Žmogus, judėdamas kūrimo tikslo link, žiauriai kariauja, puola, grumiasi su problemomis. Nepaprastai sunku pasiekti šio tikslo, iš esmės net neįmanoma, nes jis prieštarauja mūsų prigimčiai. Mes negalime pakilti aukščiau savo prigimties, neturime jėgų.
Žmogus gali dirbti tik tose ribose, su tomis galimybėmis, kurios jam duotos. O tikslas, kurio ieškome, bandydami atskleisti dvasinį pasaulį ir tapti panašūs į Kūrėją, yra aukščiau mūsų ir prieštarauja mūsų savybėms. Todėl žmogus tiesiog negali šito padaryti.
Todėl Rabašas ir sako, kad turi susitelkti žmonių grupė: vienoje vietoje, su viena vadovybe, kurios kiekvienas narys būtų iš viršaus veikiamas mokytojo, Kūrėjo, grupės. Tik tada galėsime žengti tam tikrus žingsnius, kad pakeistume savo prigimtį.
Nieko baisaus, kad negalime pakeisti savęs. Bėda ta, kad nepaisant visko, visą laiką bandome pasiekti tikslą savo jėgomis. Nervinamės, veržiamės, veikdami taip, kaip įpratę šiame pasaulyje – vis puolame, bandome užgulti visi kartu. Mums atrodo, kad stosime į kovą ir laimėsime.
Bet mums nepasiseks šitaip laimėti. Turime pasiekti tokią būseną, kai suvokiame, kad labai norime, bet nesugebame pasiekti tikslo.
Reikia kariauti, reikia bandyti, bet iš esmės, kuo daugiau pasakosime vienas kitam, jog mums reikalinga pagalba iš aukščiau, tuo mažiau išeikvosime jėgų. Kam bergždžiai kariauti su šia pabaisa – mūsų egoistine prigimtimi? Nenugalėsime egoizmo savo jėgomis, nes jos kyla iš to paties egoizmo. Neįmanoma egoistinėmis jėgomis įveikti ego. Žmogus apgaudinėja pats save!
Todėl mums duota grupė. Žmogus ima suprasti, jog kaudamasis vienas lieka tos pačios sistemos viduje, tame pačiame inde, savo kokone. Jis vaikysis save tarytum šuo savo uodegą ir niekada neištrūks iš uždaro rato.
Jeigu tai supranta, pradeda ieškoti grupės. Gali būti, kad žmogus seniai joje yra, bet negalėjo aiškiai suprasti, kad turi joje dirbti. Jis manė, kad tai paprasčiausi draugai, su kuriais kartu mokosi, vaišinasi, kaip priimta mūsų pasaulyje. Bet galiausiai nusivilia savo jėgomis ir supranta, kad jam reikia pagalbos iš išorės.
Kūrėjo jis nemato ir nežino, kaip į Jį kreiptis. Nežino, ar Kūrėjas reaguoja, girdi jo prašymus. Gal jis paprasčiausiai šaukia tyruose ir be reikalo jaudinasi ir kankinasi? Jis nejaučia kokių nors rezultatų.
Tokiu atveju jam iš tikro reikia grupės, jis supranta, kad prapuls, jeigu negaus draugų palaikymo. Daugiau niekas jam nepadės, jis mirs būdamas gyvūnu, kokiu ir gimė. Nuo šios akimirkos jis ima kitaip vertinti aplinką. Supranta, kad ji duota ne šiaip sau, kad Kūrėjas atvedė jį prie gero likimo ir tarė: „Pasirink jį!“

Iš 2012 m. rugsėjo 9 d. pokalbio pokylyje, skirtame Rabašo atminimo dienai

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano tikslas − panorėti

Pasakyk savo kainą

Kas svarbiau?

Klausimas: Kovą sakėte, kad iki vasaros pabaigos tikrai įšoksime į dvasinį pasaulį. Vasara praėjo. Jūs sakote, kad būna laiko koordinačių netikslumų. Kokia kita prognozė?
Atsakymas: Aš manau, kad tas taškas, kurį šiandien pasiekėme, iš tikrųjų mus labai stipriai pastūmės savęs anuliavimo link. Juk kokia problema? Reikia anuliuoti save. Jei tai įstengsiu – būsiu už machsomo. Aš manau, kad tas jausmas, kurį gavome kongrese, jau suteikia mums pagrindą. Tereikia tik truktelti, porą kartų spustelti – taip man atrodo.
Kada tai įvyks: tikiuosi, kad tokios būsenos gali atsirasti tiesiog bet kada, netgi per rytinę pamoką. Bet jos turi gimti kritiniu pavidalu – turi būti gimdymo sąrėmiai. Štai jų dar nėra. Gimdymas užsilaiko.

