Klausimas. Kodėl dingsta noras, liepsna širdyje, kuri buvo juntama anksčiau? Kaip tą norą palaikyti? Kaip išlaikyti savo siekį atskleisti Aukštesniąją jėgą, nepaisant to, kad mes jos nejaučiame?
Atsakymas. Kūrėjas mums duoda pradinį siekį, pastūmėdamas pirmyn įvairiausiais gyvenimo nemalonumais, tuštumos pajautimu ir viliodamas tiesos, prasmės atvėrimo laukimu. Vis dėlto toliau mes turime žengti patys. Pradinis pastūmėjimas iš užpakalio ir viliojimas iš priekio – tai laikina, nesitikėkite, kad būsite raginami taip visą laiką.
Jūs patys turite ugdyti savyje šią trauką pirmyn, o ji gali kilti tik iš aplinkos. Būtinai turite kurti savo grupę, savo aplinką, kad ši jus judintų, trauktų pirmyn, kurstytų, kad jūs matytumėte draugus, kuriems sekasi veržtis pirmyn labiau nei jums, kad pavydėtumėte jiems, kad jie perteiktų jums tikslo svarbą ir jūs jaustumėte jų paramą.
Tam, kad jie darytų jums įspūdį, turite jaustis mažesni palyginti su jais. Jeigu laikysite juos dideliais, tai netgi silpnas tikslo siekis, kurį juose įžvelgsite, pasirodys stiprus.
Tuo remiasi visi Rabašo straipsniai apie grupę. Kūrėjas suteikia mums tik pirminį impulsą: neigiamą jėgą, stumiančią į nugarą, nedidelę jėgą, traukiančią į priekį, be to, tik tam tikram laikotarpiui. O vėliau Jis pradeda teikti mums vis didesnį egoizmą, stabdančią jėgą tam, kad mes, remdamiesi ja, ugdytume savo pačių trauką Jo link. Šią trauką galima perimti tik iš aplinkos.
Taigi, jeigu rimtai tuo užsiimsime, būtinai pasieksime tikslą, bet tai – pats svarbiausias dalykas, tai mūsų tobulėjimo garantija. Turime pasistengti susivienyti taip, kad pradėtume jausti kitą būseną. Ji – priešais mus; tai mūsų kitas žingsnis. Ženkime jį drauge, ir viskas pavyks. Kaip dainavo rusų bardas Bulatas Okudžava, „susikibkime rankomis, draugai, kad neprapultume pavieniui.“

Iš 2012 m. gruodžio 2 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Greitoji pagalba sužeistajam kelyje

Kas svarbiau?

Trečioji pamoka Novosibirsko kongrese

Klausimas: Sakykime, mane kažkas įžeidė. Aš kreipiuosi į Kūrėją, prašau meilės ir pro meilės prizmę bandau pažvelgti į skriaudėją: jis didis, tai manyje pasireiškia mano neištaisytos savybės. Ar verta kalbėti apie tai su skriaudėju?
Atsakymas: Skriaudėjas niekuo dėtas. Prieš jus – Kūrėjas, kuris taip pasireiškia. Bet čia nekalbama apie visų skriaudų atleidimą.
Jei nusprendėte sureaguoti į tokį Kūrėjo poveikį, pirmiausia siekdami susivienyti su Juo, tai galite apsiginti ir atsakyti skriaudėjui.
Bet, visų pirma, pabandykite pamatyti kontaktą su Kūrėju, pamatyti skriaudėjuje ir bet kuriame kitame objekte ar situacijoje Kūrėjo pasireiškimą. Tačiau tai nereiškia, kad privaloma atleisti. Ne! Galiausiai, turite užmegzti su skriaudėju tokius santykius, kaip ir jis su jumis – nukreiptus prieš savo ir prieš jo egoizmą.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. trečiosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsikratyti užuominų

Sunkus darbas

Kaip pateisinti Kūrėją?

