Europos kongresas. 5-oji pamoka

Pasaulis – tai tas vaizdas, holograma, kurį Kūrėjas pateikia mums šiandien, ir mes esame jame. Mes dalyvaujame šioje iliuzijoje, ji – mūsų vidinių savybių atspindys.
Stebėdamas pasaulį, aš matau savo atspindį, ir galiu pasakyti, kokios mano vidinės savybės. Vienas žmogus man patinka, o kitas – nelabai, kažkokį reiškinį apibūdinu vienaip, o kitą – kitaip, ir t. t. Vadinasi, visos šios savybės – manyje. Kiekviena iš mano mažyčių asmeninių savybių man „piešia“ tam tikrą kiekvieno iš mūsų, kiekvieno pasaulio, negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos objekto vaizdą.
Taigi jei aš aplink save matau kažką neigiamo, aš matau šį nebaigtumą savyje, kitaip matyčiau tik absoliučią, tolygią Šviesą.
Žinoma, iki šios pakopos mums dar toli. Vis dėlto bent jau eiti šios būsenos link, atskleisti ją galime tik rimtai užsiėmę savistaba ir vertindami tai, ką matome.
Dėl šios priežasties ir pasakyta, kad pasaulis sukurtas tik absoliutiems teisuoliams arba absoliutiems nusidėjėliams. Kai žmogus pripažįsta esąs nusidėjėlis, jis supranta, jog yra priešingas Kūrėjui. Kai žmogus mato ir pateisina viską – tik kai nemeluoja sau, o iš tikrųjų mato pasaulį pilną visa ko geriausio, tobulo, – tai reiškia, kad jis krypsta Kūrėjo link ir vadinamas „absoliučiu teisuoliu“. O jeigu jo vertinimas, požiūris į pasaulį mišrus, vadinasi, jo būsena dar ne visiškai įsisąmoninta. Jis neįsisąmonino blogio ir turi tęsti darbą su savimi.
Išeina, kad viskas priklauso nuo mūsų pojūčių aiškumo: arba jaučiuosi pasaulyje gerai, arba blogai.
Beje, iš daugelio mūsų draugų girdžiu, jog jie iš kongreso tikėjosi kažko daugiau. Dalyviai manė, kad jiems tuoj pat „išaugs sparneliai“ ir kažkur nuneš.
Vadinasi, žmonės, netgi keletą metų studijuojantys kabalą, dar nesupranta mūsų tobulėjimo esmės. Ir natūralu, kad nesupranta! Aš jokiu būdu nesijuokiu iš jų, nekaltinu. Žinau, kokią mokyklą pats praėjau, ir kaip tai buvo nelengva, labai nelengva! Žmonės nesupranta, jog privalo pakeisti – kad ir kaip paradoksaliai tai skamba – savo požiūrį į pasaulį.

Iš penktosios Europos kongreso pamokos, 2012 m. kovo 25 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Noras, kad nusidėjėliai atgailautų, o ne mirtų

