Klausimas. Mums jau visiškai aišku, kad už draugo dvasinio noro slypi Kūrėjas. O mintis nuolatos nukrypsta kažkur į šalį. Galvoji: „ Aš vis duodu, duodu – o kada aš kažko už tai sulauksiu?“ Kita vertus, žaidimas jau sužaistas ir visos situacijos jau sukurtos: Mozė ištrauktas iš upės, Nahšonas įšoko į vandenį, iš Babelio bokšto išimta paskutinė plyta…
Aiškėja, kad egzistuoja tam tikra „svirtis“, kuri leidžia suderinti situaciją. Esate sakęs, kad galima metų metus mokytis ir vienytis, bet viską lemia sėkmė. Kas yra sėkmė dvasiniame kelyje ir kaip jos pasiekti?
Atsakymas. Sėkmė ateina pas žmogų su viena sąlyga – jei jis pasiruošęs dalyvauti žaidime. Aš tarsi įeinu į kazino, statau ant nulio, ant raudono… Aš nenusimenu, tikiu sėkme ir iš tikrųjų siekiu savo: sėkmė būtinai ateis. Aš pritraukiu savo partnerius – draugus, pritraukiu mokytoją, kad jis tiksliau nukreiptų mus. Mes turime pritraukti išminčius kabalistus, kurie atvedė mus į šį kelią. Patys jie jau žaidžia šį žaidimą gerai, teisingai, protingai ir efektyviai. O dar mes pritraukiame Kūrėją: jei viską darome tiksliai, tai galime sulaukti Jo pagalbos ir išgauti iš Jo „sėkmės ženklus“. Tik taip ir galima Jį pasiekti.
Mūsų sėkmė jau ta, kad mes išrinkti ypatingam vaidmeniui – vesti pasaulį ištaisymo link. Jei priimame šią „kortą“ ir esame pasiruošę rizikuoti, tai mes jau turime kažką rankose. Ir, kita vertus, turime taip pat priimti antrąją „kortą“ – grupę ir mokytoją, su kuriais kartu kuriame žaidimo sąlygas.
Ir jei viską organizuojame kaip reikia, tai mums yra su kuo žaisti – su Aukštesniąja jėga, Kūrėju. Ir tuomet ateina sėkmė (mazal): į mus laša (nozel) Šviesa. Ji ne sruvena, o būtent laša, ir nors šie lašai ateina su pertrūkiais, galiausiai jie mus ištaiso ir suvienija, suteikia mums tokią formą, kad mumyse atsiskleistų Kūrėjas.
Tai ir yra „sėkmė“. Būti sėkmingam reiškia būti pasiruošusiam dirbti gaunant Šviesos lašus ir  neliūdint atsiradus tarp jų tarpui, patiriant negatyvias ir pozityvias būsenas, būnant tamsoje ir šviesoje ir taisant save taip, kad sėkmės lašai taptų galingu srautu.
Čia viskas priklauso nuo mūsų indų (norų). Sėkmė ateina, jei žmogus pasiruošęs gauti šiuos lašus be skundų ir tęsti kelią, kol pertrūkiai tarp lašų pavirs galingais vandenimis. Ne kiekvienas tai gali išlaikyti. Kas gali, tas turi sėkmę…
Klausimas. Kitaip tariant, ne kiekvienas gali atsižadėti savęs?
Atsakymas. Iš tikrųjų, ne kiekvienas. Pasakyta: „Tūkstantis pradeda mokytis ir tik vienas išeina į Šviesą.“ Žinoma, nekalbama apie vieną žmogų iš tūkstančio. Apskritai pats metodikos atradimas – jau didžiulis žingsnis pirmyn. Kaip rašo Baal Sulamas, net jei žmonės vieną kartą prisiliečia prie jos, jų apdovanojimas jau labai didelis ir jie pakylėjami, išskiriami iš visos žmonijos.
Vis dėlto daugelis suklumpa kelyje. Nuo ko tai priklauso? Nuo tos pačios sėkmės…
Klausimas. Bet juk viską manyje sukuria Kūrėjas. Kurgi tas lūžis, kai nebe Jis veikia, o aš?
Atsakymas. Lūžio taškas tas, kad žmogus turi pereiti nuo savo santykio su Kūrėju ir mokslu, nuo paties savęs prie draugų. Čia ir yra esmė. Jei jis gali įveikti save, nepalūžti, jei  pasiryžęs atsilaikyti ir nenukrypti nuo kelio, nors ir jaučia tikrąją neapykantą, tai sulaukia didelių permainų.
Dažniausiai žmonės čia suklumpa: jie pasiruošę viskam, išskyrus savęs anuliavimą prieš draugus, savęs atsižadėjimą. Prasideda išskaičiavimai, kyla atsikalbinėjimai: šeima, vaikai, kasdienybė, dvasinis išdidumas… Trumpiau tariant, problemų užtenka, bet būtent čia vyksta patikrinimas ir Kūrėjas negali čia padėti.
Vienaip ar kitaip, baigtis nėra nulemta, iš anksto nėra įrašyta į žmogaus likimą. Ar palauš jis pats save? Tam reikia dirbti, visiškai paklūstant mokytojui ir grupei. Čia ir reikalinga sėkmė…

