo, o dėl to, kad toks požiūris neteisingas. Mokytojas turi būti pakankamai gerbiamas mokinių dėl to, kad galėtų tapti jiems didinamuoju stiklu, per kurį matytų kelią Kūrėjo link ir galėtų eiti pirmyn. Šia linze, savo mokytoju, naudojiesi kaip akiniais, bet tai nėra tavo tikslas.
Žiūri ne į stiklą, o į tai, kas yra už jo. Tik stiklas padeda matyti. Ši linzė tavo regėjimo spindulį teisingai fokusuoja į Kūrėją – būtent toks yra mokytojo ir grupės vaidmuo.
Visus savo mokinius matau susivienijusius į vieną ratą, vieną kūną, ir kreipiuosi į šį vieną žmogų. Jeigu pasistengsi įsijungti į šį bendrą kūną ir užmegsi su kitais tokį ryšį, kokį matau tarp jūsų, tai gausi iš manęs dvasinės informacijos. Mes susitiksime būtent šiame bendrame kūne ir jame iš tikro suprasime vienas kitą.
Jei siekiate suprasti, ką kalbu, galite tai daryti protu arba širdimi, bet norėdami iš tikro suprasti, turite būti pačiame grupės centre. Tarytum vaikštinėtum po kambarį, bandydamas išgirsti tylutėlį garsą, ir staiga rastum tam tikrą vietą, kurioje girdisi gerai! O žengus bent metrą į vieną ar kitą pusę – vėl nesigirdi. Pabandykime!

Daugiau šia tema skaitykite:

Išorinė pagalba – vidiniui ryšiui

Pajusti mokytojo norą

Monolitinis dešimtukas

Reikia stengtis pamatyti draugą kaip didį kartos žmogų iš tikrųjų, tai pajaučiant, kas vadinama „žinojimo viduje“ – kaip iš tikrųjų ir yra, o ne kaip atrodo mūsų egoizmui. Juk egoizmui visada norisi jaustis geriau ir patogiau ir todėl jis instinktyviai sumenkina visus aplinkui, kad jaustųsi aukščiau. Jam svarbiausia – pačiam  dominuoti.

Todėl sutikti su mintimi, kad susivienijimas su draugais būtinas kaip priemonė, norint pasiekti ryšio su Kūrėju, – įmanoma tik tikėjimu aukščiau žinojimo, kadangi aišku, jog mes nematome tikrojo vienas kito paveikslo. Tik remdamiesi šiuo nedideliu išoriniu kriterijumi: žmogaus siekiu to paties tikslo, jo pasiruošimu priimti visas sąlygas, būtinas tolesniam vystymuisi tikslo link, mes imame jį vertinti kaip draugą, kaip priemonę susijungti su Kūrėju.
Pagal tokius išorinius požymius apsisprendžiame pradėti dirbti keičiant savo požiūrį į šį žmogų. Jei jis pasiruošęs bendram darbui, tai atmetame visas kitas pretenzijas, kurias paprastai reiškia mūsų ego, ir pradedame artėti, jungtis su žmogumi, kad juntamai, o ne tik tikėjimu aukščiau proto atskleistume mūsų ryšį.
Kuo labiau užmezgame tikrą, jausminį ryšį, tuo labiau  artėjame prie dvasinio indo sukūrimo, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas. Ryšys gali atsirasti aukščiau žinojimo – tuo metu, kai man neatrodo, kad draugas to vertas, bet vis dėlto jungiuosi su juo. Aš tai panaudoju kaip priemonę, kuri vadinama pasiruošimo laikotarpiu, kai vertinu draugus ne todėl, kad matau juos didžius. Nors jaučiuosi aukščiau jų, bet kylu virš savo pojūčių, nesutikdamas su jais, ir įsivaizduoju draugus didelius.
Norėdamas pereiti iš tikėjimo aukščiau žinojimo į žinojimą, kitaip tariant, iš tikrųjų vertinti draugus, turiu ištaisyti savo suvokimą. Išsitaisymas toks, kad mes imame dirbti aukščiau savo susijungimo, nepaisydami priešingos nuomonės. Mes kuriame tokią visuomenę, kurioje kiekvienas kitiems įteigia grupės ir tikslo didybės pojūtį.
Dirbdami kartu pritraukiame Šviesą, grąžinančią prie šaltinio, ir galiausiai iš tikėjimo aukščiau žinojimo pereiname į žinojimo vidų ir taip kylame vis aukščiau ir aukščiau. Žinoma, toliau einančios pakopos – vis sunkesnės. Iš pradžių draugai man atrodė dar nieko: kažkiek blogi, kažkiek geri. Kai reikėjo pakilti aukščiau žinojimo, aš lengvai galėjau tai atlikti ir matyti juos kaip lygius, bendražygius kelyje ar net kaip didžius kartos žmones. Ir jų tikslas, ir jie patys atrodė man svarbūs.
Bet paskui apsunko širdis ir aptikau daugybę jų trūkumų. Man tapo vis sunkiau pripažinti draugus kaip didžius ir matyti juose Kūrėją, įkaitinti save taip, kad nematyčiau nieko, tik draugus, kad draugai man taptų viskuo.
Kiekvieną kartą tai tampa vis sunkiau ir sunkiau, kol aš vis dėlto įveikiu šiuos trukdžius ir atlieku man skirtą užduotį. Tada visos mano pastangos eiti aukščiau žinojimo pereina į žinojimą, virsta teisingu indu, kurio viduje pirmą kartą atsiskleidžia tikra davimo savybė, kitaip tariant, žmogų pripildo Kūrėjo jautimas.
Taigi tikėjimo aukščiau žinojimo principas visada veikia tarp pakopų, kylant nuo vienos ant kitos. Bet kurdami savo indą turime maksimaliai siekti pernešti jį žinojimo vidun.

Iš 2013 m. birželio 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Pirmą kartą anuliuoti save

Monolitinis dešimtukas

Iš Rabašo straipsnio „Apie tikėjimą aukščiau žinojimo“: Žmogus turi savybių, paveldėtų iš tėvų, ir savybių, papildomai gaunamų iš aplinkos.
Šios naujos savybės įgyjamos tik per ryšį su visuomene ir pavydą, kad kiti sugeba daug daugiau. Tai įkvepia žmogų siekti tokių pačių gerų savybių, kurių turi kiti. Gaudamas iš visuomenės naujų jėgų, žmogus gali būti aukščiau nei pradžioje.
Žmogus gimsta kaip gyvūnėlis, ir nuo auklėjimo priklauso, kuo jis užaugs. Jei kalbama apie įprastą žemiškąjį auklėjimą, žmogus vystosi visuomenės sąskaita. Jis pavydi kitiems ir trokšta malonumų, pinigų, valdžios, žinių, todėl mokosi iš visuomenės jų siekti, kitaip tariant, sėkmės šiame pasaulyje.  Jei jame yra dvasinio vystymosi užuomazgų, jis patenka į tokią aplinką, iš kurios galės perimti naujų savybių – dvasinių.
Materialiojoje visuomenėje žmogus vystosi natūraliai, instinktyviai perimdamas iš visuomenės jos vertybes ir siekdamas išmokti, kaip pasiekti žemiškąją sėkmę. Dvasinis auklėjimas reikalauja anuliuoti save, kitaip tariant, suteikia žmogui laisvę rinktis: imti iš aplinkos jos  dvasines vertybes ar ne.
Tik tiek, kiek anuliuos save, jis galės pamatyti visuomenę aukščiau savęs. Jam teks daug dirbti, kad pažvelgtų į visuomenę iš apačios, tada galės gauti iš jos vertybes, svarbą, tikslo didybę ir dėl to dvasiškai vystytis.
Dvasinė sėkmė priklauso ne tik nuo aplinkos, bet ir nuo to, kaip žmogus ją išnaudoja, kitaip sakant, kiek jis save anuliuoja ir vertina visuomenę, ar sutinka kentėti, matydamas kitus aukščiau savęs. Juk pavydas verčia žmogų jaustis pažemintą. Reikia suprasti, kad jam tik į naudą matyti kitus didelius. Jei jis pasiryžęs tokiems santykiams – judės pirmyn.
Galiausiai, žmogus turi mėgautis tuo, kad gali pasipriešinti savo egoizmui ir sutrypti jį, kad įgytų dvasinių vertybių ir priartėtų prie dvasinio tikslo.
Todėl sėkmė materialiojoje visuomenėje visiškai priešinga sėkmei dvasinėje. Sėkmė materialiajame pasaulyje negarantuoja, kad žmogui pasiseks dvasiniame kelyje, juk ją lemia paties žmogaus laisvas pasirinkimas.

