Klausimas: Kodėl mes linkę toliau kentėti ir nenorime išsivaduoti iš kančių, tarytum net mėgaujamės jomis.
Atsakymas: Mes mėgaujamės savo kančiomis. Visas pasaulis mėgaujasi kančia, o juk yra labai paprastas kelias išsivaduoti iš jos ir pasiekti tokią stebuklingą būseną, kurios net neįmanoma įsivaizduoti. Bet žmonės linkę kentėti.
Viskuo kaltas mūsų egoistinis noras, kuris mėgsta kankintis. Visas malonumas, kurį jaučiame, kyla dėl kančios įveikimo – tai tikras mazochizmas. Visi mūsų malonumai, nuo pačių mažiausių iki pačių didžiausių, visų rūšių, yra įmanomi tik kančios fone. Arba  mėgaujamės tuo, kad mums pavyko kažkiek išvengti kančių, pakilti virš jų, bet vis tiek, ištakose glūdi kančia. Tokia egoistinio gavimo prigimtis.
Juk malonumui patirti reikalingas noras, o po to – jo pripildymas. O mūsų atveju noras – tai pripildymo nebuvimas, mirtis. O kas šiek tiek aukščiau mirties – tai jau vadinama malonumu, nors tai vis tiek susiję su mirtimi.
Malonumas – kai yra truputį daugiau nei mirties būsena. Tuo tarpu dvasinis malonumas kitoks – ten jaučiamas malonumas duoti. Todėl net žemiausias, bazinis lygmuo – jau teikia gyvybinę jėgą, nes nejaučiu jokio trūkumo. Man nieko nereikia sau, aš esu Binos būsenos, „chafec chesed“, tarytum atsiskyrėlis, gyvenantis miške, kuriam nereikia net marškinių.
Aukščiau šios būsenos jaučiu dar daugiau gyvybės: daugiau atsidavimo, daugiau laisvės. Tuo tarpu savo egoistiniame nore jaučiame tik mirtį bei kančią ir negalime pabėgti nuo jos. Be šito egoizmas negali pajusti malonumo. Skoniui sustiprinti mums visada reikia į patiekalą įdėti truputį „druskos ir pipirų“.

Iš 2012 m. birželio 27 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Viliojanti ateities šviesa

Ar įmanomas gyvenimas be kančių?

Nereikalingos kančios

Klausimas: Ką daryti, jeigu, iš vienos pusės, darai viską, kas tik įmanoma – mokaisi, įsijungi į grupę, į idėjų platinimą, o, iš kitos pusės, matai, kad likai savo išdidume ir nepaisai nieko kito, t. y. paprasčiausiai save blokuoji?
Atsakymas: Reikia draugų paprašyti, kad jie padėtų tau, palaikytų tave, pasimelstų už tave. Bendra malda – tai malda už kitą, už kitus.
Žmogus negali melstis už save patį todėl, kad tai bus egoistinis prašymas. Net jeigu tu tvirtinsi, kad tarsi nori įgyti davimo savybę – vis tiek tai bus egoizmas, juk nori to sau.
Būdamas grupėje, aš noriu tik vieno – laiduoti už visus. Aš noriu laiduoti už juos, kad jie pasieks viską, ko nori! Ir taip mes visi kartu laiduojame vieni už kitus.
Kitaip mes negalėsime savo savybėmis atitikti aukštesniojo lauko. Esame jame tarsi įkrautos dalelytės magnetiniame lauke, kuris, užuot traukęs, artinęs prie savęs, mus atitolina. Juk norime jį panaudoti dėl savęs ir todėl jis atstumia mus.
Tai kaip mums pasiekti panašumo su juo? Dėl to man reikia susivienyti su draugais ir tada įgysiu tam tikrą panašumą su tuo lauku. Čia veikia tikslūs fizikos dėsniai, aprašyti „Mokyme apie dešimt sfirų“, ir nėra jokios mistikos.

Iš pamokos pagal knygos „Šamati” straipsnį, Niujorkas, 2012 m. birželio 21 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplinka − aukštumoje

Bendra dvasinės energijos talpykla

Gyventi kitų rūpesčiais

Tikslui pasiekti reikalingos priemonės, o mūsų priemonės – tai pastangos. Kuo labiau mes stengiamės, kuo tiksliau ir sąmoningiau nukreipiame jėgas tikslo link, tuo stipriau pritraukiame mus vystančią, prie šaltinio grąžinančią šviesą.
Kiekviena gyvenimo akimirka duota tam, kad ieškotume ir aiškintumėmės, kas šiuo metu yra efektyviausia ir padeda pritraukti prie šaltinio grąžinančią šviesą. Kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogą, egoistinę prigimtį ir Torą kartu su ja, nes joje paslėpta šviesa grąžina prie savo šaltinio“ – blogą norą ištaiso ir paverčia jį geru. Ir šiame gerame nore, kaip inde, gauni dvasinio gyvenimo pajutimą.
Tai ir yra visas ištaisymo receptas. Taigi mūsų darbas yra kiekvieną akimirką atrasti pačią veiksmingiausią priemonę.
Paprastai žmogus tiesiog plaukia gyvenimo tėkmėje ir mano, kad šitaip vystosi. Bet šitas pasyvus plaukimas suteikia jam tik negyvąjį vystymąsi. Tarkime, jis yra grupėje, mokosi, dalyvauja tam tikruose renginiuose. Visa tai žmogui jau tapo rutina. Jis yra bendros jėgos, kuri vienoje bendroje tėkmėje tobulina visus tikslą norinčius pasiekti žmones, veikimo lauke.
Vis dėlto tai vadinama negyvuoju dvasiniu lygmeniu – čia dar nėra asmeninio vystymosi. Asmeninis vystymasis priklauso nuo to, kiek žmogus įdės savo pastangų, norėdamas pažadinti save ir pridėti skonio, aštrumo šiam „patiekalui“: druskos, pipirų ir kitų prieskonių.
Jis turi suprasti, kad nėra pasirinkimo, ir pabusti galima tik iš tokių aštrių būsenų, į kurias jis negailestingai nubloškiamas parodant, kiek jis yra priešingas dvasiniam pasauliui ir kaip toli nuo jo. Ir jeigu jis nebijo sužadinti savo apetito nelabai maloniais dirgikliais, tai pabunda ir jau gali atlikti tam tikrus savarankiškus veiksmus, o ne tik plaukti bendroje savo grupės tėkmėje.
Todėl mums reikalingos nuolatinės pastangos, kaip pasakyta: „Stengeisi ir radai – tikėk“. Kitaip tariant, tai atsitiks ir Kūrėjas atsiskleis žmogui tik tada, kai žmogaus pastangos viršys įprastą rutiną.
Tai problema, nes mums labai sunku ištrūkti iš įprastos tėkmės. Mes įprantame prie tvarkaraščio, prie tų pačių valandų bei tų pačių pripildymų, kuriuos gauname pagal tvarkaraštį, prie to paties pastangų kiekio. Įprotis tampa antrąja prigimtimi.
Aš stengiuosi jau daugelį metų, ir man atrodo, kad visą šį laiką esu kelyje. Manyje jau auga nepasitenkinimas ir aš piktinuosi: „Kas su manimi vyksta, kodėl nėra rezultato?“ Ir nesuprantu, kad visą šį laiką aš paprasčiausiai dreifavau bendroje tėkmėje. O dvasinės pakopos atžvilgiu – tai negyvas, miręs kūnas, kuris nejuda.
Juk aš neįdėjau asmeninių pastangų. O dvasinio pasaulio atsiskleidimas žmogui priklauso nuo jo asmeninių pastangų, jo asmeninio indo, noro pasirengimo. Žinoma, aš vis tiek truputį judu ir pamažu vystausi, juk dalyvauju tam tikruose veiksmuose. Bet svarbiausia, kad visoje šioje įprastoje rutinoje ir bendroje tėkmėje vyktų asmeninė analizė, kuria žmogus visą laiką žadina savyje apetitą įvairiais aštriais prieskoniais – nemaloniais klausimais.
Jis turi atlikti kritinę analizę ir spausti save, stengdamasis sutrumpinti laiką, dirbti taip, kad patvirtintų žodžius: „Stengeisi ir radai – tikėk!“

Iš 2012 m. birželio 15 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Geras įprotis – siekis duoti

Tavo pastangos nedingsta be pėdsakų

Patikrink save

Dvasinis suvokimas nuo materialiojo skiriasi tuo, kad dvasinį pasaulį žmogus jaučia esantį savyje, savo nore pasitenkinti. O jutimas, kad pasaulis yra šalia manęs ir su manimi nesusijęs, vadinamas šiuo pasauliu.
Skirtumą tarp vieno ir kito lemia mūsų egoizmas, kuris atskiria tam tikras savybes, ęsančias manyje, tarytum išversdamas jas į išorę. Toks atskyrimas įvyko dėl norų sudužimo, padariusio juos svetimus ir atskirtus vienas nuo kito, nesusijusius su kitų egoistiniais interesais ir priešingus jų norams.
Tačiau būtent todėl turime galimybę galutinėje, ištaisytoje būsenoje vėl susijungti, kaip ir pačioje pradžioje, bet dabar jau jausdami, suprasdami savo egzistavimą, suvokdami visą jo gelmę. Juk ėjome prie šito sunkiu suvokimo, klausimų keliu, lygindami tai, ką jaučiame savyje ir ką – išorėje.
Tai įmanoma būtent dėl to, kad mano ego atskyrė ir atmetė nuo manęs milijardus visokiausių savybių: negyvųjų, augalinių, gyvūniškųjų bei žmogiškųjų, ir aš jaučiu jas kaip svetimas. O dabar, lygindamas jas su savimi, artinu jas prie savęs per jėgą, norėdamas jų ar ne, tuo sustiprinu savo jutimus, padidinu savo supratimą, kol pradedu mylėti visus kitus.
Grąžinęs jas į save, įgyju tokį platų tikrovės suvokimą, kuris apima visą Begalybę, 125 dvasines pakopas.
Pagalvokite, kaip stipriai nuo mūsų paslėpti ir mums nejuntami yra procesai, vykstantys mūsų viduje. Bet išorėje iš karto pastebiu ir reaguoju net į mažiausius gerus ar blogus pokyčius. Juk mano egoizmas išdidina juos, žiūrėdamas tarytum per didinamąjį stiklą.
Tų dalykų, kurie vyskta manyje, atžvilgiu, egoizmas mažiau priekabus nei išorinių. Todėl esu toks jautrus bet kokiems aplinkiniams reiškiniams, o jeigu tas pats vyktų viduje – net nepastebėčiau. Todėl žmogus nepažįsta savęs, nejaučia, nemato savęs taip, kaip jį mato kiti. Kartais jam sužinoti tai, ką apie jį galvoja kiti, yra tikras sukrėtimas. Jie atveria jam akis, o jis negali patikėti, kad iš tikro yra toks.
Mes nepažįstame patys savęs! Nejaučiame savęs, nepažįstame savo savybių. Tik norime save pripildydi, nesuprasdami vidinių plonybių. O tuo tarpu viskas, kas vyksta išorėje, mus ypatingai jaudina, mes aistringai svarstome, kas ir kaip elgiasi mūsų atžvilgiu, ir ką turime su tuo daryti.
Dėl to, kad sudužimas ištraukė iš manęs į išorę visas mano vidines savybes ir paliko man mažytį norą, galiu pradėti dirbti su tuo, kas man atrodo yra išorėje, ir įnešti tai atgal į vidų, kad sujungčiau į vieną Šviesą ir indą – norą. Šitaip pasiekiu ypatingą suvokimo jautrumą, nes turiu paisyti ir suprasti kiekvieną man svetimą žmogų. Aš jo nekenčiu, bet man reikia jį pamilti, apverčiant visą suvokimą iš vieno poliaus į priešingą.
Toks supratimas duoda man milžinišką, 620 kartų galingesnę Šviesą ir supratimą, kur esu bei ką jaučiu. Tuo skiriasi iš pradžių Kūrėjo sukurtas Begalybės pasaulis, kuriame kūrinys buvo tik vienas taškelis. Mes išauginame šį taškelį iki Begalybės tuo, kad įnešame viską, kas yra išorėje, visą pasaulį vidun. Vadovaudamiesi taisykle „Pamilk artimą kaip pats save“.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Visas pasaulis susijungia manyje

Kūrinio posūkio taškas

Klausimas: Kas yra tikėjimas kabalos moksle?
Atsakymas: Tikėjimas – tai davimas, iškeltas aukščiau gavimo. Mes naudojame tikėjimo jėgą, nes žmogus neturi davimo savybės – jis turi ją gauti iš Kūrėjo. Dėl Šviesos poveikio žmoguje susiformuoja  gebėjimas duoti.
Tai tarsi magnetas, laikantis metalo gabalą. Gebėjimas duoti išlieka žmoguje tik dėl to, kad jis yra veikiamas Šviesos. Todėl tai ir vadinama tikėjimu. Juk žmogus turi persismelkti šiuo iš aukščiau skleidžiamu įspūdžiu ir tada galės atlikti altruistinius veiksmus, mąstyti nesavanaudiškai. Tai vadinama tikėjimu.
Jei davimas atsirastų žmogui sutelkiant savo paties jėgas, tai nebūtų vadinama tikėjimu. Davimas egzistuoja vien esant sąlygai, kad Šviesa perteikia žmogui savo savybę ir suformuoja jame gebėjimą duoti. Kūrinio davimo savybė kyla iš žmogaus panašumo į Šviesą, siekio pakilti aukščiau ir todėl vadinama tikėjimu.

Iš 2012 m. birželio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Kai kurie žmonės mano, kad Kūrėją galima pasiekti save kankinant, verčiant save kentėti. Bet Kūrėjui nereikia mūsų kančių, Jis nesiunčia mums jų. Jas jaučiame dėl to, kad pagal kūrinijos prigimtį šviesa ir noras yra priešingi vienas kitam. Ir atskleisdamas šią priešingybę žmogus turi suprasti, jog šis pajutimas duodamas tik tam, kad virš jo galima būtų pakilti. Jis tėra ženklas, leidžiantis mums pajusti savo priešingybę ir atotrūkį nuo Kūrėjo.
Visų pirma reikia padėkoti už tai, kad gauni tokį ženklą, ir kaip galima greičiau pabėgti nuo šio kartaus jausmo. Juk norėdami šito ar ne, sąmoningai ar nesąmoningai, vien šiuo nemaloniu jausmu mes jau kaltiname Kūrėją – visko, kas vyksta su mumis, šaltinį. Tuomet aš tampu nuo Jo atskirtas, Jam priešingas ir vadinuosi nusidėjėliu.
Reikia siekti tik šviesių jausmų, priartėjimo prie Kūrėjo. O jeigu žmogus ieško kančių, tai yra išdidumo apraiška. Juk jis mano, kad už kančias jam priklauso apdovanojimas, atlygis, išaukštinimas. Tai vyksta dėl visos tikrovės sistemos nesupratimo.
Kūrėjas vadinamas geru ir nešančiu gėrį. Jis linki mums gėrio. Kūrimo tikslas yra malonumas, ir Kūrėjas sukūrė kūrinius norėdamas jiems suteikti malonumą. Tad jeigu kažkurią akimirką pajutai bent kokį nemalonumą, reikia pasinaudoti tuo judėjimui pirmyn ir pateisinti Kūrėją, pasijusti absoliučiai geroje būsenoje.
Mes negalime bučiuoti mus mušančios lazdos ir mylėti ją – tai apgaulė ir veidmainystė. Jeigu žmogus teisingai dirba, tai kyla padedamas aplinkos ir naujos vertybių skalės, nes kas kartą vis labiau vertina davimo savybę.
Jis išnaudoja kiekvieną akimirką, kai tik turi galimybę pakilti, t. y. mato, kad dar nepasiekė visiško pajutimo tobulumo, esančio davimo savybėje, absoliučiai gero Kūrėjo. Jis nenurimsta nei akimirkai, juk jo tikslas – suteikti malonumą Tėvui, o ne rūpintis savaisiais maloniais ar nemaloniais pajutimais. Jis visą laiką žengia pirmyn ir panaudoja savo gerus ir blogus įspūdžius tam, kad tiksliai išsiaiškintų, ką dar gali pagerinti norėdamas pasiekti davimo savybę.
Taip žmogus eina ir nuolatos keliasi virš tamsos, virš nemalonių jausmų, kurie jame kas kartą kyla. Juk jie jam nurodo jo atitolimą nuo Kūrėjo, susiliejimo trūkumą. Žmogus dėkingas už visus šiuos atvėrimus – tai nusidėjėliai atsiskleidžia jame, kuriuos jis gali įveikti, t. y. pakilti virš jų susiliejimo link.
Ir tada visas šis atsiskleidžiantis blogis taps jam gėriu, dovana. Jis su džiaugsmu pasitiks tamsą, iš anksto pasiruošdamas jai teisingoje aplinkoje. Kiekvieną akimirką, kai jo jausmuose, supratime skleisis tamsa, jis ieškos, kas dar jame liko neištaisyta.
Jis neieško kančių – jis ieško juodų detalių savo suvokime, kad galėtų jas ištaisyti. Juk jis iš anksto pasiruošė taisytis, o ne tuščiai kentėti, kas paprasčiausiai yra kvaila.
Čia visų įvykių, vykstančių su žmogumi pasaulyje, atžvilgiu, veikia visai kitas išskaičiavimas. Žmogus viską suvokia tik kaip priemonę, skirtą pakilti virš kliūčių ir pasiekti susiliejimą. Tai reiškia, kad jis kyla į Kūrėjo kalną. Visame savo kelyje jis saugosi, kad bet koks nemalonus jausmas nesitęstų ilgiau kaip vieną akimirką, ir iš karto kyla virš jo aukštai jį įvertinęs. Juk žmogus jį priima kaip signalą, kaip pakilimui skirtą trampliną, galimybę pateisinti Kūrėją, pakilti virš šio jausmo į davimo savybę.
O tai priklauso nuo tikslo svarbos, Kūrėjo didybės jausmo. Tada jis aukštai vertins ir priemones, kurios visada jam atsiskleidžia priešinga, neigiama forma, suteikdamos jam galimybę virš jų suformuoti save. Jis turi jas apversti nuo minuso į pliusą, ir tada vietoje gilios duobės jis supils didžiulį kalną.

Iš 2012 m. birželio 11 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas minčių iš ,,Šamati”: Nieko nėra kito − tik Jis

Masto problema

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Baal Sulamas, „Kabalos mokslo esmė“: Kabalos mokslas – tai šaknų nusileidimo priežasties – pasekmės keliu tvarka, paremta nekintamais ir absoliučiais dėsniais, kurie susilieja ir susiveda į vieną labai aukštą tikslą, vadinamą „Kūrėjo dieviškumo atskleidimu Jo kūriniams šiame pasaulyje“.
Visa kita, ką norėtume pasiekti kabalos mokslu, su ja nesusiję. Tai tas pats lyg mokytumeis medicinos iš fizikos vadovėlio arba lankytum chemijos pamokas, kad įsisavintum politologiją. Kabalos mokslas skirtas tik tam, kad atskleistum Kūrėją – ir taškas. Jei šito nori, kabala tarnaus tau kaip priemonė. Jei neturi tokio noro, daryk tai, ko tavo siela geidžia.
Kol žmonėms evoliucijos eigoje nebuvo nubudęs noras atskleisti Kūrėją, kabalos mokslas neatsiskleidė, kad būtų išvengta painiavos. Šiandien, kai šis noras pradeda ryškėti ir reikalauja atsakymo, kabalistai sako, jog atėjo laikas, ir kabalos mokslas turi atsiskleisti pasauliui kaip priemonė, kaip sprendimas.
Jeigu ieškai stebuklų kabaloje, gyvenimo sėkmės receptų, būdų užkerėti pasaulį, šventojo vandens ir raudonųjų siūlų paslapties, kažkokių garantijų – ji tau niekuo nepadės. Gaila prarasti laiką, jau geriau kreipkis į būrėjus ar psichologus.
Tikrasis kabalos mokslas, o ne mistika, kuri parduodama naudojantis kabalos vardu, – tai tik Kūrėjo atskleidimas kūriniams – nieko kita.
Baal Sulamas aiškina tai paprastai. Jei turi atitinkamą norą – prašau. Tada turi paklausti kabalistų: „Kaip man naudoti kabalos mokslą, kad atskleisčiau Kūrėją?“ Jie atsakys, kad egzistuoja sąlyga –meilė artimui kaip sau pačiam. Reikia suformuoti grupę ir joje įgyvendinti šią sąlygą per mokslą ir bendrą darbą, mukreiptą prieš savo egoizmą, kad pakiltum aukščiau jo ir pasiektum tikslą.
Bet visų pirma, būtina išsiaiškinti: ar sutampa mano gyvenimo tikslas su kabalos mokslo tikslu. Tai reikia tiksliai išaiškinti žmonėms, kad nekiltų jokios painiavos. Žinoma, kiekvienas pats save tikrina, ir durys atviros visiems. Bet jeigu žmogui nesubrendo šis noras, jei jis dabar nepasiruošęs atskleisti Kūrėją, negalima per jėgą temptis jį vidun.
Mūsų požiūris turi būti griežtas ir vienareikšmis: mes į visus žiūrime su pagarba, o draugais laikome tuos, kurie turi norą, nukreiptą į Kūrėją. Jeigu neturite tokio noro, kabala ne jums – mėgaukitės šiuo pasauliu.
Šiandien prasidėjo nauja epocha: krizės ir bejėgiškumo fone visas pasaulis pradeda suvokti, kad jam būtina atskleisti Aukštesniąją jėgą, Kūrėją, kadangi kitaip jis neišgyvens, negalės egzistuoti. Tai jau kita situacija, kurioje turime visiems po truputį pasakoti apie metodikos įgyvendinimą. Todėl pradedame mokyti žmones tarpusavio laidavimo principų, rodydami, kad pereiti nuo krizinių nelaimių ir problemų prie klestinčio gyvenimo galima susivienijus ir puoselėjant meilę artimui.
Plačiajai auditorijai neminime Kūrėjo atskleidimo, o keliame tikslą gerai gyventi mūsų pasaulyje. Tačiau kartu jau einame vienu keliu: iš mūsų pusės – tai Izraelio, Toros ir Kūrėjo vienybės principas, o kiti mus lydi, norėdami susitvarkyti savo gyvenimą. Galiausiai dėl tarpusavio palaikymo visi susijungsime su Aukštesniąja jėga, atskleisime ją.
Tokiu būdu šiandien mes ir žmonija turime bendrą tikslą. Bėda tik ta, kad masės priekyje mato išsigelbėjimą iš krizės ir materialiąją gėrovę, o mes priekyje matome Kūrėjo atskleidimą. Skiriasi tikslas, bet kryptis – bendra.
Dėl to kabalos mokslas atsiskleidžia vienam procentui žmonijos, o laidavimo metodika – likusiems devyniasdešimt devyniems procentams. Tarpusavio laidavimas – tai tas pats kabalos mokslas, tik netikslinamos detalės ir jėgos, kurios mus vysto. Kaip mus moko kabalistai, žmonės, kurie dar nesubrendę kabalai, turi gauti tai, kas tinka jiems.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: ne rožinės svajonės, o gyvenimo tiesa

Nepraleisk savo šanso…

Dvasingume prievartos nėra

Kai kurioms mūsų grupėms sunku susieti kabalos mokslą ir laidavimą. Žmonės, atėję studijuoti kabalos, ir patys nenori mokytis laidavimo, jau nekalbant apie jo skleidimą pasauliui.
Tiesą sakant, aš juos suprantu. Aš ir pats atėjau pas Rabašą trisdešimt trejų, turėdamas mokslininko išsilavinimą, charakterį ir veiklą. Iki atvykimo į Izraelį nuo šešerių iki dvidešimt aštuonerių metų aš be pertraukos mokiausi ir net po to nuolat skaičiau mokslinę literatūrą. Tai skatino mano noras atskleisti Kūrėją – Jėgą, kuri viską valdo.
Ir štai iš Rabašo išgirdau apie meilę artimui kaip sau. Rusijoje šis principas buvo iškreiptas viršūnėlių naudai, tad man buvo labai nemalonu girdėti apie jį. Juk žodžiais apie meilę prisidengdavo visiški melagiai ir grobstytojai, elgdavęsi kaip tik atvirkščiai ir visus išnaudodavę asmeniniais tikslais. Labai sunku buvo apsiprasti su mintimi apie tai, kad šis principas slypi kabalos mokslo esmėje. Juk ji turi kalbėti apie pasaulių sistemos paslaptis, bet staiga – grįžta prie seno?
Tačiau aš pradėjau studijuoti vidinę sistemą: pasirodo, sudužęs noras tapo egoistiniu, ir kad grįžtume į Begalybės pasaulį, mums reikia ištaisyti savo egoizmą. Vadinasi –  reikia įnešti vidun tai, kas atrodo tolima, pamilti tai, kas atrodo nepakenčiama. Nepaisant savo dabartinio noro, nepaisant puikybės, geismų, ambicijų (garbės troškimo), reikia įveikti save, vis labiau paminti savo egoizmą, suartėjant su žmonėmis, kurių nekenti. Taip lipi dvasinių laiptų pakopomis…
Tik suvokęs esmę, viduje nustojau krūpčioti, išgirdęs žodžius apie meilę. Tai truko dvejus trejus metus ir nebuvo visai paprasta, turint omenyje didžiulį pasibjaurėjimą, kokį jaučiau iš pradžių. Man padėjo tai, kad studijavau sistemą ir jos dėsnius. Lygiai taip gydytojas žiūri į tyrimų rezultatus ar rentgeno nuotrauką. Tuomet supratau, iš kur šie žodžiai, supratau, kad jie nėra susiję su žmogiškosiomis ydomis ar šventais priesakais gyventi draugiškai.
Kalbama apie visų mūsų konfliktų šaltinį, apie tai, kas slypi Gamtos esmėje ir ką mes, neturėdami išeities, privalome įvykdyti. Štai kas mane įtikino.
Todėl šiandien būtina tai išaiškinti visiems mūsų draugams Izraelyje ir kitose šalyse, kad jie suprastų: platinimas tiems, kas nori mokytis kabalos mokslo, ir platesnis laidavimo skleidimas po visą pasaulį – tai ir yra išsitaisymas. Jeigu anksčiau kabalistas galėjo išsitaisyti pats arba su mokytoju, tai šiandien tai – neįmanoma.
Tai sakau ne aš – apie tai rašo Baal Sulamas: mes privalome veikti. Todėl nepasieksi vidinio išsitaisymo, jeigu nesukursi grupės. O kad grupė pradėtų gyventi ir judėti teisinga kryptimi, turi būti susietas su visu pasauliu, visomis jėgomis jam skleisdamas žinojimą apie šiuolaikinių problemų esmę ir jų sprendimo būdą. Be to, pirmajame etape šį žinojimą reikia platinti Izraelyje, kadangi Izraelio tauta turi tapti metodikos šaltiniu visam pasauliui.
Taip ir susidaro ratai: aplink tave – grupė, aplink grupę – Izraelis, aplink Izraelį – pasaulis. Jeigu neatsižvelgsi į visą šią sistemą, sėkmės nepasieksi, nepritrauksi grąžinančios į Šaltinį Šviesos. Kažkuria prasme yra būtina apimti viską. Tai kyla iš indų sudužimo, iš būtino išsitaisymo laiptų pakopomis ir iš šiuolaikinės epochos, apie kurią rašo Baal Sulamas. Žmonės, nenorintys to įgyvendinti, tiesiog neįsiklauso į tai, ką kalba mūsų dvasinis mokytojas.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lemiami metai

Kuo mes skiriamės

Palaikymas ir pavyzdys

Klausimas: Jeigu aš jau jaučiu Kūrėjo svarbą, tai ką turiu padaryti, kad su Juo susivienyčiau?
Atsakymas: Mumyse be perstojo vyksta kova dėl to, kas valdys: Kūrėjas ar Faraonas, mūsų pačių egoizmas. Bet jeigu žmogus jau jaučia Kūrėjo didingumą, tai daugiau jam nėra apie ką klausinėti. Jis darys viską, kas tik įmanoma, kad nuolat augintų šį didingumo jausmą. Tada jo noras mėgautis visiškai persijungs į darbą dėl Kūrėjo, jis išsilaisvins nuo rūpinimosi savimi.
Jeigu davimą laikau svarbiu, tai iškart randu įvairių galimybių dirbti dėl jo, ir man nekyla klausimų, ką daryti. Svarbos pojūtis atveria man visus kelius ir priemones.
Nes iki tol egoizmas mane laikė sukaustęs, dirbau tik jam. Kiek vietoje mano egoizmo atsiskleidžia Kūrėjo svarba, tiek aš jau galiu dirbti Jam.
Viską lemia žmogaus noras, kūrinio medžiaga. Šis noras sugeba dirbti tik dėl to, ką laiko svarbiu. Todėl mums svarbiausia išsiaiškinti, kas svarbiausia: senas ir kvailas karalius, kurio valdose mes gimėme, ar protingas ir vargšas vaikas – tai yra davimo noras ir Kūrėjo didingumo pojūtis, kurį galime savyje išauginti.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ieškant tvirto pagrindo

Laiptai, vedantys į savąją gelmę

Kur ieškoti Kūrėjo?

Klausimas: Kuo skiriasi pamoka nuo seminaro?
Atsakymas: Seminaras – tai pasiruošimas pamokai. Taigi kiekviena pamoka turi būti panaši į seminarą: juk ir jai reikia sutelkti bendrą ketinimą, nusiteikti tapti viena visuma, parengti bendrą norą, atitinkantį vieną bendrą jėgą. Be tokio išankstinio pasiruošimo tai bus ne Toros, o bedvasio mokslo studijavimas.
Studijuoti Torą reiškia atskleisti blogį, kurį reikia ištaisyti. O egoizmas ištaisomas pasiekus meilę ryšyje su kitais, įveikus sudužimą. Kiekviena pamoka turi prisidėti prie seminaro ir lemti dar aukštesnę studijuojančiųjų būseną.
Šiuose seminaruose išmoksime, kaip greičiausiai pasiruošti kiekvienai pamokai. Ir tada visas mūsų gyvenimas pavirs vienu nesibaigiančiu seminaru. Juk niekada neprarasime vienybės pojūčio ir nuolat jungsimės vis labiau išsiaiškindami visas bendro indo / noro detales bei spręsdami gyvenimiškas problemas: ir materialines, ir dvasines – kaip visumą. Veikdami iš grupės centro, iš mūsų vienybės pajautimo, galime kurti tikrus stebuklus.
Seminaras – tai mūsų ketinimų, bendrumo, būtinybės susilieti tarpusavyje, tarpusavio laidavimo, atsakomybės vienas kitam ir grupei, pareigos mūsų mokytojams, pirminiams šaltiniams, visam pasauliui išgryninimas. Visa tai apibrėžia mūsų atsakomybę ir bendrą pareigą Kūrėjui.
Siekdami bendro ryšio, susibūrę draugėn, centriniame rato taške sukuriame lauką, pro kurį galime prasiveržti už materijos ribų. Viskas grupės rankose. Tad svarstymų tema nėra tiek svarbi, svarbiausia – kiek ją nagrinėdami stengiamės susijungti. Tema tėra priemonė ieškant vis stipresnio ryšio.
Visi pasauliai, parcufim, sfirot, rešimot išryškėja tik grupės centre, kuriame atsiveria visos dvasinių laiptų pakopos. Kol kas mes tik pradedame dirbti nuo pat pradžių, o visi šie seminarai bus įtraukti į archyvą, kuriuo vėliau galės naudotis bet kuris žmogus pasaulyje, pojūčiais dalyvaudamas šioje veikloje ir darydamas pažangą. Galop visas pasaulis turi tapti viena grupe prie apskrito stalo, kaip viena šeima.

Iš 2012 m. gegužės 20 d. pamokos pagal temą „Praėjusiųjų kongresų klausimai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Bendra dvasinės energijos talpykla

Dešimt žmonių ir Kūrėjas tarp jų

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis