Pateikti įrašai priklausantys Dvasinis darbas kategorijai.

Kasdienė ir dvasinė gėda

Dvasinis darbas

Klausimas: Kuo skiriasi dvasinė gėda nuo gėdos, kurią jaučiame kasdieniame gyvenime?
Atsakymas: Kasdienė gėda – tai egoistinė gėda, kylanti iš mano noro apginti savo išdidumą. Dvasinė gėda kyla, kai jau sumažinu norą, kai nesirūpinu savimi, nesigėdiju savo prigimtinių savybių. Aš išgyvenu visiškai dėl kitko.
Man būtinas gėdos jausmas! Pats jo ieškau savo dvasiniame vystymesi, nes jis suteikia man didžiulių jėgų. Jei dabar tave dėl ko nors sugėdyčiau, įsivaizduok, kaip įsikarščiuotum, kokią tai suteiktų tau jėgą, judrumą! Tu jau nebesėdėtum taip ramiai apsnūdęs kaip dabar, o pradėtum muistytis, kol užgesintum šią gėdą. Tu dar savaitę nerimautum dėl to, kol pagaliau nusiramintum.
Esi pasiruošęs viskam, kad tik pašalintum savo gėdos priežastį, ir nenurimsi, kol viskas negrįš į savo vietas. Jeigu kuris nors žmogus tapo tavo išgyventos gėdos kaltininku, padarysi viską, kad atkeršytum jam. Žmonės būna daugiau ar mažiau ūmūs, bet kiekvienas patiria panašius jausmus.
Klausimas tas, ar galėsiu pasiekti tokią būseną, kai įprastinė gėda manęs neveiks, o gėdysiuos tik to, ar mano indėlis į visuomenę pakankamas, ar dalyvauju joje, ar įdedu, ką privaląs ir šiek tiek daugiau? Tik to gėdysiuosi.
Tarsi prikaišiotume kam nors: „Ar tau ne gėda?“,  t. y. rodytume jam, kad jis nekreipia dėmesio į aplinkinius. Štai nuo šio taško pradedu taisytis.
Tada mano asmeninės savybės apskritai neturi reikšmės, juk tai − žemiškas charakteris. Ar matėte, kad gyvūnai ko nors gėdytųsi? Ar esate sutikę katiną, kuris nuraustų, užtiktas vogčiomis belakantis grietinę?
Gyvūnui nereikia gėdytis. Bet žmogui mumyse, kurį pradedame ugdyti, gėda. Gėdos jausmas priklauso būtent žmogui: jis išgyvena dėl to, ar duoda kitiems, ar atneša gėrį visiems, ar realizuoja savo paskirtį bendroje sistemoje.

Iš 2013 m. kovo 18 d. pamokos apie „Toros dovanojimą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagunda didelė, bet…