Iš 2013 m. birželio 2 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Troškimas, vedantis per miglą

Pavydėk Kūrėjui!

Kaip iš tikrųjų išsižadėti egoizmo?

Kad turėtume galimybę pasiekti davimo savybę, mums suteiktas sudužęs noras patenkinti pačius save ir, be to, kiekvienas gavome prie Kūrėjo traukiančią kibirkštį. Kalbama apie žmones, kuriems prabudo ši kibirkštis, o kiti neturi laisvos valios, yra visiškai valdomi savo prigimties. Tik žmonės, kurie, be sudužusio egoistinio noro, turi kibirkštį, pamažu siekia dvasinio tikslo.
Jeigu mokydamiesi jie girdi, kad tik iš savo susivienijimo gauname jėgų šią kibirkštį realizuoti, tai žengia Šviesos, „laiko pagreičio“ (achišena) keliu. O jeigu žmonės negeba to išgirsti, negali įsitraukti į aplinką, kuri juos pažadins, padarys jautresnius, tai žengs kančių, natūralios laiko tėkmės keliu (beito). Ir tada, po ilgų metų jie pajus, jog šis kelias neveda prie jokių rezultatų, nes jo paties mažytės jėgos neleidžia žmogui ištrūkti iš materialiosios plokštumos.
Gali prireikti labai ilgo laiko tam įsisąmoninti: 20–30 metų. Tik po to žmogus, neturėdamas išeities, bus priverstas pažvelgti tiesai į akis ir priimti sąlygą, jog būtina susivienyti su kitais, kad jie tave pažadintų. Ir tuomet to žmogaus taškas širdyje turės pakankamai jėgų savęs realizavimui.
Tik po to žmogus ima klausyti ir dirbti su savimi – irgi ne iš karto, o praeidamas etapą po etapo. Jam jau yra, kur link judėti, yra kryptis. Jis supranta, kad reikia priimti sąlygas, apie kurias kalbėjo kabalistai iš pat pradžių ir kurios sudaro Toros pagrindą: apie žmonių vienijimąsi, apie meilę artimam, žmogus jau supranta, kad nereikia vengti tų sąlygų vykdymo.
Pasaulis bando pasislėpti nuo šių sąlygų, dangstydamasis įvairiomis religijomis, tikėjimais. Kiekviena religija tvirtina, kad būtina vykdyti būtent jos apeigas, materialius veiksmus, kiekvienam asmeniškai ar visiems kartu, švenčiant visokiausias šventes ir laikantis tradicijų. Visa tai tam, kad būtų dangstomasi nuo tiesos ir nereikėtų užsiimti žmogiškojo egoizmo taisymu – taisymu, kuris atveda žmogų į davimą.
Vis dėlto kančių kelias galiausiai nuves žmoniją į aklavietę ir privers pamatyti, kad išeities nėra ir kad vis tik teks įsiklausyti į Toros žodžius. Tuomet žmonės paklaus: „Kaip tai padaryti?“ Taigi mums reikia parengti jiems veiksmingą taisymosi metodiką ir pasistengti sutrumpinti jų kančių kelią.

