Žmogus turi jaustis esąs taškas, viską gaunantis iš išorės. Visi draugai ir apskritai visas pasaulis, netgi negyvoji gamta, augalija ir gyvūnija – tai mano sielos dalys. Visa tai – viena Malchut, vientisas indas, žmogus, stovintis priešais Kūrėją.
Tad tie įspūdžiai, kuriuos sukelia draugai, man stengiantis su jais susivienyti, jų paisyti – tikra tiesa, juk aš prijungiu savosios sielos dalis. Ir tada, surinkdamas sudužusį indą, įgyju naujus protą ir jausmą.
Jokios būsenos negalima užtušuoti. Reikia pakilti virš jos ir ją patikrinti žvelgiant nuo aukštesnės pakopos – toks yra teisingas metodas. Taigi nepriklausomai nuo to, kaip jaučiuosi per seminarą – gerai ar blogai, privalau pakilti virš visko, patikrinti, iš kur ateina šis jausmas ir kodėl, o po to tęsti. Reikia surinkti, sukaupti ir pačius negatyviausius, ir pačius teigiamiausius įspūdžius, kad galima būtų toliau tobulėti.
Turiu iš anksto sutikti su bet kokia būsena, kurią patirsiu, nes atsisakyti savęs galėsiu pakildamas virš visų šių būsenų. Visa, ką teko išgyventi, yra būtina tam, kad išmokčiau valdyti savo būsenas ir, nepaisydamas jų, nepaisydamas juntamo atstūmimo, susijungčiau su draugais. Vienijimasis man turi tapti svarbiausias dalykas, kurį valdysiu tarsi dvejomis vadelėmis, o jau antrame plane pasiliks visos mano emocijos ir išgyvenimai. Veiksmo pabaiga turi slypėti jau pradiniame sumanyme. Ir jeigu žmogus taip elgsis, tai teisingai panaudos visus savo įspūdžius.
Negalima leisti savo arkliui nukrypti į kairę ar dešinę. Priekyje yra tikslas ir visą laiką reikia pasitikrinti pagal jį: jeigu nukrypsti į kairę – pridėti iš dešinės linijos, o jeigu į dešinę – tai iš kairės. Viską reguliuoja tik kryptis tikslo link, o tikslas – susivienijimas. Mes nematome dvasiniame pasaulyje jokio kito tikslo, išskyrus vienybės, laidavimo tašką.

Iš 2012 m. gegužės 20 d. pamokos tema „Klausimai apie praėjusius kongresus“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužimas būtinas

