Klausimas. Pasakyta: „Kas prašo už draugą, tas gauna pirmas.“ Bet žinodamas tai iš anksto, aš užuot siekdamas davimo grimztu į totalų, absoliutų egoizmą…
Atsakymas. Žinoma, kol kas tu pasistūmėji pirmyn egoistiškai ir tavo egoizmas auga. Drauge tu matai, kaip kiekvieną kartą vis labiau apsunkinama Faraono širdis. Ir tai geras ženklas.
Klausimas. Kaip neapykantą paversti meile, o ne savęs slopinimu?
Atsakymas. Be neapykantos ir pavydo nesukursime meilės. Galiausiai visi neigiami jausmai pavirs meile… Ir visi jie tau reikalingi. O kaip kitaip subrandinsime meilę? Ant kokio pagrindo įtvirtinsime? Meilė įsiviešpatauja, mums pakylant aukščiau egoizmo, gavimo indų, kai kitus žmones suvokiame kaip savus.
Savęs atsižadėjimas nereiškia, kad viskas panaikinama. Neapykanta (sina) niekada nedingsta, ji išlieka visa savo galia ir būtent aukščiau jos tu iškeli meilę. Visą šį „Sinajaus kalną“ tu tarsi padengi „kremu“ ir gauni „pyragą“ – „šventumo viršūnę“.
Taigi atstumas tarp Kūrėjo ir kūrinio nedingsta – antraip ir kūrinio nebūtų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Visas pasaulis – po vienu skėčiu

Persikelti į savo artimąjį

Teisingų tarpusavio santykių grupėje sukūrimas – svarbiausias dalykas, kurį turime atlikti. Kabala – pats praktiškiausias mokslas. Kitais mokslais galime naudotis net nesuprasdami. Pavyzdžiui, įsėdu į automobilį, man rodo ką pasukti, ką paspausti – ir pirmyn.
Praktiškai, taip yra visur: pakanka trupinėlio žinių, norint naudotis vienais ar kitais mokslo pasiekimais. Kartais nereikia nieko, išskyrus elementarius gebėjimus: tarkime, įlipti ir atsisėsti – traukinys ar lėktuvas nugabens į pasirinktą vietą, nors aš nežinau, kaip jie tai daro. Aš keliauju, valgau, geriu, dalyvauju įvairiuose renginiuose, visiškai nesuprasdamas techninės bazės, tarytum naujagimis, kurį nešioja ant rankų ar vežioja vežimėlyje.
Tačiau dvasiniame pasaulyje yra kitaip. Ten galiu naudotis vienais ar kitais dalykais tik tiek, kiek juos pažįstu ir suprantu. Ko nepažinau, neatskleidžiau – ne mano valdžioje. Negaliu paprasčiausiai įsėsti į tam tikrą dvasinį vežimą ir važiuoti. Ne, man reikia žinoti, kas esu, koks vežimas, kaip jis juda, kaip jį valdyti, iš kur ir į kur juo važiuoti, kokios pradinio ir galutinio kelionės punkto savybės ir t. t.
Turiu suprasti kas vyksta, būti padėties šeimininkas, kontroliuoti ją, o ne tik maigyti mygtukus. Tik tinkamai pasiruošęs realizacijai ir sugebėdamas visiškai teisingai ją atlikti, aiškiai ir giliai nusimanydamas apie detales, galiu padaryti tam tikrą dvasinį veiksmą. Kitaip manęs tiesiog nėra dvasiniame pasaulyje.
Todėl reikia nedelsiant paklausti savęs: kokios priemonės man padės atskleisti, pažinti, suprasti dvasinę tikrovę ir išmokti ją valdyti? Kabalistai aiškina, kad mūsų pasaulyje yra visa reikalinga bazė. Mūsų pasaulis šimtu procentu parengtas tam, kad jame išmokčiau elgtis su dvasiniu pasauliu, gyventi dvasiniame pasaulyje ir visiškai jį kontroliuoti.
Būdamas mūsų pasaulyje, aš studijuoju aukštesnįjį. Pagrindinė priemonė – meilės pratimai. Tai galima vadinti vienijimosi, nuolaidumo praktika, bet iš tikro kalbama apie meilę.
Kodėl? Todėl, kad nuo jos viskas ir priklauso. Dabar myliu save, savo egoistinį norą. Jį tenkindamas mėgaujuosi. Tokį mane padarė Kūrėjas, pasitenkinimo jausmą įkėlęs į savanaudišką malonumą. Tuo tarpu meilė artimui reiškia, kad malonumą iš savęs perkeliu į artimą – ir mėgaujuosi tuo. Lygiai kaip motina mėgaujasi kiekvienu šaukšteliu maisto, kurį pavyksta sumaitinti mažyliui…