Pirmoji pamoka, Novosibirsko kongresas

Klausimas: Kodėl, jei žmogui duodi daugiau to, ką jis turėtų kitam perduoti, jis pasilieka tai sau ir nenori perduoti? Sakykime, žmogus paprašė manęs pagalbos. Man nesunku, aš dėl to neturiu jokios materialinės naudos. Aš padedu jam, nes jaučiu, kad pakylu dvasiškai. Bet man norisi, kad tas žmogus irgi taptų geresnis.
Atsakymas: Nesuprantu tokio reikalavimo. Tokio pas mus nėra.
Turime galvoti, kad padėdami žmogui artėjame prie Aukštesniosios jėgos, tampame panašūs į ją, kitaip tariant, duodamas kitam, aš gaunu galimybę susitapatinti su Kūrėju iki tokios būsenos, kol pajusiu pirmąją panašumo į Jį pakopą.
Dėl to reikia pridėti tam tikrą kiekį pastangų, veiksmų. Jie kaupiasi – tai akumuliuojantis procesas. Pagal akumuliacijos dydį aš pradedu jausti priešingumą: noriu, nenoriu; manyje tuo pačiu metu daugėja įvairiausių abejonių, kritikos ir taip toliau. Bet jei aš einu pirmyn teisingai ir suprantu, kad visa tai reikalinga, kad pagerintų manyje mano pastangų padėti, duoti kokybę – tada nieko ir nereikalauju.
O kam reikalauti? Man mano noras jau įgyvendintas. Apdovanojimas – tai Kūrėjo atskleidimas, savęs atskleidimas aukštesniame lygyje. Turiu tiesiog būti dėkingas žmogui, kuris suteikia man galimybę tokiu būdu veikti.
Tokį požiūrį kultivuojame grupėje, nes iš grupės galiu gauti jėgų, kad taip veikčiau, galiu gauti teisingą atsaką. Jei net vėliau šio žmogaus neapkęsiu, žiūrėsiu į jį kritiškai, – tai irgi gerai. Šiandien aš taip jį vertinsiu, rytoj jis mane ir taip toliau. Kitaip tariant, mes verdame visi kartu tuose pačiuose jausmuose: duoti-gauti, gauti-duoti.
Bet reikalauti nereikia. Jis juk padarė jums paslaugą, pasitarnavo jums objektu, kurio padedamas tapote panašesnis į Kūrėją, savo būsimą pakopą.
Viskas, ko reikia reikalauti iš draugų grupėje – laikytis grupės įstatų: ateiti, mokytis, valyti patalpas, platinti. Įstatų vykdymas – kitas reikalas.
O kitais atvejais turiu žiūrėti į kitą ne kaip į žmogų, kuris privalo pildyti tai, ką visi nutarėme, kad palaikytume mūsų konstrukcijas, o kaip į sielą, su kuria aš komunikuoju, kad abu atskleistume davimo ir gavimo savybę, savo Aukštesnįjį pasaulį. Man negalima ignoruoti draugo. Turime suprasti, kad viską, ką Kūrėjas rodo drauguose, matome Jo valia.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. pirmosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus, ieškantis brolių

