Klausimas: Jeigu aš staiga pajutau visų kitų žmonių norus, ką man toliau daryti? Pripildyti juos?
Atsakymas: Jeigu tu jauti ne šiaip sau pašalinius norus, o savo bičiulių siekį, jų tikslo troškimą, tai susieji save su šiuo noru ir jau nebeskirstai šių norų į „jų“ ir „savo“.
Juk jeigu tavo siekis teisingos krypties, tu taip pat tampi „nėra nieko kito, tik Jis“ – integralia dalimi. Ir todėl skirstymo nėra. Tai turi būti kaip patikrinimas, tinkamo siekio kontrolė.
Tu jauti bičiulių norus kaip savo. Tu tiesiog susijungi su jais, ir todėl nėra „tu“ ir „jie“.
Žmogus – tai noras, kiekvienas iš mūsų – noras. Ir jeigu mes norime pajausti kitus, tai žiūrime į juos kaip į savus.
Jeigu motina persismelkia vaiko norais, tai visgi jos ir jo norai skiriasi. O jeigu mes norime pasiekti Kūrėjo atskleidimo, verždamiesi į Jį, į „nėra nieko kito, tik Jis“, tuomet mes jaučiame savo norus kaip visiškai vienodus – nėra skirtumo tarp mano ir svetimų norų, aš nejaučiu skirtybių.
Įsivaizduok, kad dabar tu su kažkuo susijungei, pakalbėjai, pajutai, kad jūs galvojate vienodai, norite vieno ir to paties, – tada jūs tampate kaip vienas žmogus. Išnyksta išoriškas kūnų skirtumas ir lieka tik vienas, vidinis kūnas – ne du, susijungę kartu, o vienas.

Iš penktos Charkovo kongreso pamokos, 2012 m. rugpjūčio 17 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirodo, viskas yra manyje

Raktas į Šviesą

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Pirmoji dvasinė pakopa – pati sunkiausia. Kiek daug mažam vaikui kainuoja žengti pirmuosius žingsnius! Kaip sunku įsikabinti ko nors, tarti pirmąjį žodį! Kiek daug vidinių pastangų gamta sukelia jame. Kodėl? Kodėl negalime vystytis ramiai, laisvai?
Pažiūrėkite, kaip triūsia maži vaikai – be sustojimo, be išeiginių. Mažylis gali turėti 40 laipsnių karščio, ir vis tiek jis žaidžia, nori ko nors. Jokios kliūtys jo nesustabdo – toks jis užsispyręs ir atkaklus. Turėtume imti iš jo pavyzdį. Tą patį turime daryti, kad išeitume į Aukštesnįjį pasaulį ir taptume dideli.
Na, o po to viskas tampa žinoma ir suprantama – tegu ne iki galo, bet vis dėlto. Lygiai taip vaikelis, jau mokantis vaikščioti ir kalbėti, ketverių, penkerių, šešerių metų, pradeda visiškai kitokį pažinimo procesą – prasmingesnį. Štai ir mums su jumis aukštesniosios būsenos suvokimo procese atsiranda prasmingesnių elementų. Mes jau praėjome pradinį etapą, jau žinome, kokiu būdu jungtis, su kuo „žaisti“, panašiai kaip vaikelis, kuris nuo trejų pradeda jausti artimą ir šiek tiek suprasti, kad geriau jam žaisti su kitais, o ne vienam.
Taip atrandame santykius su kitais: kaip galime bendrauti ir tikrai protingai kartu vystytis, kurdami savo „žaidimus“.
Štai kodėl mes su jumis labai daug žaidžiame. Atrodo kvaila, o iš tiesų – labai rimta. Mes nenorime žaisti, jaučiamės kvailai. Juk mes – suaugusieji, rimti žmonės! Kuo gi mes užsiimam? Ar verta gaišti?
Iš tiesų, taip. Jei suprantame, kad nauja savybė vystosi kiekviename etape taip, kaip vaikams, t. y. per žaidimus, seminarus, visus įmanomus bendrus veiksmus –gauname galimybę priartėti vienas prie kito ir taip pritraukti į save Šviesą.
Nors mūsų egoistiniam protui šie veiksmai atrodo neracionalūs, nerimti, vaikiški – iš tikrųjų tai yra aukštesnieji pratimai, nes mes trokštame eiti prieš savo prigimtį.
Toliau, pakilę į pirmąjį lygmenį, jau gauname rimtą priedą protui, pradinės schemos supratimą, kaip mažylis, kuris jau orientuojasi mūsų pasaulyje ir iš dalies supranta, kas yra gerai ir kas blogai, kokiu būdu judėti toliau, iš kur imti žaislų ir kaip jais naudotis, kaip vystytis, suvokiant ką nors nauja, ir pan. Vaikelis jau pradeda suprasti, kaip išnaudoti suaugusiųjų pasaulį savo tolesniam vystymuisi. Taip ir mes Aukštesniojo pasaulio atžvilgiu.
Taigi, svarbiausia mums – pakilti į pirmąją pakopą. Tada viskas taps aišku. Tada niekas nebebandys bėgti iš mūsų grupių atgal į ankstesnį gyvenimą todėl, kad šiame gyvenime jam pritrūko kantrybės sau atskleisti aukštesnįjį sluoksnį.
Turime kuo greičiau pasiekti šį lygmenį, kad galėtume padėti likusiems. Pastangos tai atlikti dėl visų likusių žmonių bus mūsų potraukio duoti išraiška. Dėl to gausime dar didesnę Šviesos porciją.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. pirmosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis žaidimas