Iš 2012 m. spalio 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Gyvenimo formulė

Remiantis mokslu, o ne koncepcijomis

Žinok, jei judėsi pirmyn vienas – niekada neturėsi jėgų. Kelias, kurį galima būtų nueiti per metus, tau truks 15 metų. Ir galiausiai nepasieksi jokio rezultato, išskyrus suvokimą, kad tau reikalinga grupė.
O jei teisingai dirbu su grupe, tai visada, kai pradėsiu kristi, ji pažadins mane. Ir net nebūtinai aiškiais, fiziniais metodais – tai ateis iš aukščiau, kaip vidinis prabudimas. Juk aš susijungiau su grupe. Tuo metu, kol galiu, aš visą laiką galvoju apie ją: kaip mums susijungti, kur joje mano tiksli vieta, į kurią įsitraukiu kaip į dėlionę. Noriu pajusti savąją vietą šioje dėlionėje ir visą laiką apie tai galvoju – vien apie susijungimą. Juk būtent su šia vieta aš sieju savo ateitį, Kūrėjo, kuris mus sujungs, atskleidimą.
Jeigu aš nuolatos stengiuosi, tai negali būti, kad nukrisčiau ir likčiau visiškai be jėgų. Draugai man padės.
Įsivaizduokite, kad aš tarsi mechanizmo elementas, detalė, įtraukta į į sistemą. Aš nuolatos veikiu šią sistemą spinduliuodamas jėgą, norą susijungti, pabudindamas kitus. Ir kažkurią akimirką aš mirštu – šiame elemente staiga išauga egoizmas ir jis daugiau nieko negali padaryti, sustoja tarsi automobilis nuleistomis padangomis. Ir tada, nedelsiant, priklausomai nuo to, kiek aš įkvėpiau kitus, grupės nariai dabar pradeda rūpintis manimi.
Mūsų kūne vyksta tokie patys procesai – visą laiką vyksta kilimai ir kritimai, susitraukimas ir išsiplėtimas, visokių medžiagų sugėrimas ir išmetimas įvairiose sistemose. Taip visą laiką dirba organizmas – taip ir yra, kad esame gyvi.
Gyventi – reiškia tai duoti, tai gauti. Taip veikia bet kuri kūno ląstelė bet kokioje sistemoje – didelėje ar mažoje. O jei aš taip nedarau, tai nebus jokio gyvenimo. Aš galiu būti sužadintas iš išorės, bet tik tam, kad pabusčiau ir vėl grįžčiau prie tokio darbo su aplinka. Aplinka – tai tarsi mano pastangų akumuliatorius, kuris paskui grąžina jas man.
Pradžioje turiu padaryti viską, ką įstengiu. Aš negaliu pasakyti, kad dabar nukritau, ir laukti, kol grupė suteiks man jėgų. Aš vis tik turiu pasistengti, kiek man liko jėgų, ir tada gausiu jėgų iš draugų. Aš negaliu tiesiog iš anksto nukristi jiems ant rankų.
Įgijęs patirties įsitikinsi, kad tai veikia būtent taip ir tau staiga atsiskleis didžiulės jėgų atsargos – imk kiek nori. Tai tarsi bėgimas – kai baigiasi jėgos, bet tu vis tiek bėgi ir tuomet pasieki kritinį tašką, po kurio tau atsiveria antrasis kvėpavimas.

Iš 2012 m. liepos 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką Nr. 19

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip laimėti mūšį prieš save

Įsikirtę dantimis arba susikibę dantukais

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Viskas labai paprasta: Kūrėjas atsiskleidžia ryšiuose tarp mūsų. Todėl turiu rasti, kaip galėčiau visą dieną dirbti su šiuo mūsų ryšiu. Kur tos virvutės, kurias turiu nutiesti, kad suriščiau vieną su kitu? Ką būtent jos turi susieti, kokius norus? Kaip man visus sujungti, kas man padės tai padaryti? Koks yra mano darbas?
Pasakyta, kad Kūrėjas atsiskleidžia tarp mūsų. Pakanka ir 10 žmonių. Mums tereikia susijungti, ir Jis atsiskleis. Bet ar praktiškai žengiau nors žingsnį šio susivienijimo link? Mes tik kalbame apie tai, bet Kūrėjas vis neatsiskleidžia. Ką gi daryti? – Tęsti, kol Jis atsiskleis.
Juk tai dėsnis! Jis būtinai atsiskleis, kai tik tarp mūsų atsiras reikiamas ryšys, atitinkantis Jį ir pakankamas pirmajam atskleidimo lygmeniui nefeš de nefeš. Arba atsiskleis atvirkščias ryšys, priešingas nefeš de nefeš, tai reiškia, kad panorėsime, jog ryšys atsirastų, o atsiskleis priešingas, ir tada imsime šaukti, kad Kūrėjas jį ištaisytų.
Šis šauksmas kyla automatiškai – vienas veiksmas būtinai sužadina kitą. O kai imsime šaukti, Kūrėjas ištaisys mūsų ryšį ir atsiskleis. Mums atsiskleis būtent ta dalis, kuri suskaldyta – šiurkščiausia atsiskyrimo forma tarp 10 žmonių. Po to atskleisime vis subtilesnį susiskaidymą.
Iš pradžių atskleidžiame primityviausią susiskaidymo formą: 10 didžiulių egoizmo gabalų, prieštaraujančių vienas kitam ir bandančių sugraužti vienas kitą dantimis, vietoje to, kad jais susikabintų kaip krumpliaračiais. Tada prašome ištaisymo ir susijungiame grubiausio priartėjimo forma, atskleisdami Šviesą nefeš de nefeš. Tai jau Kūrėjo atsiskleidimas kūriniui.
Grubiausias susijungimas yra toks, kokiam kol kas esame pajėgūs – 1/125 susivienijimo. Po to vyksta tas pats, tik įgyjame aukštesnę skiriamąją gebą. Lieka tos pačios 10 sfirų, o mes tik įsiskverbiame giliau, atskleisdami vis daugiau atskirų detalių.
Svarbiausia atskleisti pirmąsias 10 sfirų, pirmąją pakopą, nes tokiu būdu gimstame, įgyjame dvasinę konstrukciją. Po to, jau šios konstrukcijos viduje, imame vis labiau tobulėti. Sunkiausia – įveikti pirmąją pakopą.

Iš 2012 m. spalio 5 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur ieškoti Kūrėjo?

