Klausimas: Mintimis sugrįždami prie svarbiausio, vis iš naujo nukrypstame į kitus reikalus. Kaip dažnai turi kaitaliotis šie įėjimai ir išėjimai?
Atsakymas: Vieną kartą mokinys papasakojo mokytojui Zušiui, kad ryte jis išgyveno kelis pakilimus ir nuopuolius. Rabinas Zušis atsakė, kad jis per keletą minučių pajuto apie keturis šimtus tokių svyravimų.
Matyt, šis rodiklis neišmatuojamas. Juk, iš principo, dvasingumas yra aukščiau įėjimų ir išėjimų, pakilimų ir nuopuolių diapazono – begalinio dažnio. Mūsų pasaulyje mes taip pat taikome vis aukštesnius dažnius, pavyzdžiui: kompiuteriams, radijo ryšiams, lazerinėms technologijoms ir t.t. Na, o dvasingumas yra kur kas aukščiau.
Kada gi žmogus prisijungia prie begalinio dažnio? Tada, kai pradeda priimti pakilimus ir nuosmukius kaip vieną bendrą visumą. Tada jie veikia tarsi „įtampos lygintuvas“: nėra „pikų“ ir „duobių“ – viskas įsijungia į bendrą kryptį.
Mums pliusas asocijuojasi su teigiama kryptimi, o minusas – su neigiama. Esant tokiam požiūriui, netgi pliusas neveda prie gero.
Užtat, kai priimu tamsą kaip šviesą, nuosmukį kaip pakilimą, kai suvokiu, kad viskas kyla iš vieno Šaltinio ir tik tam, kad vestų pirmyn, tada vienodai džiaugiuosi ir pakilimu, ir nuopuoliu. Beje, nuopuoliais netgi labiau – juk matau, kad jų padedamas darau pažangą. Pakilimas gali ištikti dėl įvairių priežasčių – pavyzdžiui, papirkti mano egoizmui, o štai nuopuolis tikrai suteiks man naudos – taip Faraonas artina mane prie Kūrėjo.
Dėl nuopuolio reikia džiaugtis iškart. Būna tokie apsunkimo ir nesusipratimo momentai, kurių aš netgi neskiriu. Bet, kai tik pastebiu, kad esu atitrūkęs, atjungtas nuo dvasingumo, kai tik suvokiu, kad esu „atmestas“ – štai jau valandą ar pusę minutės, ar net sekundę – džiaugiuosi. Juk atpažinau problemą! Ji buvo sukurta iš aukščiau, tačiau aš prisikapsčiau prie esmės ir džiaugiuosi, kadangi esu įsitikinęs, kad pasiekiau naują gelmę ir dabar ją apšviečiu.
Štai ir išeina, kad judu ne dygliuota ir laužyta kreive, o stebuklingu keliu. Būtent taip. Galiausiai tereikia pakeisti savo požiūrį į pasaulį. Šiame naujame vaizde tiek, kiek sutinkame su įvykių eiga, atskleidžiame valdymo ir numatymo sistemą, valdančiąją Jėgą – ir staiga mums atsiveria tobulybė…

Iš 2013 m. sausio 20 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokie pokyčiai tavęs laukia

Ką daryti, jei nukritai…

Kritimas – tai džiaugsmas

Klausimas. Kokia nauda iš to, kad žmogus stengiasi ir bando pagreitinti savo ištaisymą, jeigu vis tiek visas jo kelias, visi ištaisymai, kuriuos jam reiks patirti, visos jo klaidos ir nusižengimai jau nulemti iš anksto?
Atsakymas. Jeigu nesistengsi, tai niekada nepadarysi šių klaidų ir nepatirsi ištaisymų. Tarkime, tu mokaisi trečioje klasėje ir turi pereiti į ketvirtąją. Tik nenori mokytis ir tavęs neperkelia į kitą klasę! Kas gi tada atsitiks? Būsi nubaustas ir užsitrauksi visų nemalonę: tėvų, mokytojų, mokyklos pedagogų tarybos. Liksi antriems metams toje pačioje klasėje, kol atliksi visas užduotis ir būsi pasiruošęs pereiti į aukštesnę klasę.
Ar ką nors laimėjai savo tingėjimu? Kodėl tuomet klausi, kokia nauda iš visų tavo pastangų? Negali pereiti į kitą etapą nepabaigęs ankstesniojo, nes nesi paruošęs indo jam. Kaipgi tu gali jį pajusti, kaip tavyje realizuosis kita pakopa?
Neįmanoma pereiti į kitą dvasinę pakopą per „protekciją“. Mūsų pasaulyje tai įmanoma, o dvasiniame – ne. Juk tu neturi jutimo organų – juos tau reikia išvystyti pačiam, kylant ir krentant, patiriant painiavą ir problemas, priimant sprendimus ir klystant, stengiantis prasiveržti įvairiais būdais – kaip vaikui, kuris kažko mokosi.
Kitaip nebus jokios pažangos. Tokie gamtos dėsniai. Todėl čia nebus jokios malonės ir nuolaidžiavimų, atleidimo už tai, kad suklydai dėl nežinojimo. Tokie dalykai priimtini tik tarp žmonių, o mes paklūstame tiksliam, determinuotam procesui, kuriame viskas apibrėžta kiekviename žingsnyje.
Neįmanoma pereiti į kitą etapą neužbaigus ankstesniojo, kol nepatyrei jo įspūdžio, nepažinai, nepajutai, kol ankstesnis etapas neįsirėžė tau į atmintį ir kol nesi pasiruošęs su šia patirtimi žengti pirmyn, surinkęs indą, kuriame jau jauti visus reiškinius kaip savo paties išgyventus. Tik tada gali žengti toliau.
Mūsų pasaulyje taip nėra, čia žmonės randa įvairiausius aplinkkelius, nes jie apskritai  nesupranta savo būsenų. Kai atsklis Šviesa ir nušvies mūsų būseną, tada suprasime jos priežastį, jos naudą, kaip teisingai į ją žiūrėti, o iki tol veikiame aklai, vadovaudamiesi savo gyvūniškais instinktais.

Iš 2012 m. gruodžio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Nori spręsti pats?

Nieko naujo po saule…

Kabalistinių knygų turinį galima suskirstyti į dvi dalis.
Vienoje iš jų aprašytas mūsų jausminis darbas tarpusavyje, aiškinama, kaip per jį prasiskverbti pas Kūrėją, kuris yra ne kažkur šone, o tarp mūsų.
Iš kitos pusės, mums duoti tikslūs kabalistiniai tekstai, tokie kaip „Įvadas į kabalos mokslą“, „Mokymas apie dešimt sfirų“, „Knyga Zohar“, kurie mums visiškai nesuprantami. Šiose knygose pasakojama apie tą pakopą, ant kurios turime palypėti, ir kokius veiksmus turime atlikti, kad, susijungę tarpusavyje ir gavę davimo savybę, pajustume šioje bendroje savybėje Aukštesnįjį pasaulį.
Todėl, remdamiesi straipsniais ir Baal Sulamo bei Rabašo patarimais, turime atlikti jungimosi veiksmus, o skaitydami knygas apie dvasinį pasaulį – pritraukti į save Šviesą.
Kitaip tariant, viena pirminių šaltinių dalis – mokomoji, kuri formuoja mūsų teisingus ryšius tiek, kad juose pajaustume davimo savybę, Kūrėją.
Antroji dalis skirta tam, kad pamokose siektume susijungimo tikslo taip, kad pasireikštų Aukštesnioji Šviesa, aukštesniosios jėgos, savybės, pakopos, pasauliai ir Šviesos.
Turime šito siekti kaip vaikas, trokštantis tapti suaugusiuoju, kurį gena jo egoistinė prigimtis. Ji visą laiką spaudžia vaiką, mokydama augti, ir jis nepailsdamas tai daro. Dėl to augdami dvasiškai turime būti kaip vaikai: energingai, užsispyrusiai visą laiką žaisti kitą pakopą, kad taptume suaugusiaisiais, ištyrinėtume šį suaugusiųjų pasaulį ir jų tarpusavio santykius.
Todėl, viena vertus, mums reikia anuliuoti save prieš draugus, o kita vertus, būti aukščiau jų, siekti susijungti grupėje, ieškoti bet kokios galimybės jį papildyti, pagilinti, praplėsti, sukoncentruoti taip, kad kiekviename iš mūsų iš visų mūsų kibirkštėlių susirinktų viena didelė kibirkštis, kuri blykstelėtų tarp mūsų. Nereikia bijoti, kad „trinamės“ vienas į kitą kaip riešutai maiše, juk nuo šios trinties taip pat įskeliamos kibirkštys. Jei žinome, dėl ko tai darome, tada mums viskas pasiseks.
Svarbiausia – visą laiką suvokti būtinybę vienytis ir susilieti su Kūrėju. Ir nieko nebijoti! Kai tik grupė ar atskiri žmonės pamiršta, dėl ko jie dirba, jie iš karto iš kabalistinės grupės virsta „juokdarių šutve“.
Kaip sakoma Psalmyne: „Laimingas žmogus, kuris nesekė piktadarių patarimais ir juokdarių šutvėje nesėdėjo“. Šiais žodžiais karalius Dovydas pradeda visame pasaulyje garsias psalmes – žmogaus prašymų ir kreipimųsi į Kūrėją knygą. Jas visuotinai priimta laikyti žmogaus širdies išliejimu Kūrėjui. Tai yra svarbiausias dalykas! Tai visų pradžių pradžia!
Mes žinome, kad grupėse yra labai daug sąlygotumų, problemų, bet visos jos siejasi viename taške – išpildant dėsnį „pamilk artimą, kaip save“, nes tai yra Kūrėjo dėsnis. Kai egoizmas ištaiso save į meilę, jis tampa tapatus Kūrėjui.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. ketvirtosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvaus darbo sąlygos

Už ką aš vertinu draugą?

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Kabalistinė grupė remiasi būsimos pakopos dėsniais. Todėl mes renkamės kartu, siekdami sukurti tokias sąlygas. Žaidžiame ateities pasaulį ir tarpusavyje formuojame tokius santykius, kurie galiausiai pasireikš kaip pasauliai, kuriuos studijuojame kabaloje.
Pasaulis Asija – tai pirmasis pasaulis, į kurį turime patekti ir kurį turime pajusti tarpusavyje. Būti šiame pasaulyje – vadinasi – savo vidine struktūra visiškai atitikti jo lygmenį: savo norais ir mintimis, širdimi ir protu. Tam skirti Rabašo straipsniai, aiškinantys, kaip mums susivienyti, kad tarpusavyje pajustume dvasinį pasaulį.
Iš tikro niekur nekylame. Mes tampame pakylėti savo asmeniniame dvasiniame aukštyje, t. y. mūsų tarpusavio ryšio aukštyje. Po to pasikeis mūsų tarpusavio jutimų santykis – tarpusavio ryšys sustiprės, taps skvarbesnis. Mūsų santykiai nebebus egoistiniai kaip paprastai, mes apribosime savo egoizmą, anuliuosime jį savo ryšiais pagal principą „nedaryk kitam to, ko nelinki sau“. Tokiu būdu jau imsime jausti Aukštesnįjį pasaulį.
Po to pradėsime jungtis tarpusavyje, žengsime į susiliejimo vienas su kitu būseną, kursime bendrą sistemą ir tarp mūsų jausime atitinkamą pripildymą šviesomis: Nefeš, Ruach, Nešama, Chaja, Jechida. Tai priklauso nuo to, kaip stipriai egoizmas tarp mūsų augs ir kaip mes, nepaisydami to, imsime vienytis, stengdamiesi neutralizuoti ir net panaudoti jį susijungimui, tarsi priešingas jėgas, kurios užmezga ryšį, sukimba.
Įsivaizduokite, kad tūkstančiai žmonių iš mūsų grupės visame pasaulyje jaus tarpusavio ryšį: kas kur yra ir kaip susijęs su kitais. Tokia rimta, daug narių turinti sistema jau yra integrali bendruomenė. Egoizmas vėl išauga, o mes dar stipriau susivienijame ir susiliejame.
Be to, egoizmas auga ne tik pagal dydį, kiekybiškai, bet ir kokybiškai: jis pasireiškia mumyse įvairiausiomis naujomis, visiškai nepažįstamomis formomis. Staiga pradedu pastebėti kituose man priešingų, atstumiančių niuansų, kurių anksčiau nemačiau, – tai manyje atsiskleidžia egoizmas, suteikdamas man tokių pojūčių! Netikėtai man ima atrodyti, kad mano draugo egoizmas padidėjo tūkstantį kartų, ir nebežinau, kaip prieiti prie jo, tokio „gauruoto“ ir „spygliuoto“. Tuo tarpu pats sau atrodau švelnus ir minkštas. Nebežinau, ką daryti nei su juo, nei su savimi.
Jei pažvelgtume į šią situaciją ne iš apačios, o iš viršaus, iš Kūrėjo pozicijos, tai pamatytume, jog visas šias sąlygas Jis duoda būtent tam, kad vystyčiausi. Iš Jo pusės – jos būtinos, o man belieka prisidėti savo ištaisymais, pakankamais, kad kilčiau į viršų.
Rabašo straipsniuose patariama, kaip užmegzti ryšį su draugais. Visi jie kyla iš vieno ir to paties principo „pamilk artimą kaip pats save“, nes tai dėsnis Aukštesniosios pakopos, kurioje mes visiškai susivienijame savo norais ir mintimis.
Mūsų savybės papildo viena kitą, sudarydamos vieną bendrą norą, sutvertą Kūrėjo iš pat pradžių, bet dabar kiekvienas noras mums atsiskleidžia 620 kartų didesnis, daug kartų padaugintas iš visų kitų. Šios formulės neįmanoma aprašyti, nes ji lemia tokią kokybinę būseną, kuri vadinama Begalybės pasauliu. Tai mums reikia pasiekti.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. Novosibirsko kongreso 4-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėti ar žaisti?

Nesidrovėkite žaisti

Pasirodo, viskas yra manyje

Klausimas: Ką reiškia duoti draugui?
Atsakymas: Duoti draugui reiškia daryti tai, ko jis nori. Jeigu esame draugai ir buriamės į grupę, kad pasiektume tikslą, tai privalau padėti draugui viskuo kuo galiu, kad jis galėtų pasiekti tikslą.
Galbūt jam trūksta kokių nors pirmo būtinumo materialių daiktų ir tada pirmiausia privalau pasirūpinti tuo. Bet po to, kai jis gaus tai, kas būtina, turiu padėti jam ateiti iki tikslo, pasiekti to, ko nori.
Jam reikia, kad duočiau jėgų, pastumčiau į priekį, pažadinčiau, eičiau kartu su juo. Tai ir yra pagalba draugui, kaip pasakyta: „Tegu padeda žmogus artimui“. Todėl pasakoju jam, koks didis tikslas laukia mūsų priešakyje, ir kaip mes drauge jį pasieksime. Aš parodau, kaip jį myliu, tikiu juo, man jo reikia šiame kelyje. Žadinu jį, ir per jį pats pasisemiu jėgų.
Kitaip tikslo nepasieksime, vienas to nepadarysi, reikia bent jau dešimt žmonių.
Tai ir yra davimas draugams. O ką dar gali jiems duoti? Jei draugas neturi duonos, tai duodi pusę savo. O visa kita, ką tu gali duoti (išskyrus tai, kas būtina) – tik pastiprinimas kelyje, įkvėpimas, tikslo svarbos pabrėžimas. Tau reikia būti šalia jo tikru psichologu – taip dirbame vieni su kitais.

Iš 2012 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Gyvenimo formulė

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Nuo gimimo jaučiame tik labai mažą pasaulio sistemos dalį, vadinamą „mūsų pasauliu“.
Augdami palaipsniui vystomės ir pradedame jausti bei suvokti supantį pasaulį. Lygiai taip pat iš kartos į kartą, per visą mūsų evoliuciją, istoriją plėtėme įspūdžių apie supantį pasaulį diapazoną.
Pamažu suvokus vieną ar kitą lygmenį atsiranda taškas, su kuriuo galime pradėti suvokti kitą pasaulio sistemos lygmenį.
Šis taškas nedidėja. Jeigu mūsų pasaulyje pradžia − tai egoistinis taškas, kuris savo ir aplinkinių egoizmu automatiškai „maitina“ mus, ir mes išplečiame savo ego iki visos Visatos dydžio, tai dvasiniame pasaulyje, kai atveriame kitą, priešingą mūsų pasauliui  sistemą (davimo sistemą), atsiranda altruistinis taškas ir mums reikia jį išvystyti.
Ties tuo dirbame grupėje.
Kaip stiprėja mano jautrumas, kaip tai perimu iš draugų? Kai dirbame kartu, kai užsiimame platinimu, kažką rašome, kuriame ir, ypač kai kartu mokomės, iššaukiame sau Aukščiausią Šviesą. Būdamas kolektyve iš draugų perimu jų savybes, norus, tarp mūsų veikia įvairiausi ryšiai.
Be to, įdedu ir savo pastangas: noriu jausti draugų norus, ketinimus, mintis. Jeigu grupėje dirbu ne automatiškai, o pagal galimybes stengiuosi iš draugų gauti jų norus ir mintis, nors mano egoizmas ir stumia mane nuo šio darbo, tada prie savo taško prijungiu jų norus ir mintis, priklausančius aukštesnio pasaulio suvokimui. Tada mano taškas išsiplečia – į jį ateina dar vienas taškas, ir dar vienas, ir dar vienas.
Dešimt vienoje vietoje surinktų taškų tarpusavyje (manyje ir kiekviename mano drauge) gali sukurti tokią įtampą, kad pritraukta Šviesa pavers šiuos taškus į uždarą sistemą ir joje atsiskleis.
Todėl kiekvieno iš mūsų jautrumas Šviesai didėja tik mums jungiantis grupėje. O atskleisdamas savo draugus, prijungdamas juos prie savęs, netgi neištaręs nė žodžio skatinu juos elgtis taip pat.
Pasaulyje viskas susiję, visus sieja tarpusavio ryšys, o ką ten besakyti apie aukštesnįjį, dvasinį lygmenį. Ten ši sistema veikia daug stipriau nei mūsų pasaulyje, ir tai, kas vyksta ten, akimirksniu daro poveikį visiems, visiems ryšiams. Todėl, jei žmonės grupėje tuo užsiima, kas kad jų vos keletas, visi likusieji staiga pradeda jausti savyje pokyčius.
Deja, tai vyksta ir atvirkštine tvarka. Jeigu bent keletas žmonių grupėje tuo neužsiima ar to vengia, tai ir visi kiti šitai pajaus. Todėl būtinas tarpusavio laidavimas.
Lygiai tas pats su visu pasauliu. Beje, kalbant apie pasaulį vyksta dar vienas neįtikėtinas reiškinys. Esmė ta, kad su pasauliu mus sieja glaudūs ryšiai, bet kadangi esame nepaprastai dideli dvasiniai egoistai, norime atskleisti Kūrėją ir viską žinoti (juk iš esmės mus apėmęs noras visus valdyti), tai esame žmogiškosios visuomenės viršūnėje ir todėl iš mūsų sklinda labai stiprūs signalai visiems Žemėje.
Jeigu kiekvienas iš mūsų stengiasi didinti savo sensorius, kli, sielos jautrumą Kūrėjo atskleidimui, tai šitai sklinda visam pasauliui, − ir pamatysime, kaip dešimtys, šimtai, netgi tūkstančiai, milijonai žmonių staiga pradės tuo domėtis, jausti poreikį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio darbo dvilypumas

Paprastas atskleidimo dėsnis

Užauginti tikrą norą

Klausimas: Ką patarti žmogui, pavargusiam nuo pakilimų ir kritimų? Ar yra atokvėpių šiame kelyje ar taip tęsis iki pat išsitaisymo pabaigos?
Atsakymas: Kuo toliau eisi pirmyn, tuo didesniu dažnumu kartosis pakilimai ir kritimai ir tuo stipresni jie bus. Tačiau tau reikia įtikinti save, kad jais mėgaujiesi.
Viskas priklauso nuo požiūrio. Koks skirtumas tarp to, kad išėjau pasivaikščioti pats arba einu tuo pačiu keliu, bet per prievartą.Viskas priklauso nuo to, kaip žiūriu į patį kelią.
Yra žmonių, kurie kopia į kalnų viršūnes, deda neįtikėtinas pastangas, rizikuoja savo gyvybe, tačiau jiems tai pramoga, malonumas. O yra žmonių, kurie dirba savo darbą, jų sąlygos kur kas paprastesnės, tačiau jiems tai atrodo kančia. Viskas priklauso nuo suvokimo.
Ir iš tikrųjų žmogaus dvasiniame kelyje yra toks laikotarpis, kai jis bijo kristi. Kritimai nugramzdina jį į tokią neperšviečiamą tamsą ir atskirtį, kad jis to nenori: „Nenoriu nei kančių, nei apdovanojimų už jas“. Jis jaučia skausmą visame kūne, tamsą, yra pasimetęs, jam taip bloga, tarsi sirgtų kažkokia liga ar netgi dar blogiau. Visa tai tam, kad suformuotų savo požiūrį į kritimus ir pakilimus, ir nuspręstų, jog visa tai nori panaudoti tam, kad išaukštintų Kūrėją virš visko.

Iš 2012 m. liepos 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti, jei nukritai…

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Kai atslenka tamsa

Klausimas: Jeigu kiekvienas iš mūsų deda pastangas ir iškelia savo tašką į išorę, kurią akimirką tarp mūsų įvyksta šių taškų susiliejimas?
Atsakymas: Visada būkite pasirengę dualumui. Jeigu iš anksto stengiuosi kažką išmatuoti, pajausti, tai, viena vertus, jausiu nuo to atstūmimą, kita vertus, turiu savyje formuoti pritraukimą; gali būti, kad man bus nesuprantama, o gali būti, kad kažką ir suprasiu. Ir visa tai manyje lygiaverčiai egzistuos.
Jeigu aš einu dirbti grupei, tai turiu vertinti ją kaip kažką absoliutaus, kaip vientisą visumą, tobulybę, esančią Begalybės pasaulyje. Kiekvienas iš draugų – tai angelas, visiškai baigęs išsitaisyti. Visi draugai susilieję. Prieš mane – idealas, kurio viduje – Kūrėjas.
Taip turiu įsivaizduoti viską, kas yra mano išorėje. Tada turiu ko siekti – susiliejimo su draugais, įsijungimo į juos. Matau juos didelius, manyje kyla pavydas, siekis įsilieti į juos.
Kita vertus, ši grupė veikia mane, ir aš turiu matyti ir jausti ją taip, kaip tai įprastai vyksta mūsų pasaulyje. Tokiu atveju turiu bendrauti su jais kaip su lygiais, kartais galbūt kaip mokytojas su mokiniais, ir taip – kiekvienas iš mūsų. Aš turiu žadinti juos, organizuoti, kreipti tikslo link, reikšti pastabas, susijusias su bendru darbu, vienijimusi ir kt.
Taip atsiranda savotiškos „žirklės“. Viena vertus, elgiuosi su draugais kaip su dideliais ir tobulais, susivienijusiais tarpusavyje. Kita vertus, elgiuosi su jais kaip su tokiais, kuriems galiu nurodinėti, padrąsinti, kuriuos turiu suorganizuoti, kuriems galiu daryti įtaką.
Aš turiu būti pasirengęs dvejopai elgtis su grupe, ir tai man neturi trukdyti.
Dvasiniame darbe visuomet iškyla toks dvilypumas. Tačiau niekada vienas neanuliuoja kito: yra laikas ir tam, ir kitam. Dėl to reikia išmokti susidvejinti, žiūrėti šiek tiek „žvairai“, ir tada tarp šių dviejų kreivų krypčių jūs atrasite, kaip pamatyti Aukštesniąją sistemą.

Iš 2012 m. gruodžio 9 d. 5-os Novosibirsko kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Žmogus, ieškantis brolių

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Klausimas: Kuo panašios ir kuo skiriasi tokios sąvokos, kaip „tikėjimas aukščiau žinojimo“ ir „nuolankumas“?
Atsakymas: Tikėjimas aukščiau žinojimo – tai davimo savybė, kuri „kybo“ virš egoizmo, yra priešinga jam.
Nuolankumas – tai sutikimas su nurodymu iš aukščiau ir perėjimas prie tikėjimo aukščiau žinojimo. Jis paruošia tikėjimui aukščiau žinojimo.
Tikėjimu vadinama davimo savybė.

Iš 2012 m. gruodžio 9 d. kongreso Novosibirske 5-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskirti šviesą nuo tamsos

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Tikėti – reiškia jausti

Klausimas: Kaip galime ketinimu apvilkti norą suteikti malonumą Kūrėjui, kai neturime jokio supratimo apie tai?
Atsakymas: Bet kokiu atveju tai verta prijungti prie ketinimo. Matome, kad mažas vaikas mokosi iš suaugusiųjų be jokių svarstymų: „Jie – dideli! Jie daro, ir aš noriu taip daryti! Šito jam pakanka, nes suaugusieji jo akyse – didūs.
Todėl turime daryti veiksmus ir formuoti ketinimus, nepaisydami to, kad nieko apie juos nesuprantame ir nematome iš jų jokios naudos. Galbūt pasielgtume atvirkščiai… Juk mes – ne vaikai, kuriuose veikia instinktyvios, nepažeidžiamos formos gamtos jėga. Mes tai turime realizuoti patys savyje, turime atlikti veiksmus, norėdami prilygti paslėptam aukštesniajam, kokį tik galime įsivaizduoti, arba draugui ir grupei, kuriuos visada įsivaizduojame priešingus savo norui. Tai vadinama pastanga.
Turime daryti tuos pačius veiksmus kaip ir vaikai, bet savo pastangomis. Kodėl? Turiu matyti didį ir tą, kuris visai man toks neatrodo, arba specialiai vaidina paprasčiausią žmogų, kurį norisi ignoruoti. Tas pats – grupės, draugų ir netgi Kūrėjo, kuris paslėptas, atžvilgiu. Kodėl Jis pasislėpė? Tegul parodo, kad viešpatauja, kad viskas Jo rankose! Jeigu Jis  atsiskleistų kaip valdovas, kurio rankose viskas, tai būčiau panašus į vaiką, kuris mokosi iš suaugusiųjų. Tačiau tokiu atveju likčiau gyvūno lygmenyje.
Žmogus manyje auga virš taško, kurį aš pakabinu ore, ir jis neturi jokio pagrindo. Juk tik gyvūnas vaikšto keturiomis kojomis, o žmogus žengia pirmyn, neturėdamas tvirto pagrindo.
– Kodėl tu tai darai? Juk tai gyvūninis veiksmas?
– Ne! Gyvūnas protauja, jaučia. Jis tiksliai žino ką daro, – o žmogus?
– Žmogus nežino, ką padarys. Tačiau jis daro tai, nes priima sprendimą aukščiau savo prigimties, jis nori pakilti virš gyvūno lygmens.
– Bet kodėl? Iš kur tai? Kuo tai pateisinti?
– Todėl! Nes aš nenoriu likti gyvūno lygmenyje! Aš ne asilas, kad stovėčiau ant keturių kojų! Šito negalima racionaliai paaiškinti. Bet būtent tokiu būdu mes augame.

Iš 2012 m. gruodžio 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas – visas veiksmo planas

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?