Iš 2013 m. gegužės 27 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Ilgas kelias vienybės link

Eikime geruoju keliu

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Klausimas: Kaip žmogus gali iš tikrųjų patikėti tuo, ką yra parašę kabalistai, jeigu jis kol kas neturi nei mažiausio supratimo apie tai, ką jie kalba?
Atsakymas: Niekas negali tiesiog imti ir patikėti. Tai Šviesa kol kas mus išlaiko tos būsenos, kurios esame, ir neleidžia pasitraukti. Žmogus ir pats turi pasistengti prisirišti prie grupės ir neleisti savo gyvūnui pabėgti. Bet galiausiai mes galime pasikliauti tik aukštesniuoju gailestingumu.
Tam, kuriam pasireiškė taškas širdyje, beveik nereikia jokių materialių įrodymų – tik tiek, kiek jų reikalauja ryšys su šiuo pasauliu. Jeigu nebūtume susiję su šiuo pasauliu, mums iš viso nereikėtų jokių įrodymų. Jeigu užsidegei dvasiniu siekiu, tavęs nebejaudina tai, kad pasaulyje vyksta krizė, geri ir blogi įvykiai, bei jų mokslinės prognozės ir moksliniai paaiškinimai. Tau nereikalingi jokie materialūs argumentai.
Tačiau, jeigu esi susijęs su pasauliu ir svarbi jo nuomonė, tai turi atsakyti sau į visus šiuos pašalinius klausimus ir dėl to būtina gauti patvirtinimus, kad visi šie pasaulio neramumai – vien tik tuštybė. Reikia suformuoti apsauginę pertvarą nuo išorinio pasaulio ir jo vertybių poveikio, ir tada išsivaduosi nuo šios įtakos ir tavo taškas širdyje toliau judės tikslo link.
Tu tarytum atneši ir perduodi save grupei. Tačiau iš tikro kiekvieną ten įmetė iš viršaus – tarytum sėklos lašą į gimdą, ir ką gi šis pats gali apie tai žinoti? Jis pats nieko nesirenka, viską lemia viršuje, tėvas ir mama, Aba ve-Ima, kurie atsakingi už tai, kad išsivystytum kaip žmogus. Todėl jie atveda tave į grupę.
Bet kai tave ten atves, ši grupė turi būti pasiruošusi padėti tau neutralizuoti visus išorinius poveikius. Jeigu mėgsti mokslą, tyrinėjimus, tai tau reikia suteikti tokias žinias, kurios neutralizuotų šį materialų norą.
Todėl mūsų darbas grupėje, įtraukiant naujus narius, – išvaduoti tašką širdyje nuo išorinio šio pasaulio poveikio su visomis jo trumpalaikėmis vertybėmis ir mokslo autoritetais, sukuriant jam neutralią aplinką. Žmogui turi būti paaiškinta iš visuotinės, integralios sistemos pozicijų taip, kad viskas prisijungtų prie tos sistemos, kurioje mokomės ir dirbame.
Juk šiam dvasinės sėklos lašui reikia būti laisvam, kad jis galėtų pasirinkti ir įsitvirtinti naujoje aplinkoje. Iš esmės žmogus gauna šį lašą ir turi pats jį pasodinti gimdoje, grupėje. Jis pats yra atsakingas už savo sėklos absorbciją: kaip ji prigis grupės viduje. Norint jam suteikti tokią galimybę, reikia jį visapusiškai palaikyti. Čia labai svarbi aplinkos, šeimos įtaka.