Globalus viduje

Klausimas: Sakote, kad turime įsivaizduoti save ištaisytos būsenos. Kaip įsitikinti, kad teisingai ją įsivaizduoju?
Atsakymas: Neįmanoma įsivaizduoti teisingos būsenos! Tą įvaizdį palaipsniui sukurs Šviesa. Ir tiktai Šviesa!
Mūsų mėginimai it vaiko pastangos, kuris atkakliai bando ko nors išmokti, jam nepavyksta, o jis ir toliau stengiasi. Esate matę, su kokiu užsispyrimu vaikas žaidžia ar bando ką nors padaryti. Galiausiai atsiranda mintys, jausmai, jis išsiugdo įgūdžius, tampa suprantančiu, patyrusiu suaugusiu žmogumi. Ir tik taip!
Čia neatskleidžiame nieko nauja. Mes naudojamės ta pačia Šviesa kaip kadaise vaikystėje, kai bandėme tapti suaugusiaisiais. Pasitelkiame tuos pačius gamtoje slypinčius principus. Daugiau nieko nėra! Tai − vienas ir tas pats dėsnis!
Tu stengiesi, statai kubelius, o jie nukrenta. Bandai surinkti lego, o tau nepavyksta. Šokinėji, bėgioji, kažką darai kaip beždžionėlė. Tačiau šios tavo pastangos pritraukia aukštesniąją Šviesą − tą paslėptąją, tave ugdančią gamtos jėgą.
Ji išlavino mus mūsų gyvūniniame lygmenyje ir mes tapome suaugusiais žmonėmis. Ir lygiai taip dabar sąmoningai žaidžiame aukštesniąją pakopą, kad ta pati jėga išvystytų mus iki savo lygio.
Ką tu žaidi, tuo ir tapsi! Tiktai taip!
Šiandien su jumis žaidžiame žaidimą „Tapti panašiems į Kūrėją“. Ir mums tai pavyks, jeigu ir toliau žaisime! Žaidimas − tai, kas augina žmones. Reikia įsivaizduoti, kad tu jau esi ten! Įsivaizduoti save suaugusį − tai svarbiausia: „O ką reiškia būti ant aukštesnės pakopos?“ Mes juk to norime, tad ir realizuokite tą savo norą! Fantazuokite: „O ką gi tai reiškia?“ Žaiskite tai! Tačiau jūs jau žaidžiate remdamiesi savo žiniomis.
Skaitote daug straipsnių, klausote pamokas: ką reiškia „aukštesnė pakopa“, „davimo savybė“, „aukščiau egoizmo“, „ekranas“, „rešimot“, „parcufai“, „Šviesa Chasadim“, „Šviesa Chochma“ ir t. t. Ką visa tai reiškia? Kaip įvyksta perėjimai? Bandykite visą laiką įsivaizduoti, kad jūs jau ten − ir jūs tapsite tuo! Tai visos gamtos veikimo principas. Lyginant su vaikų augimu − nieko naujo.

Iš 2012 m. kovo 23 d. pirmojo seminaro Europos kongrese Vilniuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugai, įjunkite Šviesą!

Žaidimas – tai labai rimta

Žmogus, lipdantis save

Klausimas: Kokia nuolatinių perėjimų nuo vienos būsenos į kitą prasmė?
Atsakymas: Kada nors ši grandinė pasibaigs. Kiekvieną kartą išeini į kitą išmatavimą, tarytum pasaulis prasiskleidžia, ir patenki į erdvę kvadratu. O iš jos išeini į dar aukštesnio laipsnio erdvę, ir taip judi vis toliau ir toliau, kildamas tarytum iš vieno dangaus į kitą. O laikas, judėjimas ir erdvė bet kurioje ankstesnėje pakopoje – visas jos pagrindas tampa negyvuoju aukštesniosios pakopos atžvilgiu.
Tu vis iš naujo prasiverži tarp dviejų akimirkų į naują išmatavimą. Visa buvusi pakopa tampa bevertė ir praranda savo gyvybingumą, panašiai kaip mūsų pasaulis. Gyvenimas jaučiamas būtent perėjimo metu, todėl tai taip priešinga gyvenimui, kurį dabar jaučiame.
Mes nesame dvasiniame pasaulyje būtent todėl, kad esame užsidarę vienoje būsenoje tarytum kokone. Vėliau per mažytę angelę staiga ištrūksi į didžiulį pasaulį. Tačiau ši angelė taip pat neegzistuoja – turi pats ją susikurti, pereidamas nuo vienos pakopos į kitą.
Iš šių pereinamųjų būsenų ir formuojasi dvasinis žmogaus parcufas. Tai kokybinė struktūra, susidėliojanti iš tavo pastangų atlikti tokius perėjimus. Todėl pats savaime jis tikrovėje neegzistuoja – yra tik jo nešėjas, ant kurio jis kuria save patį.