5 gramai aukso iš 100 kg rūdos

Bendra dvasinės energijos talpykla

Machsomas – tai toks psichologinis taškas, iki kurio dirbu savo paties malonumui, o už jo – dėl Kūrėjo arba artimųjų malonumo – dėl kažko, esančio ne manyje. Tokią būseną turiu pasiekti.
Ta riba, toji pakopa ir vadinasi machsomas. Tai grynai psichologinė siena tarp mūsų ir dvasinio pasaulio. Jeigu rūpinuosi savimi, ir net siekdamas Kūrėjo, dvasingumo, vis tiek veikiu dėl savęs – tokia mano būsena yra žemiau machsomo linijos ir vadinasi lo lišma. Jeigu pasiekiu būseną, kai galvoju tik apie malonumo suteikimą Kūrėjui, kad visi malonumai būtų ne dėl savęs, tada aš, mano norai ir ketinimai jau yra už machsomo, ir ši mano būsena vadinasi lišma.
Machsomas – tai psichologinis taškas, kurį privalau pereiti, tada atsiduriu dvasiniame pasaulyje, turiu ketinimą duoti. O toliau, jau būdamas aukščiau machsomo, turiu vis daugiau savo norų ir ketinimų pakelti aukščiau machsomo.
Galima pasakyti ir kitaip: nuolat augant mano egoizmui ir malonumams, keliu savąjį machsomo tašką vis aukščiau, kol visiems norams patirti malonumą, kurie kaip blogio prigimtis pakopomis atsiskleidžia, pakeliu machsomo tašką iki Begalybės, kol visi mano norai įgaus ketinimą duoti.
Nesvarbu, kaip pasakysime: pakelti ketinimus aukščiau machsomo ar kelti machsomo sąlygas iki Begalybės, svarbu, kad augant norams, ištaisyčiau ketinimus juos naudoti „dėl savęs“ į ketinimus „dėl kitų / Kūrėjo“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Be pastangų machsomo nepereisi

Prieš tave – beribis malonumas

Labai svarbu dalyvauti kongresuose, susitikimuose, kuriuos mes organizuojame, juk ataka smarkiai pastūmėja žmogų, suteikia galimybę suartėti ir susijungti su kitais.
Yra tokių, kuriems sunku net sėdėti tarp visų. Jie skaičiuoja valandas, kada pagaliau susitikimas baigsis ir galima bus išvažiuoti. Bet ir tokias būsenas reikia praeiti, pajausti – tai labai gera praktika. Reikia tik stengtis ilgam neužstrigti šioje būsenoje, kaip galima greičiau judėti toliau. Viską lemia tai, kiek gali nusilenkti aplinkai.
Nereikia manyti, kad judame pirmyn tik per tokias atakas, patekdami galingos aplinkos įtakon ir noromis nenoromis nusilenkdami jai. Dar smarkiau galima pasistūmėti per kasdienines pamokas. Kiekvienoje pamokoje mums atsiveria labai stipri Šviesa, net stipresnė nei kongrese.
Bėda ta, kad per pamoką negalime tvirtai laikytis, išlaikyti gilų jausmą ir atsidavimą. Kongresuose mus veikia ypatingi veiksmai ir sąlygos, atakos jausmo tvirtumas. O kasdieninėje pamokoje vyksta ilgai trunkantis karas.
Reikia per atakas kongrese sukaupti jėgų, o paskui naudoti jas diena dienon, suvokiant, kad tai yra tikros karo sąlygos. Pamoka mums yra karas, kuris vyksta kiekvieną dieną, kol pagaliau iškovosime tikrą maldą.
Reikia visą laiką tikrintis, ar yra išsaugotos trys maldos sąlygos. Nieko nėra, išskyrus maldą, prašymą, kuriame jaučiama Kūrėjo didybė, paties savęs patikrinimas – ar padariau viską, kas įmanoma, ar iš tikrųjų esu atsidavęs tikslui visa siela ir vertinu jį labiau nei gyvenimą. Visa tai reikia be perstojo tikrinti, nes visa tai ir yra mano santykio su Aukštesniuoju, Aukštesniąja pakopa, vieninga sistema esmė.

Iš 2012 m. rugsėjo 23 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ataką

Ataka, kuri niekada nesibaigia

Svarbiausias pamokos tikslas

Kad ir kas vyktų mano gyvenime, turiu suprasti, kad tai kyla iš Aukštesniosios jėgos, kuri neabejotinai viską valdo. Bet kol kas ji man pasireiškia ne tokia, kokia yra iš tikrųjų, o paslėpta, ir dėl to aš jaučiu kančias.
Kūrėjas yra gėris ir kuria gėrį, bet man Jis atsiskleidžia praeidamas pro „filtrą“, kuris paverčia visą gėrį į kažką nemalonaus ir bjauraus. Šio „filtro“ storį aš vadinu „vienguba paslėptimi“. Be to, Kūrėjas gali įtaisyti dar vieną „filtrą“, sukurdamas man dvigubą paslėptį, – ir tai bus daug blogiau.
Kaip man dabar pašalinti užsklandą, kuri paverčia Kūrėjo gėrį blogiu? Dėl to prašau: „Ištaisyk mane! Bet ne tam, kad atsikratyčiau blogų pojūčių. Priešingai, jie padeda man, stumia mane. Apskritai be jų aš galvočiau apie kažką kitką. Jie nukreipia mane pas Tave – prie šaltinio, to, kas man atrodo blogis. Todėl aš ir prašau pagalbos – kad nejausčiau, tarsi iš Tavęs išeina kažkas blogo.
Aš noriu būti ne už „filtro“, o prieš jį, tiesiogiai bendrauti su Tavimi. Ne dėl  gerų pojūčių, o kad pažinčiau Tave kaip gėrį. Aš noriu šlovinti Tave, o dabar nenoromis  keikiu Tave. Mano kūnas šaukia: man blogai ir aš prakeikiu šio blogio šaltinį. Bet juk Tu man suteikei jausmą, kad blogis kyla iš Tavęs. Tu žaidi su manimi atskleidimo užuominomis, pusiau atsiskleisdamas, pusiau slėpdamasis. Nebenoriu svaidytis prakeiksmais Tavo pusėn.“
Klausimas. Kur čia yra grupės vieta? Viso to aš galiu paprašyti ir be jos.
Atsakymas. Pabandyk. Jeigu pradėsi, tai susipainiosi ir suvoksi, kad tikras kreipinys įmanomas tik grupėje. Ten esi apsaugotas nuo klaidų, ten tu iš tikrųjų kreipiesi į Kūrėją dėl išsitaisymo, nepaisydamas savo gerų ar blogų troškimų. Galiausiai grupė suteikia tau aiškumo: ko būtent tu prašai, ko būtent nori, į ką būtent kreipiesi. Čia ir yra visa esmė.

Iš 2012 m. spalio 2 d. pamokos pagal straipsnį „ Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Už paprastumo paslėpta išmintis

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Klausimas. Ką daryti, jeigu niekas nepadeda man pabusti ir apima visiška apatija?
Atsakymas. Reikia suprasti, kad net negalėdamas pabusti viduje, aš galiu sužaisti pabudimą išoriškai ir taip pažadinti draugus viduje. Jeigu kalbėsime apie Kūrėjo didybę, tai užsidegsime ir pabusime. Tai pasireiškia visuose veiksmuose. Pakanka to, kad samdyti artistai už pinigus suvaidintų man teatro sceną apie susižavėjimą dvasiniu tikslu ir jo teikiamą įkvėpimą, ir mane tai įkvėps.
Yra pasakojimas apie kabalistą, gyvenusį viename žydų miestelyje. Žmogus pasikviesdavo kleizmerius, gatvės muzikantus, kad jie jam grotų. Žmona barėsi, kad jis atiduoda paskutinius namie turimus grašius, – juk po to patys neturės ką valgyti. O kabalistas atsakydavo, kad kitaip neturi kuo atgaivinti savo sielos.
Žmona negalėjo suprasti, kaip muzikantai gali vyrą įkvėpti, juk jis didis žmogus, gerbiamas rabinas, o jie – paprasti valkatos ir girtuokliai, kurie už jo pinigus iš karto nusipirks degtinės ir prisigers. Rabinas atsakydavo, kad tai nesvarbu. Jie groja jam dėl pinigų, nes nori išgerti, o jis klauso norėdamas pabusti dvasiniam darbui.
Štai ir tau reikia rasti draugus, kurie vaidintų priešais tave, tegu net savanaudiškai – svarbiausia, kad įkvėptų tave.

Iš 2012 m. rugsėjo 14 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Greitoji pagalba sužeistajam kelyje

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Sielos ledynmečio pabaiga

Kūrėjas sutvėrė norą mėgautis, esantį Begalybės pasaulyje – vienintelį kūrinį, „sutvertą iš nieko“ ir susiliejusį su Kūrėju. Taip tai atrodo iš Kūrėjo pozicijos.
Po to ypatingais veiksmais Kūrėjas jėga atskyrė nuo savęs šį kūrinį, ir tarp jų atsirado pertvara, skirianti šias dvi savybes: gavimo ir davimo. Dabar jas skiria 125 pakopos, o kūrinys – tai tarytum nuo kūno atskirtas organas, kuris prarado savo jautrumą.
Todėl nejaučiame, ką reiškia ryšys su Kūrėju, esame atskirti nuo Jo kaip organas nuo kūno, ir jeigu žmogaus nepažadintų iš aukščiau, tai niekada apie tai negalvotų, o gyventų kaip visi gyvūnai.
Žmogus – tai būtent tas mumyse pabundantis aukštesniojo siekis, noras tapti panašiam į Kūrėją, susijusiam su Juo. Be šio pabudimo liekame negyvojoje, augalinėje arba gyvūninėje vystymosi pakopoje. Žmogaus pakopą lemia tai, kad mes patys siekiame Kūrėjo. Tada šį lygmenį galima pavadinti žmogiškuoju, nes Adam (žmogus) reiškia „panašų“ (dome) į Kūrėją.
Šis pabudimas vadinamas „tašku širdyje“ ir leidžia mums vadintis Izraeliu – žmogumi, turinčiu siekį „tiesiai į Kūrėją“. Tokiam žmogui skirtas darbas – grįžti prie Kūrėjo savo pastangomis bei pasitelkiant įvairiausius pratimus, vadinamus Tora ir priesakais. Tora – tai grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri veikia norą mėgautis ir paverčia jį noru duoti.
Tokie veiksmai vadinami priesakais, kurie atsiranda dėl ypatingos jėgos, vadinamos grąžinančia į šaltinį Šviesa. Šią Šviesą sudaro 613 Šviesų, veikiančių 613 norų, ištaisančių juos ir taip panaikinančių pertvarą tarp kūrinio ir Kūrėjo. Skirianti jėga virsta atvirkščia – vienybės jėga. Ji 620 kartų sustiprina tą susiliejimą, kuris buvo nuo pat pradžios iki mūsų atskyrimo Begalybės pasaulyje.

Iš 2012 m. rugsėjo 13 d. pamokos pagal straipsnį „Knygos „Zohar“ baigiamasis žodis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik žmogus gali pajausti Kūrėją

613 priesakų – tai 613 jūsų norų!

Prisilietimas prie amžinybės

Dvasinio vystymosi priemonė – tai darbas grupėje, kai aiškinamės, ar norime jungtis vienas su kitu. Galiausiai pamatome, kad visiškai nesugebame vienytis ir nenorime šito, visiškai atstumdami tarpusavio ryšį.
Prieš šį ryšį sukyla visa mūsų prigimtis. Mes pasiruošę iškęsti viską, išskyrus jį. Yra tokių santykių, kurie mums netgi malonūs, ir patys jų siekiame. Bet tokiam ryšiui su draugais, kai kiekvienas tarnauja visiems kitiems, mūsų širdis niekada nepritars.
Tik toks ryšys ir vadinamas susivienijimu, kai kiekvienas veikia tarytum į elektrinę schemą įlituotas elementas ar variklio detalė. Taip yra kiekvienoje tobuloje sistemoje, kur kiekvienas elementas priklauso visai sistemai ir turi atlikti savo darbą, vykdyti savo pareigas kitų sistemos dalių atžvilgiu.
Tam reikia anuliuoti savo ego. Žmonės, kurių egoizmas nelabai išvystytas, pasiruošę būti kartu su visais, jiems lengva suartėti, jausti vienas kitą, būti draugais. Bet kuo stipriau žmogus vystosi, tuo smarkiau išauga jo egoizmas ir jam darosi vis sunkiau jungtis su kitais. Jis iš viso nejaučia, kad turi draugų.
Seniau, net prieš keletą dešimtmečių, žmonės jautėsi artimesni vienas kitam. Šiandien – kiekvienas sau. Mes net neatkreipiame dėmesio, kaip stipriai kiekvienas iš mūsų įsitvirtina savo nišoje. Mes slepiamės už kompiuterio ekranų ir laikome tai ryšiu. Mums taip patogiau, geriau! Tokia tapo visa žmonija.
Yra įvairių metodikų, skirtų žmonių norui vienytis pažadinti, daugiausia pagrįstų nacizmu, fašizmu, fundamentalizmu. Visa tai skirta masių solidarumo jausmui sukelti. Tai šiek tiek pristabdo jų psichologinį vystymąsi, o tada tampa patogiau juos valdyti.
Bet dvasiniame vystymesi du vienas kitam prieštaraujantys požiūriai yra suderinami. Viena vertus, žmogus turi būti labai išsivystęs, didelis individualistas. Kiekvienas turi jaustis visiškai atsiskyręs ir nesusijęs su niekuo kitu. Jis iš viso tarytum nepriklauso šiam pasauliui, taip iš jo išsiskiria.
Kita vertus, iš mūsų reikalaujama susivienyti tokia jėga, kad kiekvienas iš viso save anuliuotų, prieštaraudamas savo norui anuliuoti kitus. Tai pats nerealiausias reikalavimas, koks tik gali būti mūsų pasaulyje, prieštaraujantis visai žmonijos raidos tendencijai. Juk žmonija, egoizmui augant, vis labiau skaidosi. Kiekvienas vis labiau tolsta nuo kitų ir slepiasi už savo kompiuterio ar mobiliojo, už savo buto sienų.
Kiekvienas gyvena susikurtoje nišoje. O iš mūsų staiga reikalaujama elgtis priešingai: išeiti iš savo nišos ir susijungti širdimi ir siela. Juk mums atsiskleidžia, kad vienybė – didžiausia vertybė.
Tai neduoda mums jokios naudos, išskyrus tą, jog tai yra tiesa. Todėl nepaprastai sunku priartėti prie atsidavimo ir meilės vertybių, jeigu savyje, savo jausmuose nerandame tam pateisinimo.
Bet tokiu principu veikia Aukštesnysis pasaulis! Jeigu norime priimti šias vertybes, visiškai priešingas mūsų dabartinėms, mums būtinai reikia prisitraukti pagalbon Aukštesniąją jėgą, kuri mus paveiks ir pakeis.
Šito ir reikia prašyti studijuojant. Juk studijuojame veiksmus, vykstančius aukštesniojoje pakopoje: davimo, meilės, jungimosi veiksmus – sielų sistemos darbą. Tai ne kažkokia negyva mechaninė sistema, o gyva – jausmų ir proto, veikiančių pagal abipusio atsidavimo dėsnius (viena pakopa gauna kitą, tik visiškai anuliuodama (atiduodama) save), sistema.
Mes studijuojame, kaip santykiauja norai, susiję atsidavimu, ir norime prilygti jiems – pažinti juos, užmegzti ryšį su jais, įeiti į tą pačią būseną. Tokiu būdu prisitraukiame prie šios būsenos, pasiekiame, kad mus paveiktų jėga, vadinama grąžinančia į šaltinį Šviesa.
Mokantis ir reikia galvoti apie šias aukštesniąsias būsenas, apie tai, kaip egoistiniai norai ištikimai veikia, atsiduodami vienas kitam.

Iš 2012 m. rugsėjo 19 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Užauginti tikrą norą

Meilės trikampis

Apie meilę ir neapykantą