Iš 2013 m. gegužės 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo teorijos prie praktikos

Žmogui – tai, kas svarbiausia, gyvūnui – kas gyvybiškai būtina

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Jūs viską pasieksite „dešimtuke“ – dešimties žmonių grupėje, kuri siekia susijungti (pratimais, kuriuos dabar atliekame), o ne  tiesiog studijuodami „Zohar“ ar „Mokymą apie dešimt sfirų“. Jums nėra žinoma, kokia forma visa tai atsiskleis, bet atsiskleis.
Klausimas: Koks turi būti požiūris į mano „dešimtuką“?
Atsakymas: Kartais turiu patikrinti save šio dešimtuko, „minjano“ (dešimties žmonių susivienijimas), atžvilgiu. Kartais turiu suvokti šį minjaną, kaip vieno žmogaus. Kartais turiu matyti save aukščiau dešimtuko ir paveikti kitus, kartais – žemiau jų ir būti jų veikiamas.
O kartais jaučiamės kartu, kaip vienas jėgų laukas, kuriame visi jungiamės lygiomis teisėmis ir kiekvienas yra sudarytas iš visų dešimties. Ir kai kiekvienas, jau sudarytas iš dešimties, vėl jungiasi į visus dešimt, tai jau turime 10×10, tai yra 100. O 100 vėl jungiasi į 10 ir turime 1000 ir t. t. Galiausia taip tankiai užpildome šią sritį tarpusavio integracija, kad ji virsta vientisu, monolitiniu paviršiumi, ant kurio atskleidžiame Kūrėją.
Galiu įsivaizduoti, kad būtent aš atnešu norą į dešimtuką, o kiti rūpinasi manimi, tarsi ZA“T de-Bina. Aš tarsi esu motinos įsčiose ir įpareigoju juos pritraukti man grąžinančią į šaltinį Šviesą, kad dar stipriau prisilipinčiau prie jų, paveikčiau juos ir padėčiau.
Arba aš galiu atskleisti tokį požiūrį į dešimtuką, kai mes visi jungiamės į vieną visumą. Davęs jiems ir gavęs  iš jų, pasiekiu su jais tokią vienybę ir lygybę, kada jaučiu, kad pas mus viskas yra tik bendra ir viliuosi šioje bendrystėje atskleisti Kūrėją. Tą akimirką, kai „dešimtukas“ suvokia „minjeno“ sąvoką, jame atsiskleidžia Kūrėjas.
Yra pasakyta: „Aš atėjau ir nebuvo nė vieno žmogaus“, kitaip tariant, nebuvo tokio tobulumo, kuriame atsiskleistų Kūrėjas. Todėl Kūrėjas sako „Aš atėjau ir nebuvo nė vieno žmogaus“. „Žmogus“ – tai toks pavidalas, kuriame gali įsikūnyti Kūrėjas.

Iš 2013 m. gegužės 6 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Klausimas: Sakote, kad reikia stengtis įžvelgti Kūrėją visame kame, net ir savo mintyse bei jausmuose. Bet kai atsitinka kažkas blogo, labai sunku Jo laikytis, o juo labiau, išsikapstyti iš tokių būsenų. Kodėl Kūrėjas duoda mums tokias sąlygas, iš kurių pakilti neturime jėgų? Protu suprantu būtinybę pakilti, bet juk tai – neįmanoma.
Atsakymas: Nebūna būsenų, virš kurių neįstengtume pasilypėti. Kiekviena būsena visiškai atitina mūsų esamą lygmenį, todėl yra įveikiama. Jeigu jau mus, pasistengusius iš visų jėgų, ištinka nesėkmė, vadinasi, tinkamai tam nepasirengėme.
Sakykime, kad turi egzaminą, kurį labai norėtum išlaikyti. Jei nepasirengei jam pakankamai, kiek besuktum galvą atsakinėdamas į klausimus, tai nepadės. Kaip gi gali skųstis, kad stengeisi ir suklydai?
Taigi, žmonija ir kiekvienas atskirai vystosi pagal programą, tad jeigu teisingai parengiame save ir aplinką, mums negali nepasisekti įveikti kiekvieną būseną kelyje. Juk jos ateina palaipsniui pagal tikslų planą, ir mes gauname viską, ko reikia, kad būtume joms pasirengę.

Iš 2013 m. gegužės 10 d. Naujojo Džersio kongreso „Nuo Aš į Mes ir drauge – Vienybės link“ trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo

Greičiau praeiti paslėpties etapą