Paprastas atskleidimo dėsnis

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Visose grupėse nuolat kyla problemų: atsiranda žmonių, prieštaraujančių tam, kas vyksta, ir manančių, kad reikia tobulėti kitokiais būdais. Kai kurie taip elgiasi todėl, kad iš prigimties yra „altruistai“ arba filosofai ir neina tikru išsitaisymo keliu, neturi taško širdyje. Jie ateina ir pradeda kurti savo tvarką, manydami, kad viską reikia daryti atvirkščiai. Juk tai, savaime aišku, prieštarauja jų egoistinei prigimčiai.
Būna įvairių atvejų, kai žmogus tai daro, nes jam patinka valdyti ir jis negali susilaikyti, kol sukaupia truputį žinių ir supranta metodiką. O tam kartais prireikia ne vienerių, kartais 15–20 metų. Tada žmogus nebegali įdėti jam priklausančios „pusės monetos“, pusės darbo, kad likusią pusę atliktų Kūrėjas. Žmogus mano, kad sugebės pats įvykdyti revoliuciją savo gyvenime.
Tai kvailas pasitikėjimas savimi, bet dažnai iš karto nepastebimas, nes žmogus šiame pasaulyje viską daro, remdamasis savo žemiškuoju protu ir pojūčiais. Bet jeigu jis su tuo pačiu protu ir jausmais pradeda dvasinį darbą, tai toks būdas yra visiškai naivus ir vaikiškas. Žmogus bando dirbti su priešingomis jam sistemomis, nuo kurių yra visiškai atskirtas, netgi nežino, kokia forma joms priešingas.
O jeigu šalia viso to dar pradeda ir didžiuotis, tai deja, tuo daro žalą ne tik sau, bet ir kitiems. O galiausiai, tai grįžta jam bumerangu ir smogia arba šiame gyvenime, jeigu žmogus dar gyvena, arba kituose gyvenimuose.
Žmogus turi atsižvelgti į tai, kad visa jo aplinkai padaryta žala daug kartų padidėjusi sugrįš jam! Todėl grupė turi apsisaugoti nuo tokių žmonių, kai tik išryškėja tokie trūkumai. Paprastai taip nutinka, kai grupėje nėra stiprios vadovybės, arba ji dėl kažkokių priežasčių nenori dalytis informacija su kitomis grupėmis, todėl kiti nežino, kas joje vyksta ir negali jai padėti, sustiprinti jos.
Tokie žmonės, turėdami stiprų egoizmą ir naiviai manydami, kad būtent jie žino, ką reikia daryti, pradeda „gręžti“ skylę bendros valties dugne, stumdami į pavojų visą grupę. Tai gali komplikuoti tobulėjimo procesą.
Todėl visos grupės privalo visiškai atvirai dalytis tarpusavyje tuo, kas vyksta kiekvienoje grupėje. Viskas turi būti žinoma, kaip vienoje bendroje šeimoje, viename organizme. Mums reikia organizuoti komisiją, ideologiškai vadovausiančią visoms grupėms kaip vienai. Ši komisija turi būti auksčiau visų vietinių grupių ir visada žinoti, kas vyksta kiekvienoje grupėje, ir galėtų priimti sprendimus, ką ir kaip daryti pagal mūsų kriterijus bet kokioje grupėje.

Iš 2012 m. spalio 28 d. pokalbio „Apie grupę“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkus darbas

Aplinka − aukštumoje

Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Klausimas: Kaip aš galiu duoti Kūrėjui, jei neturiu ką Jam duoti?
Atsakymas: Ką turi kūdikis, ką galėtų duoti motinai? Bet pažiūrėkite, kiek džiaugsmo, kokį pripildymą jis jei suteikia! Jei įsivaizduosime, kad Kūrėjas mumis rūpinasi su begaline, absoliučia ir tobula meile, tai ką mes galime suteikti Jam? Nors kažkokį atsakymą, nedrąsią šypseną. Juk jei Jis mus myli, tai nesvarbu, kokius žingsnius žengsime, kad Jį pasitiktume, – Jam jau bus malonu. Tačiau, ką reiškia „pasitinkant Jį“?
Yra tik vienas tikslas: suteikti Kūrėjui malonumą, o tai įmanoma tik duodant ir šitaip susitapatinant su Juo.
Ko nori motina iš kūdikio? Ji nori jausti jo kaip mažo žmogaus reakcijas: šypseną, atsaką. Tai jai – malonumas. Motina nori pamatyti kūdikyje pasireiškiančias žmogaus savybes, augimo ženklus. Ir mums reikia mokytis iš šio pavyzdžio. Tai yra būtent tai, ko iš mūsų nori Kūrėjas, tuo suteiksime Jam malonumą.

Iš 2012 m. spalio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Noriu pamatyti duodantį save

