Klausimas: Kaip galiu ištaisyti savo pasaulio suvokimą, jeigu aplinkui matau tik blogį?
Atsakymas: Viską ištaiso tik Šviesa, grąžinanti prie šaltinio, o mums tereikia likti atkakliems. Juk, nepaisant visų mūsų analizavimų bei širdies ir proto pastangų, vis tiek nieko nesuprasime, kol nepasieksime pirmojo atskleidimo. Tada mums atsivers naujas protas ir nauji jutimai.
O šiuo metu, kad ir kaip norėtume suprasti paaiškinimus, mes tik eikvojame daugybę pastangų, stengdamiesi suvokti naujas dvasines sąvokas dabar turimais jutimo organais. Visą laiką tik šito siekiame, bet iš tikrųjų darbo esmė visai kita.
Mes tarytum stringame vienoje vietoje ir be reikalo eikvojame savo kurą, energiją, dėmesį, laiką. Juk tokios pastangos nepadeda pajusti dvasinio pasaulio. Mes tarytum stengiamės įsprausti rutuliuką į kvadratinę angą – bet nelenda, nes tai visai skirtingų plotmių sistemos. Kuo daugiau pastangų skirsime davimui, vienijimuisi ir kuo mažiau stengsimės priimti dvasinę informaciją savo dabartiniu, materialiu suvokimu, tuo geriau mums seksis.
Savo dabartiniais jutimais ir protu vis tiek niekada nesuprasime to, apie ką kalbama knygose, ir netgi tų būsenų, kurias patiriame dabar. Mes panašūs į mažylį, kuris būdamas trejų metų bando suprasti savo psichologiją. Aišku, kad jis negali suprasti net savęs, jau nekalbant apie brandesnį mąstymą. Tai tiesiog neįmanoma.
Todėl reikia tiesiog vykdyti kabalistų nurodymus. Tai nereiškia, kad reikia veikti užsimerkus, nieko nejaučiant ir be jokios analizės. Tačiau šie išgyvenimai neturi užtrukti ilgiau, nei to reikia konkretiems žingsniams susivienijimo, vienybės, meilės link. Tik į šį tikslą reikia nukreipti visus veiksmus ir priemones. Kitaip tai reikš, kad mes „daugiau samprotaujame nei veikiame“.
Sakau tai todėl, kad pats kadaise dariau tą pačią klaidą. Ilgai negalėjau sutikti su tuo, kad dvasinis pasaulis pajuntamas save anuliuojant, susimažinant, atsiduodant, o ne pasitelkiant racionalų protą, sveiką nuovoką ir jausmus.
Labai svarbu nepamiršti, kad „mokomasi ne protu“, ir išsaugoti teisingą požiūrį į mokslą, teisingą proporciją tarp to, ko mums reikia pažangai, ir to, kas gali sutrukdyti.

Iš 2012 m. gruodžio 16 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Kaip tapti savarankiškam?

Aš – Kūrėjo veiksmas

Klausimas. Straipsnyje „Nėra nieko, išskyrus Jį“ kalbama apie asmeninių pastangų dvasiniame darbe būtinybę. Vis dėlto visos būsenos kyla iš Kūrėjo. Kaipgi tada tapsime savarankiški?
Atsakymas. Mūsų savarankiškumas yra tai, kad būdami egoistiški viduje supanašėtume su Juo, sujungtume savyje dvi priešingas jėgas. Jeigu jūs pašalinsite egoizmo jėgą, tai iš jūsų nieko neliks. Jūs egzistuosite Jame kaip pradinis taškas, kurį Jis sukūrė iš nieko, ir neturėsite nė menkiausio asmeninio pojūčio – nieko.
Pirmapradis Kūrėjo klausimas yra kaip sukurti kūrinį, kuris būtų savarankiškas, panašus į Jį ir lygus Jam. Būtent tai Jis ir daro visoje Kūrinijoje.
Mūsų darbas yra nuolatos, kiekvieną akimirką stengtis pasiekti visiško susiliejimo su Juo būseną, turint tuos pojūčius ir protą, kuriuos Jis mumyse sukelia.
Susiliejimas su Juo reiškia, kad tiek mano pojūčiai, tiek mano protas kilo iš Jo tokiu būdu, kad su jais aš pakilčiau virš savo egoizmo ir iš tikrųjų pradėčiau jausti Jo poveikį savyje.
Tai sunku nusakyti žodžiais. Mūsų kalboje tokių žodžių nėra.
Iš esmės kiekvieną minutę mes turime visais parametrais, visais pjūviais, širdimi ir protu, norais ir mintimis, nuolatos siekti susijungti su šia bendra šaknimi, su šiuo šaltiniu.
Tada mumyse susiformuos nauja širdis ir naujas protas, dirbantys davimo režimu visiškai kitoje koordinačių sistemoje, kitoje dimensijoje.
Tik tada pradėsime suprasti, iš kokios erdvės veikia ši jėga. Mes tada patys įžengsime į šią erdvę. Bet tai įmanoma tik sistemingai dirbant su savimi, kas padeda suvokti, jog viskas, kas yra manyje ir aplink mane, kiekvieną sekundę, kiekvieną akimirką kyla iš Jo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas paslėptas, bet grupė atvira

Nesijaudinkite, viskas vyksta pagal kūrimo programą

Suteikti gyvybės darbo rutinai

Klausimas: Ką reikia įsiminti, kad grupė nevirstų juokdarių sambūriu?
Atsakymas: Kiekvieną kartą mes specialiai krentame Kūrėjo įtakon, kuris „apdoroja“ mus, krato, kaip kūdikius taip, kad tiesiog viską „iškrato“ iš mūsų.
Šiandien mes visi tokie geručiai, švelnučiai, pasiruošę mylėti visus iki vieno, o rytoj vėl būsime visiškai priešingi. Kaip nepamiršti, kad mūsų kelias susideda iš kilimų ir kritimų, kritimų ir kilimų? Neįmanoma apie tai prisiminti, jei yra pamirštamas Kūrėjas.
Kodėl sakoma: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena“? „Izraelis“ reiškia „siekiantis Kūrėjo“. Todėl išsitaisymo įrankis: mūsų mokymasis, grupė, kur visa tai įgyvendinama, ir pats Kūrėjas – turi būti kaip vienas, vienoje vietoje.
Esu aš, grupė ir Kūrėjas.
Turime nuolat visa tai jungti į vieną visumą – negali būti kito žvilgsnio į pasaulį! Kad sutelktume dėmesį ir teisingai žvelgtume į tai, kas vyksta, reikia šių trijų taškų: akies, taikiklio ir tikslo. Be to nieko negalėsime padaryti.
Todėl jei norime, kad grupė turėtų teisingą ketinimą, privalome atminti, kad mūsų tikslas – susiliejimas su Kūrėju. Kitu atveju, kam gi įsipareigosime?! Mūsų egoizmui? Šiandien man norisi, o rytoj – ne…
Kūrėjas yra kaip pirmasis, kaip lemiamas veiksnys, kitaip tariant, sukeliantis mūsų veiksmus, formuojantis grupę ir viską, kas vyksta su mumis, duodantis mums viską. Viskas, kas yra dabar mūsų širdyse ir prote, viskas, ką girdime ir jaučiame, – visa tai – Jo poveikis.
Kaip mes kartu turime reaguoti, žinodami, kad pajautėme Kūrėjo poveikį mums? Nuo šios akimirkos ir toliau prasideda mūsų darbas. Būtent nuo tos akimirkos, kai mes visi aiškiai pajaučiame, kad tai Jis surinko mus dabar, Jis ir sujungia visus kartu į vieną norą, vieną ketinimą, vienas mintis. Tai Jis viską paruošė mums, kad mes visi kartu pakiltume ir siektume Jo.
O kaip galime pakilti link Jo, kad tai, ką Jis sukūrė, dabar sąmoningai sustiprintume tarpusavyje? Ką reiškia, „aš dabar įsijungiu į grupę“? Aš įsijungiu su visais ir Kūrėju į vieną bendrą norą, vieną bendrą tikslą, bendrą siekį. Jei kiekvieno pastanga įtrauks į save kitus ir Kūrėją kartu, – tai ir bus mūsų atsakas. Tokiu būdu turime veikti.
Jei įsivaizduosime, kad viskas eina iš Kūrėjo, ir žinosime, kaip turime į Jo poveikį reaguoti, vyks labai efektyvus darbas, labai kryptingas judėjimas į priekį.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. ketvirtosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „grupė“?

Kaip laimėti mūšį prieš save

Teisinga grupė

Jeigu žmogus ruošiasi duoti ką nors kitiems nesipriešindamas, neįveikdamas savo noro, tai išeina tas pats, ką daro visas pasaulis, kaip priimta visuose tikėjimuose ir būdinga religiniam fanatizmui. Yra daugybė labdaringų organizacijų, kurios padeda žmonėms ligoninėse bei kitose situacijose.
Jų noras dera su jų veiksmais, todėl tik veiksmas vadinamas „davimu“. Juk veiksmas, ketinimas ir noras yra vienos krypties, nesusiduria su vidiniu pasipriešinimu. Taigi žmogus yra pakilios nuotaikos, gerai jaučiasi tikėdamasis kokio nors apdovanojimo šiame ar būsimajame pasaulyje.
O mes veikiame prieš savo prigimtinį norą ir viduje nenorėdami duoti bei mylėti artimą jaučiame pasipriešinimą. Iš pradžių atskleidžiame savyje tuščią erdvę, nejaučiame jokio siekio, traukos, jokio ryšio su davimu. Vis dėlto pradėję dirbti, pakilę virš viso to, išeiname į dvasinę erdvę.
Toks darbas iš tikrųjų duoda vaisių. Jis neatbukina mūsų, kaip būna laikantis fanatiškų pažiūrų, nes yra skirtumas tarp gavimo ir davimo. Juk mūsų vidinis noras – tai prigimtinis noras gauti, bet mes pakylame virš šio natūralaus noro ir siekiame davimo, ieškome aplinkos, kuri padėtų savyje suformuoti šią savybę. Tuomet mums būtina pritraukti Kūrėjo jėgą, kuri padės tapti duodančiaisiais nepaisant egoistinio noro.
Tad mums reikia aplinkos, reikia Kūrėjo, juk antraip nepajėgsime aukščiau gavimo iškelti davimą. Tuomet mes galėsime suformuoti savyje vidinę ertmę, kuri prisipildys Šviesos, bei imsime jausti ir suprasti visą aukštesnę dvasinę tikrovę.

Iš 2013 m. sausio 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Susikibkime rankomis, draugai

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Egoizmas – pasipriešinimo venijimuisi jėga

Baal Sulamas, „Tremtis ir išvadavimas“: Visuotinai priimtų idealų pagrindas – šlovė žmonių akyse. Kita vertus, dvasinis idealas pagrįstas šlove Kūrėjo akyse.
Šio kriterijaus mes turime nepaleisti iš akių: kam noriu patikti? Ir atvirkščiai: prieš ką bijau apsijuokti? Prieš visuomenę, aplinkinius, man artimus ar tolimus žmones? Ar aš paisau tik Kūrėjo, nors gali pasirodyti, kad tai prieštarauja viskam, kas vyksta su manimi šio pasaulio plotmėje. Paprastai būtent taip mums viską ir parengia: vieną kito sąskaita.
Pavyzdžiui, man užtrauks gėdą šiame pasaulyje ir tokiu būdu priartins prie Kūrėjo. Arba aš būsiu linkęs atsisakyti suartėjimo su Kūrėju – kad tik nepatirčiau gėdos šiame pasaulyje. Tokiu atveju žmogus visada tikrina save: kiek jis gali iškęsti.
Tai labai skausmingas taškas, esminis momentas. Juk gėda – tai vienas iš mūsų prigimties pagrindų. Todėl nepakanka tik susilaikyti arba pasiteisinti ne savo valia paveldėtu išskirtinumu. Ne. Kai man atsiskleidžia visa gėda, turiu sutikti – kad šitaip nusileisdamas gaučiau mažytę davimo Kūrėjui kruopelytę, apie kurią Jis net nesužinos…

Iš 2012 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal straipsnį Tremtis ir išvadavimas”

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagunda didelė, bet…

Gėda netapti žmogumi

Garbingas pagalbos prašymas

Klausimas: Kokios pastangos priveda žmogų prie dvasinio atskleidimo?
Atsakymas: Neatsitiktinai sakoma, kad egzistuoja tikslus dėsnis: „Dėjo pastangas ir rado“. Norai ir Šviesa negali susijungti žmogaus pakopoje be mūsų pastangų. Pastangos – tai tas pats noro papildymas, be kurio Šviesa negali atsiskleisti inde žmogaus lygmeniu, o tik negyvuoju, augaliniu ar gyvūniniu lygmenimis.
Priežastis ta, kad pirmasis žmogus, Adam Rišon, gimė „apipjaustytas“ (be gaunančiųjų norų), kitaip tariant šventuoju gyvūnu, angelu. Dėl indų sudužimo, norai, kuriose sudėtos Kūrėjo savybės, susimaišo su troškimais, išreiškiančiais kūrinio esmę. Tokiu būdu viename nore susijungia dalis Kūrėjo ir dalis kūrinio.
Žmoguje keičiasi visokiausi jausmai, išgyvenimai, mintys, bet visa tai ne jam priklauso. Tai kyla iš Šviesos žaidimo su noru. Šis žaidimas ir gimdo mumyse tokius pojūčius. Bet dėl to, kad aš vis tik stengiuosi sujungti norus, atskirtus abipusės neapykantos bedugne, ir tarsi įveikiu šią neapykantą, tuo aš dalyvauju šiame žaidime kaip indas.
Tokios ir yra mano pastangos. Tokiu būdu aš pernešu save ir visą pasaulį į pateisinimo pusę.
Vadinasi, žmogaus pakopa nebuvo sukurta iš aukščiau. Iš aukščiau gavome tik gyvūninę pakopą. Pirmasis žmogus, mūsų pirminė siela buvo gyvūninė. Bet po sudužimo mes gauname tokias skirtingas savybes, iš kurių jau galime susikurti asmeninį norą. Savo pastangomis pasiekiame naują norą, kurio nebuvo anksčiau, ir tas naujasis noras – žmogaus.
Jis nepanašus į visus kitus norus, nes negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys materialiame pasaulyje ir sieloje apskritai nelaikomi kūriniu. Kūriniu vadinamas būtent tas noras, kurį pagimdome iš savo pastangų! Šis noras nebuvo sukurtas Kūrėjo ir dėl to turi teisę būti vadinamas laisvu kūriniu, kuris nori suteikti Kūrėjui malonumą. Tai iš tiesų naujas noras – naujas kūrinys, sukurtas mūsų pastangomis.

Iš 2012 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal „Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Suteikti gyvybės darbo rutinai

Patikrink save

Klausimas: Kodėl žemėje gyvena būtent septyni milijardai žmonių, o ne 700 milijardų, juk tuomet bendras indas būtų daug didesnis ir mes pajaustume didesnį malonumą?
Atsakymas: Esmė ne kiekybėje, o kokybėje. Vyksta kokybinis padidėjimas – kiek aš galiu išeiti iš savęs.
Kai pradedu kilti aukščiau savo egoizmo, apskritai nejaučiu kitų žmonių. Vietoj jų jaučiu lauką, norus, vektorius, su kuriais galiu susijungti, susilieti mūsų bendruose noruose, siekiuose ir suvokti daugiau.
Pats didžiausias malonumas – tai Aukštesniojo suvokimas: Aukštesniosios jėgos, Aukštesniojo valdymo, nes jis pagrįstas pliuso ir minuso – noro gauti ir noro duoti – priešingybe. Jų susidūrimas pagimdo mumyse didžiules tuštumas, kurias pripildome, ir tuo mėgaujamės.
Tai milžiniško tvarkos ir harmonijos stygiaus suvokimas, o paskui – šios harmonijos suvokimas. Kai susiklijuoja priešingybės, kurios anksčiau buvo absoliučiai nesulyginamos, ir papildo viena kitą, tada žmogus pasiekia savo jausmuose ir prote (suvokime) neapsakomą malonumą.
Klausimas: Vadinasi, kuo didesnis kalnas, tuo džiaugsmingesnis pakilimas pabaigoje?
Atsakymas: Tuo džiaugsmingesnis jausmas, kai tu stovi jo viršūnėje.

Iš 2012 m. kovo 11 d. televizijos programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Kokybinių pokyčių laikas

Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!

Baimė gali būti skirtinga: dėl mano būsenos šiame pasaulyje, dėl mano artimųjų, viso pasaulio. Tai yra žemiškosios baimės, kylančios iš to, kad žmogus kol kas neturi teisingo ryšio su Kūrėju, kad suprastų, jog viskas yra Jo rankose ir nieko nėra išskyrus Jį.
Jis nesupranta, kad yra visiškai pavaldus Kūrėjui, todėl bijo dėl savęs šiame pasaulyje. Neturėdamas ryšio su Kūrėju, jis jaučia save ir šį pasaulį tarsi būtų atskirtas nuo Aukštesniosios jėgos. Jam atrodo, kad šis pasaulis egzistuoja savaime.
Paskui yra kitas etapas, kai žmogus bijosi dėl būsenos ateities pasaulyje: dėl paties savęs, dėl artimųjų, dėl pasaulio. Kitaip tariant, jis atskiria save ir pasaulį nuo Kūrėjo tarsi visos šios sąvokos egzistuotų atskirai viena nuo kitos. Todėl ieško tarp jų kažkokio ryšio, kuris garantuotų jam patį geriausią egzistavimą.
Visa ši baimė kyla dėl nepakankamo atskleidimo. Aišku, kad niekas nepadės, išskyrus pasistūmėjimą prie tikrosios baimės – prie virpulio prieš Kūrėją.
Tai jau kitokia baimė – ji ne dėl šio pasaulio ir ne dėl ateities pasaulio, ne dėl apdovanojimo ar bausmės jame. Tiesiog žmoguje kol kas liko baimės: jis dar galutinai neatskleidė, kad Kūrėjas viešpatauja visur, valdydamas geruoju, kad nėra ko prašyti ir nerimauti nei dabartyje, nei ateityje.
Tad kai atsigręžia į praeitį, jis kenčia dėl gėdos už savo blogus poelgius. Kitaip tariant, jis dar neprisirišo prie Aukštesniojo valdymo tiek, kad suprastų, kad nėra kitos valdžios, išskyrus Kūrėjo.
Vadinasi, visų baimių priežastis – atskleidimo stoka. Viskas apibrėžiama tik mūsų perėjimu nuo paslėpties link atskleidimo, mes neturime kito savo būsenų vertinimo kriterijaus. Atskleidimo stoka, paslėptis, nepakankamas Kūrėjo pojūtis, nepakankamas tikėjimas aukščiau žinojimo – visa tai pagimdo baimę, nerimą.
Ši pakopa vadinama „sugrįžimu pas Kūrėją iš baimės“ ir yra tarpinė prieš tobulybę. Ji privalo egzistuoti. Joje žmogus išsiaiškina, kiek dar šiame pasaulyje, tai yra jo troškimuose, kurių viduje jis ir jaučia šį pasaulį, yra tokių, kurie nesusieti su vienintele ir be galo gera Kūrėjo valdžia.
Jis gali greičiau sutvarkyti savo norus, jei dar stipriau susijungia su grupe. Joje jis visada ras Šviesą ir save veikiantį, ir teisingai apdoros visas savo baimes, kad kiekviena baimė kaip galima greičiau pastūmėtų tobulybės link.
Tobula baime vadinama Šviesa Chasadim su Chochmos pašvietimu. Galiausiai, vis tikrindamasis, prie tokios baimės jis turi palaipsniui priartėti. Jei jis reikalauja teisingai, tai prašo leisti suprasti visus trukdžius, tai yra visus savo norus, savybes, kuriomis dar neprilygo Kūrėjui ir kuriose kol kas gyvena netobula baimė.
Žmogus kol kas nebijo dėl to, ar galės virš visų šitų žinių, aukščiau gaunančiojo indo, išlaikyti ketinimą duoti, o būtent tai ir yra tobula baimė. Taip pat baimė dėl to, kokio didumo jo davimas, kitaip tariant, virš kokio gylio indo jis galės pakilti ir būti davime. Taip prieiname prie tobulos baimės.

Iš 2012 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal „Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Ilgas kelias į baimę

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Jeigu jaustume dvasinį kelią kaip malonų, naudingą mūsų prigimčiai, mūsų egoizmui, tai kas gi jo atsisakytų? Visas pasaulis atlėktų pas mus mokytis, sėstų į suolą. Kiekvienas ateitų, jeigu jaustų malonumą ir saldumą.
Niekas neatsisakytų viliojančios galimybės atskleisti ateitį ir viską sužinoti. Mūsų ego stumtų mus pirmyn, temptų, neduotų nė sekundės pailsėti. Pavydas, aistringas troškimas, ambicijos degtų žmoguje, žadėdamos jam įvairiausių šio ir Aukštesniojo pasaulio pripildymų – Rojų. Visa tai įkvėptų ir vis stipriau viliotų žmogų.
Aišku, viskas yra kitaip: mums sunku suprasti, neįmanoma sutikti su tuo, kad visa tikrovė, išskyrus mus pačius, yra priešinga tam, ką matome: sklidina pripildymų ir malonumų, Aukštesniosios jėgos atskleidimo. Visa tai atsiskleidžia žmogui tokiu mastu, kokiu jis  įgyja davimo savybę.
Neįmanoma kitu būdu pasiekti dvasinio pripildymo, Kūrėjo pakopos. Todėl tikrasis valdymas paslėptas už priešingos jam formos, ir mes negalime įvertinti jo, suprasti, paragauti, kas yra ketinimas duoti. Neturime instrumentų tam, kad galėtume pajausti malonumą duodami.
Prašom, duok, kam tik nori! Bet nepasimėgausi, juk tavo norai – priešingi. Ir tik tas, kurio viduje, jo egoizmo tamsoje, užsižiebė kibirkštis, verčianti jį siekti davimo, jei rūpinasi tą kibirkštį padidinti per mokymąsi, teisingą aplinką – tas pasistūmėja pirmyn. Iš tikrųjų, tokių išrinktųjų – vienetai iš tūkstančių.

Iš 2012 m. gruodžio12 d. pamokos  „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsikratyti užuominų

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Klausimas: Kodėl dvasinis kelias pagrįstas nelaimėmis? Kodėl netgi tuos, kurie siekia tikslo, Kūrėjas varo kančiomis?
Atsakymas: Kūrėjas nevaro. Yra nepažeidžiamas Šviesų ir indų tarpusavio sąveikos dėsnis, kurio mechanizme Kūrėjas nedalyvauja. Ne Jis kelia nelaimes ir problemas – teisingai nesinaudodami dėsniu mes patys jas prisišaukiame.
Tarkime, paėmiau skardinę su etikete „Nuodinga rūgštis“ ir atsigėriau iš jos. Kas tai padarė: Kūrėjas ar aš? Iš tikro aš pats užsitraukiau nelaimę. Nors Kūrėjas padarė taip, kad rūgštis kenktų žmogaus organizmui, bet kaltas aš: tikėjausi išimties iš taisyklės, stebuklo, o stebuklų nebūna.
Net išėjimas iš Egipto vergovės stebuklu vadinamas tik tų atžvilgiu, kurie per „49-tuosius bjaurasties vartus“ praeina paskutinį tremties etapą. Jie iš tikro nesupranta, kaip galima  tokios būsenos esant, iš karto atskleisti Kūrėją. Kai žmogus pamato, kad yra blogas viskuo, išvadavimas jam atrodo kaip stebuklas.
Iš tikro visur ir visada veikia dėsnis. Reikia tik išstudijuoti tikrovės, gamtos, dėsnius ir teisingai jais naudotis. Dėsnių sistema apima viską be išimties.
Klausimas: Kaip gi spręsti problemas ir išsivaduoti iš kančių?
Atsakymas: Pirmiausia mes dėkojame už tai: „Labai ačiū, kad priminei tai, kas svarbiausia: mes turime laikytis teisingos krypties ir galvoti visai apie kitką“. Kai tėvai baudžia mane, reikia galvoti ne apie bausmę ir juos, o tik apie tai, koks jų ketinimas, ką turiu pasiekti bausmės padedamas? Jeigu apie tai negalvosiu, nelaimės nebus naudingos. Sušvelninti jų taip pat nepavyks.
Tuo tarpu Izraelyje dabar bando būtent sušvelninti smūgius, konstruodami įvairių lygių priešraketines sistemas. Žinoma, šito irgi reikia, bet iš tikro šalis elgiasi kaip mažas vaikas, nuo tėvų pylos bandydamas prisidengti kuo nors minkštu. Tokios priemonės yra tik laikinas sprendimas, kuris padės tautai pasirinkti teisingą kelią ir žengti juo. Tačiau būtent ištaisymas, ir niekas daugiau, galiausiai pašalins visas grėsmes. Patiriant smūgius reikia galvoti apie jų priežastis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Kad rastum atgarsį kituose, pažadink save

Blogai yra nežinoti apie savo ligą