Iš 2012 m. rugsėjo 23 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nagi, gimkime pagaliau!

Egoizmo bėdos paverčia jį indu

Gimimas: pirmasis sąrėmis

Egoizmu vadinama „pagalba prieš mane“, nes jei aš įsivaizduoju egoizmą kaip veikiantį prieš mane, tai jis iš tikrųjų man pagelbės. Bet jei aš tapatinu save su juo, jis tampa priešu man. Viskas priklauso nuo to, kokią poziciją užimsiu egoizmo atžvilgiu.
Kaip nepamiršti, kad tik tuo atveju, kai aš nesusitapatinu su juo, matau jį priešais, egoizmas yra pagalba man?
Šito galima pasiekti tik padedant aplinkai. Pats žmogus niekada negalės išsilaikyti šioje būsenoje. Jis visada save tapatins su egoizmu, prasmegs jame, jei grupė kaip magnetas nepakels jo aukščiau egoizmo. Čia veikia dvi jėgos: viršuje – grupės jėga ir apačioje – egoizmo jėga.
Jei grupė gali ištraukti mano „aš“ iš egoizmo ir laikyti jį išorėje, tada pajausiu egoizmą priešais save. Jei ji negalės pakelti manęs aukščiau jo, tai aš kiekvieną kartą krisiu į jį ir iš viso neturėsiu galimybės prisiminti, kad turiu matyti jį ne savyje.
Todėl tik grupė gali rūpintis mano požiūriu, duodama savo nuomonę, laiduodama.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. antrojo seminaro Charkovo kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – pasipriešinimo venijimuisi jėga

Gydymas nuo egoizmo sanatorijos režimu

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Klausimas: Kaip liautis pykus ant konkretaus žmogaus?
Atsakymas: Su tuo turėsi daug dirbti. Tai nėra paprasta.
Sunku pasakyti, nuo ko pradėti. Savimeilė, pasitikėjimas savimi, išdidumas (neva aš žinau, suprantu) veikia tokiu instinktyviu lygmeniu, kad nesuteikia galimybės ką nors teisingai matyti. Sunku. Atsiduri grupėje, anuliuoji visus „Visi nieko verti, aš viską žinau, suprantu.“ Tai geras ištaisytos būsenos egoizmas. Bet kol jį ištaisysi, prireiks suvalgyti pūdą druskos.
Ką daryti? Juk laikas gydo – su sąlyga, kad nuolat studijuoji. Nesvarbu, kokie santykiai grupėje, – kažkaip bandai nusiraminti, nors visą laiką išsišoki. Bet jei sistemingai bandai daryti viską, kas aprašyta šaltiniuose, galiausiai tai padės. Svarbiausia čia – kantrybė. Tam gali prireikti daugelio metų.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. trečiosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tma skaitykite:

Savęs anuliavimo kriterijai

Savęs anuliavimo menas

Aplinka − aukštumoje

Klausimas: Kodėl Kūrėjas neleidžia mums nieko pasiekti, versdamas kreiptis į Jį?
Atsakymas: Jis tau duoda visą šį pasaulį, verčia atlikti įvairiausius veiksmus ir „pakiša koją“ – būtent tam, kad kreiptumeis į Jį. O kitaip – kam ir ko tau siekti? Juk kreipimasis į Kūrėją – tai viskas, ko reikia.
Kaip kitaip galėsi save ištaisyti ir tapti toks kaip Jis? Pats savęs iš liūno už plaukų neištrauksi. Arba, kaip pasakė išminčiai, pats kalinys neišsivaduos iš tamsiosios. Juk esi vien tik gaunantis noras.
Tad ir patiri besikeičiančias būsenas – lygiai taip pat, kaip ir visas pasaulis. Pavyzdžiui, europiečiai beviltiškai bando išsaugoti savo „vienybę“. Iš tikrųjų jie atrodo akli, kvaili – bet ką padarysi? Kol nepraeis šio kelio iki galo ir nepakels rankų, nieko nebus. Iki karo ar po jo – jiems reikės suvokti savo pralaimėjimą: „Viskas. Mes nežinome, ką mums daryti.“ Ir štai tada jie mus išgirs.
Todėl mes iš anksto turime paruošti ir išsiųsti jiems laišką su paaiškinimais. Tai mūsų pareiga. Nesvarbu, kas jį priims ir perskaitys. Nesvarbu, į kokį šiukšlyną jį išmes, kokiame segtuve „palaidos“. Mes privalome tai padaryti.
Tas pats ir dėl kiekvieno iš mūsų – tik, skirtingai nuo europiečių, mes turime kreiptis į Kūrėją, nes tai ir yra jėgų Šaltinis. Kas dar tau padės? Juk tau reikia Šviesos, grąžinančios į šaltinį, tau reikia, kad davimo jėga imtų karaliauti prieš gavimo jėgą ir suformuotų ją tiksliai pagal save.
Visas mūsų darbas – atsigręžti į Kūrėją. Visas mūsų pasirinkimas – kuo greičiau tai padaryti, aplenkiant kančias. Kam man tada bėgant metams stebėti savo nesėkmes, kol galiausiai „palūšiu“ ir vis tiek kreipsiuos į Kūrėją?
Pasakyta: „išminčius iš anksto mato naujagimį.“ Tai štai, aš jau dabar noriu tapti išmintingas! Kam man metų metus kankintis? Ką man tai duos? Toks vystymasis vadinamas „kančių keliu“. Geras kelias – kai nedelsdamas, per grupę ir panaudodamas kitas priemones pritraukiu šviesą ir iš karto suprantu, ką reikia daryti, kaip kilti pakopomis. Kam man vis giliau grimzti į tą kančių, ligų, katastrofų, depresijos bei amžino pavojaus liūną?
Klausimas: Kaipgi galima šito panorėti, jeigu Kūrėjas valdo mano norą?
Atsakymas: Jis valdo norą ir duoda jam judėjimo impulsą iš kitos pakopos. Dabar tau ši pakopa atrodo tamsa. Kreipkis į grupę, paprašyk Šviesos, grąžinančios į šaltinį, – ir ji nušvis. Ji paskendusi tamsoje todėl, kad žiūri į ją turėdamas priešingų savybių.

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Prašyk visko, ko nori!

Ne vien norėti

Klausimas: Kas skatina augti tašką širdyje? Kas jį sudaro? Iš ko susiformuoja Žmogus žmoguje?
Atsakymas: Taškas širdyje yra mūsų pradinis taškas, nuo kurio prasideda Žmogaus gimimas, kaip kad iš sėklos lašelio. Visa kita prisijungia prie šio taško žmogui perimant kai ką iš savo aplinkos, draugų.
Klausimas: Ką mes perimame iš aplinkos?
Atsakymas: Tik teigiamas savybes reikia perimti iš aplinkos. Juk laidavimas skirtas tam, kad įtrauktumėme viską iš aplinkos, kas joje yra teigiamo.
Klausimas: Kaip žmogus gali išmatuoti, kad tai jo taškas, o jis jame jau yra mikroskopinis Žmogus ir auga?
Atsakymas: Remiantis tuo, kiek jis susijungia su grupe ir dirba su ja kartu stiprindamas vienybę. Tuomet viskas, kas vyksta vienijantis, prisijungia prie jo taško širdyje.
Klausimas: Jūs sakėte, kad Kūrėjas suteikia jėgų, Kūrėjas atima jėgas, o žmogus jaučiasi kaip skudurėlis, plaikstomas vėjyje…
Atsakymas: Šviesa suteikia ir atima jėgas priklausomai nuo žmogaus veiksmų. O jei žmogus jaučiasi kaip skudurėlis – tai jau gerai. Vadinasi, nuo šios akimirkos jis jau gali nebebūti skudurėliu.
Iš pradžių suvokiamas blogis, žmogus suvokia, kad jam vadovauja egoizmas. Paskui vyksta kitas blogio suvokimo etapas, kuomet žmogus supranta, kad jei jis egoistas, tai su juo žaidžiama iš aukščiau ir jis kratomas tol, kol iš šio skudurėlio bus iškratytas visas purvas.
O paskui, kai jis pradeda suprasti, kodėl tai vyksta, tada jau įgyja valios laisvę ir bando kartu su kolektyvu išspręsti šią problemą.

Iš 2012 m. rugpjūčio 19 d. Charkovo kongreso septintosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Atsistosime po Šviesa

Su kuo kreiptis į Šviesą?

Tikrąjį davimo troškimą galima užauginti tik praktiškai dirbant grupėje. Jei žmogus nuo to atsitraukia, jis tiesiog suka ne į tą pusę. Be grupės mes niekaip negalėsime suprasti, ką reiškia noras duoti. Mes turime stengtis ir jausti, jog netrokštame, nenorime šito, kažkas kelia pasibjaurėjimą, kenkia, bėgame nuo to, kad susijungtume su kitais.
Vis dėlto, jei mes būname atkaklūs ir pasiliekame tam, kad būtume sujungti abipusio laidavimo, tik tuomet mumyse pasireiškia supratimas, kas yra ta davimo savybė ir kaip toli esame nuo jos. Tuomet ir kyla reikalavimas, kad davimo jėga tiesiog paveiktų mus, nes ji – pirminė, ji mus sukūrė.
Vadovaudamiesi šiuo požiūriu galime pažvelgti į tai, kas vyksta pasaulyje. Pasaulyje dabar atsiskleidžia tokia būsena, kai visi žmonės, viena vertus, yra susiję. Nėra, kur dingti, nes visa žmonija yra tarsi viena didelė grupė ir šis tarpusavio ryšys dar labiau pasireikš, tik kol kas nepalankiai. Bet tai jau padeda žmonėms kažkiek suprasti ir suvokti, kad jei tarp mūsų būtų geras abipusis ryšys, tai mes sukurtume puikią žmoniją, puikų pasaulį.
Bet mes jo nesugebame sukurti! Juk mūsų egoizmas daro viską, kad tik išskirtų mus, supriešintų vienus su kitais – tai abipusė neapykanta, nepasitikėjimas, atstūmimas ir visa kita. Taigi pasaulis juda ten, kur ir mes, tik mažesniais žingsniais, pamažu, savąja forma, bet irgi juda. Todėl jau galime visur pasakoti apie šį šaltinį.
Kabala – tai labiau vidinė nei įprastoji žmogaus ir visos žmonijos psichologija, tai įprastosios psichologijos tęsinys. Tik psichologija jau seniai išsisėmė ir porą dešimtmečių išgyvena krizę. O į psichologijos vietą stoja kabala. Ji pasakoja apie vidines gamtos (ne tik žmogaus, bet ir jį supančio pasaulio) savybes, jėgas, kitaip tariant, apie tai, kaip žmogus pasiekia pusiausvyrą su viskuo, kas jį supa. Iš esmės ir psichologijos uždavinys – padėti žmogui pasiekti pusiausvyrą su jį supančiu pasauliu.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. trečiosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Suteikti gyvybės darbo rutinai

Gyventi kitų rūpesčiais

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Iš Baal Sulamo laiško Nr. 52: Šaukitės Kūrėjo, nes Jis šalia“, t. y., kai šaukiatės Kūrėjo, kad Jis priartintų jus prie savęs, žinokite, kad Jis jau yra jums artimas, juk jei tai būtų ne taip, Jo nešauktumėte.
Jei žmogui nubunda koks nors noras, vadinasi, Kūrėjas jį davė. Norai gali būti jaučiami kaip dėkingumas, prašymas ar skundas, nepasitenkinimas. Ką bejaustų žmogus, šis jausmas visada ateina iš Kūrėjo. Žmogaus užduotis – tik suprasti, kad šis noras kyla ne iš jo paties.
Net žodžiai, kuriais jis dabar savyje, savo širdyje kreipiasi į Kūrėją – taip pat pasiųsti Kūrėjo. Žmogus čia nedaro jokio savarankiško veiksmo. Juk Šviesa, pažadindama norą, nustato ir jo reakciją į save.
Kai žmogui atrodo, kad Kūrėjas atsako jam į maldą, prašymą – tai vėl Šviesos įtaka naujai sukurtam norui, su kuriuo Ji vėl dirba, kad sukeltų tam tikrą žmogaus reakciją. Taip viskas vyksta žingsnis po žingsnio pagal kūrimo programą ir procesą, kurį turime būtinai išgyventi.
Iš žmogaus gi tereikalaujama, kad nepaisydamas visko, kas vyksta, suprastų, kad yra įtrauktas į Kūrėjo darbą, į Šviesos darbą su juo, su jo indu, noru. Žmogaus vienintelis indėlis į šį procesą – suvokti tai, kad viską daro Kūrėjas. Tereikia vien tik prisijungti prie to, kas vyksta, sutikti, užsimanyti Jo iki tokio laipsnio, kad būtų iš anksto pasiruošęs visiems šiems veiksmams. Tai reikš, kad žmogus yra susiliejęs su Kūrėju.

Iš 2012 m. rugpjūčio 23 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas aš?

Kūrimo programa

Savęs pačių „atnaujinimas“

Klausimas: Kaip arba kame pasireiškia, atsiskleidžia davimo savybė grupėje: mintyse, veiksmuose, bendrame darbe, pojūčiuose? Ar galėtumėte nusakyti pojūčius žmogaus, esančio ištaisytoje grupėje, kurioje yra atsiskleidusi davimo savybė?
Atsakymas: Grupė yra teisingos būsenos, jeigu ji kiekvieną akimirką atranda savyje jėgų išsitiesinti davimo savybės link. T. y. grupėje visada vyksta nuopuoliai, pakilimai, skirtingiems žmonėms skirtingu metu, tačiau visada yra galimybė įsikibti į ką nors iš draugų, ištraukti save, ir tokiu būdu du trys iš jų jau ištraukia kitus.
Jūsų valtis sudužo? Tačiau šioje pusiau suirusioje valtyje liko vienas žmogus, ir jis išgelbsti visus kitus. Tai vadinama teisinga grupe.
Jeigu jūs taip veikiate, tai aiškiai artėjate tikslo link, ir tuomet jums viskas bus gerai.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. Charkovo kongreso 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tu nepatikėsi, kokia tai grupė

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Draugavo du draugai

Mes turime sukurti sistemas, kurios nuolat žadintų grupę. Pasakyta, kad savo greičiu į priekį judantis žmogus skiriasi nuo žmogaus, judančio tarsi iš išorės žadinamas gyvūnas, tuo, jog greitina savo vystymosi tempą – kiek pulsavimų kas akimirką apdoroja, kiek pažengia, kiek žingsnių per minutę žengia. Taigi mūsų užduotis yra vien tik budinti save visais įmanomais būdais.
Kaip sako Rabašas, jeigu dabar tau kas nors sušuks, kad namas dega, tu nesėdėsi, vangiai linguodamas galvą, nesnausi dar kelių minučių. Tu pašoksi ir nulėksi gelbėti.
Suprantama, ši būsena mums atrodo nereali. Kodėl? Todėl, kad tai priklauso nuo aplinkos. Aplinka rami ir netgi jeigu aš noriu prabusti, ateinu čia ir užmiegu. Ką darysi… Aš negaliu pasipriešinti šiai atmosferai.
Taigi viskas priklauso nuo aplinkos – kaip žmogus prabus. Jeigu jis neprabus, tai judės įprastiniu keliu, savo laiku (beito). Visas mūsų tobulėjimas – tai tempo greitinimas. Būsenos yra numatytos kiekvienam žmogui, jos nebus pakeistos. Pasikeitimas įvyksta dėl žmogaus pasiruošimo. Juk būsena – tai rešimo (informacinio geno) atskleidimas. Jeigu rešimo atsiskleidžia ir aš jį noriu realizuoti, pakilti, jį paversti pakopa, tai turiu būti tam pasiruošęs. O jeigu nesu pasiruošęs, tai atsiskleidęs rešimo tik nuleidžia mane, atitolina. Tuomet kitą kartą man teks žengti du žingsnius, trečią kartą – tris, ir taip kiekvieną kartą aš vis labiau tolsiu ir atsiliksiu.
Tas pats ir dėl viso pasaulio, juk į kitus žmones neatsižvelgiama. Jeigu jie nebuvo dvasiškai sužadinti, neįgijo taško širdyje, gebėjimo pagreitinti savo vystymąsi, tai kaip jie atsilieps, kam juos žadinti? Todėl juos veikia bendras švytėjimas, sukeliantis krizę, įvairiausias problemas ir nelaimes – kiekvienoje tautoje, kiekvienoje žmonijos dalyje, taip pat ir kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime. Tai nėra vadinama asmeniniu valdymu. Asmeninis valdymas pasireiškia tada, kai yra ryšys tarp žmogaus ir Kūrėjo.

Iš 2012 m. rugpjūčio12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išmatuoti pagreitį dvasiniame pasaulyje

Unikalus šansas pagreitinti laiką

Kilti šviesos greičiu