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Kartais būna tokios būsenos, kai žmogui nieko nesinori. Jo netraukia niekas: nei draugų vienybė, nei kabalos tekstų supratimas, nei jausmas, nei ryšys su kažkuo svarbiu. Jis negalvoja apie tuos vidinius žingsnius, kuriuos turi žengti dienos metu – būdamas grupėje, darbe. Jis tarsi miręs. Ne, jis nesijaučia miręs – apskritai nejaučia savęs, miega.
Ko tokiu atveju žmogus gali prašyti? Dviejų dalykų:
– kad būtų truputį arčiau grupės. Tuomet „srovės“, einančios per draugus, tekės ir jame, purtydamos ir audrindamos jį;
– pradinio noro būti Šviesos įtakoje – tegul daro poveikį ir grąžina į gyvenimą.
Taigi, jei neturiu sąmoningo reikalavimo, kilusio dėl troškimų arba įkvėpimo, tai man reikalingi šie du faktoriai. Vienas iš jų veikia iš indo pusės, o kitas – iš Šviesos pusės.
Pirma, aš noriu būti susijęs su draugais, kad per mane tekėtų viskas, kas teka per juos. Čia svarbiausia, kas vadinama „būti užsiėmusiam“.  Aš ateinu, sėduosi ir įsiklausau į tai, kas vyksta – tik įsiklausau dvasiniu lygmeniu, atverdamas savo vidines užtvaras srovėms, trykštančioms grupėje.
O antra, aš leidžiu Šviesai veikti mane, tekėti per mane, užpildyti ir pabudinti gyvenimui.

Iš 2012 m. spalio 23 d. pamokos pagal „Zohar“ knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kvietėte dvasinę greitąją?

„Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje

Klausimas. Ar gali knyga „Zohar“ padėti man įsisąmoninti blogį?
Atsakymas. „Zohar“ labiau nei visi kiti pirminiai šaltiniai gali žmogui suteikti priemonę blogiui pajausti. Mes žengiame keliu, vedančiu į Šviesą, Kūrėją, į davimo jėgą, kuri vienintelė viešpatauja ir aktyviai veikia tikrovėje, juk noras mėgautis nepajudės, jeigu jo neveiks davimo jėga, Šviesos jėga.
Vadinasi, be kabalos knygų, ypač be knygos „Zohar“, mes neatskleistume savo tobulėjimo šaltinio, o tiesiog suktume gyvenimo šiame pasaulyje ratus. Juk ta pati Šviesa, jeigu mes jos nepažadiname, veikia mus apsupdama ratais, tolygiai artėdama iš visų pusių, ir tuomet išeina, kad visi panyra į įvairias problemas bei kančias.
O kas yra problemos ir kančios? Tai mūsų priešingybės tai pačiai Šviesai jautimas. Mes nežinome, kas yra Šviesa, bet jaučiamės blogai. Dėl ko? Mums tai nežinoma.
Tarkime, mažam vaikui šalta. Jis visas dreba, verkia ir nežino, ką daryti. Greta yra durys į šiltą kambarį, bet vaikas nežino, kad reikia ten įeiti. Jis verks, šauks, tačiau savo blogų pojūčių negalės susieti su šalčiu. Jis nesupranta, kad jam blogai dėl šalčio, ir nežino, kad jeigu įeis pro duris į gretimą kambarį, jam bus šilta ir gera. Jis tiesiog reaguoja į savo vidinę būseną be priežasties ir be pasekmių. Taip reaguoja paprastas noras mėgautis.
Vis dėlto, jeigu šis noras pradeda kurti sau galvą, tuomet žmogus supranta, iš kur ir kodėl tai kyla, kaip galima išsigelbėti, kokius veiksmus reikia atlikti norint pabėgti nuo blogos būsenos. Tai jau yra galva (roš). Kaip ji atsiranda? Dėl to, kad Šviesa visokiausiais veiksmais suformavo žmoguje šį aparatą. Juk nore mėgautis to nėra.
Taip palaipsniui mes judame gėrio link. Yra tokio išsivystymo lygio žmonių, kurie, kai jiems yra blogai, rėkia. Yra tokių, kurie stengiasi kaip nors pasprukti, bet dar nežino teisingos krypties. Yra tokie, kurie pabėga. O kai kurie supranta, kad nereikia bėgti, kad jeigu čia, savo vietoje, dabar įtrauksime į save Šviesą, kuri atsklinda ir verčia jausti blogį, tai tą blogį paversime gėriu. Ir apskritai nėra kur bėgti. Tuomet žmonės įveikia savo būseną, pakyla virš jos ir toje pačioje vietoje atskleidžia Šviesą. Viskas priklauso nuo išsivystymo.

Iš 2012 m. lapkričio 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar” atskleidžia aukštesnįjį pasaulį

Kas slypi kabalistų tekstuose

Šviesa ieško suvienytos širdies

Praeina daug laiko, kol žmogus pagaliau ima ne tik girdėti, bet ir jausti, iš vidaus atsiliepia į palaikymo, pagalbos būtinybę. Tai ne tokia pagalba, prie kokios žmogus yra pripratęs mūsų pasaulyje, kai jis ką nors daro, o kiti jam gali padėti.
Reikalas tas, kad palaikymas ir pagalba, kurią žmogus gauna grupėje, jam yra visiškai būtina. Juk jis trokštamą tikslą pasiekia ne šiaip su draugų pagalba – o betarpiškai juose. Tai atrodo truputį kitaip nei mes įsivaizduojame.
Grupė – tai ta viena siela, kurią turime įgyti iš vidaus. Tada suprasime, kodėl Kūrėjas suvedė mus visus kartu, kiekvieną su ypatingomis vidinėmis ir išorinėmis savybėmis. Visa tai paskaičiuota ir kyla iš informacinių genų (rešimot), kurie atsiskleidžia tokia seka ir jungiasi kartu, kad būtent savo jungimusi išsitaisytų.
Kitaip neįmanoma, ištaisymas yra būtent tarpusavio susijungime. Todėl vis labiau ir labiau atsiskleidžia ta galutinė sistema, kuri jau buvo nuo pat pradžių, o mes atsiduriame vienoje iš jos atskleidimo plokštumų. Todėl į draugus reikia žiūrėti kaip į absoliučiai būtinas dalis, be kurių neįmanoma susijungti mums numatytu būdu. O jeigu ne, tai su laiku paaiškės, jog kuris nors atsiskiria – kiekvienas taip, kaip jam lemta.
Kol man dovanojama tokia galimybė, prašau, ieškau brolių ir turiu su jais vienytis. O kai imu jungtis prie jų, tai matau, koks tai sudėtingas darbas. Toks sudėtingas, kad man jis atsiskleidžia kaip „Egipto tremtis“, vergavimas egoizmui. Tačiau tremtimi tai laikoma tik to atžvilgiu, kuris nori būti sąjungoje su kitais, ir tada jis susiduria su jėgomis, kurios susijungimui priešinasi.
Tai ir yra tremties jėgos, juk jos mums trukdo atsisakyti savęs, susijungti, pasiekti meilės, bendro dalyvavimo, savęs anuliavimo – visko, ką laikome išsivadavimu. Jeigu žmogus pasiruošęs taip dirbti – tai vadinama Juozapo, dešimtyje sfirų esančios viduriniosios linijos būsena. Šitas darbas vykdomas tikėjimu aukščiau žinojimo – sfiroje Jesod, o ne Malchut. Kai žmogus imasi tokio darbo, jaučia trukdžius, kurie duodami kaip pagalba kovoje su jo egoizmu.
Tada jam atsiskleidžia darbas dešiniojoje ir kairiojoje linijose, kol galiausiai pasiekia viduriniąją liniją. Visa tai yra viename bendrame siekyje, kurį privalome įgyvendinti.

Iš 2012 m. spalio 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

„Savųjų brolių ieškau“…

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Klausimas. Ką daryti, jeigu pastangų rezultatas yra neigiamas? Pavyzdžiui, rinkimus Amerikoje laimi ne pats draugiškiausias Izraeliui prezidentas. Arba namuose žmona nenuolaidžiauja. Kodėl Kūrėjas nepastumia mūsų pirmyn geruoju keliu?
Atsakymas. O kodėl tu manai, kad šis kelias nėra geras? Taip, mūsų laukia ketveri labai sudėtingi metai – pažadu. Izraelis nebegaus iš JAV finansinės ir karinės pagalbos, o su kaimynais kils vis naujų problemų. Ir politikai čia niekuo dėti – viskas kyla iš Kūrėjo. Bet tai pasireiškia per tam tikrą valstybę.
Pavyzdžiui, ar gali Turkija ar Egiptas, apskritai bet kuri valstybė, veikti be JAV leidimo? Argi neaišku, iš kur vėjas pučia? Galiausiai visi žiūri į viršų, į Ameriką: leidžia ji ar neleidžia daryti kažką prieš Izraelį? Ir jeigu leidžia – tai daro.
Taip viskas ir vyks. Kodėl?
Kūrėjas tarė Mozei: „Eikime pas Faraoną, nes Aš sukietinau jo širdį.“ Kad ir kiek melstumėmės, kad ir kiek šauktume, kad ir kokias nuostabias pastangas dėtume kelyje į galutinį išsitaisymą, kol neatsivers visas indas, visa taurė, mūsų laukia vis sunkesnės, aštresnės, problemiškesnės ir grėsmingesnės būsenos.
O aš savo ruožtu turiu siekti gėrio, veikti ir vesti visą pasaulį ta linkme, padėdamas visiems, pastūmėdamas visus geresnių įvykių vystymosi link ir melsdamasis už tai, kad eitume gėrio keliu. O jeigu atsiskleidžia sunkūs dalykai, vadinasi, aš dar nepridėjau visų savo pastangų.
Klausimas. Bet aš nenoriu šių sunkių dalykų, šių „Egipto bausmių“…
Atsakymas. Gerai. Tada paprašyk kaip reikiant, padirbėk su tuo stipriai, kiek tik turi jėgų. Tada dešimt bausmių pajausi kitaip – ir blogąjį angelą paversi geru.
Klausimas. Bet argi mes nepakankamai stengiamės, kad patys lemtumėme trukmę?
Atsakymas. Ne. Tu nežinai, kokį norą, kokį poreikį turi atskleisti. Sakykime, privalai išreikšti 10 kg noro tam, kad tavyje atsiskleistų davimo savybė. Šiandien tavo šios savybės siekis sudaro 1 kg, o 9 kg noro nukreipti į savęs tenkinimą – mėgaujiesi saugumo jausmu, skaniais valgiais, pasilinksminimais, jaukumu ir t. t. O galiausiai turi pasiekti tokią būseną, kai visi 10 kg būtų skirti vien davimui, kai tau asmeniškai nieko nereikia ir net kančios nebaisios – tu jų nejauti, nes esi pasinėręs į davimą. Koks skirtumas, kas tau atsitiks, jeigu tau rūpi tik davimas?
Prie šito dar nepriėjai, tiesa? Taurė dar nepripildyta.
Klausimas. Ir vis tik noriu žinoti, kada tai įvyks. Noriu, kad jau šios pamokos pabaigoje visa tikrovė pasikeistų ir mes išvystume naują pasaulį, kuriame karaliauja harmonija, kuriame viskas yra gerai.
Atsakymas. Tai priklauso nuo tavęs. Juk „tikrovė“ – tai tavo pojūčiai. Pakeisk savo savybes ir staiga atskleisi, kad visas pasaulis – tai Begalybė, kurioje viskas ištaisyta, viskas nuostabu. Tada buvę priešai atsiųs tau rožių vietoje raketų. O po to dar paskambins, kad įsitikintų: „Brangus drauge, ar gavai šiandien mūsų dovaną?“
To paaiškinti neįmanoma, nes tu dar neparengei atitinkamų norų. Kai parengsi juos, kai sieksi davimo visu 10 kg stiprumu, tuose noruose pamatysi, kas yra tikrasis išsivadavimas. Kaip rašo Baal Sulamas straipsnyje „Tai – apie Jehudą“, išsivadavimą turi apibrėžti pats sau. Sakykime, šiandien „išsivadavimas“ tau reiškia stebėti futbolo rungtynes su alaus buteliu nuo ryto iki vakaro, kad tik mylima komanda laimėtų, ir daugiau nieko. O rytoj turi pakeisti visą save iš vidaus.
Noro parengimas nėra paprastas jo padidinimas nuo vieno kilogramo iki dešimties. Būdamas tremtyje, pradedi suprasti, kas yra nepriklausomybė ir išsivadavimas, kaip pakilti virš savęs ir pirmiausiai matyti kitų žmonių norus, kad būtent jų norų realizavimas teiktų tau malonumą. Tavo pojūčiai keičiasi, keiti save į priešingybę. Jeigu šiandien visas tavo pasaulio vaizdas susideda iš tavo paties svarbumo, tavo pranašumo kitų atžvilgiu, tai rytoj tie patys jutikliai pradeda veikti priešingai. Tai ne šiaip sau inversija iš balta į juoda, iš negatyvo į pozityvą, tai kokybinė priešingybė visomis kryptimis.
Tu klausi, kaip sukelti permainas pasaulyje. „Pasaulis“ – tai tavo suvokimas. Būtent jį ir reikia pakeisti. Mes ir stengiamės tai padaryti. Kai pasikeis suvokimas, pamatysi, kad Kūrėjas, Šchina, pripildo visą pasaulį.
Kas dėl „išorinių požymių“, tai jie veikia mus, nes esame dar neištaisyti. Norėjai Romnio, o gavai Obamą, na ir koks čia santykis su Kūrėju? Kol neišsitaisėme, kol negimėme dvasiškai, nieko kito ir nebus. Principas „eime pas Faraoną, nes Aš sukietinau jo širdį“ veikia visą tremties laikotarpį. Kitaip ir būti negali.
Vis dėlto reikia teisingai priimti tai, kas vyksta, ir tęsti kelionę toliau. Juk tai ir yra gebėjimo išsitaisyti požymis. Tai gero, teisingo judėjimo pirmyn ženklas.
Taigi vienas iš dviejų: arba ieškai lengvo gyvenimo, arba priemonių išsitaisyti. Ir jeigu tau galioja pirmasis variantas, turi moterišką, o ne vyrišką norą. Ne apie tokį požiūrį kalbame.

Iš 2012 m. lapkričio mėn. 11 d. pamokos pagal knygos „Išminties vaisiai“ įvadą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko trūksta Izraelio tautai?

Suvokimo dekoderis

Bėgimas iš savęs – į kitą

Klausimas: Ar nuolatos treniruojantis meilė artimui gali tapti įpročiu?
Atsakymas: Viskas priklauso nuo apibrėžimo – ką laikysime meile artimui? Jeigu už ją gerai mokėtų, tai kodėl gi ne? Už atlygį aš pasiruošęs ir padirbėti. Aš netgi galiu rūpintis artimais savanoriškai, jeigu turėsiu iš to naudos, nebūtinai finansinės, o kokios nors kitokios, pavyzdžiui, būsiu gerbiamas. Veikia ir savigarba: tegul apie mano „gerumą“ niekas nežino – tokios rūšies kuklumas gali pažadinti dar didesni išdidumą.
Reikia atsiminti: tikroji analizė vyksta, padedant grąžinančiai į šaltinį Šviesai. Jeigu imsiu veikti savo nuožiūra, man atsivers tūkstančiai galimybių nuklysti.
Savo laiku Abraomas kai kuriems savo mokiniams padalino tokias dovanas: „Jeigu norite – prašau, skleiskite meilę be grąžinančios į šaltinį Šviesos. Būkite geručiai, gerai elkitės vienas su kitu. Iki pasimatymo“. Tačiau tikrąją gailestingumo savybę (hesed) iš dvasinių sfirų gali priimti tik maža grupė, kurią Abraomas ir pasiėmė kartu.
Turime suprasti, kad jei jau žengti pirmyn, tai ne patiems ir ne savo nuožiūra. Būtent grąžinanti į šaltinį Šviesa turi vėl ir vėl parodyti kelią. Žengiu žingsnį pirmyn tik tada, kai ji (Šviesa) nurodo man kelią – nušviečia arba, atvirkščiai, užtemdo jį. Tai jau nesvarbu. Svarbiausia neveikti vienam, vadovaujantis savo logika.
Klausimas: Galbūt ne vieni, o kartu, grupėje, galime „pamėgti“ rūpintis draugais?
Atsakymas: Teisingoje grupėje – niekada. Atvirkščiai, pamatysite, kad po kiekvieno pakilimo ateina dar didesnis nuopuolis. Koks ten įprotis, kelyje tavęs laukia toks blaškymas, jog dėl vykstančių sukrėtimų pamirši vakarykštę dieną…

Iš 2012 m. spalio 10 d. pamokos pagal knygą „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Tikslus nusitaikymas

Persikelti į savo artimąjį