Kodėl nepavyksta susivienyti?

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

Klausimas: Jau taip ilgai pasaulinė grupė nežmoniškomis pastangomis bando susivienyti. Išeina, jog kiekvienas savyje turi įveikti savo išskirtinumą, anuliuoti save prieš kitus. Ar tai įmanoma? Galbūt dėl to taip sunku ir niekaip nepavyksta susivienyti?
Atsakymas: Mes dirbame keliais lygmenimis.
Kiekvienas žmogus dirba, siekdamas susivienyti su kitais savo fizinės grupės nariais. Juk fiziniai pojūčiai mums kol kas labai svarbūs. Todėl kiekvienas narys grupėje turi siekti vienybės. Dėl to – viskas aišku. Svarbiausia, kad grupėje būtų vienybės siekis.
Kitas lygmuo – vienybė tarp grupių. Kiek aštrės globali ir integrali pasaulio padėtis, tiek jis spaus mus vieną prie kito, jausime, kad mums reikia vienytis prieš šį pasaulį. Vadinasi, visada turime matyti, kokios jėgos padeda ką nors nuveikti.
Pasaulį valdo dvi jėgos – gavimo ir davimo. Davimo jėga – paslėpta, o gavimo – mums aiški. Kas mus motyvuos, koks būsimas atlygis trauks mus pirmyn? – Visa tai reikia išsiaiškinti. Jūs sakote: „Mes stengiamės, bet mums neišeina susivienyti“. Ar iš tikro mes vienijamės? Reikia patikrinti, ar trokštame to, ar tai tik tušti žodžiai.
Kodėl grupės nesivienija? Ar jos jaučia tokį poreikį? Kaip padaryti taip, kad pajaustų? Kai ateina bendra nelaimė, imi jausti poreikį. Arba bendras tikslas, kurį galima pasiekti tik kartu, – tai irgi poreikis. Na, o jeigu nėra nieko, kas stumtų iš galo ar trauktų iš priekio, tai nieko neišeis, vien tuščios kalbos. Todėl reikia žvelgti giliau, ieškoti jėgų, kurios priverstų tai padaryti. Štai kur problema.
Manau, kad viskas išsispręs artimiausiu metu. Dabar mums svarbiausia vis glaudinti kiekvieną grupę. Grupė kol kas nėra bendras pasaulinis kli.
Gerai, kad bandome jungtis, jausti visas grupes. Palaipsniui tai jau vyksta. Šiandien turime tokį tarpusavio kontaktą, kurio negalima palyginti su tuo, koks buvo prieš vienerius, dvejus ar trejus metus. Dabar visas grupes matome ekrane ir jaučiame, kad jos – su mumis. Tai visai kas kita. Jos pačios jaučia būtinybę būti kartu, atsirado būtinybė – stūma iš galo. Grupės supranta, kad kuo glaudžiau jungsimės tarpusavyje, tuo daugiau turėsime galimybių greičiau pasiekti tikslą – jie jau pradeda matyti priekyje tai, kas traukia.
Aš jokiu būdu nemenkinu šių pasiekimų. Atvirkščiai. Bet vis dėl to, svarbiausia kol kas – kiekvienoje grupėje sureguliuoti teisingus tarpusavio santykius. Žinau, kad nukreipę dėmesį į vieną dalyką, prarandame kitur. Padėti viena kitai būtina, bet didžiausias kiekvienos grupės dėmesys turi būti nukreiptas į tai, kad viduje susikurtų teisingas sąlygas dvasiniam vystymuisi. Dvasiniam vystymuisi!
Likęs pasaulis, 99 proc. žmonijos, mus mažiau domina. Kodėl? Baal Sulamas rašo, kad tuo mastu, kokiu mumyse bus juntamos dvasinės savybės, visi kiti žmonės ims jausti, kad mes kažką tokio turime, ir juos trauks tai, jie ims norėti šito. Vadinasi, žmonės panorės jungtis prie mūsų net be jokios reklamos, populiarinimo ir platinimo. Netgi be šito!
Kodėl gi platiname, kam to reikia? Visų pirma tam, kad patys susiorganizuotume – darbas organizuoja. Medžiagos platinimas yra labai rimta paskata organizuotis. Mes tai jaučiame: kartu einame, dalijame, jaučiamės kaip „mes“. Tai viena medalio pusė. Kita – ši veikla visgi pritraukia naujų žmonių, greičiau juos pažadina.
Apskritai, tikrasis platinimas – tai platinimas per mūsų tarpusavio ryšius, per tinklą, kuris visus mus sieja. Jeigu iš viršaus gauname Šviesą, tai Ji ima šviesti. Tada masės pasąmoningai jaučia: „Jie kažką turi. Noriu būti arčiau jų“, – ir nori jungtis prie mūsų. Toks veikimo principas.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. 2-osios pamokos Gruzijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Teoriškai vairuoti neišmoksi

Vienybės link – per dykumą

Vystytis bijant mirties?

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>