Draugai, įjunkite Šviesą!

Žaidimas – tai labai rimta

Visų pirma mums reikia tiksliai nustatyti, kaip iš tikrųjų judame dvasiniu keliu.
Bandydami suprasti, kur esame, kur mums eiti, kaip rasti egzistavimo prasmę, matome, kad viskas aplinkui glaudžiai tarpusavyje susiję, persipynę ir painu. Žvelgdami į žmonių visuomenę matome, kad visur chaosas, viskas neaišku, kiekvienas daro, ką nori, kiekvienas turi savo teorijas, savo gyvenimo filosofiją. Taigi taip formuojasi ta netvarka, kurioje mes ir gyvename. Kita vertus, tyrinėdami gamtą suprantame, kad viskas yra logiška, viskas vyksta pagal dėsnius.
Kyla klausimas: kodėl?
Todėl, kad žmonių visuomenė nepaklūsta gamtos dėsniams. Mūsų kūnas – taip, jis paklūsta. Gyvenime mes taip pat vykdome gamtos nurodymus, bet tik iš dalies. O kas dėl žmogaus mumyse, ne gyvūno, o būtent žmogaus, – jam duota visiška valia ir jis daro viską,  ką tik nori.
Kaipgi mums padėti susiorientuoti šiam žmogui kiekviename iš mūsų? Jei žmonija tai sugebėtų, jeigu suprastų, kaip tai atlikti, kaip tuomet viskas būtų aišku ir teisinga.
O gal per daug aišku? Nuobodu? Gal dingtų valios laisvės iliuzija? Gal tuomet mes silpniau jaustume ieškojimų, gyvenimo, užmojų skonį? Ar ne taip? Štai kokia problema slypi žmonijoje.
Kai atsigręžiu į kabalos mokslą, kai pagaliau bandau jam padedant atskleisti gyvenimo prasmę, kai ne tik teoriškai, o iš tikrųjų siekiu suvokti pasaulio gelmes, pagrindus, suprasti, kas padeda jam vystytis, kokiu būdu galima tame dalyvauti ir tapti tokiam pat, koks, mano supratimu, yra visas pasaulis – tobulam, amžinam, begaliniam, – tada suvokiu, kad esu susipainiojęs.
Painiava kyla dėl to, kad mums nuolatos reikia sujungti du priešingus tikrovės galus:
– mus, esančius pačioje apačioje, tik pradedančius kelti klausimus;
– ir patį tobuliausią, aukščiausią tašką – Kūrėją, kitaip tariant, pagrindinę šio pasaulio jėgą, kuri viską sukūrė.
Tarp šių dviejų taškų yra  mums nežinoma erdvė. Jei mes surasime šią jungtį, jei užpildysime ją teisingu supratimu, kas vyksta šioje erdvėje, tai sužinosime viską.

Iš trečiosios Charkovo kongreso pamokos, 2012 m. rugpjūčio 17 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus, lipdantis save

Lokatorius Kūrėjui pajusti

Tikslai skirtingi, kryptis bendra

Kūriniui, t. y. mums egzistuoja vienintelis veiksmas – judėjimas susijungimo link. Įskaitant tai, kad mes, daugmaž suprantame sistemą, kurioje esame, ir susigaudome, kodėl trokštame tai daryti.
Mes vienijamės ne tam, kad ką nors laimėtume, sukurtume, sukaltume komandą kokiai nors kasdieninei užduočiai, kaip įprasta mūsų pasaulyje. Mes vienijamės tam, kad pritrauktume Aukštesniąją Šviesą, kuri iš tikrųjų sujungs mus ir atsiskleis mūsų tarpusavio ryšyje.
Jei per daug gaištame, analizuodami skirtingą elgesį grupėje – tai todėl, kad esame susipainioję. Iš tikrųjų iš mūsų reikia vieno vienintelio veiksmo, ir nieko daugiau.
Šviesa taip pat turi atlikti vienintelį veiksmą, atitinkantį mūsų pastangas. Tik pastangos turi būti slenkstinės. Kiekvienąkart turiu įsivaizduoti: štai esu tam tikrame lygyje ir noriu pakilti į aukštesnį. Man būtina pridėti pastangą, atitinkančią skirtumą (∆) tarp dviejų slenksčių.
Juk šie laiptai yra abstraktūs. Todėl vien mano pastangos neužtenka – man reikia, kad mane įkvėptų, paspaustų, įpareigotų, išerzintų, kad stumtų mane jų link.
Egzistuoja didžiulė galimybė aplinkos padedamam susikurti tokias neigiamas jėgas, kurios stums tave pirmyn, šiek tiek pabadydamos kančiomis, nerimu, o iš kitos pusės – traukdamos pirmyn, geruoju, pojūčiu, kad priekyje iš tikrųjų yra kažkas didingo, nuostabaus.
Visus veiksmus gali inspiruoti skausmas ir pavydas – viskas, kas mums įgimta. Aš noriu pritraukti prie savęs visas šias jėgas, kad jos mane teisingai suformuotų, kad susivienytų už manęs ir stimuliuotų, stumtų mane iš nugaros. Juk stimulas – tai aštrus pagaliukas, kuriuo ragina, baksnoja asilus, kad jie eitų pirmyn. Tai štai, noriu, kad šie stimulai varytų mano „asilą“ pirmyn.
Be to, noriu, kad mane trauktų į priekį, kad aplinka visą laiką kalbėtų apie nuostabius tikslus, apie tai, ko galima pasiekti gyvenant šiame pasaulyje, pakilus aukščiau jo, į kito lygmens begalybės pojūtį.
Taigi, noriu, kad mane trauktų ir stumtų. Jei esu aplinkoje ir sugebu būti taip nusiteikęs jos atžvilgiu, o ji yra pasiruošusi taip veikti prieš mane, prieš kiekvieną iš mūsų, – visi kartu prieš kiekvieną iš visų, – tada sukeliame pakankamą įtampą, kuri lygi tai pačiai deltai (∆), slenksčiui tarp mūsų.
Laikykime mūsų dabartinį lygį nuliniu, o būsimą – pirmuoju. Nulinis mūsų lygis – tai paruošiamasis pirmojo lygio periodas. Jis pats sunkiausias, nemaloniausias, nes mes kaip akli kačiukai visiškai nieko nejaučiame, nežinome. Mes tiesiog turime aklai sekti tuo, kas parašyta knygose. Netgi to, kas jose parašyta, deramai nesuprasdami. Būtent taip turime eiti pirmyn, nes išsitaisymas prasideda tikrai nuo nulio.
Šviesa mus nuolat veikia, ir kai tik pasiekiame slenkstinį lygį, Ji mus keičia – visą mūsų egoizmą keičia į priešingybę, į davimą.
Dėl šios davimo jėgos vietoj to, kad atstumtume vienas kitą, pradedame kontaktuoti, sietis vienas su kitu ir sudarome tam tikrą ryšį, tarpusavyje susijusią sistemą.
Kai tik sudarome tokią sistemą pirmajame mūsų tarpusavio ryšio lygyje, Šviesa išryškėja jame, užpildo tarp mūsų tą erdvę, kuri buvo visada. Tik anksčiau aš atstumdavau kitus, o dabar šioje erdvėje bandau aukščiau savo egoizmo sureguliuoti ryšį su kitais – ir ši erdvė užsipildo Šviesa. Tai ir vadinama Kūrėjo atskleidimu.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. pirmosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Lokatorius Kūrėjui pajusti

Bendra dvasinės energijos talpykla

Begalinis gyvenimas tarp dviejų sekundžių

Klausimas: Kaip mums dabar taip panirti, kad panertume iki dugno, ištrūktume ir atskleistume dvasingumą?
Atsakymas: Tik bendra jėga, nieko kito nėra. Tik bendra jėga! Tai vienintelė sąlyga. Ji išplaukia iš bendro gamtos dėsnio ir išveda mus į kitą lygmenį – panašumo į Kūrėją, Aukštesnįjį gėrio ir Meilės lygmenį.
Kitos metodikos nėra, ir nieko kito daugiau nereikia. Jūs patys tai jau žinote.
Juk mes egzistuojame kaip vienas bendras organizmas, kuris subyrėjo į dalis. Šias dalis, mums įdėjus pastangų, būtina surinkti į vientisą sistemą. Tikiuosi, kad tai galėsime padaryti. Tada, gyvuojant šiai vieningai sistemai, tą jėgą, kuri išryškės sistemoje kaip vienijanti jėga, t. y. kaip kraujotakos, nervų ir pan. sistema jausime kaip būsimą mūsų egzistavimo lygmenį: amžiną ir tobulą. Tai yra tai, ko mokomės iš teisingo pasaulio suvokimo metodikos – ne tai, ką jaučiame šiandien mūsų penkiais pojūčių organais, o tai, kas egzistuoja už mūsų, tai, ko nematome, nejaučiame, nesuprantame, nes suvokiame tik per penkias savo „skylutes“.
Turime pakilti į lygmenį, kuriame išeiname už mūsų kūno ribų. Todėl ir egzistuoja sąlyga: būti tarpusavyje susietiems, susirinkti kartu į vieną vientisą organizmą. Dėl šio tikslo ir subyrėjo jis į tokią daugybę dalių, norų. Kiekvienas iš mūsų – tai gabalėlis bendros mozaikos, lego, noro.
Jei pabandytume surinkti šį lego, tai negalėtume, juk iš anksto visos sistemos, visos susijungimo mechanikos nepažįstame, visa tai atlieka Šviesa. Tačiau, jei bandome tai daryti, tai atsižvelgdama į mūsų įdėtas pastangas, Šviesa pradeda veikti ir sutvarko šią sistemą. O mes jau jaučiame ją kaip vis vieningesnę, vis bendresnę, integralesnę, ir tiek pat jaučiamės egzistuojantys Aukštesniajame pasaulyje.
T. y. mūsų vidinis pojūtis, vadinams mūsų gyvūniniu egzistavimu, išlieka, nes gyvename kūne, jo penkiuose kūniškuose, gyvūninių pojūčių organuose. Tačiau papildomai pradėsime jausti pasaulį, kuris yra aplink mus – tai, ko dabar nejaučiame.

Iš 2012 m. rugpjūčio 16 d. pokalbio prieš Charkovo kongresą

Klausimas: Kas Jums atrodo svarbiausia? Koks Jūsų paskutinis kreipimasis į visus prieš kongresą?
Atsakymas: Nuošiol ir toliau aš prašau jūsų: kuo jūs beužsiimtumėte prieš kongresą, visą laiką galvokite, kad jūs ta darote dėl to, kad visame pasaulyje žmonės susirinktų ir fiziškai, ir virtualiai, ir pasiektų vienybę, kuri lygi pirmajai Aukštesniosios Šviesos pakopai.
Po to mums bus daug lengviau. Tai panašu į vaiko gimimą, juk gimdymas – tai pati pavojingiausia procedūra, sudėtingiausias procesas. Ir šiandien, kai moteris gimdo, tiksliai nežinome, kas ir kaip bus. Žmogaus gimime yra kažkas nenuspėjamo.
Po gimdymo jau paprasčiau. Kai vaikas gimęs, pradedi su juo dirbti: maitinti, vystyti – rūpintis, duoti jam viską, kas būtina, ir t. t. Svarbiausia – jau praeityje.
Taip ir pas mus. Turime įveikti gimdymą, visa kita bus lengviau. Daug lengviau! Žymiai paprasčiau! Daug aiškiau! Mes vienu metu jau būsime ir šiame pasaulyje, ir dvasiniame – davimo pasaulyje. Mums paaiškės, apie ką rašo kabalistai. Mes jau pradėsime prisitaikyti prie to, kame būsime savo jausmais.
Todėl iš visų jėgų stenkimės gimti Aukštesniajame pasaulyje, o po to kartu eisime toliau.

Iš 2012 m. rugpjūčio 12 d. virtualiosios pamokos

Klausimas: Ko laukti, ko tikėtis visiems draugams, kurie visiškai atsiduos kongresui?
Atsakymas: Reikia tikėtis, kad susijungsite, atlikdami visus veiksmus, kurie turėtų būti visiškai persisunkę ketinimu susijungti. Tam šiandien pasaulyje visos sąlygos yra.
Kiekvieną dieną man atsiunčia daugybę mokslininkų, tyrinėtojų, ekonomistų, politikų straipsnių, kurie pastaruoju metu rašo apie pasaulio globalumą, apie jo tarpusavio ryšius. Jie rašo praktiškai mūsų žodžiais, nors kažko nepasako, nesuprasdami, kaip galima būtų pakeisti visuomenės būseną. Užtat jie supranta, kad pasaulis bus priverstas susivienyti, tapti harmoningas, integralus ir pan.
Mes esame tokios būsenos, kokios dar niekad pasaulis nėra buvęs. Ir mums duota galimybė pakeisti pasaulį susivienijant, be to, tokioje šalyje, kurioje tiek metų vystėsi kabala, kurioje ir šiandien turime pačių stipriausių grupių, pačiių ištikimiausių mokinių. Galime padaryti taip, kad jėga, kurią tarp mūsų aptiksime, atskleisime, iš tikrųjų pasitarnautų visam pasauliui ir per jį pasiektų Kūrėją.
Tai yra taip vadinama trejybė: mes, kiekvienas iš mūsų per grupę, per visus mus, per pasaulinę kli ir per visą pasaulinę bendruomenę siekiame Kūrėjo ir susijungiame. T. y. mes, visi mūsų draugai pasaulyje kartu su žmonija ir kartu su Kūrėju esame viena bendra visuma. Šią bendrą visumą turime atskleisti, pajusti, sukurti – jos dar nėra!
Aš labai tikiuosi, kad mūsų pasiruošimas pasitarnaus tam.

Iš 2012 m. rugpjūčio 12 d. virtualios pamokos

Negalima pamiršti, kad mes turime susijungti būtent dėl to, kad visas pasaulis reikalauja ištaisymo. Kitaip mums nebūtų davę dvasinio noro, o kabala ir toliau būtų slapta perduodama vieno išrinktojo kabalisto kitam, kaip tai vyko visus tūkstančius metų.
Neatsitiktinai tūkstančiams žmonių visame pasaulyje staiga atsirado noras atskleisti Kūrėją. Tai padaryta tam, kad jie susijungtų kartu ir taptų „šviesos tarnais“, t. y. tais, kurie moko ir rūpinasi visu pasauliu, norėdami jį visą atvesti prie ištaisymo.
Nors savaitės pabaigoje renkamės į kongresą, siekdami susijungti tarpusavyje, turime nuo pat pradžių atsiminti ir niekada nepamiršti, kad mūsų susijungimas reikalingas tam, kad padėtume atskleisti Kūrėją visam pasauliui.
Mūsų vaidmuo – uždegti šviesą! Mes atliekame noro ekrano vaidmenį, esame tarytum dagtis žvakėje. Alyva arba noras pasitenkinti – tai visa žmonija, šviesa – tai Kūrėjas, o mes – tai dagtis, kuri padės įsidegti alyvai. Tai reiškia būti Kūrėjo tarnais.
Todėl, jeigu nesiekiame susijungti su Kūrėju tam, kad padėtume Jį atskleisti visai žmonijai, tai visas mūsų darbas nukryps neteisinga linkme. Mums reikia visą laiką galvoti apie abu polius, o patiems būti per vidurį.
Todėl kongrese, nors daugiausiai kalbėsime ir dirbsime dėl mūsų vidinio susijungimo, mums reikia paliesti ir išorinio platinimo temą. Tačiau iš mūsų nėra reikalaujama ypatingai daug veiksmų, kuriais aprėptume visą pasaulį. Turime leisti į šaltinį grąžinančiai Šviesai veikti, praleisdami ją per save.
Mums reikia su žymiai didesne jėga susijungti tarpusavyje, ir tada per mus pasklis Šviesa. Mums tereikia atverti Jai įėjimus, o Ji jau padarys savo darbą. Vadinasi, pakanka pabūti tam tikroje vietoje, suorganizuoti ten apskritąjį stalą, pasiekti tam tikro žmonių susijungimo – ir tu jau įsijungei, pasilikai ten. Tu palikai ten savo dvasinius „pirštų atspaudus“ – ir šito pakanka! Per juos jau pradės veikti Šviesa.
Patyrę vieno susitikimo su mumis įspūdį žmonės patys pradės jausti, kaip jiems reikia elgtis toliau. Aišku, reikia kurti virtualias sistemas ir palaikyti ryšį su jomis, bet svarbiausią darbą atlieka Šviesa.

Iš 2012 m. birželio 6 d. pokalbio bendrais klausimais

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Taikinys – integralusis susivienijimas

Pasauliui reikia mūsų

Mes visą laiką „plaukiojame“ informaciniame lauke. Jo neriboja laikas, erdvė, judėjimas. Šio lauko mes nejaučiame, nes skiriamės nuo jo savybėmis. O jeigu mes vienijamės, tai, priklausomai nuo mūsų tarpusavio ryšio, supanėšėjame su šiuo informaciniu lauku, tampame vieningi kaip jis ir pradedame užčiuopti jo informaciją.
Būdami kiekvienas atskirai, nesivienydami su kitais, šiame informaciniame lauke jaučiame tik mažą informacinę dalį, kurią kiekvienas suvokia kaip „mūsų pasaulį“, izoliuotą nuo šio informacinio lauko, – tai, ką atpažįsta tik jis, jo individuali egoistinė dalis.
O kai tik susijungiame („minimali dauguma – du“), tai iš karto pradedame atitikti šį informacinį lauką, minimaliu lygiu, pavyzdžiui, lygiu, vadinamu „nefeš de nefeš“, pradedame jį jausti. Ir taip toliau. Kitaip tariant, priklausomai nuo susijungimo lygio pagal panašumo dėsnį pradedame jausti šį lauką – Kūrėją, patys tapdami jutimo organu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Informacinis tikrovės laukas

Atsistosime po Šviesa

Susidūrimo momentas

Video klipas rusų k.