Gėda netapti žmogumi

Garbingas pagalbos prašymas

Komentarų nėra

Nuo teorijos prie praktikos

Dvasinis darbas

Klausimas: Yra žinoma, kol žmogus pats netaps tėvu, negalės suprasti, kas yra tėvystė. Net daugybė akivaizdžių pavyzdžių nepadės, jei jis nepradės vykdyti tėvo pareigų ir nepajus atsakomybės, rūpesčio, meilės. Mes taip pat studijuojame teoriškai būsimas pakopas, nesuprasdami, kas tai yra iš tikrųjų – būti atsakingam už žemesniąją pakopą…
Atsakymas: Be abejonės. Tačiau mums suteikė galimybę tai realizuoti. Visų pirma, žmogus save anuliuoja prieš mokytoją, grupę ir mokslą, prieš pasaulį, prieš Kūrėją. Kaip toli tu sugebi nueiti šia kryptimi – pasitikrink, būdamas savo aplinkoje. Šitaip pasiruoši kokybiškesniam savęs anuliavimui.
Klausimas: Tačiau juk visa tai dar nėra tikrasis savęs anuliavimas, tik teorinis. Taip žmogus klausosi patarimų apie sveiką gyvenseną, kol liga priverčia vykdyti visus gydytojų nurodymus.
Atsakymas: Todėl mūsų metodikoje yra keletas dalių. Pasaulio veikiamas ateini į grupę, kuri mokosi su mokytoju pagal ypatingas išminčių parašytas knygas. Čia tave veikia visas kompleksas faktorių ir be viso to tu turi jausti, kad už jų stovi Aukštesnioji jėga, be kurios daugiau nieko nėra. Ir tada, sutinkamai su šiomis apraiškomis, tu matai, kaip save anuliuoti jų akivaizdoje.
Be to, tau aiškinama, kad iš tikrųjų „išorinis“ vaizdas sudarytas ir iš tavo vidinių suvokimo detalių: prie vienos jų dalies tu turi prisijungti, o nuo kitos – nutolti.
Vienu žodžiu, tau suteikia veiklos sritį, ir viskas priklauso nuo to, priimi tu tai ar ne. Juk tu gali atsiriboti nuo visų: „Kas man mokytojas? Ir be jo viskas aišku. Kas man draugai? Aš pats sau esu ponas. Pats knygose išsiaiškinsiu, dar geriau už kai kuriuos. Pasauliui aš nieko neskolingas, tegu sudega…“
Iš kitos pusės, jeigu tu jauti, kad visa tai tau yra būtina, kad tai – tavo sielos projekcija, kad tu privalai suartėti su šiomis dalimis, įjungti jas į save pagal principą: „aš gyvenu tarp savų žmonių“ – tuomet vaizdas pasirodo kitoje šviesoje. Kartu padidini savo jautrumą, eini pasitikti permainų ir sutaupai marias laiko. Dar daugiau, pasikeičia tavo požiūris į permainas – dabar tu jų trokšti.
Šis pasiruošimas – būtinas etapas, pereinant nuo teorijos prie praktikos.

Iš 2013 m. kovo 11 d. pamokos pagal „Įvadą į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogui – tai, kas svarbiausia, gyvūnui – kas gyvybiškai būtina

Visų pradžių pradžia

Pajusti mokytojo norą

Komentarų nėra

Atvirumas padeda

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Jeigu man kyla problema dėl vieno iš draugų, kaip man elgtis grupėje ir už jos ribų?
Atsakymas. Geriausia apie tai pasakyti atvirai, bet ne pamokoje, o bendraujant su draugais.
Reikia, niekam nepataikaujant, papasakoti apie tai, ką jūs galvojate apie šį draugą ir kodėl. Paprašykite, kad jums kiti draugai paaiškintų, ar teisingas jūsų požiūris į jį ir ką galima padaryti.
Tai sustiprins grupę. Taip jūs parodysite gerą pavyzdį, kaip atitolimą paversti suartėjimu. Tai bus iš tikrųjų dvasinis veiksmas.

Iš 2013 m. vasario 24 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Plaukti valtimi su grupe ar eiti krantu?