Iš 2012 m. balandžio 17 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką.

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinis gyvenimas tarp dviejų sekundžių

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Klausimas: Kodėl negalime atsikratyti abejonių, kad viską sukūrė Kūrėjas ir dėl mūsų gerovės?
Atsakymas: Neturiu atsakymo. Įsivaizduokite, kaip galima ginčytis su visiškai įsitikinusiu savo teisumu trejų-šešerių metų vaiku, kuris kažko nori! Juk pagal jo vaikišką supratimą ir logiką, turi būti būtent taip, o ne kitaip. Ką jam galėsiu paaiškinti? Jis tiesiog dar nesubrendo, kad suprastų.
Aukštesnysis valdymas mus sukuria nuo pačio giliausio nuopuolio per visas 125 pakopas iš viršaus į apačią. Po visų šių Šviesos mažėjimo ir paslėpimo pakopų, kurios vadinamos „pasauliais“ (pasaulis / „olam“, nuo žodžio paslėptis / „alama“), gimsta žmogus (Adomas), suskyla, nusileidžia dar žemiau ir nukrenta į ypatingą būseną, kuri vadinama šiuo pasauliu.
Iš šio žemiausio taško, iš materijos, kurioje telpa tik mažulytė Šviesos kibirkštėlė, visa kūrinija pradeda vystytis ir kilti iš apačios į viršų. Atsiranda negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, po to šio pasaulio žmogus, kuris taip pat vystosi per negyvąją, augalinę ir gyvūninę stadijas ir galiausiai pasiekia žmogaus lygmenį žmoguje, t. y. dvasinio išsivystymo lygį.
Visose šiose pakopose iš apačios į viršų niekada neįmanoma suprasti to, kas yra aukščiau už tave. Tai, kas yra žemiau už mus, mes dar kažkaip gana ribotai galime tyrinėti. Juk kūrinija – tai integrali, uždara, analoginė sistema, kurioje neįmanoma ištirti nė pačio mažiausio elemento, neturint žinių apie visą sistemą, tarsi holografiniame paveiksle.
Todėl negalime išsiaiškinti ir teisingai spręsti nė apie vieną, net apie pačią mažiausią pasaulių sistemos dalelę. Taip pat matome, kad gilindamiesi į pačias smulkiausias elementariąsias daleles, pastebime ten begalybę: kvantinėje fizikoje, molekulinėje chemijoje, ląstelių biologijoje. Atrodytų, kas galėtų būti tokioje mažoje dalelėje? Tačiau pradėję tyrinėti ir prasiskverbę vidun, atrandame ten ištisą pasaulį, kuriam nėra pabaigos. Jo ribos tiesiog išnyksta.
Netgi didelėje visatoje tai nėra taip aiškiai pastebima, kaip mažose dalelėse, kuriose pasimetame ir prapuolame – mūsų protas nėra pajėgus suprasti tokių dalykų. Kaip gi galėtume suprasti dvasinę informaciją, kuri yra aukščiau už mūsų suvokimą? Mes tik matome, kad ji kol kas mums nėra prieinama ir nežinome, ar sugebėsime kada nors ją suprasti.
Kai tik pasiekiame kažką naujo, mums tuojau pat atsiskleidžia dar nežinomesnė erdvė, kupina klausimų ir begalinių galimybių. Tačiau iš to išsilavinimo, kurį įgyjame šio tyrinėjimo, supratimo ir atskleidimo procese, mums tampa aišku, kad nesugebame spręsti apie tai, ko dar nesuvokėme ir kas yra aukščiau už mus.