Iš 2013 m. kovo 27 d. pokalbio vaišių metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėti ar žaisti?

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Už ką aš vertinu draugą?

Klausimas: Kaip sužinoti, ar mes pasiekėme dvasinio gemalo būseną?
Atsakymas: Siūlau tokį patikrinimą: jeigu nepaisydamas viso to, kas vyksta, tu mėgini nubusti naudodamasis aplinka, išsaugoti tą pačią dienotvarkę, anuliuoti save ir žiūrėti į visas problemas kaip į atsiųstas iš aukščiau tam, kad per grupę padėtų tau anuliuoti save Aukštesniosios jėgos atžvilgiu.
Teisingo savęs anuliavimo požymis – tai džiaugsmas. Aš nereikalauju daugiau – tik pasilikti tokioje būsenoje, kad tobulėčiau anuliuodamas savo egoizmą. Tai reikš, kad esu gemalo būsenoje.
Man nesvarbu, ką iš to gausiu. Vienintelis dalykas, ko man reikia ir yra svarbu, – likti maksimaliai susiliejus, tai yra pačiame žemiausiame anuliavimosi taške, pačios mažiausios būsenos. Ir kadangi kol kas dar esu suinteresuotas pamatyti ir pajausti dvasinius reiškinius, tai manęs laukia darbas su savimi. Privalau anuliuoti savo egoizmą iki nulinės padalos – tai ir vadinama susiliejimu su Aukštesniuoju.
Po to virš viso šito, nepaisydamas bundančio egoizmo, aš vis labiau save anuliuoju ir vis stipriau prisišlieju. Taip praeina devyni vaisiaus vystymosi mėnesiai. Sunkiausios – pirmosios trys sėklos absorbcijos dienos. Dauguma problemų kyla būtent šiame etape – ir materialiame gyvenime, ir dvasiniame.
Netgi tokios problemos kaip persileidimai per vėlesnius devynis nėštumo mėnesius įvyksta dėl kažkokių klaidų pačioje pirmoje sėklos absorbcijos stadijoje.

Iš 2013 m. gegužės 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirinkimas tarp asilo ir žmogaus išskaičiavimų

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Kūrėjas paslėptas, bet grupė atvira