Dieviškasis patentas

Begalinis gyvenimas tarp dviejų sekundžių

Visa realybė skirstoma į tris dalis: mane patį, dvasinę kibirkštį manyje, kuri neduoda man ramybės ir nori atskleisti dar vieną realybę, bei supantį mane pasaulį.
Pasaulis aplink mane dalijamas į artimus arba tolimus man žmonės, negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus. O už viso to slypi dar viena, aukščiausioji jėga. Kol kas visą savo matomą realybę suvokiu kaip svetimą, nesusijusią su manimi. Nors visa tai – mano paties dalys, kurias vis dar jaučiu kaip ne savas dėl sudužimo, įvykusio mano sąmonėje ir pojūčiuose.
Lyg man į ranką būtų suleista nuskausminamųjų dėl ko ji visiškai prarado jautrumą ir aš nejaučiu, kad ji mano. Galima ją nupjauti ir aš netgi nepastebėsiu – tokia stipri narkozė.
Štai taip jaučiu visą pasaulį, lyg jis man nepriklausytų. Ir darbas − kovoti prieš narkozę, prieš šį pojūtį.
Tai padaryta specialiai, juk, jeigu manau, kad šis pasaulis man nepriklauso, lyg būtų jį nuskausminę, kad atjungtų nuo mano egoizmo, tai galiu žvelgti į jį altruistiškai, duodamas lyg kam nors svetimam. Aš galiu išmokti jį mylėti.
Sau pačiam meilės kurti nereikia, ir taip myliu save egoistiškai. Bet dabar galiu išmokti mylėti kitus, kurie atskirti nuo manęs šia narkoze, šia sudužimo iliuzija. Juk meilė – tai Kūrėjo, o ne kūrinio savybė.
Šiuo sudužimu Kūrėjas suteikia mums galimybę gauti tokią savybę, kuri savo prigimtimi nepriimtina ir nepriklauso mums. Mes apskritai nesuprantame, kas yra meilė. Bet kai mėginu išmokti mylėti tuos, kurie yra ne manyje, kaip save patį, t. y. elgtis su artimu kaip su pačiu savimi – tai vadinama meile.
Aš dirbu su ja prieš savo egoizmą. Tai ypatinga jėga manyje, kuri visą laiką tam priešinasi. Tokiu būdu grumiasi dvi jėgos, veikiančios dvejomis skirtingomis kryptimis. Noras pritraukia malonumą sau, bet virš jo yra ekranas (mano pasipriešinimo jėga), kuris atstumia šį malonumą ir yra pasiruošęs atiduoti jį į viršų.
Ir tada iš šių dviejų jėgų sąveikos galiu suprasti, ką reiškia iš tikrųjų mylėti ką nors svetimą, o ne savo vaiką, savo šunį ar savo kūną.
Man vystantis toliau mano neapykanta artimui visąlaik auga, tačiau virš jos kuriu meilės jėgą. Tik tai ir vadinama meile, jeigu ji pakyla virš neapykantos. Kaip sakoma: „Meilė padengs visus nusikaltimus“. Susidūrus dviem priešingoms savybėms kūrinys gali įgyti Kūrėjo savybę. Antraip tai būtų neįmanoma, ir mes amžiams liktume prigimties, su kuria buvome sukurti, viduje.
Jeigu norime būti kūriniais, t. y. savarankiškomis asmenybėmis, esančiomis ne Kūrėjo viduje, ir tuo pat metu pasiekti Jo savybes ir aukštą būseną, tai privalome savyje sukurti  tą pasipriešinimo mechanizmą. Jame visada veiks dvi priešingos jėgos: noras mėgautis ir noras duoti, kurį kuriame virš savo egoizmo, – tai meilė virš neapykantos.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Kaip pamilti kitus kaip save?

Kad ir kaip sudėtinga atrodo pasiekti dvasines aukštumas, iš tikrųjų nėra nieko paprasčiau. Įsivaizduokite sistemą, kuri absoliučiai vieninga, susitelkusi, susijusi visomis dalimis, mažiausiomis dalelytėmis. Viskas veikia harmoningai ir siekia vieno tikslo – viskas nukreipta vienybės, ryšio, bendro tikslo, t. y. Kūrėjo, esančio tarp mūsų, link.
Dėl savo nuolatinių pastangų harmoningai susijungti tarpusavyje, atskleidžiame Jį, kaip šios atsiradusios pusiausvyros pasekmę. Rasdami harmoniją savo noruose, galop atskleidžiame pripildančią juos Šviesą.
Kūrėjas mumyse! Mes ir dabar esame Begalybės pasaulyje, tad imkime ir atskleiskime nors pačią pirmąją, pačią paprasčiausią ir mažiausią šios tobulos būsenos pakopą. Atskleisti ją – vadinasi –atitikti ją, susilyginti savybėmis, pasiekti pusiausvyrą su ją pripildančia Šviesa kad ir pačioje pirmoje pakopoje – pasaulio Asija Nefeš de-Nefeš de-Nefeš.
Tam reikia pasiekti visų bendro indo dalių lygybę. Tačiau kaip tai pasiekti, jei lygybės neįmanoma išmatuoti? Išmatuoti galima tik skirtumą tarp vieno ir kito – deltą. O jei daiktai vienodi, tai negalime jų įvertinti, nes prarandame matavimo skalę. Kaip galima palyginti dvi absoliučiai juodas spalvas arba baltą su balta? Vertinimui reikalingas koks nors skirtumas.
Vis dėlto, privalome pasitikrinti savo lygybę, juk jeigu aš nesu visiškai lygus kitam, tai negaliu savęs laikyti jo draugu – tarp mūsų nėra atviro abipusio ryšio. Todėl mums būtinos dvi savybės: gavimas ir davimas. Turiu duoti grupei, kaip didesnis mažesniam, perduodamas jiems tikslo didingumą, Kūrėjo ir draugų svarbos suvokimą. Kartu turiu nusižeminti, suvokti juos kaip didžiausius kartos žmones, kad iš jų gaučiau įtaką ir palaikymą.
Kitaip tariant, pasiekiu didžiausią davimą ir didžiausią savęs sumenkinimą. Tarp šių dviejų maksimumų pajaučiu lygybę. Negaliu sukurti lygybės savaime, paprasčiausiai laikydamas save lygiu, – tokia lygybė nieko verta. Lygybė atsiskleidžia tik kaip dviejų ekstremalių būsenų (pačios aukščiausios ir pačios žemiausios) pasekmė.
Kai visi grupėje dirba taip: maksimumas ir minimumas, viską atiduodami grupei ir gaudami jos jėgą, pabudimą, įkvėpimą, – susijungia tarsi vienu atviru kanalu. Anksčiau mus vieną su kitu jungė kanalai, kuriais tekėjo energija, tačiau dabar visi jie susilieja į vieną didelį telkinį, –atsiveria vienas bendras rezervuaras.

Iš 2012 m. gegužės 15 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs anuliavimo kriterijai

Tokia paprasta mechanika

Draugavo du draugai

Klausimas: Seminare iš dalies nesutikau su tuo, ką kalbėjo draugai. Ar turiu stengtis pritarti visiems?
Atsakymas: Turiu sutikti su viskuo, ką kalba draugai, net jei man atrodo, kad jie neteisūs. Moderatorius teturi sekti, kad svarstymas nenukryptų nuo temos. Jei aš dalį suprantu, o kitos ne – tai mano kaltė, juk turiu suvokti kiekvieną draugą kaip patį didingiausią mano kartos žmogų.
Jei su manimi kalbasi koks nors didis žmogus, tai galbūt aš nieko nesuprasiu, bet vertinsiu jo žodžius su didele pagarba. Štai su kokia pagarba man reikia priimti viską, ką kalba draugai rate, tarsi kabalistas Josi ben-Kisma savo mokinių atžvilgiu. Svarbu ne kokiame lygmenyje jie yra, o kiek aš juos vertinu.
Jeigu pasibaigus seminarui likau nepatenkintas ir nebuvau dvasiškai įkvėptas iki ašarų, tai liudija kad nepakankamai, neteisingai dirbau su savo egoizmu, negalėjau anuliuoti savęs, perimti įkvėpimą ir prabudimą, kuris egzistuoja seminare, net jei nė vienas iš dalyvių šito nejaučia!
Netgi jei visos grupės, šimtai žmonių išėjo iš seminaro suglumę, nesuprasdami, kas įvyko, tai reiškia, kad jie nepakankamai dirbo su savimi. Juk jei yra dešimt žmonių – Kūrėjas iš anksto yra tarp jų. O tai, kad jiems nepavyko šito pajausti – jų kaltė, matyt jiems pritrūko pasiruošimo arba pastangų.
Tai nepriklauso nuo svarstomos temos. Reikia Kūrėjo ieškoti ne protu, o jausmiškai. Būtent apie tai aš visą laiką klausinėju: „Kas yra grupės centras: savybė, pojūtis, protinga išvada, bendrumas?
Svarstant svarbiausias vidinis darbas. Nėra taip svarbūs žodžiai, kuriuos išgirsiu iš kitų, o ta vidinė dvasia, kurią aš noriu juose pajausti ir perimti.
Tačiau kiekviename pojūtyje turi būti truputis proto. Mes turime ištirti savo pojūčius, stengtis išryškinti juos, išmatuoti, įvilkti į tam tikrus žodžius, apibrėžimus. Seminaro pabaigoje mums reikia padaryti išvadas.
Negalima nekontroliuojamai atsiduoti jausmams. Būtina rasti jiems apibrėžimus, bent pasistengti. Juk mes artinamės prie Malchut, o joje yra visi matavimai, pasauliai, parcufai, sfiros, šviesos Nefeš-Ruach-Nešama-Chaja-Jechida. „Mokymas apie dešimt sfirų“ pilnas pojūčių, bet parašytas sausa technine kalba. Turime įprasti į kiekvieną atsiradusį jausmą įnešti truputį proto.
Paskui išmoksime tai išreikšti įvairiomis kalbomis: Zoharo, Tanacho kalba ir staiga aptiksime, kaip seniai išmoktuose straipsniuose mums atsiveria gyvenimas, naujos formos tame pačiame susijungimo taške.

Iš 2012 m. gegužės 21 d. pamokos pagal temą „Seminaro svarstymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs anuliavimo kriterijai

Gimti ir užaugti grupėje

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Suklupti leidžiama tam, kas pasiekė tą pakopą ir turi atskleisti savo blogąjį pradą, kurį gali ištaisyti. Mums vos truputį atskleidžia mūsų egoizmą, o mes iš karto norime pabėgti ir pasislėpti. Atsiunčia širdies sunkumą − atima iš tavęs energiją ir įkvėpimą, o tu su tuo susitaikai. Nebeturi nuotaikos, vaikštai prislėgtas ir susiraukęs.
Suprantu, kad žmogus patiria įvairias būsenas. Bet grupė gali sukurti tokią atmosferą, kad žmogus akimirksniu galėtų įveikti tokius nuopuolius − nedelsdamas su jais susidoroti ir labiau nei savo nuotaiką vertinti davimo savybę.
Turėtum jausti dėkingumą dėl to, kad iš aukščiau iš tavęs atėmė nuotaiką, ir tavo ego dabar nedalyvauja tau atliekant dvasinius veiksmus. Juk tokiu atveju tavo veiksmai tikriausiai bus altruistiniai.
Man nesinori nieko veikti, nėra nuotaikos ir svarbos pojūčio, bet protu suvokiu, kad jeigu padarysiu taip, tai šitai bus altruistinis veiksmas. Neturiu tam jokio noro ir jėgų, bet galiu jų paprašyti. O jeigu nesugebu netgi paprašyti, tai galiu ateiti į grupę, kuri pažadins ir įkvėps mane.
Neprašau man duoti energijos, pakelti man nuotaikos! Juk jeigu būsiu pakilios nuotaikos, mano ego suskubs atlikti tuos veiksmus. Kaip vagis, bėgantis priekyje visų ir šaukiantis: „Laikykite vagį!“ Todėl noriu likti blogos nuotaikos! Žinoma, nesistengiu likti nusiminęs, bet ir neprašau to ištaisyti. Noriu, kad mano egoizmas būtų atskirtas nuo to, ką dabar veikiu.
Ir tada, jeigu ką nors padarysiu − tai bus davimas. Juk tai atsirado ne dėl mano noro mėgautis, o dėl to, kad gavau jėgų iš aukščiau, svarbos pojūtį, gebėjimų. Tai Kūrėjas padarė viską per mane − įsivilko į mane ir atliko veiksmą. Tai tikrasis laimėjimas, kuris vadinamas panašumu į Jį, susiliejimu.
O pojūtis, koks buvo blogas, toks tegu ir lieka − aš neprašau jo ištaisyti. Tai saugos mane, kad į dvasinį veiksmą neįtraukčiau egoizmo. Todėl visą laiką, kol eini pirmyn, gyvūnas tavo viduje jausis vis blogiau, o žmogus tavyje jausis vis geriau dėl to, kad nepaisant visų nemalonių pojūčių, sugebi atlikti altruistinį veiksmą. Taip tu pasidalini į dvi dalis.

Iš 2012 balandžio 2 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tu nepatikėsi, kokia tai grupė

Kad laikas nebėgtų veltui…

Kaip išmatuoti pagreitį dvasiniame pasaulyje

Kasdien palaipsniui atsiskleidžia vis gilesnis ir glaudesnis valstybių, tautų ir žmonių tarpusavio ryšys. Netgi asmeniškai visi mes susieti kelių grandžių grandinėlėmis, tačiau vis dar nesame pajėgūs teisingai realizuoti šį ryšį.
Šiuolaikinė krizė plečiasi ir apima pasaulį. Ji nesibaigs, nors daugelis žada, kad greitai viskas susitvarkys. Problemos nedings, kol nepasieksime pusiausvyros. Juk krizės priežastis – disbalansas, kitaip tariant, ryšio tarp mūsų nebuvimas.
Štai čia ir susiduriame su tarpusavio laidavimo dėsniu. Tora aiškina, kad žmogus galų gale pamils artimą savo kaip patį save. „Meilė“ – tai teisingas vienijimasis į sistemą, kai kiekvienas dirba visų naudai ir tarp žmonių viešpatauja absoliutus sutarimas. Galiausiai, galutinai išsitaisę, visi vėl tapsime vienos sielos dalimis, tarsi kūno organai, funkcionuojantys labai skirtingai, bet harmoningai – todėl kūnas ir gyvena. Kiekvienas organas dirba savo darbą, atlieka savo funkciją, bet tik bendros programos, kuri visus įpareigoja bendrai sąveikai, rėmuose. O atsiradus kūno dalių tarpusavio disbalansui kyla ligos.
Taip pat reikia žiūrėti ir į savo taisymąsi. Šiandien skendime visuotiniame egoizme: noriu, kad visi šoktų pagal mano dūdelę, pildytų mano norus ir galvotų taip, kaip aš. Iš tokios būsenos mes visi pradedame savo kelią.
Pirmame darbo su savimi etape turiu užkopti į chafec chesed pakopą: aš netrukdau kitiems ir tarsi dantratis laisvai sukuosi aplink ašį, atitikdamas artimųjų norus. Darykite su manimi, ką norite, – aš pasiruošęs suktis pagal jūsų norus, tarsi neturėčiau savų, tarsi tai net ne aš, o tam tikra pagalbinė jėga, skirta jums.
Kalbame apie labai aukštą pakopą. Juk turiu dirbti su savo egoizmu taip, kad jis netrukdytų man aptarnauti kitus. O tam aš turiu žinoti kitų norus ir niekam netrukdyti juos realizuoti, būti visiškai neutralus. Kalbama apie labai didelį tobulėjimą, kurio metu aš savo norą uždengiu nulinio, pirmojo ir antrojo laipsnio ekranais.
Vėliau aš pakylu į kitą pakopą: savo norus, gabumus, savybes, visą savo jėgų ir energijos potencialą nukreipiu artimųjų labui. Dabar mano egoizmas ne šiaip sau neutralizuotas, aš ne šiaip sau laisvai sukuosi aplink ašį, bet esu prijungtas prie savo variklio, kuris dirba dėl kitų. Tai ir yra meilės pakopa: aš viską atiduodu jūsų gerovei.
Šis kelias driekiasi nuo mūsų pasaulio iki Begalybės (∞) pasaulio per 125 pakopas. Dalį jų realizuoju chafec chesed pakopoje, būdamas neutralus, o kitą dalį – aktyviai skirdamas visas savo jėgas artimiesiems. Pirmajame etape aš ištaisau 248 norus, o antrame – 365. Visų 613 norų ištaisymas vadinamas priesakų įvykdymu. Taip bendrasis noras skirstomas pagal mano vidinę sandarą.
Ir visa tai – tam, kad pasiektume visišką, tobulą tarpusavio laidavimą, kai mano, taip pat ir bet kurio kito žmogaus, santykis su visais taps harmoningas.
Dabar tampa aišku, kokį išsitaisymą turi pasiekti žmonija: kiekvienas jaus, talpins savyje visą tikrovę iki visiško susitapatinimo su ja. Todėl mūsų laikais ir atsiskleidžia kabalos mokslas: juk jeigu nežinosime, kaip tai realizuoti, mūsų kelias bus labai sunkus ir skausmingas – tai iš tiesų bus kančių kelias.
Vis dėlto jeigu stengsimės veikti grupėje, mūsų kelias bus sudėtingas, bet geras (raudona strėlė brėžinyje). Mes susirenkame kartu, įsijaučiame vieni į kitus, pritraukiame Šviesą. Ir ji ima dirbti su mumis, veikti, žadinti mus. Įsijausdami vieni į kitus mes leidžiame Šviesai dirbti savo darbą.
Čia ir yra metodikos esmė: tu nieko nežinai ir nesupranti, nieko nesugebi, bet nori „praryti“ visus malonumus – ir tau tereikia išmokti pritraukti Šviesą. Jei išmoksi – lengvai ir gražiai, džiaugsmingai, kartu su visais pasieksi tikslą.

Iš trečiosios kongreso ONE pamokos, Naujasis Džersis, 2012-05-12

Daugiau šia tema skaitykite:

Jau niekam nepavyks pasislėpti savo šiltame pasaulėlyje

Dėlionė iš 613 vienos sielos dalių

Dvi duotybės

Klausimas: Kaip įtikinti savo egoizmą kelio teisingumu, nepaisant to, kad susivienijus su kitais jis pripildymo negauna?
Atsakymas: Pripildymą, jaučiamą susivienijus, privalome atskleisti, juk jis yra ryšyje tarp mūsų, tik atsiskleidžia ne gaunant, o kai kiekvieno žmogus stengiasi duoti kitiems. O jeigu vienijiesi su kitais, norėdamas šį bendrą ryšį išnaudoti savanaudiškai, tai kaip tik gauni smūgį, tamsą.
Dabar tai vis labiau atsiskleis asmeniškai visiems žmonėms ir svarbiausia – šalims. Bet kuri šalis, bet kuri tauta, bet kuri egoistinė jėga, veikianti mus siejančio ir vis labiau atsiskleidžiančio tinklo viduje, pamatys, jog praranda daugiau už visus. Ir nežinos, kaip ir kodėl, kol negaus išsitaisymo metodikos.
Ir todėl ši būsena pavojinga, juk šalys gali prieiti prie susidūrimų ir karų. Šiandien visame pasaulyje matome, kad šalys nė nesislapstydamos atvirai veikia viena prieš kitą, kiekviena mėgina išgelbėti tik save: Amerika – prieš Europos Sąjungą, prieš Kiniją, o tos – priešingai, ir taip toliau.
Šios tendencijos ypatingai pavojingos. Juk užuot vienijęsi ir teisingai integravęsi į bendrą tinklą tokie dideli, stiprūs konglomeratai veikia atvirkščiai. Todėl, žinoma, krizė pasieks juos visomis įmanomomis formomis – gamtiniais, ekonomikos smūgiais ar kitokiomis katastrofomis. Tai dar atsiskleis.
Tačiau jeigu ryšio tarp mūsų tinklas taps akivaizdus, privalome paskubėti ir kuo greičiau atnešti pasauliui kabalos metodiką. Tokia padėtis tam tikru mastu susiklostydavo kiekvienu mūsų istorijos etapu – sakykime, išeinant iš Egipto. Kodėl iškilo būtinybė išeiti iš ten skubiai, nedelsiant? Mat pradėjo skleistis šis mus siejantis tinklas, ir tada užklupo dešimt smūgių.
Visa tai priklauso nuo didesnio mūsų tarpusavio ryšio atskleidimo ar paslėpimo – nuo daugiau ar mažiau atsiskleidžiančios Šchinos. Tokias būsenas jau ne kartą patyrėme per savo istoriją. Todėl esame pasirengę vadinamajam visiškam išlaisvinimui – atskleisti šį tinklą ir teisingai į jį įsijungti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 30 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pavojingas egoizmo pasitikėjimas savimi

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra

Pavojingos nevykėlių užmačios

Kai dirbu su draugu kaip su darbuotoju (platiname medžiagą, verčiame tekstus, tvarkome aparatūrą ir kt.), tuomet mudu – vadovas ir pavaldinys. Tai – mūsų gyvūninė būsena. Ir mes suprantame, kad būtent taip turime tvarkyti reikalus.
O vos įžengus į grupę nelieka jokio skirtumo! Žiūrime tik į vienas kito taškus širdyje, tik į Kūrėjo siekį! Šiuo atveju neapykantos atskleidimas pozityvus, nes yra, dėl ko kreiptis aukščiau, Kūrėjo pagalbos, juk aš pats to padaryti negaliu.
Fiziniame lygmenyje šiaip ar taip susitariame: nueiname kartu į barą, pasėdime, išsiaiškiname santykius. Dvasiniame – tai nepadės. Mums reikalinga Šviesa!
Taigi kuo didesnę neapykantą, didesnį blogį tarpusavyje atskleisime, tuo didesnį jausime Šviesos poreikį. Nukreipsime į ją mūsų MAN, pareikalausime pagalbos, šauksime, kol jos sulauksime.
Visiškai įmanoma, kad kol kas pagalbos nebus, nes dar nepakankamai atskleidėme blogį. Juk pasakyta: „Pasaulis sukurtas visiškiems nusidėjėliams arba visiškiems teisuoliams.“ Pirmiausia reikia pasiekti absoliutaus nusidėjėlio būseną. O ji pasiekiama tada, kai veržiesi į tikslą ir matai, kiek dar toli iki jo. Pagal siekio mastą ir nustatai savo atitolimo laipsnį!
Yra grupėje ir pasyvių žmonių, nedalyvaujančių vienijimosi procese. Jie net neįsivaizduoja, kad tai – didžiulis darbas, visa jūra įvairiausių savybių ir jausmų. Drauge tai milžiniška įtampa, kai atrodo, kad visiškai neįmanoma to pasiekti, procesas atstumia iki tokio lygio, kad net pykina, apima bejėgiškumo jausmas!
Visos šios būsenos padeda mums suvokti blogį: palaipsniui, esant bendram palaikymui, tarpusavio laidavimui, kai jaučiama sąveikos su draugais būtinybė. Ir tai įpareigoja. Tada galima pasiekti visiško nusidėjėlio būseną, rasti savąjį egoizmą tarp visų kitų, ir šis egoizmas bus nežemiškas. Kodėl? Todėl, kad vienijimasis turi būti nukreiptas į aukščiausiojo tikslo siekimą, ir tik į jį.
Mes – ne žemiškoji grupė, norinti kartu rinktis tam, kad gerai praleistume laiką, pažaistume futbolą, sukurtume bendrą verslą ir t. t.
Turime kitą užduotį – įgyti davimo ir meilės vienas kitam savybę.
Ir čia išryškėja, kaip smarkiai esame tam priešingi. Šią priešingybę turime pajausti kaip visaapimančią.
Todėl žmonės, siekiantys Kūrėjo, suvokia sąlygą: viskas, kas su mumis vyksta, tai dėl to, kad atskleistume šias būsenas.
Šviesa mums padeda. Taip sutvarkyta, kad Šviesa, leisdamasi iš viršaus kartu su noru (Šviesa ir noras yra vienas priešais kitą), veikia tik tiek, kiek žmogus pajėgus ištverti, kiek gali iškęsti priešingybės Šviesai pojūtį, kaip ryžtingai veržiasi vienybės ir tikslo link, nepaisydamas itin nemalonių jausmų bei labai didelių nusivylimų.
Kitos metodikos nėra. Sugretinamos dvi gamtos jėgos: davimas ir gavimas, Šviesa ir noras. Nieko kito nėra. Tai – grynai praktinė, mokslinė sistema. Vienintelis dalykas, kurio reikia, – tai labai rimtas nusiteikimas ją įgyvendinti.

Iš 2012 m. kovo 25 d. Europos kongreso 5-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Pirmasis dvasinio kelio etapas

Tikros meilės artimui paslaptis

Žmonės, kurie mūsų sistemoje studijuoja metų metus, klausia manęs: „Na, kada galų gale kas nors bus?“ O aš nežinau, ką jiems atsakyti.
Juk jūs jau esate Aukštesniajame pasaulyje. Pradėkite jausti! O jei jis paslėptas nuo jūsų, tai padarykite, kad jis atsiskleistų! Aš jums juk neduosiu šio raktelio!
Kodėl visi mato manyje vykdytoją, o ne instruktorių? Aš negaliu nieko įvykdyti!
Tarkime, aš treniruoju atletą, kuris turės dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Aš tikrai negaliu dalyvauti vietoj jo. Mano specialybė – treneris. Aš galiu atletui patarti, nurodinėti, pravesti jam įvairiausius užsiėmimus – psichologinius, fizinius, padaryti masažą ir t. t., viską, ko reikia sportininkui. Deja, sudalyvauti rungtynėse vietoj jo negalėsiu. Taip pat ir čia!
Kabalos mokytojas, kaip ir mokyklos mokytojas ar universiteto dėstytojas, jus išleidžia. O toliau jau jūs patys einate savo tikslo link, pasiekiate tam tikrų laimėjimų, realizuodami tas žinias, kurias jums davė mokytojas. Čia viskas taip pat.
Taigi klausti manęs „O kada?“ – tuščias reikalas. Kreiptis reikia tik į save pačius.
Aš galėčiau išeiti į šią sceną ir tylėdamas sėdėti dvi paras, o jūs tuo metu dirbtumėte savo vidinį darbą. Tai būtų nuostabus kongresas! Mes jį transliuotumėme visam pasauliui, ir mūsų draugai visame pasaulyje atlikinėtų lygiai tokius pačius veiksmus. Mes dar prieisime tokią būseną. Jūs neįsivaizduojate, kokia jėga būtų juntama mumyse! Tai būtų sukrečiantis veiksmas!
Taigi tik vidinė koncentracija!
O išoriniai veiksmai – tai tik draugų pagalba ir mano instrukcijos.

Iš 5-osios Europos kongreso pamokos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo garsiakalbis

Vienintelė galimybė pasistūmėti

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Pirmiausia reikėtų suprasti ypatingą situaciją, kurioje atsidūrėme. Iš kabalos mokslo žinome, kad kai kurie veiksmai realizuojami iš viršaus, o kiti turi kilti iš apačios, iš kūrinių pusės – kitaip jie nebus kūriniais.
Neįmanoma pagimdžius vaiką su juo elgtis taip, tarsi jis vis dar būtų motinos įsčiose. Jis išėjo į išorę, kad taptų savarankiškesnis, kad atskleistų save, savo veiksmus, norus, savybes, kad atsiskleistų kaip žmogus.
Dvasinis vystymasis vyksta taip pat. Kuriant dvasinius pasaulius, veiksmai atliekami iš viršaus, ir jie visi, įskaitant indo sudužimą, nukreipti į tai, kad kūrinys apačioje iš tamsos, iš paruošiamųjų etapų, priešingų tobuliems, tikrintų, lygintų savo būsenas su tobulomis ir laisvai rinktųsi.
Mums dar reikia išsiaiškinti, koks pasirinkimas laisvas, kokia tai situacija, kokiais atvejais kūrinys analizuoja ir teikia pirmenybę savajam egoizmui. Tai nepaprasti dalykai, susiję su įvairiais reiškiniais, pjūviais, suvokimo detalėmis, koordinačių ašimis ir t. t.
Iš esmės, egzistuoja du požiūriai. Pirmasis realizuojamas iš viršaus, idant aprūpintų žmogų tuo, kas būtina: dvasiniai pasauliai ir parcufai, taip pat šiuo pasauliu su viskuo, kas jame yra. Antrasis požiūris realizuojamas iš apačios, kai žmogus yra stumiamas vystytis, kol po tūkstantmetės evoliucijos ir raidos kaip socialinė būtybė, jis pasiekia posūkio tašką, kuris kabaloje pažymėtas 1995 metais. Ši data – kaip etapų sankirtos kelrodis, ženklas, kad nuo šiol žmogus privalo suprasti, kur esąs ir kas iš jo reikalaujama.
Juk jo realybė ne atsitiktinė, ir ne žmogus joje šeimininkas: egzistuoja sistema, kuriai jis turi prilygti. O tam reikia išstudijuoti, pažinti ją.
Iš viršaus realizuojamas procesas tęsėsi tūkstantmečius. Viskas, kas vyko iki šių dienų, buvo tik pasiruošimas, kurio nė neaptarinėjame. Mūsų užduotis – nuo dabar pradėti veikti sąmoningai: kelti MAN, t. y. prašymą ištaisyti, arba, kitaip tariant, kelti sfirą Daat į aukštesniąją pakopą ir pan.
Taigi, iš viršaus nustatytos tam tikros sąlygos, o mes iš savo pusės turime išjudinti teisingą norą tobulėti, reikalauti jėgų, analizės, mokymosi – visko. Juk nieko negalime pakelti į viršų, tik reikalavimą, bet jis turėtų būti nukreiptas į davimą, o apie tai liudija polinkis susivienyti su artimu. Tada aš neklystu ir iš tikrųjų veržiuosi davimo link.
Man duotas „šis pasaulis“ – išorinis, menamas paveikslas. Tačiau be jo man daugiau nieko ir nereikia. Jeigu pasitelkęs įsivaizduojamą realybę galiu pasirinkti teisingą kryptį į tikrą pasaulį, esantį kitoje šios iliuzijos pusėje, – tuo geriau. Tegu migla išsisklaido vėliau, svarbiausia, kad jau dabar braudamasis per ją laikausi teisingos krypties tikslo link.

Iš 2011 m. rugpjūčio 3 d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du suvokimo lygiai

Kas iš mūsų išaugs?

Auksinių kibirkščių ieškotojai