Mes esame viso labo tik kūriniai, ir išdidumas mums neleidžia savęs pamatyti tikroje šviesoje. Mes nesuprantame, kokie esame smulkmeniški ir riboti, neįsisąmoniname to, kad mūsų puikybė aptraukia mums akis ir neleidžia pamatyti tiesos. Juk iš esmės, kas toks yra žmogus? Tokia būtybė, kuriai suteikė šiek tiek daugiau proto, kad jis galėtų tyrinėti save ir savo gyvenimą, atskleistų savo smulkmeniškumą ir menkumą bei… panorėtų išaugti.
Vietoje to, mes rėkiame tarsi maži vaikai: „Ne, mes jau suaugę!“ Kaip pasakyta: „Puikybė žemina žmogų“. Nejaugi nesuprantame, kad be davimo savybės, teturime tik gavimo savybę. O be abiejų –gavimo ir davimo – savybių, esančių visoje gamtoje, be jų tarpusavio sąveikos – įsiurbimo ir išskyrimo – nėra gyvybės. Žmogus gi siekia tik viską užgrobti sau.
Mes turime vienintelę jėgą ir, nors žinome, kad egzistuoja dar viena – davimo jėga, jos netrokštame. Todėl mūsų negalima pavadinti gyvenančiais. Juk gyvenimas ir vystymasis visoje gamtoje vyksta tik dviejų jėgų, esančių pusiausvyroje viena kitos atžvilgiu ir besivystančių viena kitos sąskaita, tarpusavio sąveikos keliu: vyksta tai įsiurbimas, tai išskyrimas, gavimas ir davimas.
Mes gi to neturime, dėl savo egoistinio charakterio mes nuolat mirštame dvasine prasme. Jeigu įgytume dar vieną savybę – davimo ir pradėtume veikti pasitelkę šias dvi savybes, tai gaudami, tai duodami – tokiu darbu sukurtume gyvybę. Mes patys pavirstume gyvomis biologinėmis ląstelėmis, iš kurių susidedame, ir mokėtume gauti ir duoti, t. y. gauti, kad duotume. Vadinasi, mes tobulėtume, sukurtume gyvybę ir susiformuotume kaip žmonės.
Jeigu to neturime, jeigu yra tik vienas egoistinis noras, ką galime padaryti? Protu suprantame, kad be antrosios savybės negalima, juk taip sutvarkyta visa gamta, tačiau puikybė mus akina, paversdama mus mažais, nesupratingais vaikais.
Tik pažiūrėkite, ką dabar daro vadinamieji šio pasaulio galingieji. Jie net nesiklauso mokslininkų patarimų. Napoleonas, vykdamas į karą, visada su savimi imdavo mokytus patarėjus ir juos įkurdindavo pačiame stovyklos centre. Juos kaip didžiausią vertybę saugodavo visa kariuomenė. Tą patį darė Aleksandras Makedonietis savo žygiuose. Išmintis visada buvo žmonijos gerbiama kaip pati svarbiausia vertybė. Kiekvienas valdovas stengėsi vystyti mokslą, įkurdavo šalia savęs universitetus.
Tačiau šiandien pasaulio mokslininkai kalba valdovams apie tai, kad mes gyvename neteisingai ir artėjame prie susinaikinimo, o jie nenori klausyti. Pirmą kartą istorijoje atsidūrėme situacijoje, kai nenorime įsiklausyti į išmintį! Egoizmas sako: „Aš pats valdysiu.“ Tokiu atveju esame pasmerkti.
Tu nenori sutikti su Kūrėju? Nesutik. Pasieksi Jo būseną, Jo pakopas ir tuomet nuspręsi. Tavęs dabar niekas neverčia sutikti, juk koks gali būti sutikimas per prievartą?