Sėkmė priklauso tik nuo aplinkos, kurią sau susiformavo pats žmogus. Pagal savo tobulėjimo lygmenį jis po truputį pradeda keisti savo supratimą, kas yra diena ir naktis, šviesa ir tamsa. Tai, ką anksčiau jis laikė šviesa: asmeninė sėkmė kitų atžvilgiu, savo egoistinių norų užpildymas, puikybė – dabar atrodo kaip juodžiausia tamsa, kaip siaubinga būsena, nuo kurios reikia bėgti, kad galvotum apie davimą artimui, apie draugo sėkmę, apie davimą Kūrėjui.
Būtent tai dabar tampa žmogui dienos šviesa, o ne ankstesnė asmeninė sėkmė. Tiek, kiek jis sugeba anuliuoti ir sustabdyti save jėga, susidurdamas su didžiuliu savo kūno pasipriešinimu, ir kuo svarbesnis jam tampa artimasis bei Kūrėjas, tuo toliau jis pasistūmėja. Galiausiai jis sukaupia pakankamai pastangų ir gauna grąžinančios į šaltinį Šviesos, kuri sukuria jam ekraną. Tada žmoguje pradeda veikti pasipriešinimo norui mėgautis jėga, dėl pasiekto panašumo į Šviesą jis apdovanojamas pirmuoju atskleidimu.
Svarbiausia mūsų darbe – surasti teisingus kriterijus, kad galėtume patikrinti, kur diena, o kur naktis, tamsa ar šviesa. Pagal kokias vertybes turėčiau nuspręsti: naudinga man ar Kūrėjui? Jeigu pradedu suprasti, kad toks vertinimas yra visiškai priešingas mano ankstesniems vertinimo kriterijams, vadinasi, jau esu teisingame kelyje. Jeigu manyje vyksta kova dėl to, kokiu principu sverti ir vertinti situaciją, vadinasi, aš jau judu pirmyn.
Jeigu meldžiu pakeisti mano vertybių skalę, mano šviesos ir tamsos, dienos ir nakties vertinimo sistemą, kad galėčiau juos suvokti dvasiniu pavidalu, tai ši būsena – dar tobulesnė. O kai aš iš visų jėgų prilimpu prie davimo savybės ir bandau bet kokias būsenas vertinti per davimo prizmę, tai jau esu pasirengęs atsiskirti nuo noro mėgautis dėl savęs. Jeigu nuolat prašau, kad tai įvyktų ir kiekvieną minutę jaučiu, kad būtent Kūrėjas siunčia man kliūtis, norėdamas sustiprinti mano prašymą, tai esu jau arti to, kad praktiškai dirbčiau, turėdamas ketinimą duoti.
Tada buvusi tamsa pavirs šviesa, o buvusi šviesa, švietusi dėl manęs paties, virs tamsa, nes aš pabėgsiu nuo jos. Diena ir naktis susikeis. Tai, kas anksčiau buvo nakties tamsa, virs žėrinčia dienos šviesa.

Iš 2013 m. kovo 12 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Praeiti per pasaulių filtrą

Šviesos trupinėlis menamame pasaulyje

Maksimalus įdegis supančioje Šviesoje

Norėdami niekada nekristi dvasiniame darbe, turime patys ieškoti šio darbo trūkumų, kai esame pakilime. Kaip išminčiai sakė: „Senolis eina susilenkęs ir visada žiūri į žemę, tarsi ieškodamas, iš anksto saugodamasis, kad kažko nepamestų“. Papildomai patartina užpildyti savo laiką pagal nekintančią dienotvarkę, įsipareigojant platinti, versti, rašyti straipsnius, budėti virtuvėje ir t.t.
Jei žmogus nuolatos užsiėmęs privalomais darbais, nesvarbu kokiais, tai išsigelbės nuo kritimo, nes bus priverstas padaryti kažką, kas susiję su dvasiniu tobulėjimu, bet kurios būsenos būdamas. Kitu atveju jis tai darys tik tol, kol jaus pakilimą.
Bet po jo krentame, pradžioje to nė nejausdami. Nukristi labai lengva, tad žmogui kurį laiką dar atrodo, kad jis yra pakilime. Ir materialiajame gyvenime leistis nuo kalvos lengva. Tu dar jautiesi aukštai, o iš tikrųjų leidiesi. Ir kai leidiesi, jau nesinori nei atversti knygos ir skaityti, nei klausyti, nei mokytis – ši abejingumo būsena užklumpa ir valdo, tada jau labai sunku iš jos ištrūkti.
Todėl būtina nusistatyti aiškią dienotvarkę, kuri tikrai laikys žmogų. O visi kiti patarimai, žinoma, teisingi, bet praktiškai jų beveik neįmanoma įgyvendinti. Tai dėsnis, bet kad jo laikytumeisi, turi susiorganizuoti griežtą dienotvarkę, įsipareigodamas visą laiką dirbti dvasinį darbą. Tai aš jums patariu iš savo patirties.

Iš 2013 m. balandžio 28 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvus kelias į tikslą

Kasdieninė pamoka visai dienai

„Jeigu būtume žinoję, iš kokių šiukšlių“

Nėra aukščiau siekiančios būsenos nei savęs, savo egoizmo, visų savo minčių ir asmeninių norų, viso ankstesniojo požiūrio, visų savo planų, tikslų bei vilčių anuliavimas. Tai visiškas savojo „aš“ anuliavimas, tarytum būčiau niekada neegzistavęs, neegzistuoju ir neegzistuosiu.
Viskas, kas lieka manyje – netgi ta kibirkštis arba lašas, iš kurio turiu gimti, taip pat priklauso ne man, o aukštesniajam pasauliui, nes iš ten gautas. Man reikia taip save anuliuoti, kad šis lašas, iš kurio dabar pradėsiu vystytis, būtu Šviesos lašu, taip pat man nepriklausančiu.
Sunku tai įsivaizduoti, bet iš tikro į dvasinį pasaulį įeinama per būseną, kurioje žmogus visiškai anuliuoja save. Vienintelis dalykas, kuris tada praeina iš apačios aukštyn – tai ta kibirkštis, kurios jis nepriskiria sau.
Todėl pradžioje būtinas savęs anuliavimo darbas, o praėjus machsomą jau prasideda darbas su noru mėgautis. Šis darbas skiriasi nuo buvusiojo iki machsomo, pasiruošimo metu. Taip žmogus ima augti dvasiniame pasaulyje ir visą jo augimą sudaro tik vis didesnis savęs anuliavimas. Prie savęs anuliavimo dar prisideda darbas su savo noru artimo labui, esantis žymiai aukščiau už paprastą savęs anuliavimą ir reikalaujantis visiško susiliejimo su artimu bei tarnystės jam su meile, suformuota virš neapykantos.
Tai yra pirmoji dvasinė būsena, kurioje pereiname iš vieno pasaulio į kitą – visiškas savęs anuliavimas, pasiekiamas padedant Šviesai, grąžinančiai prie šaltinio.

Iš 2013 m. kovo 22 d. pamokos pagal knygą Zohar

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo teorijos prie praktikos

Savęs anuliavimo kriterijai

Savęs anuliavimo menas

Klausimas: Ar pakildami aukščiau materialiųjų problemų netapsime abejingi žemiškajam gyvenimui?
Atsakymas: Būtent aukščiau žemiškojo gyvenimo kuriame savo dvasinį gyvenimą. Dvasingumas kuriamas tik aukščiau šio pasaulio. Tam ir sukurtas mūsų pasaulis, – jis mums duotas ne atsitiktinai. Mūsų fiziologinio kūno gyvenimas nuostabiu būdu sukurtas absoliučiai pagal tokį patį modelį, kaip ir aukštesnysis pasaulis, lyg šaka, kuri yra panaši į šaknį, tam, kad visuose šio pasaulio įvykiuose pradėtume jausti, kas stovi už jų aukštesniojoje pakopoje.
Matome, kiek nepanašios viena į kitą dešimt Egipto bausmių: kraujas, varlės, utėlės ir t. t. iki pat pirmagimių bausmės. Kiekviena bausmė – tai nemalonus smūgis, tačiau jos visos skiriasi viena nuo kitos. Pagal tavąją vietą bendroje Adam Rišon sielos sistemoje viską, kas vyksta šiame pasaulyje, išgyveni asmeniškai kaip smūgius, tenkančius tavo egoizmui, esančiam po tavo oda.
Būtent šie smūgiai tau padeda vis labiau išlįsti iš po odos dėl to, kad kiekvieną kartą juos įveiki. Ir laimini šiuos smūgius, juk be jų neturi jokių šansų išsivaduoti. Egoizmas sulaiko tave po oda, ir tik dėl smūgio nusprendi ištrūkti iš po jos.
Smūgis kuria tavyje žmogų: Klipat Noga, vidurinįjį Tiferet trečdalį, suteikdamas galimybę susimąstyti, dėl ko nori išeiti išorėn. Tu nesieki pasislėpti nuo smūgių, esi pasiruošęs likti tamsoje, bet trokšti prisilipdyti prie visa ko priežasties – prie Kūrėjo, jausdamas didžiulį dėkingumą už tai, kad Jis tokiu būdu suteikė galimybę šiek tiek išlįsti iš savo kūno ir prisiartinti prie Jo.
Šio susitarimo viduje pradedi skirti daugybę skirtingų niuansų ir tokiu būdu kuri savo dvasinį kūną, t. y. pirmąsias dešimt atspindėtosios Šviesos sfirų. Tai iš tikrųjų bus atspindėtoji Šviesa, nes jau neprašai dėl savęs, o pakyli aukščiau tamsos, kurią jauti savo nore gauti malonumą, virstančiame sumažinta Malchut.
Tu įveiki šią tamsą ir pradedi kurti aukščiau jos ekraną. O tavo siekis suteikti džiaugsmą Kūrėjui vadinamas atspindėtąja Šviesa, nes galvoji tik apie Jo gerovę. Taip gauni pradinę savo dvasinio parcufo struktūrą, nuo kurio prasideda būsenos, esančios aukščiau mūsų materijos, aukščiau mūsų noro gauti malonumą tik dėl savęs. Tu atsiskiri nuo savojo „aš“.

Iš 2013 m. balandžio 4 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stipriau prilipti prie Kūrėjo

Pakilti virš materialių problemų

Nebūna žemiškų problemų

Iš Rabašo straipsnio „Nekantrumas ir sunkumas dvasiniame darbe“: „Reikia sunkiai dirbti, nes tik sunkaus darbo sukeltos kančios privers žmogų kreiptis į Kūrėją su išbaigtu noru, su prašymu padėti išsivaduoti iš Faraono, Egipto karaliaus, valdžios.
Būtent nužeminimo būsena, kai žmogus jaučia, kad jo padėtis blogesnė už visų kitų, priverčia jį šauktis pagalbos visa širdimi. Ir jis tiki, kad Kūrėjas girdi jo maldą, nes atskleidė žmogui jo blogį, ir aišku, kad taip pat ir išvaduos jį iš šio blogio, iš tremties.“
Mes vystomės veikiami dviejų jėgų. O tuos, kurie nežino, kur link eiti, veikia tik viena jėga, stumianti juos iš užpakalio ir verčianti judėti pirmyn. Jie visą laiką bėga, gelbėdamiesi nuo „vystymosi volo“, pasivejančio juos iš nugaros ir stumiančio pirmyn.
Šviesos kelias skiriasi nuo kančios kelio. Tam žmogui ir duotas kabalos mokslas, kad jis galėtų išvystyti jėgą, kuri šviestų priekyje ir trauktų jį: geros ateities perspektyva, didelėmis viltimis, teigiamais pavyzdžiais, įkvėpimo jausmu, kurį suteikia vienijimasis, dvasinis kilimas.
Reikia, kad tikslas būtų kiek galima šviesesnis ir patrauklesnis, jį matytume kaip nuostabų ir gerą. Nesvarbu, kad vystymosi procesas ir vyksta dėl egoizmo, kurio mes turime visą laiką atsisakyti. Reikia išmokti naudotis šia technika: pritraukti grąžinančią prie šaltinio Šviesą, kad ji atliktų visą darbą.
Tai reikalauja ypatingo jautrumo, kaip ir bet koks darbas. Jeigu žinai, kaip jį pasiekti, tai tau labai lengva tai padaryti, o tas, kuris nežino, susiduria su dideliais sunkumais ir visą laiką atsimuša į sieną.
Reikia organizuoti teisingą savo aplinką, kurioje labai greitai imsi kentėti dėl savo pavydo, garbės troškimo sukeliamo susivienijimo trūkumo. Juk pamatysi, kad kitiems geriau sekasi nei tau. Pavydėsi dėl to, kad kitiems pavyksta taip stipriai susivienyti, o ir tau norėsis šito pasiekti.
Pavydas verčia tave reikalauti savo paties pasikeitimo. Tu jau žinai, kaip pažadinti prie šaltinio grąžinančią Šviesą, ir Šviesos veikiamas imi keistis – šitaip vystaisi. Svarbiausia – išvystyti traukos jėgą, vadinamą „laiko pagreičiu“. Juk nelaimės, kančios – natūralios vystymosi eigos „savo laiku“ jėga – nuo mūsų nepriklauso. Reikia suprasti, kad kančių paskirtis mus pažadinti. Mes patys vietoje buitinių kančių turime išvystyti meilės kančias, kad vietoje mus pasivejančio blogio priekyje šviestų gėris.
Užuot judėję natūralia eiga laiko gniaužtuose, turime pakilti virš laiko, kad patys galėtume lemti savo vystymosi greitį. Tai reiškia, kad viskas yra mūsų rankose! Reikia jausti įkvėpimą bei žavėtis tuo, kad viskas priklauso tik nuo mūsų! Panorėsime šiandien – bus šiandien! Norime tiesiog dabar – bus dabar! Viską, ko norime pasiekti Šviesos kelyje, galima pastūmėti ir priartinti.
Labai svarbu tai akcentuoti darbe: pasitelkti visus komponentus, visas turimas priemones laiko pagreitinimo kelyje, kurios padėtų mums judėti pirmyn. Reikia išvystyti kiekvieną priemonę ir teisingai jas sujungti, kad pamatytume, jog čia yra tam tikra metodika. Vietoje to, kad eitų kančios keliu, vystytųsi spaudžiamas savo prigimties, žmogus vystysis pakilęs virš jos: eidamas pirmyn priešais save atvers vis naujus vartus.

Iš 2013 m. kovo 13 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Po volu arba inkubatoriuje?

Kaip raginti asilą: trauk ir stumk

Susikibkime rankomis, draugai

Mes savo prigimtimi esame prisirišę prie savo egoistinių norų ir tik per juos galime pajausti pasaulį. Apie viską sprendžiame tik kaip apie gėrio ir blogio santykį, kurį jaučiame savo troškime mėgautis, vadinamame „asilu“ (chamor), mūsų „medžiaga“ (chomer). O žmogus, esantis mumyse, yra prisirišęs prie to paties asilo.
Tačiau savo pastangomis galime atskirti nuo savęs žmogų, tūnantį mumyse ir skęstantį savo egoizme. Tada tas žmogus pradės mąstyti kitaip.
Kas gi gali atkirsti žmogų nuo jo paties medžiagos, nuo asilo? Tik grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri suteikia žmogui davimo savybę, gailestingumą (Chesed), Šviesą Chasadim. Šviesa pripildo tą dalį, kuri vadinama „žmogumi“, Adomu, ir suteikia jai naujų savybių. Jų įgijęs, žmogus atsiskiria nuo asilo, nuo troškimo mėgautis medžiagos. Šis atotrūkis nuo egoizmo vadinasi išėjimu iš Egipto.

Iš 2013 m. balandžio 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirinkimas tarp asilo ir žmogaus išskaičiavimų

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Dvi duotybės

Klausimas. Pasakyta, kad tas, kuris stipriau prilipęs prie Aukštesniojo, nepatiria nesėkmių – jis yra aukščiau visų problemų. Kaip sustiprinti norą prilipti prie Kūrėjo taip, kad įveiktume visas negandas ir pakiltume virš visko, ką skiria mums jausti Kūrėjas?
Atsakymas. Jau kalbėjome apie tai, kad vienas žmogus negali nieko padaryti. Tos problemos, kurias mums kelia Kūrėjas, tik atrodo kaip asmeninės. Nė vienas iš mūsų neturime asmeninių problemų, nes kli (indas), susiskaldęs Nekudim pasaulyje, kitaip sakant, Acilut pasaulyje susikūrusi Adomo siela, buvo bendra.
Ir visos problemos – tai suskaldytos bendros teisingos būsenos demonstracija. Taigi neįmanoma pasakyti, kad aš – sugedęs. Nėra žmogaus, kuris būtų toks, juk sugedęs esu tik šios iš pat pradžių sukurtos bendros būsenos atžvilgiu.
Susiskaldymas įvyko ne kiekviename iš mūsų atskirai, o tarp bendros sielos dalelių, todėl mums reikia ištaisyti tarpusavio jungtis. Tai labai svarbu. Reikia nepamiršti šito ir visą laiką stengtis įsivaizduoti ištaisytą būseną, o po to staiga pamatysime, kaip susidėlioja bendra mozaika, išeina nuostabi bendra dėlionė, ir šiame derinyje pasireiškia Aukštesnysis pasaulis.
Klausimas. Kai esame susijungę kartu, tai per mus praeina Šviesa 99 proc. žmonijos. Vadinasi,  mums reikia stipriau prilipti prie Kūrėjo, kad galėtume praleisti daugiau Šviesos?
Atsakymas. Žinoma, juk pasaulis iš mūsų reikalaus vis daugiau ir daugiau. Jis ir dabar yra kritinės būsenos. Jo būseną turime suvokti kaip jo šauksmą į mus, juk kai rėkia vaikas, kuriam blogai, tėvai supranta, ko jis nori. Taip pat ir mes: pasaulis rėkia – jam blogai, o mes turime suprasti, ko jam reikia. Jam reikia susivienijimo. Todėl ir turime šitaip veikti.

Iš 2013 m. kovo 22 d. 4-osios Europos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Uždraustasis vaisius: antrojo bandymo nesėkmė

Pasaulio širdis

Mes privalome kantriai priimti bet kokius įvykius ir žiūrėti į juos dviem aspektais, dviem linijomis: teisimo ir gailestingumo požiūriais tam, kad aiškiai atskirtume, kas daro įtaką mano „asilui“, mano egoistinei materijai, o kas gali turėti įtakos žmogui manyje.
Ir jeigu staiga aš pamatysiu, kad jau seniai panirau į asilo dalį, tai turiu dėkoti, o ne verkti dėl to. Juk Kūrėjas sutvarkė taip, kad aš pats, to nepastebėjęs, įlįsčiau į savo asilą, perimčiau jo asiliškus norus ir atskleisčiau, jog vėl grįžtu į asilo išskaičiavimus. Iš jų vėl turiu pakilti į žmogaus išskaičiavimą bei stengtis padedant grupei vis labiau tą išskaičiavimą  sustiprinti.
Jeigu aš pamirštu apie grupę ir neturiu iš kur pasisemti jos materijos, jos minčių, kad prijungčiau, padidinčiau žmogaus dalį savyje, Kūrėjas meta mane atgal, į mano asilą. Taip palaipsniui, šių dvejų šaltinių – grupės ir asilo – padedamas, aš formuoju žmogų savyje.
Kuomet staiga atsiduri apačioje, savo nore mėgautis, ir vėl atlieki pragmatiškus materialius išskaičiavimus, tarsi nebūtų jokio Kūrėjo ir aukštesniojo tikslo, nebūtų dvasinio kelio, o esą vien kasdienis gyvenimas, nereikia dėl šito liūdėti. Reikia tik truputį gailėtis, kad Kūrėjas numetė tave į „išvietę“, į dvokiantį egoizmą. O svarbiausia, reikia padaryti teisingas išvadas: įveikti nuopuolį, palyginti būsenas, kad geriau jas suprastum ir įsijaustum.
Dėl to, kad šios sąvokos vis giliau prasiskverbia į žmogaus jausmus bei protą, žmogus stengdamasis jas analizuoti formuoja savistabos, savo būsenų tikrinimo sistemą ir taip žengia pirmyn.

Iš 2013 m. balandžio 3 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėda netapti žmogumi

Jojantis ant asilo Žmogus

Šis darbas žmogui!