Draugavo du draugai

Efektyvaus darbo sąlygos

Komentarų nėra

Buvo žaidimas, tapo tiesa

Dvasinis darbas

Jeigu vienas tyčia, savo noru nusileidžia kitam, tokiu būdu jis auklėja savo partnerį. Tai veikia ir vaikų atžvilgiu, taip juos mokome nusileisti artimui.
Aš turiu parodyti, kaip labai stengiausi, kad atneščiau tau ledų, kokia tai didelė dovana. O tau reikia man parodyti, kad ši dovana yra dar didesnė: kaip stipriai tu ja džiaugiesi. Tada mano požiūris, patys ledai ir tavo noras pasidaugina, – ir dovana padidėja.
T. y. dovanotojas neturi kuklintis, o atvirkščiai – atskleisti, kaip stipriai stengėsi. O gavėjas turi atvirai parodyti savo džiaugsmą. Ir tai nebus apgavystė – tokia forma mes sujungiame savo norus ir viltis. Kai žaviuosi tuo, kokie skanūs yra ledai, aš konstruoju naują norą, kokio neegzistavo anksčiau ir kurio neturėjau.
Aš parodau, kaip mėgaujuosi tokiais skaniais ledais, kaip esu sujaudintas, kad kitas taip toli bėgo jų parnešti, ir šitaip išaukštinu mūsų ryšį. Visa esmė ne ledai, o tai, kad šiuo žaidimu daug kartų sustiprinau mūsų tarpusavio ryšį. Juk svarbiausia –  geri santykiai tarp mūsų. Tu geriau mane pažinai, o aš tave, mes labiau suartėjome dėl tokio mažmožio kaip ledai.
Su šiais ledais išlošėme mūsų didžiulius troškimus ir artumo jausmą. Mes tai išvystėme patys, dirbtinai, tačiau juk natūralia forma egzistuoja tik mūsų egoizmas. Tai vadinama abipusėmis nuolaidomis. Suprantame, kad tai buvo tarsi žaidimas. Kažkas gali pasakyti, kad tai nieko neverta apgavystė. Tačiau tai – ne apgavystė, nes tokiu būdu mes sukuriame naujus troškimus.
Mes norime, kad taip atsitiktų, nors tai kol kas netiesa. Tačiau tuo reikalaujame, kad tiesa įsikūnytų tikrovėje – ir ji įsikūnys. Juk taip visada vyksta: jeigu vaikas vaidina suaugusįjį, tai juo ir tampa, o  jeigu nevaidins, nemėgdžios, tai liks kaip gyvūnas.
Reikia imituoti gerus santykius. Tokiu žaidimu sukursime juos tikrovėje. Žaidimas – rimtas reikalas!

Iš 2012 liepos 25d. 40-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesidrovėkite žaisti

Naujasis žaidimas

Draugai, įjunkite Šviesą!

Komentarų nėra

Amžinas malonumas

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip galima įsivaizduoti nesibaigiantį malonumą?
Atsakymas: Iš Kūrėjo gauname norus ir pripildymą. Norai juntami kaip badas, kančia, o mėgavimasis jaučiamas kaip tobulumo pasiekimas, absoliučiai atitinkantis turėtą norą jį pasiekti.
Gyvenime negalime gauti nesibaigiančio pripildymo, nes mumyse norai ir pripildymas vienu metu neatsiskleidžia. Tačiau jei žmogus teisingai paruošia save pripildymui gauti, ketindamas duoti, tai iš Kūrėjo gauna norą ir pripildymą vienu metu. Tarsi ragaudami maistą, jaustume nemažėjantį alkį, o kartu ir begalinį sotumą. Ir taip su visais troškimais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žalčio prakeikimas ar palaiminimas?

Dvasiniame gyvenime malonumas nedingsta

Begalinio pripildymo metodika

Komentarų nėra

Be teisės į poilsio dieną

Dvasinis darbas

Klausimas. Kas laikoma nusikaltimu dirbant vidinį darbą, kai griaunami darbo rezultatai?
Atsakymas. Jeigu žmogus jau įsitraukė į vidinį darbą, bet dabar tingi jį palaikyti ir kas akimirką labiau pasistengti, tai laikoma nusikaltimu. Juk jei žmogus nežengia pirmyn, vadinasi, traukiasi atgal. Neįmanoma sustoti pusiaukelėje.
Mes kartais manome, kad galime leisti sau kiek atsipūsti nuo šio darbo. Tik dvasiniame darbe nebūna laisvadienių, laikrodis nuolat tiksi, suskaičiuodamas mūsų pastangas. Tai nepanašu į mūsų pasaulį, kuriame galima sustoti ir dykinėti, eiti miegoti ir iki rytdienos nieko neveikti.
Dvasiniame pasaulyje to nebūna. Galbūt aš aktyviai neatlikau jokių veiksmų, bet per tą laiką manyje pabudo daugybė informacinių genų (rešimot) ir jeigu jų neapdorojau, tai nusiritau atgal. Taigi reikia rūpintis tuo, kad nuolat būtum veiklus.
Mano patarimas – pasiduoti, kad ir pasyviai, kuo stipresnei aplinkos įtakai: klausytis muzikos, dainų, skaityti mūsų tekstus, dar kartą peržiūrėti arba perklausyti kasdienę pamoką, kokią nors programą, pabendrauti su draugais. Tik reikia būti labai atsargiems taip bendraujant, nes šalia didžiulės naudos galima padaryti ir didelės žalos, jeigu bendravimu bus naudojamasi neteisingai.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nevalia „užmigti“ ir „nubusti“ Ištaisymo pabaigoje

Suteikti gyvybės darbo rutinai

Užauginti tikrą norą

Komentarų nėra

Slaptas ir atviras davimas: kuris teisingas?

Dvasinis darbas

Klausimas: Kai kam nors darai gera, fone visada lieka mintis apie tai, kad jis sužinos apie tai ir įvertins. Kas gali padėti pereiti prie grynojo davimo?
Atsakymas: Šviesa. Ji tau suteiks supratimą, kad tikrasis davimas yra tada, kaip apie tave nesužino.
Po to atsiskleis dar viena priešingybė: tu pasireikši priešais Kūrėją, bet tik tada, kai suformuosi ekraną visai Šviesai Chochma.
Juk Jis nori, kad tu mėgautumeisi Juo, o Jis – tavimi, ir abu kartu – vienas kitu. Kūrėjas nenori likti paslėptas nuo kūrinio, bet pradžioje reikia įgyti dvigubą ekraną – dabar jau gavimui dėl davimo. Tada imsi žadinti norus, norėdamas pildyti juos, kad duotumei Jam. Kitaip sakant, mėgausiesi atspindėta Šviesa, likdamas virš egoizmo.
Šitaip visame kelyje tavo ekranas nuolatos auga, o tai, ką turėjai anksčiau – išlieka. Jeigu jau nusprendei nieko negauti dėl savęs, sprendimas lieka galioti, o visa kita jį papildo.
Klausimas: Bet ką daryti su šiuo noru – kad draugas žinotų, jog aš jam duodu, t. y. darau gera?
Atsakymas: Dabar noriu draugams daryti gera, nes tai man padeda žengti pirmyn. O kitame etape nukeliausiu dar toliau, jeigu jie apie mane nesužinos. Juk taip mano egoistinis noras nejaus malonumo. Argi galiu daryti jiems gera taip, kad jie nesužinotų, kas tai daro? Tam formuoju ekraną. Tačiau kartu aš padedu sau stumtis pirmyn.
Todėl kitame etape suprantu, kad jiems bus naudinga, jeigu atskleisiu savo vaidmenį kaip pavyzdį. Tada toliau veikiu duodamas (darydamas gera kitiems), bet jau atvirai. Aš žaidžiu ir jiems rodau, kad davimo veiksmas teikia mums malonumą.
Kaip į tai reaguos draugai? Čia jau „kiekvienas vertina pagal savo sugedimą“. Kaip gi galime žinoti tikrąsias žmogaus paskatas?
Klausimas: Bet vis gi kažkas prasiskverbia į egoizmą…
Atsakymas: Tai reiškia, kad tavęs laukia kiti indai-norai, kuriuos reikia prisijungti prie esamos pakopos ir keliauti toliau. Taigi, gerai, jeigu iš karto jautiesi melagis.
Klausimas: Vadinasi, reikia džiaugtis šiais egoistiniais „nuotėkiais“?
Atsakymas: O kaip kitaip judėti pirmyn? Jeigu bent akimirkai lieki neatskleidęs blogio, vadinasi, ir gėrio dar neatskleidei…

Iš 2013 m. vasario 5 d. pamokos pagal „Baigiamąjį straipsnį knygai Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlygis už davimą

Nesutaisysi – nevažiuosi

Pamokos rezultatas

Komentarų nėra

Žmogui – tai, kas svarbiausia, gyvūnui – kas gyvybiškai būtina

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip galėčiau iš anksto žinoti, kurlink eiti ir kaip siekti susiliejimo su kita pakopa, jeigu ji man atsiskleidžia tik po to?
Atsakymas: Iš tikrųjų, kelyje nežinome nieko ir nerandame savyje jokių orientyrų, išskyrus sudaužytąjį rešimo. Kad galėčiau teisingai jį realizuoti, man reikia tam tikro pasaulio, tam tikros aplinkos ir tikrovės – kitaip tariant, grupės. O patį rešimo realizuoja Šviesa.
Yra keli komponentai: rešimo, mano bendrasis noras su visomis jo savybėmis, grupė, į kurią esu įsijungęs, ir Šviesa, veikianti mus. Jeigu tarp šių elementų noriu tapti ištikima, aktyvia sistemos dalimi, tai privalau nuolat anuliuoti save, šlietis prie draugų, žvelgdamas į juos kaip į didingiausius kartos žmones.
Turiu norėti Šviesos, grąžinančios į Šaltinį – norėti Kūrėjo poveikio, kuris padės mums susivienyti tarpusavyje. Bet kam mums reikia susivienyti? Tam, kad taptume Jo pagalbininkais arba Jo atsiskleidimo vieta. Kodėl? Kad suteiktume Jam malonumą.
Taigi turiu pažinti, suformuoti savyje visas detales, kiek tik sugebu, – ir imtis darbo. Bet iš prigimties manyje nėra nieko dvasingo – vien tik „gyvūninis“ noras. Būtent jame pabunda taškas iš aukštesnės – Žmogaus (Adomo) arba Kūrėjo – pakopos. Tai ir yra sudužęs rešimo, kurio naudoti negaliu tol, kol manęs neatves į grupę, prie knygų ir mokytojo, o bendrai – prie Šviesos, grąžinančios į Šaltinį. Tada aš anuliuoju savo gaunantįjį norą ir atskiriu savyje tik rešimo, trokšdamas, kad jis įsijungtų į grupę.
Aš išskiriu šį tašką iš savo širdies ir įdedu į grupę, kad jis gyvuotų ten ir patirtų visų įtaką. Taip per draugus gaunu Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, drauge su jais mokausi, atlieku įvairius veiksmus – ir palaipsniui keičiuosi.
Na, o gaunančiajame nore palieku tik būtiną minimumą (min!) – tai, kas „nebus pasmerkta ir nebus išaukštinta“. Tai – mano „gyvūnas“, gyvūninis noro lygmuo, o štai grupėje vystosi žmogiškasis lygmuo.

Iš 2013 m. sausio 30 d. pamokos pagal „Baigiamąjį žodį knygai Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas, virš kurio auga žmogus

Naujasis žaidimas

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Komentarų nėra

Viskas suvokiama vienybėje

Dvasinis darbas

Ką reiškia studijuoti kabalos mokslą? Atrodytų, jog viskas paprasta: žmonės, norintys mokytis, ateina ten, kur yra specialistas. Jis sėdi ir kalba, o kas nori klausyti, ateina ir klauso. Pasaulyje yra daugybė vietų, kur žmonės panašiu būdu mokosi pačių įvairiausių dalykų.
Tačiau, pradėjęs kabalos studijas, žmogus greitai sužino, kad mokiniai turi būti susivieniję vienas su kitu. Ką gi, ir tokių pavyzdžių pasaulyje nemažai. Žmonės vienijasi tam tikro kolektyvo, tebūnie tai klasė, grupė ir t. t., rėmuose.
Tik kabalistai jiems sako: „Jums reikia tarpusavyje vienytis meilėje“.
Tai jau skamba mistiškai. Kažkas panašaus yra Rytų mokymuose, o ir religija, apskritai kalbant, skelbia vienybę tarp žmonių, meilę artimui, kaip sau pačiam.
Maža to, toliau kalba eina apie šios vienybės esmę. Pasirodo, esmė ne tik mokymasis ir užsiėmimai, svarbiausia – būtent vienijimasis.
Kaipgi šitaip? Aš atėjau studijuoti kažkokį mokslą. Aš pasirengęs tai daryti drauge su kitais, aš netgi sutinku prisijungti prie jų, kad mūsų susiderinimas padėtų mokytis. Bet ne, man sako ką kita: „Tu turi vienytis su jais tiek, kad prarasi savo paties būties pojūtį. Tik jie tau egzistuos“. Štai šito nebesuprantu. Juo labiau, iš manęs šito reikalauja tam, kad įsisavinčiau medžiagą, kuri ir pati man dar neaiški.
Šitaip manęs tyko „apsisukimas 180 laipsnių kampu“: anksčiau man būdavo svarbi būtent medžiaga, aš norėdavau sužinoti kažką nauja, pasisemti išminties, o paaiškėjo, kad man būtina ne medžiaga, o vienybė. Apie nieką panašaus anksčiau ir nepagalvodavau.
Ką gi daryti? Kaip sutikti su tuo, kad viskas suvokiama vienybėje, kad niekada nesuprasime pirminių šaltinių, jeigu iš tikrųjų nepradėsime vienytis, kadangi kabalos mokslas kalba tik apie vienybės formas ir apie nieką daugiau?
Štai su kokia problema susiduriame! Todėl savo straipsnius Rabašas pradėjo būtent nuo šito: meilė draugams, grupės tikslas, draugų susirinkimo tvarka ir pan. Be šito mums tiesiog nėra kaip tobulėti, tačiau mes nevertiname to, kas neatitinka mūsų noro ir „visuomenės nuomonės“.
Visgi, tegul man ir sunku persismelkti meilės draugams svarba, aš turiu įtikinti save, kad esu čia tik dėl vieno tikslo – kad susivienyčiau su draugais taip, kad anuliuočiau save jų atžvilgiu, pamesčiau asmeninę būtį ir egzistuočiau tik tiek, kiek galiu jiems duoti, atsižvelgdamas tik į jų norus…

Iš 2013 m. sausio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Be pasipriešinimo

Teoriškai vairuoti neišmoksi

Vienybės link – per dykumą

Komentarų nėra

Gyvenimas kaip akimirka, arba akimirka kaip gyvenimas

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Pasakyta: „Pasidaryk mokytoją ir nusipirk draugą“. Kalbama apie tai, kokio tipo ryšį galime susikurti tarpusavyje bei tarp mūsų ir Kūrėjo. Nuo šio ryšio priklauso mūsų ištaisymas – išsivadavimas iš susiskaldymo. Tiek, kiek susivienijame ir peržengiame susiskaldymą, ištaisome jį, šiuose ištaisytuose noruose, jų tarpusavio ryšiuose atskleidžiame dvasinę tikrovę.
Materialiajame pasaulyje gyvename savo nore, kol realizuojame visus materialius informacinius gyvūno lygmens genus (rešimo). Kai vienas genas išsisemia ir jį keičia kitas, mes tai jaučiame kaip savo mirtį. O gimimas su nauju genu vadinamas nauju gyvenimo ciklu.
Tačiau dvasinius genus galime nuolatos atnaujinti, kas kartą ištaisydami tarp mūsų esantį ryšį. Jeigu žmogus supranta, kad gali realizuoti šiuos dvasinius genus: išsiaiškinti juos ir ištaisyti, tai ištaisytuose genuose jaučia kitą savo gyvenimo lygmenį – dvasinį gyvenimą.
Materialusis gyvenimas vyksta dėl gyvūniniame lygmenyje esančio vieno geno, o kai jis visiškai realizuojasi – pereina embriono, žindymo ir brandos (ibur, jenika, mochin) stadijas – miršta. Tačiau žmogaus pakopoje galime realizuoti daugybę genų, keisdami juos kiekvieną akimirką, ir jausti juose savo vystymąsi dvasiniame pasaulyje.
Priešingai nei materialusis pasaulis, jaučiamas materialiuose genuose, dvasinis pasaulis jaučiamas ištaisytame, dvasiniame gene – tarp mūsų esančiame ryšyje. Vadinasi, vienu metu gyvename dviejuose pasauliuose: savojo kūno pojūčiais materialiajame gene ir neištaisytame dvasiniame gene, jausdami pažeistą ryšį tarp mūsų.
Jeigu ištaisome šį ryšį, tai ištaisytame gene atsiskleidžia dvasinė pakopa: vietoje suskaldyto pasaulio jaučiame ištaisytą. Atitinkamai jaučiame naujus ištaisytus norus, o juose – Šviesą, pripildančią juos pagal jų ištaisymo pakopą.
Todėl mums reikia tik vieno – patenkinti būtinuosius gyvūninio lygmens geno poreikius ir maksimaliu greičiu tobulėti, taisant žmogaus pakopos genus.

Iš 2013 m. sausio 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo mirties

Pažadinti sustingusią žemę

Dvasingumą kuriame mes!

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »