Tie, kurie turi tašką širdyje, gautą dar senovės Babilone ir išsaugotą iki šios dienos, arba pabundantį tik dabar – tik jie turi valios laisvę. Juose yra dvi jėgos: gavimo ir davimo. Visuose kituose veikia tik gavimo, noro mėgautis jėga, kuri visiškai juos valdo. Davimo kibirkštis kol kas dar miega juose ir nepasireiškia.
Todėl juose nėra tokių dviejų jėgų, iš kurių galima būtų rinktis ir palenkti save bei visą pasaulį į vieną ar kitą pusę. Jeigu žmonėse ima busti davimo kibirkštys, jie gali pakeisti savo ir viso pasaulio likimą. Todėl tokie žmonės vadinami Isra-el – „tiesiai Kūrėjo link“, juk gautos iš Kūrėjo savybės padedami, jie gali pasirinkti ir pasukti ištaisymo link patys bei pasukti pasaulį.
Dėl juose degančios kibirkšties jie stipriai skiriasi netgi savo žemiškuoju charakteriu. Tiktai jiems, turintiems davimo jėgos kibirkštį, yra suteikta valios laisvė. Todėl jie yra pati vidinė pasaulio dalis, nes arčiausiai Šviesos, kuri yra visko centre. Per juos Šviesa gali pasiekti visą sistemą, visus kitus norus, visus žmones, kuriuos matome šiame pasaulyje.
Jie privalo atlikti ištaisymus ir yra atsakingi už pasaulio būseną, už kelią, kuriuo pasaulis juda bendro ištaisymo link. Todėl mums būtinai reikia surinkti visus žmones, kurių taškai širdyje pabudo, ir pasistengti sudaryti iš jų stiprią, vieningą organizaciją. Šį sąjunga vadinsis vidiniu centru, pasaulio širdimi.
Rinkdamiesi kartu ir anuliuodami savo egoizmą, mes artėjame prie Kūrėjo, Šviesos, davimo jėgos. Kita vertus, per mus Šviesos įtaka pasklis visame pasaulyje. Tai ir yra mūsų darbas. Ir visos šios pastangos reikalingos tik tam, kad suteiktume malonumą Aukštesniajai jėgai. Tokiu būdu atskleidžiame Aukštesniąją jėgą ir susilyginame su ja – pasiekiame kūrimo tikslą.
Svarbiausia yra susivienyti tarpusavyje, kad sustiprintume davimo jėgą ir padidintume jos svarbą, taptume kuo artimesni Šviesai, Jos savybei, ir taip pasistūmėtume priekin.

Iš 2012 m. lapkričio 29 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienijimas su įdaru

Trys žmonijos dalys

Pasitikti pasaulį su ugdymo metodika

Klausimas. Kaip galima išsiaiškinti, kad tai Kūrėjas sukelia problemas tarp draugų, jei Jis užslėptas ir mes Jo nematome?
Atsakymas. Nieko nėra, išskyrus Jį. Tuo mes turime tiesiog tikėti ir taip veikti, kol Jis atsiskleis. Tuomet paaiškės, kad taip yra.
Kaip aš veikiu dvasiniame kelyje? Kai siekiu suartėjimo, turiu elgtis taip, tarsi būčiau prieš Kūrėją. Ar tuo tikiu? Ne, netikiu.
Religingi žmonės tiki ir meldžiasi Kūrėjui. Mes taip nesielgiame. Mes bandome atlikti davimo veiksmus, tarsi Kūrėjas būtų mumyse. Kūrėjas – tai davimo savybė ir mes įsivaizduojame, tarsi ji yra mumyse, ir tokiu būdu veikiame.
Taip sukeliame supančios Šviesos poveikį sau tol, kol ji iš tikrųjų atsiskleidžia, įeina į mus ir mumyse pradeda veikti.
Mūsų veiksmai ir vadinami žaidimu, nes žaidžiame taip, tarsi jau būtume Aukštesniajame pasaulyje, kaip vaikas, kuris žaisdamas vaizduoja suaugusįjį ir tokiu būdu įgyja visas jo savybes. O jei jis nežais šito žaidimo, jis netaps suaugusiuoju – taps dideliu vaiku.
Taigi, skirtingai nuo įvairiausių kitų metodikų, mes matome save ne tik savo kitoje būsenoje, bet trokštame ją tuoj pat įgyvendinti. Dėl to negali būti taip, kad šalia manęs egzistuotų kita grupė, o aš nenorėčiau su ja kontaktuoti. Kaip galiu įsivaizduoti ateities pasaulį, kitą savo pakopą, jei nenoriu būti susietas su kita grupe? Argi tai ateitis?!

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesidrovėkite žaisti

Naujasis žaidimas

Draugai, įjunkite Šviesą!

Klausimas. Jeigu neįmanoma net pirščiuko pajudinti be įsakymo iš aukščiau, tai kaip galiu tobulėti, kur mano pasirinkimo laisvė?
Atsakymas. Neturime jokios pasirinkimo laisvės tobulėjimo atžvilgiu. Pasirinkimas tik toks, kad tobulėjimą galime paspartinti. Nereikia gilintis į būsenas, kurias patiri. Kuo daugiau jose kapstysies, tuo labiau atitolinsi savo tobulėjimą.
Vienintelis naudingas veiksmas – kiek tik galima greitinti savo tobulėjimą. Ir tai visiškai nepriklauso nuo būsenų, kurios tau atsiskleidžia, o tik nuo veiksmų siekiant susijungti su kitais.
Taigi mūsų darbas labai paprastas ir, galima sakyti, primityvus. Visa, ko iš tavęs reikalaujama, – kad ir kas su tavimi vyktų, nieko nepaisydamas visą laiką turi siekti susijungimo. Taip dirbdamas atversi naująjį protą, išmintį, pojūčius – vien dėl to, kad atkakliai stengsies judėti ta pačia kryptimi, „kaip į jungą įkinkytas jautis, kaip krovinį tempiantis asilas“.

Iš 2013 m. sausio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė – tapti Žmogumi

Taškas tarp įsibėgėjimo ir šuolio

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Žmogus ateina mokytis, norėdamas sužinoti, suprasti ir pajusti dvasinį pasaulį, bet kol kas nesuvokia, ką iš tiesų reiškia gavimas ar davimas, sau ar kitiems. Jis moka rūpintis tik savimi ir veikti, vadovaudamasis savo noru mėgautis. Visa jo darbo esmė – atlikti veiksmus, kurie pritrauktų grąžinančią į šaltinį Šviesą.
Vienintelis dalykas, apie kurį turime galvoti – kaip atsiverti Šviesai, suteikti Jai galimybę mus veikti ir keisti mūsų savybes. Visą laiką reikia rūpintis tik tuo, kaip pasiekti tokiam poveikiui optimalią būseną: sustiprinti savo ryšius su grupe, mokymąsi, ketinimą, organizuoti viską, kas būtina.
Mūsų užduotis – visas šias sąlygas taip suformuoti, kad mus geriausiai veiktų Šviesa. Šviesa nesikeičia, tai aš turiu nuolat gręžtis į jos įtaką tai viena, tai kita puse: savo mintimis, ketinimais, veiksmais, dirbdamas su knygomis, grupe, savimi, santykiuose su artimais ir tolimais žmonėmis – visur.
Jeigu žmogus nuolatos apie tai galvoja ir ten kreipia visas savo viltis, suprasdamas, kad niekas, išskyrus Šviesos poveikį jam nepadės, tai greitai pasiekia rezultatą. Tai reiškia, kad jis „laukia Kūrėjo šviesos“ tarytum aušros. Jis jaučia, kaip jame keičiasi vertybės, kreipiančios jį davimo ir meilės, perėjimo iš savęs į draugų, grupės, jos vidinės formos supratimo pusę.
Būtent šiose vertybėse jis pradeda matyti savo gyvenimą. Jis jaučia, kad jame glūdi du norai. Vienas – tai vis dar likęs prigimtinis noras gauti. O kitas – tai palaipsniui besivystantis jame alkis, poreikis, vakuumas, kurį jis nori užpildyti savo siekiu susivienyti.
Kai žmogus, Šviesos, sukuriančios jame naują tuščią sritį, padedamas jau jaučia šiuos du norus savyje, jis įgyja tam tikrą kryptį. Pradžioje jame buvo tik bekryptis taškas. Dabar tarp šių vakuumų atsiranda ryšys, nustatantis kryptį „nuo savęs artimo link“, ir šitaip žmogus vystosi.
Svarbiausia nuolatos siekti maksimalaus poveikio Šviesos, optimaliausia, efektyviausia forma grąžinančios į šaltinį.

Iš 2012 m. lapkričio 19 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesos trupinėlis menamame pasaulyje

Davimo srovė

Tokia paprasta mechanika

Klausimas: Vienoje iš pamokų mūsų lektorius pajuokavo, kad esant absoliutaus davimo būsenai, jausimės taip, lyg patirdami vos ne 700 orgazmų vienu metu.
Atsakymas: Kiekvienas įsivaizduoja būsimą pasaulį, rojų savaip. Iš esmės, jis teisus.
Mūsų gyvenime pats didžiausias malonumas – seksualinis, taip rašo knygose. Šis malonumas yra visų malonumų pagrindas būtent tam, kad tęstume giminę, ir dar todėl, kad tai išplaukia iš dvasinio susiliejimo taško (zivug – de – akaa). Todėl mūsų pasaulyje tai yra, iš tikrųjų, pats aštriausias egoistinio noro pojūtis. Todėl žmonės taip plačiai išvystė sekso pramonę ir visa kita.
Dvasiniame lygmenyje šis malonumas daug didesnis, jo negalima palyginti su niekuo.
Nesvarbu, kas žmogų pritraukia prie kabalos, – vieną traukia tas, kitą – kitkas. Iš viršaus tau duoda masalą kaip žuviai, tu griebi jį ir eini pirmyn. To pakanka.
Taigi, jeigu tave būtent „tai“ traukia – pažadame duoti.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. Gruzijos kongreso 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasitenkinimas

Kodėl seksas taip traukia žmones?

Beribio prisipildymo stebuklas

Klausimas: Jau taip ilgai pasaulinė grupė nežmoniškomis pastangomis bando susivienyti. Išeina, jog kiekvienas savyje turi įveikti savo išskirtinumą, anuliuoti save prieš kitus. Ar tai įmanoma? Galbūt dėl to taip sunku ir niekaip nepavyksta susivienyti?
Atsakymas: Mes dirbame keliais lygmenimis.
Kiekvienas žmogus dirba, siekdamas susivienyti su kitais savo fizinės grupės nariais. Juk fiziniai pojūčiai mums kol kas labai svarbūs. Todėl kiekvienas narys grupėje turi siekti vienybės. Dėl to – viskas aišku. Svarbiausia, kad grupėje būtų vienybės siekis.
Kitas lygmuo – vienybė tarp grupių. Kiek aštrės globali ir integrali pasaulio padėtis, tiek jis spaus mus vieną prie kito, jausime, kad mums reikia vienytis prieš šį pasaulį. Vadinasi, visada turime matyti, kokios jėgos padeda ką nors nuveikti.
Pasaulį valdo dvi jėgos – gavimo ir davimo. Davimo jėga – paslėpta, o gavimo – mums aiški. Kas mus motyvuos, koks būsimas atlygis trauks mus pirmyn? – Visa tai reikia išsiaiškinti. Jūs sakote: „Mes stengiamės, bet mums neišeina susivienyti“. Ar iš tikro mes vienijamės? Reikia patikrinti, ar trokštame to, ar tai tik tušti žodžiai.
Kodėl grupės nesivienija? Ar jos jaučia tokį poreikį? Kaip padaryti taip, kad pajaustų? Kai ateina bendra nelaimė, imi jausti poreikį. Arba bendras tikslas, kurį galima pasiekti tik kartu, – tai irgi poreikis. Na, o jeigu nėra nieko, kas stumtų iš galo ar trauktų iš priekio, tai nieko neišeis, vien tuščios kalbos. Todėl reikia žvelgti giliau, ieškoti jėgų, kurios priverstų tai padaryti. Štai kur problema.
Manau, kad viskas išsispręs artimiausiu metu. Dabar mums svarbiausia vis glaudinti kiekvieną grupę. Grupė kol kas nėra bendras pasaulinis kli.
Gerai, kad bandome jungtis, jausti visas grupes. Palaipsniui tai jau vyksta. Šiandien turime tokį tarpusavio kontaktą, kurio negalima palyginti su tuo, koks buvo prieš vienerius, dvejus ar trejus metus. Dabar visas grupes matome ekrane ir jaučiame, kad jos – su mumis. Tai visai kas kita. Jos pačios jaučia būtinybę būti kartu, atsirado būtinybė – stūma iš galo. Grupės supranta, kad kuo glaudžiau jungsimės tarpusavyje, tuo daugiau turėsime galimybių greičiau pasiekti tikslą – jie jau pradeda matyti priekyje tai, kas traukia.
Aš jokiu būdu nemenkinu šių pasiekimų. Atvirkščiai. Bet vis dėl to, svarbiausia kol kas – kiekvienoje grupėje sureguliuoti teisingus tarpusavio santykius. Žinau, kad nukreipę dėmesį į vieną dalyką, prarandame kitur. Padėti viena kitai būtina, bet didžiausias kiekvienos grupės dėmesys turi būti nukreiptas į tai, kad viduje susikurtų teisingas sąlygas dvasiniam vystymuisi. Dvasiniam vystymuisi!
Likęs pasaulis, 99 proc. žmonijos, mus mažiau domina. Kodėl? Baal Sulamas rašo, kad tuo mastu, kokiu mumyse bus juntamos dvasinės savybės, visi kiti žmonės ims jausti, kad mes kažką tokio turime, ir juos trauks tai, jie ims norėti šito. Vadinasi, žmonės panorės jungtis prie mūsų net be jokios reklamos, populiarinimo ir platinimo. Netgi be šito!
Kodėl gi platiname, kam to reikia? Visų pirma tam, kad patys susiorganizuotume – darbas organizuoja. Medžiagos platinimas yra labai rimta paskata organizuotis. Mes tai jaučiame: kartu einame, dalijame, jaučiamės kaip „mes“. Tai viena medalio pusė. Kita – ši veikla visgi pritraukia naujų žmonių, greičiau juos pažadina.
Apskritai, tikrasis platinimas – tai platinimas per mūsų tarpusavio ryšius, per tinklą, kuris visus mus sieja. Jeigu iš viršaus gauname Šviesą, tai Ji ima šviesti. Tada masės pasąmoningai jaučia: „Jie kažką turi. Noriu būti arčiau jų“, – ir nori jungtis prie mūsų. Toks veikimo principas.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. 2-osios pamokos Gruzijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Teoriškai vairuoti neišmoksi

Vienybės link – per dykumą

Vystytis bijant mirties?

Meilė draugams slypi tame, kad nemyliu nė vieno iš jų. Paprasčiausiai noriu kiekvieną jų pajungti sau – tegu jie mane aptarnauja, tegu daro tai, ko pageidauju. Ir apskritai, kam jie man reikalingi? Geriau jų nebūtų.
Toks yra „normalus“ žmogaus požiūris į visus likusius.
Meilė draugams slypi tame, kad man nėra svarbios jų savybės, jų mentalinės ar fizinės problemos arba, atvirkščiai, sėkmė – man tik svarbūs taškai širdyje. Būtent juos aš myliu, o viso kito aš neprivalau mylėti.
Iš principo, nesvarbi net lytis. Būtina atsiriboti, kuo toliau atsitraukti nuo išorinių apraiškų. Tada visi likę faktoriai staiga pradeda papildyti vienas kitą.
Juk taškais širdyje ne papildome vienas kitą – mes juos tiesiog sujungiame, juose tarp mūsų viešpatauja sutarimas. Kai tik sujungiame taškus širdyje, staiga visi mūsų visiškai skirtingi charakteriai, savybės kaip dantratukai pradeda jungtis tarpusavyje. Panašiai priglunda vienas prie kito du sukibę diskai – ir visas mechanizmas pradeda normaliai suktis. Jeigu sujungiame tarpusavyje taškus širdyje, o virš visų kitų savybių pakylame, nekreipdami į jas dėmesio, tai tada idealiai susikabiname tarpusavyje.
Kokiu būdu tai daroma? Aš myliu, gerbiu draugą už jo vienybės siekį, ketinimą susijungti su Kūrėju. Manau, kad tuo jis mane lenkia, yra aukščiau už mane, jis siekia to labiau nei aš. Šitaip matau draugus kaip vadinamąją „didžių žmonių kartą“. Jeigu išaukštinu draugą pagal svarbiausią dalyką, absoliučiai nekreipdamas dėmesio į jokias kitas jo žemiškąsias savybes, tuo pačiu aš priartėju prie jo, „atsistoju“ žemiau jo. Taip mes ir susijungiame.
„Draugų meile“ yra vadinamas būtent susivienijimas į vieną visumą mūsų taškais, nepaisant viso kito. Šiame reikale turime padėti vienas kitam. Aš galiu teikti visokeriopas paslaugas savo grupės draugams, pagelbėti jiems sprendžiant kažkokias žemiškas problemas, bet tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų esame vienos grupės dalys ir stengiamės sujungti mūsų taškus.
Kabala labai griežtai vertina įprastinę tarpusavio pagalbą. Kodėl? Todėl, kad ji iš žmogaus reikalauja ketinimo! Būtina labai aiškiai įvertinti: kam aš tai darau? Tiesiog ne todėl, kad man kažko gaila, nepatogu prieš ką nors, nesinori atrodyti kietaširdžiui ir t. t. Ne, aš vykdau kitą sąlygą – mes tuo pasiekiame vienybės. Ir tik dėl to!

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. kongreso Gruzijoje 2-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?

Tikros meilės artimui paslaptis

Negalima ignoruoti draugo

Klausimas. Kaip tinkamai pasiruošti moterų kongresui?
Atsakymas. Pirmiausia mes turime peržiūrėti medžiagą, susijusią su viskuo, kas priklauso moterų darbui.
Iš esmės mūsų laikais jau nebėra didelio skirtumo tarp vyrų ir moterų darbo, nes vyksta laipsniškas suartėjimas. Matome, kaip moterys visame pasaulyje užima vadovaujančius postus, tampa valstybių vadovėmis, ministrėmis, vadovauja įvairioms įmonėms. Šiandien jos lygiai kaip vyrai dalyvauja visose veiklos sferose.
Nors moteris iš prigimties linkusi į kažką apibrėžto, standartiško, stabilaus, o ne į tokius užsiėmimus, kurie nuolat reikalauja kokių nors staigių pokyčių, atėjo laikas, kai abu norai – vyriškasis ir moteriškasis – suartėja tiek mūsų, tiek dvasiniame pasaulyje. Taip vyksta pagal dvasines šaknis, todėl reikia galvoti, kaip suartinti juos dar labiau. Tuo mes ir užsiimsime kongrese – moterys turi suprasti iškilusį priešais jas tikslą.
Dar niekada moterys nesivienijo. Turėjome įvairių bandymų vienytis grupėse, bendrų kongresų metu, bet tokio dalyko, kad paverstume visų moterų norą vienu moteriškuoju noru, kad sukurtume vieną bendrą moteriškojo noro vaizdą, dar nebuvo.
Taigi pasiruošimas kongresui turėtų būti toks, kad daugiau apie tai galvotume, skaitytume, aiškintumėmės klausimus šia tema, ir visus klausimus bei atsakymus dėtume į interneto tinklalapį.
Svarbiausia būti geros nuotaikos, palaikyti gerą dvasią. Tos, kurios atvyks čia, būtinai pateks į šią atmosferą. Tos, kurios prisijungs virtualiai, turi būti pasirengusios į ją patekti: joms geriausia atsilaisvinti nuo visų savo užsiėmimų ir jaustis taip, tarsi būtų čia, kartu su mumis. Manau, mes suteiksime joms visiško buvimo kongrese pojūtį.

Klausimas: Kodėl Kūrėjas reikalauja iš mūsų laikytis įstatymų, apie kuriuos nieko nežinome?
Atsakymas: Šiandien mes esame materialios prigimties – negyvosios (N), augalinės (A) ir gyvūninės (G) – pakopose. Čia normaliai galime egzistuoti, turime mokslą ir daugybę kitų priemonių.
Tačiau kalbame apie žmogaus pakopos, turinčios dvasinę prigimtį, dėsnius. Jos nežinome ir negalime paveikti. Visgi privalome į ją pakilti, todėl patiriame mus pirmyn stumiančias kančias. Šitaip kančios reiškia aukštesnę pakopą, kuri mumyse šiandien atsiskleidžia – tik neigiama forma.
Gyvūniniu lygmeniu tu gyvenai sotų gyvenimą ir patyrei aukščiausio laipsnio (!+) teigiamų pojūčių. Atrodė, viskas – puiku. Tačiau staiga atsiskleidė priešingybė – didžiulis minusas, kančios. Ką gi daryti? Tu nežinai.
Baal Sulamas aiškina taip: iš istorijos žinome, kad kiekvieną būseną lydi kančios, kad būsena pasirodytų nepakenčiama ir pakiltum į kitą pakopą. Tokiu būdu judame į priekį.
Ir šiandieninės kančios turi pastūmėti į kitą būseną. Nori palaukti? Tuomet kančios neįtikėtinai išaugs. Juk šiuo atveju kalbama apie kokybinį, o ne kiekybinį proveržį. Anksčiau, stokodami maisto, galėjome sugalvoti kokią nors žemės ūkio mašiną, o pritrūkę pinigų malūnui – juos surinkti iš žmonių arba pasiskolinti iš banko, tokiu būdu prisidėdami prie ekonomikos vystymosi. Tačiau šiandien nežinome, ką daryti – čia tu teisus.
Bet ir variantų nebėra – aukščiausieji dėsniai neatsiskleis esamoje pakopoje. Vienintelis kelias – sukurti pusiausvyrą su gamta. Kitaip tariant, privalome tapti integralūs, „apvalūs“. Mums būtina vienybė, lygybė tarp visų – tai, kas priskiriama integralumui. Be to, mums reikalinga lygybė, pusiausvyra su gamta.
Juk kitaip užsimanysime, kad kiekvienas taptų milijardieriumi. Bet ne, nepakanka vien tik sulyginti žmones – dar reikia tarp jų atskleisti tokią bazinio materialiųjų poreikių lygmens lygybę, kad visi drauge, būdami lygūs, susijungtų dėl homogeninio abipusio davimo. Taip atskleisime gamtoje slypinčią pagrindinę Jėgą, iš kurios kyla visos kitos jėgos, visi likę dėsniai.
Tačiau jeigu to nepadarysime, kančios sustiprės ligi pat baisiausių kraštutinumų. Apie tai kalba pranašai, tai dėsnis. Gamta padarys viską, kad mus įpareigotų siekti iš anksto numatyto tikslo.
Klausimas: Vadinasi, iš uragano Amerikoje turime suprasti, kad problema slypi būtent mumyse – tuose, kurie visa tai supranta?
Atsakymas: Mes esame kalti tuo, kad neperduodame žmonėms šios žinios, kad jie dar jos neperpranta ir nesikeičia. Tai mūsų kaltė.
Tiesa, mes „tempiamės“ ir artėjame prie tikslo, o tai mums dar leidžia mokytis ir ruoštis. Kol kas mes dar darome pažangą ir netgi truputį mažiname atotrūkį. Tačiau jeigu pradėsime atsilikti, tai patirsime baisių smūgių.
Be abejo, raktas – mūsų rankose, todėl esame mažiausiai apsaugoti nuo bėdų ir problemų. Visos pasaulio nelaimės – mūsų kaltė. Mes turime suprasti, kad tai – ženklas mums. Jeigu mes nesustabdysime negatyvios tendencijos pasaulyje, bėdos priartės.
Vienintelė priemonė – mūsų susijungimas. Išorinis platinimas – antrinis, svarbiausia – darbas tarp mūsų. Jeigu visi būtume susijungę su teisingu ketinimu, o visi veiksmai būtų skirti medžiagos platinimui pasaulyje, tai būtų geriausias, idealiausias jėgų panaudojimas. Ketinimus – vidun, veiksmus – išorėn. Į tai turime orientuotis kelyje. Kitaip mums bus blogai.

Iš 2012 m. spalio 31d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Netrauk savęs už plaukų

Kelio į Kūrėją žemėlapis

Asilo neapgausi

Klausimas: Kodėl negatyvioji jėga atsiskleidžia pasaulyje taip ryškiai ir visiškai neproporcingai mūsų sužadinamam pozityvumui? O gal mes iš viso nieko nesužadiname?
Atsakymas: Negatyvioji jėga pabunda tam, kad tu pareikalautum atitinkamos pozityviosios jėgos. Be to, ne tam kad neutralizuotum smūgį, o tam, kad padarytum šį smūgį naudingą. Tarytum prašai tėvo, kuris moko tave išminties, nenutraukti nemalonios procedūros, o padaryti ją iki galo efektyvią. Tu išties nori įgyti naują supratimą ir pagerinti savo savybes. Tu nesusitapatini su smūgį patiriančiu egoizmu. Atvirkščiai, atsiskiri nuo jo ir pripažįsti: „Jis nusipelnė šios pylos, tik tegul ji būna jam naudinga, tegu pakeičia jį.“
Tada vietoj kartėlio ir skausmo staiga pajunti saldumą. Juk negatyvumas atnešė tau ne šiaip smūgį, – jis padėjo tau atsiskirti nuo savo egoistinio noro, pakilti aukščiau jo ir suprasti, kad būtent tokia schema ir buvo naudinga. Kitaip nebūtum galėjęs atsiskirti nuo egoizmo.
Vadinasi, mūsų darbas yra paprašyti jėgų pakilti aukščiau egoizmo – ne dėl to, kad nenorime patirti jo teikiamų vargų, o dėl to, kad norime susitapatinti su Kūrėju. Mes prašome leisti įžvelgti blogį gaunančiajame nore, pajusti jam skirtą smūgį – kad nenorėtume bendrauti su juo, bet norėtume pakilti nuo jo prie duodančiojo noro. Vėlgi, ne todėl, kad ten rasime taiką ir ramybę, o todėl, kad ten galėsime būti duodančiaisiais.
Čia slypi principinė, labai delikati analizė – būtent ta, kuri atskleidžia machsomo sąlygas. Ir mes artėjame prie to…

Iš 2012 m. spalio 30 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakilti virš egoizmo?

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Ir kančios pavirs malonumais…