Iš 2012 m. balandžio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Imant pavyzdį iš Kūrėjo

Greitoji pagalba sužeistajam kelyje

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Mūsų pasaulyje ne taip jau daug žmonių, kuriems prabudo dvasinė kibirkštis − taškas širdyje. Jų − mažuma palyginus su likusiais žmonėmis, kuriuos domina tik šio pasaulio materialūs dalykai.
Bet jeigu žmonės, siekiantys atskleisti Kūrėją, susivienija, tampa galingesni už visą likusią žmoniją, nes turi kokybinę persvarą.
Galima būti didžiu tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Ir kokybė yra daug svarbesnė už kiekybę. Jeigu susijungia dešimt besiaiškinančių tikslą ir norinčių jį pasiekti žmonių, tai jų sukurta jėga kur kas didesnė už išorinę milijardų žmonių jėgą.
Ji tiek svarbesnė, kad jie nepatenka plačios visuomenės, turinčios kiekybinę galią, įtakon. Todėl sukūrę nedidelę grupę jie jau gali eiti pirmyn. Juk žmogus yra veikiamas aplinkos ir vienintelė jo valios laisvė − pasirinkti jam tinkančią aplinką.
Jeigu nuolatos anuliuos save šios mažos grupės atžvilgiu, tai gali būti tikras, kad tokiu keliu būtinai pasieks tikslą. Anuliuodamas save, vis labiau susijungdamas su draugais, vis labiau susitelkdamas be perstojo artės prie tikslo. Juk tikslas ir yra šios mažos grupės viduryje.

Iš 2012 m. balandžio 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

Atsistosime po Šviesa

Pažinti gyvenimo paslaptį

Aplinka − tai savęs taisymo priemonė, o savęs taisymas − priemonė pasauliui taisyti. Juk nors truputį save keičiantis žmogus keičia ir visą pasaulį.
Archimedas yra pasakęs: „Duokite man atramos tašką ir aš apversiu Žemę.“ Sunkiausia ir yra surasti tą tašką. Turėdamas tvirtą atramą gali „apversti“ visą Žemės rutulį.
Tarkim, kairioji svirties pusė yra metro ilgio, o dešinioji − milijono ar milijardo metrų. Tada net ir veikdamas vieno gramo jėga apversi pasaulį.
Herojumi reikia būti ne kiekybės, o kokybės atžvilgiu. Reikalas tas, kiek dvasiniai dalykai tau svarbesni už materialius, t. y. kiek vidus svarbesnis už išorę. Tai ir reiškia, kad pasirenki atramos tašką. Jeigu savo akyse pakankamai išaukštinai dvasingumą išorės atžvilgiu, tada nesvarbu kiek „sveria“ mūsų pasaulis − tu turi svirtį jam apversti. Štai tokia tad „dangaus mechanika“.

Iš 2012 m. balandžio 19 d. pamokos

Klausimas: Paskutiniame Izraelio kongrese jaučiau nepaprastą vienybės jausmą. Bet vėliau savaitę išgyvenau tokį nuopuolį, kokio anksčiau niekada nejaučiau. Dabar bijau kongresų. Ką daryti?
Atsakymas: Labai gerai, tiesiog puiku. Iš tikrųjų, reikia bijoti. Mums tą rodo Izraelio tautos išėjimo iš Egipto istorija.
Įsivaizduok, tave išmeta iš įprastinės vietos ir tu bėgi naktį nežinia kur. Tave persekioja faraono raiteliai. Pasimetęs puoli į Raudonąją jūrą ir staiga – įvyksta stebuklas. Tiesa, jis nelabai džiugina. Po to tauta šlovina Kūrėją: „Žirgą ir raitelį Jis įstūmė į jūrą“. Betgi reikia suprasti, kad žmogus išgyvena radikalius į gimimą panašius veiksmus ir patiria smarkiausią spaudimą tarsi gimdomas vaisius.
Vėliau po iškylos dykumoje tau „nuleidžia“ vos ne tūkstantį įsakymų: ką galima daryti ir ko ne, ir kokios bausmės laukia neklusniųjų. Kitaip tariant, tu gauni būsimo išsitaisymo programą – dar būdamas priešais Sinajaus kalną: „Štai kas tavęs laukia. Nori tu to, ar ne, mums nesvarbu. Imk ir pradėk“.
Tik dabar tu supranti, ką reiškia dirbti dėl Kūrėjo. Iki šiol tu save laikei didvyriu tarp menkystų, o dabar tu matai sąrašą iki pat dangaus. Ir kiekvienoje eilutėje prierašas: „nevykdymo atveju – bėdos, nelaimės, mirtis…“
Maža to, tau dar sako: „Jeigu jūs nesusivienysite, tai čia būsite palaidoti“.
Ir tada mes su džiaugsmu iš kiekvienos širdies paimame Mozės tašką (mošech), kuris mus traukia Kūrėjo link, sujungiame šiuos taškus ir atskleidžiame kruopelę ryšio su Aukštesniąja jėga. Tai vyksta etapais: iš pradžių ją atskleidžia Mozės taškas, tuo tarpu likusieji taškai – išminčiai, seniai vienuoliai, kunigai, levitai, izraelitai, moterys, vergai, vaikai – stovi kalno papėdėje. „Padarysime ir išgirsime“, – sako jie. Kitaip tariant, visi mūsų norai, pasirengę pasiduoti, įgauna jėgą.
Tai – šiandien, o rytoj iš karto nusiliejame aukso veršį.
Svarbu prisiminti: visa tai esame pajėgūs pasiekti. Mes bėgame nuo egoizmo ir mums iš tikrųjų būtinas pabėgimo jausmas. Tu atvažiuoji į kongresą be galo susijaudinęs, bijodamas neatlikti užduoties ir nepasiekti trokštamo. Tu bijai netekčių ir pareigų, kaip pabėgimo iš Egipto metu.
Iš kitos pusės, tu jautiesi skolingas visiems draugams, žiūri į juos ir viliesi rasti mūsų bendrą vienybės tašką.
Pagaliau mes turime sukaupti visas jėgas tik vienai akimirkai. Tačiau dėl šios akimirkos reikia visą kongresą būti įsitempusiam tarsi stygai. Reikia susijungti laike, judesyje, erdvėje, visiems mums susivienyti. Pasakyta apie tai: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas yra viena“. Tai galima palyginti su vyriausiojo kunigo būsenomis Šventų Švenčiausioje vietoje ir Teismo dieną… Reikia tą pasiekti vieną akimirką – ir darbas padarytas.
Po to kelionė tęsis, bet jau su Šviesa, grąžinančia Šaltinio link.
Štai tokios sąlygos: tu iš tiesų bėgi, tu neturi jėgų grįžti prie ankstesnio gyvenimo, tu privalai pasiekti trokštamo ir kartu privalai sukaupti visas jėgas vienintelei akimirkai. Tai griežtai nukreipia, „prikausto“ tave prie tikslo. Tikėkimės, viskas taip ir įvyks.
Knygoje „Zohar“ („Naso“, p. 98–99) pasakyta:
Ir atsistojo kalno papėdėje. Kalno papėdėje jiems buvo pasakyta: „Jeigu priimsite Torą – gerai, o jeigu ne – ten, tremtyje, bus jūsų kapavietė“.
Kitaip tariant, mes su savuoju egoistiniu noru pamatysime „nuostabų“ gyvulišką gyvenimą, pasijusime esą šioje „gyvuliškoje kapavietėje“, o kai kurie netgi to nepajus. Tada vietoje kryptingų vidinių, dvasinių žmogiškųjų sukrėtimų mūsų lauks gyvuliški vargai, nuo kurių kenčia visas pasaulis.
Turime pačiu rimčiausiu būdu pasiruošti kongresui. Jeigu jau to ėmėmės, negalime trauktis. Tai labai siauras tiltas, ir svarbiausia – nebijoti.

Iš 2012 m. vasario 19 d. pamokos tema „Patarimai kongresui Aravoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai atslenka tamsa

Kol kas nežadinkite miegančio liūto

Nuopuolis? Tikrai ne!

Klausimas: Ko jūs tikitės iš savo kelionės į Pietų Ameriką ir artėjančio kongreso Brazilijoje?
Atsakymas: Aš laukiu šios kelionės su jauduliu, kadangi tai suteikia man galimybę pasiekti tam tikrų misijos, kuriai pašvenčiau visą savo gyvenimą, rezultatų. Kita vertus, šie rezultatai priklauso ne nuo manęs, todėl aš jaučiuosi vienu metu ir įkvėptas, ir atsargus su lūkesčiais.
Žinoma, kongreso padariniai priklauso ne tik nuo tų, kurie atvažiuos į Braziliją, bet ir nuo visų mūsų draugų visame pasaulyje – jūs visa tai puikiai suprantate. Dėl to aš manau, kad mums reikia rimtai pasiruošti, nes pasiruošimas labai svarbus kiekvienam atskirai ir visiems kartu.
Imkime ir iš tikrųjų pasiruoškime taip, kaip aprašo Rabašas straipsniuose „Būtinybė draugų susirinkimuose“ ir „Pasiruošimas draugų susirinkimams“. „Pasiruošimas susirinkimams“ išryškina, kam man reikalingi draugai, ką jie suteikia man, o aš – jiems. Dar prieš atvykdamas į susitikimą privalau išsiaiškinti kūrimo tikslą ir kaip jį pasiekti, kad šis kongresas, t. y. susijungimas, kuriame visi lygūs, taptų priemone trokštamam tikslui pasiekti.
Džiaugiuosi, kad žmonės vis geriau tai supranta. Tikiu, kad per šiuos kongresus galėsime peršokti į kitą lygmenį. Tai priklauso nuo mūsų pasiruošimo. Šio bendro pasiruošimo mums pritrūko kongrese Lietuvoje.
Buvo tik dalyvavimas viso pasaulio kongrese, kokį aš jaučiu ir dabar. Bet tai tik dalyvavimas, aš kol kas nejaučiu tikro pasiruošimo – o mes žinome, kad jis lemia viską. Dabar turime atlikti masinį pasiruošimą, kuris net svarbesnis nei tai, kas vėliau atsitiks kongrese.
Kongrese gali iškilti įvairiausių trukdžių, gali strigti transliacija per internetą, bet kas. Tačiau tai jau nesvarbu, nes pats veiksmas priklauso ne nuo mūsų – mums patikėtas tik pasiruošimas. Niekada to nepamirškime!
Ruošdamasis tu nuo nieko nepriklausai, tik nuo savęs, juk pasiruošimas vyksta tarsi paslėptyje. Jis dar neatsiskleidė, nebuvo įgyvendintas. Sakoma, kad nelabajam yra nepasiekiamos žmogaus mintys, jis žino tik apie jo reikalus. Dėl to galime laisvai kartu ruoštis, susirašinėti, dalytis savo planais. Tai labai svarbu. Pats veiksmas gali atrodyti net visiškai nevykęs, bet rezultatas priklausys visai ne nuo jo, o nuo pasiruošimo jam.
Tik dėl to, kad mes dar maži dvasiniame kelyje, mums svarbu, kaip praėjo pats veiksmas, kokį įspūdį gavome. Atsižvelgdami į jį sprendžiame, „pavyko“ kongresas ar „nepavyko“. Tačiau iš tikrųjų, viską lemia pasiruošimas, todėl jam dabar reikia skirti daugiausiai dėmesio.

Iš 2012 m. balandžio 9 d. pamokos pagal temą „Klausimai ir atsakymai apie kongresą Brazilijoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ataką

Ruošiamės išeiti į kelią!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Klausimas: Šiandien mokslininkai atranda, kad mes visi tarpusavyje susiję, kad tarp mūsų yra nutiesta daugybė siūlų, apie kurių buvimą net nenutuokėme. Kaip tai mato kabalistas? Nejaugi prieš jo akis nuolat juda šis milžiniškas gudriai supintas darinys?
Atsakymas: Iš tikrųjų viskas labai paprasta. Kuo labiau vystomės, tuo paprasčiau. Žmogus paprastas, ir Šviesa paprasta, o daugybiniai skaičiavimai kyla todėl, kad į davimo norą įsipina egoizmas.
Žengdamas į priekį žmogus vis natūraliau suvokia pasaulio paveikslą. Įpratimas tampa antrąja prigimtimi. Taip žiūri į šeimą ir giminę: tai tampa tavo gyvenimu, tavo prigimtimi, todėl tau nebereikia ypatingai stengtis tarpusavio santykiuose su artimais ir nelabai artimais žmonėmis. Kiekvieną tu pažįsti ir visi ryšiai tau suprantami.
Dabar tai atrodo sudėtinga, kadangi reikalauja pastangų. Bet kai tavyje vyrauja davimo noras, problemos išnyksta. Nieko nėra lengviau, kaip pažinti dvasinį pasaulį ir jame gyventi.
„Argi tai įmanoma? Kaip man viskuo rūpintis, valdyti visų atomų ir pasaulių judėjimą?“
Nieko tau nereikia valdyti. Juk visa tai atsiskleidžia tavyje, kaip tavo sistema. Todėl kiekvienoje kitoje pakopoje spaudimas bus mažesnis, mažiau reikės nagrinėti viską, kas vyksta. Su kiekvienu žingsniu darysis vis aiškiau.

Iš 2012 m. kovo 29 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ten, kur mes kartu

Skėtis egoizmui

Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas…

Klausimas: Kodėl perėjimas tarp pakopų toks pavojingas, jeigu Kūrėjas valdo visas tuo metu veikiančias priešingas jėgas?
Atsakymas: Pagrindinis mūsų darbas vyksta būtent pereinant pakopas, o ne esant nuolatinės būsenos. Kai jau esu ant kokios nors pakopos, tai dirbu tik tam, kad įsigilinčiau į tas būsenas ir jas suprasčiau.
Mūsų pasaulyje manome, kad svarbiausia − patirta būsena, o ne kelias į ją. Bet dvasiniame pasaulyje svarbiausia − perėjimas, o ne pati būsena.
Tam tikros būsenos išliekame tiek laiko, kiek reikia norint ją atskleisti. Tai gali tęstis vieną sekundę, po to įvyksta perėjimas, vėl sekundę trunkanti būsena ir vėl perėjimas. Todėl vienas išminčius pasakė savo mokiniui, kad jis per kelias minutes patyrė 400 pakilimų ir kritimų.
Dvasiniame pasaulyje jaučiame priešingą, kitą matavimą, į kurį įsiveržiame palikę laiko, judėjimo ir erdvės ribas. Į jį patenkame būtent įsisprausdami į tarpą tarp mūsų pasaulio sekundžių. Mūsų pasaulyje sekundės be perstojo bėga viena po kitos, o dvasinis pasaulis yra tarp jų, nes dvasinis gyvenimas − ne pačios būsenos, o būtent perėjimas.
Statiška būsena negyva, dvasiniame pasaulyje į ją neatsižvelgiama. Ji egzistuoja tik tam, kad galėtume apibendrinti pakopą, susidedančią iš daugybės savų vidinių perėjimų tarp papakopių. Todėl esantis dvasiniame pasaulyje žmogus nuolatos keičiasi ir nejaučia ramybės.
Dvasinės sampratos neįsipaišo į mūsų koordinačių (laiko, judėjimo, erdvės) ašis. Juk mūsų pasaulyje nėra pertraukų tarp sekundžių, nėra tarpų nei laike, nei erdvėje. O dvasinis pasaulis reiškia, kad randi tarpą tarp šios ir kitos akimirkos, įsiskverbi į jį gilyn ir taip įeini į dvasinį matavimą.

Iš 2012 m. balandžio 17 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiaušia tema skaitykite:

Nepraleiskite laiptelių – jų dar prireiks

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Tu gi pats šito norėjai