Klausimas: Kai kurie specialistai, tarp jų psichologai, jau supranta, kad žmogaus prigimtis egoistinė. Ir vis dėlto šiuos svarstymus retai kada galima išgirsti…
Atsakymas: Problema kita: jie nesupranta, kad čia ir slypi visų mūsų problemų šaltinis. Šio aspekto jie negali išskirti. Matydami žmogiškosios prigimties blogį, mokslininkai ir specialistai nemato, kad tuo sąlygotas visas mūsų gyvenimas, nesusieja vieno su kitu. Jų nuomone, mums gyventi yra blogai dėl kažkokių kitų priežasčių.
Psichologai turėtų įžvelgti ryšį tarp mūsų dabartinės būsenos ir žmogiškosios prigimties blogio. Su savo kvaila prigimtimi atsidūrėme kvailoje padėtyje, bet jiems tai dar nereiškia, kad viena būsena sukelia kitą.
Klausimas: Viena moteris psichologė, su kuria teko kalbėti, mano, kad kiekvienas žmogus turėdamas valdžią pagal savo egoistinę prigimtį darytų tą patį, ką ir kiti.
Atsakyms: Ji teisi. Tai mes matome iš visų partijų ir lyderių visame pasaulyje pavyzdžio. Ir esmė net ne egoizmas, o tai, kad „valdovų ir valdančiųjų širdys pavaldūs Kūrėjo valiai“. Visi jie įgyvendina kūrimo sumanymą.
O todėl, kad ir kuo jie būtų, viskas priklauso nuo mūsų: jei sugebėsime nors kažkiek pakeisti savo kvailą prigimtį, tai paskatinsime gėrį. Kitos galimybės nėra. Ką daryti su kvailu noru mėgautis? Reikia vystyti jį pirmyn per nelaimes. Smūgis, dar smūgis, ir dar… Šios jėgos taikomos norui būtent tam, kad pastūmėtume jį gėrio pusėn. Jos vysto ir nuolatos mus veikia. Kitaip tariant, tai – Šviesa, kuri vis spaudžia mus iš visų pusių.
Ką gi galiu padaryti? Tiktai viena: galiu savo blogį nors truputį pakeisti į gėrį. Tada tapsiu panašus (∾) į Šviesą ir pajausiu, kad ji mane vysto kitaip.
Taigi, Šviesa lieka nepakitusi, mano vystymosi tarpsniai taip pat ir tik aš pats keičiuosi į gera: kaip vaikas sutinku su spaudimu, kurį man daro tėtis ir mama. Aš manau, kad tai mano naudai, ir tada keičiasi mano atsakas, tai, kaip suvokiu procesą: įžengiu į jį sąmoningai, suprasdamas ir jausdamas, solidarizuojuosi su tomis jėgomis, kurios vysto mane. Štai ir viskas, ko reikia: pasistengti nors lašą savo egoizmo pakreipti į gėrį.
Iš tikrųjų aš to nesugebu ir vėl prašau Šviesos, grąžinančios į Šaltinį, pagalbos. Juk Šviesa – tai universali Gamtos jėga, visados vedanti mane pirmyn.
Vis dėlto aš pats galiu iššaukti mažą švytėjimą, kuris pakeis mane, o bendras vaizdas liks toks pat.

Iš 2011 m. rugpjūčio 29 d. pamokos iš laikraščio „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Leisk mano tautai eiti!“

Egoizmas finišuoja

Kas yra egoizmas?

Europos kongresas. 1-oji pamoka

Klausimas: Kaip mes įgysime bendrą ketinimą, jeigu visi esame skirtingi?
Atsakymas: O kuo mes skiriamės? Jeigu pašalinsime visus žemiškus požymius: vyriškus ir moteriškus kūnus, gyvuliškus instinktus ir įvairias savybes, kurias įgijome gimdami, pašalinsime tai, kad buvome auklėjami skirtingose bendruomenėse, mokyklose ir t. t., neliks nieko, kas mus skirtų. Vadinasi, tai, kas mus skiria – smulku, žema, žemiška ir paviršutiniška. Taigi, tokios būsenos dabar esame.­
Iš tiesų esame viena bendra visuma. Nėra jokio skirtumo tarp mūsų. Mes – absoliučiai bendra, viena visuma. Visa tai yra Adam – viena bendra sistema, viena bendra siela ir nieko daugiau.
Būdami tokios pradinės būsenos, kuri vadinama „Begaliniu pasauliu“, mes nieko nejaučiame, kaip sėklos lašas, kuris patenka į gimdą, ir moteris tampa nėščia. Ką jaučia šis sėklos lašas? Nieko!
Tam, kad imtume vystytis, kad suvoktume, kas mes, sudužo bendra siela. Mes sudužome į šimtus, į tūkstančius milijardų skeveldrų. Šios skeveldros ir duoda mums atskirtumo jausmą, pertvaras tarp mūsų žemiškojo egzistavimo lygiu. Jeigu aš panaikinu pertvaras tarp savęs ir likusiųjų, tuomet pradedu jausti viską. Šias pertvaras sudaro penki noro lygmenys.
Tiek, kiek neutralizuoju šį egoistinį norą, atmetimo jausmą, mus skiriančią pertvarą, tiek imu jausti šviesas (nefeš, nešama, chaja, jechida). Štai ir viskas, nieko daugiau nėra! Mes egzistuojame egoizmo viduje, ir tai, ką jaučiame jame, ir yra mūsų pasaulis.
Sunaikinkime visas pertvaras tarp mūsų ir tada suvoksime bendrą visumą. Kūnas nustos egzistuoti. Jis išnyks iš mūsų jutimo organų, tada save jausime kaip vieną bendrą norą, pripildytą vienos bendros Šviesos. Tai pasiekiama tik tarp mūsų.

Iš pirmos Europos kongreso pamokos 2012 m. kovo 23 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kurgi tavo unikalumas?

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Klausimas: Mes taip sėkmingai pravedėme praktinius užsiėmimus Europos kongrese, tai kodėl negalime jų taip ir toliau pravedinėti kas savaitę kartu su Jumis?
Atsakymas: Visada reikia abejoti savo sprendimais, nes tikrasis atsakymas ateina iš aukščiau, iš Kūrėjo, – ir to aš mokau savo mokinius, kai atvirai jiems sakau, kad dar tiksliai nežinau, kaip pasielgti. Aš – mokytojas ir mokau juos, kad jie turi laukti atsakymų ne iš savęs ir ne iš manęs – o tik iš Kūrėjo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo garsiakalbis

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Klausimas: Vilniaus kongrese mums atsivėrė naujos „durys“. Kaip įkišti koją ir neleisti joms užsiverti?
Atsakymas: Visų pirma reikia bijoti šitai prarasti, drebėti dėl pasiektos būsenos didingumo, kaip tik įmanoma stiprinti mumyse nugulusius įspūdžius.
Mes nepateksime pro šias duris vienu kartu. Reikės mėnesių, kad tai įgyvendintume. Juk mes įžengiame į gimdymo laikotarpį, o gimdymas vyksta įvairiai: kartais jis trunka dvi dienas, o kartais ir porą savaičių. Šiaip ar taip, nesvarbu, kiek laiko mums reikės, kalbama apie procesą, apimantį gimdymo sąrėmius, o ne apie vienkartinį įvykį.
Mes kelyje, ir jei tu nori, kad procesas toliau  nenutrūkstamai rutuliotųsi, tai turi teisingai jį suvokti. Tu tęsi kelią ne dėl to, kad jis malonus ir jaudinantis. Tau nesvarbi pati būsena – svarbiausia, tu žinai, kad ji suteikia Kūrėjui maksimalų malonumą. Reikia perjungti vektorių nuo gavimo į davimą.
Jeigu prijungsi tokį ketinimą, eisi pirmyn. Žinoma, tai iš karto sukels burnoje kartoką skonį – tačiau tai užtikrins tau tobulėjimą. Paskui tu pajausi tikrąjį skonį – bet jau susilietęs su Kūrėju, duodamas. O dabar tu sužadini Šviesą, kad ji tai įgyvendintų.
Bet jeigu tu įkvėptas malonių pojūčių, jeigu džiaugiesi tuo, kad pagaliau patyrei, kaip nuostabu vienytis su draugais, – šis jausmas turi egoizmo prieskonį ir todėl neišliks. Juk tave nori pastūmėti pirmyn ir todėl iš tavęs atims šią būseną. Tu patirsi sukrėtimą, pamirši tą būseną, leisiesi į paieškas ir vėl prieisi prie to, bet jau labiau pasiruošęs persiimti ne jausmu, o ketinimu.

Iš 2012 m. kovo 26 d. pamokos tema „Klausimai apie kongresą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilti šviesos greičiu

Ilgas kelias į baimę

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Klausimas: Jei nukritau, tai ką turėčiau padaryti, kad žengčiau pirmyn?
Atsakymas: Kai nukrenti, visų pirma dėl to gailiesi ir trokšti išeiti iš nuopuolio, pakilti aukščiau savo prigimties, kurios nebegali pakęsti. Tu netgi pateisini šį nuopuolį ir supranti, kad „Nėra nieko išskyrus Kūrėją“.
Tada palaipsniui apie tai pamiršti ir grįžti prie įprastos būsenos, manydamas, kad nieko baisaus, kad visko būna. Ir taip – iki naujo smūgio.
Kiek tokių smūgių prireiks, priklauso nuo to, kiek šioje situacijoje įjungsi protą, kiek daug dirbsi su savo nuopuoliais, pasitelkdamas į pagalbą grupę. Ji privalo tau tapti saugykla, kuri akumuliuoja visą tavo protą tuo metu, kai esi jausmų valioje, kad sugrąžintų jį į pusiausvyrą.
Ir atvirkščiai, kai patenki į šalto, sauso proto valią ir nežinai, kaip atgaivinti savyje jausmą, kad gautum įkvėpimo iš dvasinio, tai gauni iš grupės jausminių įspūdžių.
Tačiau niekad negali vienu metu turėti ir jausmą, ir protą. Todėl mums taip būtinas ryšys su grupe, kuris gali kompensuoti trūkstančią priešingybę, tarytum sujungti jas abi. Su sąlyga, kad tu nusilenki grupei ir esi pasiruošęs priimti jos kartėlį. Tada gali kažkaip sujungti savyje širdį ir protą.
Iš tikrųjų jie nesusijungia, nes tu dar iš tiesų nesusijungi su grupe, bet visgi ji iš tolo daro tau įtaką. Tokia šalutinė, „supanti“ įtaka leidžia tau kažkaip savyje sujungti dvi priešingybes. Tai padeda šiek tiek suprasti, kas yra dvasingumas ir ką reiškia šių dviejų polių susijungimas, kai aš jaučiu ir vienu metu suprantu dvasingumą – toje pačioje vietoje.
Tai visiškai ypatingas pojūtis, kuriame yra supratimas. Mūsų pasaulyje to beveik nebūna.

Iš 2011 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Kritimas – tai džiaugsmas

Kaip tapti dvasiniu supermenu?

Klausimas: Sprendžiant iš visko, kančios kelyje neišvengiamos, ir be jų neapsieisime…
Atsakymas: Tačiau tu gali jas pakeisti į meilės kančias. Jei aplinkiniai, taip sakant, plauna tau smegenis, – tu pradedi vertinti davimą. „Kodėl gi aš jo neturiu?“ Nuo ryto iki vakaro gyveni su ta mintimi: „Kodėl aš negavau davimo? Kur jį surasti? Galbūt čia? O gal ten?“ Visur jo ieškai lyg užhipnotizuotas.
Tuomet tau nereikia bėdų – jas pakeičia vidinės kančios. Bet tai – jau davimo, kūrimo tikslo, su kuriuo esi sujungtas tiesia trajektorija, ilgesys. Viskas priklauso nuo aplinkinių. Jie privalo visą laiką tau „šnibždėti“ apie davimo svarbą – ir tada tu jo sieksi.
Bet štai klausimas: ar veikdamas pagal aplinkinių nurodymus, neliksi gyvūniniame lygmenyje? Teisingai. Todėl žmonėms su tašku širdyje sakoma: „Jūs patys turite suformuoti teisingą aplinką, taip pat sukurti ją tiems, kurie neturi pasirinkimo laisvės. Jų laisvė kuklesnė – prisijungti prie jūsų.“
Jei pasinaudoji savo pasirinkimo laisve ir sukuri aplinką sau, tai sugebėsi ją sukurti ir kitiems. Bėda ta ir yra, kad tu neturi aplinkos. Nesukūrei jos, todėl negauni įkvėpimo iš aplinkos ir neperduodi jos kitiems, dar negali pats tapti jų aplinka.
Nesiskųskite, kad negalite paveikti kitų, – vietoj to pagalvokite, kaip paveikti save. Nėra čia jokių gudrybių – tik praktinis darbas. Jei neatliksime jo, negalėsime net svajoti apie pasaulio ištaisymą. Kas jį ištaisys? Šiandieniniai mes?
Turime sukurti tokią stiprią aplinką, kad visa pasaulinė Bnei Baruch taptų galva (roš). Tik tada pajėgsime būti sistema, veikiančia visą pasaulį. Ir ne tik pasitelkdami žiniasklaidos kanalus, televiziją, radiją ir internetą. Visa tai šiek tiek reikalinga, bet svarbiausia – veiksime pasaulį tuo, kad būsime jau įsilieję į sielų sistemą, į tarpusavio ryšio sistemą, kurioje pastoviai teka visų minčių ir troškimų srautas.
Ir dabar esame šioje sistemoje, tik nedominuojame joje, kadangi neįgijome davimo savybės. Įgiję davimo jėgą, įsitvirtinsime bendroje sistemoje ir transliuosime davimo svarbą visiems. Tai ir yra tikrasis aplinkos poveikis.
Tikėkimės, kad šiais metais mus lydės sėkmė, ir kad padarysime juos gerais visam pasauliui.

Iš 2011 m. spalio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis priklauso nuo mūsų

Kam taisyti pasaulį?

Atsistosime po Šviesa

Iš esmės, visa ši visata ir mūsų ryšys su Kūrėju yra labai paprastas. Tik mes kol kas jo nesubalansavome pagal save – toks ir yra mūsų darbas.
Kai žiūrime į viską, kas su mumis vyksta, priskiriame kiekvieną įvykį įvairioms priežastims, kaltindami tuo, kas vyksta, kažkokias gamtos jėgas arba žmones, gyvūnus, augalus.
Kai pradedame ieškoti atsakymų į klausimus, kokia gyvenimo prasmė, t. y. priežasties, tai ieškome vienintelės tikrosios priežasties ir šaltinio.
Juk jei priežastis tikra – jų negali būti keletas. Kitu atveju tektų spręsti, kuri iš priežasčių svarbesnė. Išeina kažkokia graikų mitologija su daugybe įvairiausių jėgų ir dievų.
Todėl, kai pradedame ieškoti Aukštesniosios jėgos ir to, kas su mumis vyksta, priežasties, tai ieškome vienos jėgos. Taip iš karto pataria mums kabalistai, kad nesusipainiotume. Visur reikia matyti vienos jėgos veikimą, nors ji pasireiškia kaip daugybė jėgų. Svarbiausia suprasti, kad ji nesidalija į dvi dalis – „gerąją“ ir „blogąją“ jėgą, priešingas viena kitai, o yra viena jėga.
Ši vienintelė jėga veikia absoliučiai visur iki tokio laipsnio, kad ir manęs paties čia nėra! Aš turiu įsivaizduoti savo „aš“ kaip esantį manyje, visais atvejais ir visais pavidalais – kaip vieną jėgą, esančią prieš mane. Tokiu būdu kuriu savo „aš“, o iki tol manęs kaip ir nėra.
Kiek išryškinu šią davimo, meilės jėgą, vieną priežastį – „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ priešais mane – tiek ir formuoju save.
Žmogus sudarytas iš „613“ norų, kuriuose jis jaučia įvairias būsenas, ir kiekvieną kartą jam reikia teisingai įsivaizduoti, kad bet kokiu atveju ir bet kuriame nore nėra nieko kito, išskyrus Jį – Gerą ir Kuriantį Gėrį. Tai padeda nustatyti teisingus santykius su Kūrėju ir suprasti, kad „yra tik vienas teismas ir teisėjas“.
Nors mes iš anksto, tyčia sukurti su daugybe troškimų ir skaičiavimų, kurie sukioja mus, bet būtent dėl savo darbo, bandymo sukoncentruoti visus savo jausmus ir mintis į vieną jėgą lipdome, kuriame save – ir taip tampame žmogumi.

Iš 2011 m. rugpjūčio 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudaužyk stabus savyje

Žmogus, kuris nepasiduoda

Nulipdyti iš savęs Žmogų

Kreipimasis su prašymu aukštyn (MAN kėlimas) – tai toks veiksmas, kurio mes nejaučiame. Tai daugybės veiksmų, darbų, mokymosi valandų, platinimo darbo, jungimosi su grupe, vidinės analizės pasekmė. Visa tai kaupiasi vis daugiau ir daugiau, kol pasiekiame būseną, kurioje ši taurė persipildo.
Todėl žmogus nežino, kada tai atsitiks. Jis stengiasi, treniruojasi, bando pasiruošti ir galiausiai prieina prie to, jog įgyvendina šį veiksmą kaip viso milžiniško pasiruošimo rezultatą. Tada jis jau gali kažką apie jį pasakyti.
Bet iš tikrųjų šis veiksmas kaupiasi ne jame ir ne jis pats ruošiasi bei galiausiai atlieka šį veiksmą. Todėl pasakyta: „Moneta prie monetos sukrauna didžiulį kapitalą“ ir tada ši bendra didžiulė sąskaita suveikia aukštesniajame, priversdama jį atlikti šį veiksmą.
Visi veiksmai paklūsta formos atitikimo dėsniui. Todėl tai įvyksta tada, kai žemesniojo prašymas atitinka tai, ką aukštesnysis pasiruošęs su juo padaryti.
MAN – tai malda, prašymas, noras, su kuriuo kreipiuosi aukštyn. Ir tai vienintelis dalykas, kurį galime padaryti. Kai su savo prašymu kreipiuosi į aukštesnįjį, nežinau, ar jis teisingas, ar ne. Nežinau, ar padariau tai, ar ne, juk malda vadinamas darbas širdyje, ir todėl mes nejaučiame, kaip keliame maldą, nuo sudužimo likusias kibirkštis (rešimot).
Mes nežinome, kas iš tikrųjų vyksta mūsų širdies gelmėje, ir jaučiame tik pasekmę, kai jau gauname atsakymą į savo maldą. Atsakymas jau jaučiamas širdyje, ir ji išsiplečia bei pradeda suvokti naujus reiškinius, iš kitos plotmės – tokius, kurių anksčiau žmogus nejuto, nesuprato, nepažinojo.
Širdis tampa platesnė dėl to, kad žmogus vis labiau išeina iš savęs ir vis daugiau aprėpia – iš pradžių dalį pasaulio, o po to visą pasaulį, visus aukštesniuosius pasaulius bei dvasines pakopas.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auksinių kibirkščių ieškotojai

Melsti vidinės davimo jėgos

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Klausimas: Ką daryti, jeigu jauti, kad nepakankamai duodi grupei, tarsi tau baigėsi jėgos?
Atsakymas: Iš tikro jėgos baigiasi ir kiekvieną akimirką jų lieka vis mažiau. Ir tai dar gerai, kad žmogus jaučia, jog jėgos senka! Paprastai to nė nesuvokiame, o tiesiog nusiraminame ir užmiegame, netenkame noro. Ir visa tai dėl to, kad nesirūpiname savo prabudimu. Turime padėti vienas kitam – tik taip galime prabusti!
Kas nededa į kitus, kad šie pasirūpintų juo, tas jėgų negaus. Ir nesvarbu, kokiame lygyje ta aplinka ir ką jie daro – svarbiausia, pats pradėk veikti, investuoti į juos, ir tada išvysi rezultatą. Nepatikėsi, kiek ši grupė ir šie draugai gali tau duoti! Viskas priklauso nuo paties žmogaus indėlio ir jo jautrumo.
Ir jeigu žmogus investuoja į grupę, tai staiga suvoks, kad jie taip pat prabudo ir veikia jo atžvilgiu. Net jeigu anksčiau to nepastebėjo, bet dabar dėl savo indėlio mato, ir tai jau vadinama abipusiu laidavimu.

Iš 2011 m. rugsėjo 4 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleisk šanso

Draugavo du draugai

Judėjimo į priekį rodiklis

Žmogus prasideda mūsų mintims ir norams sujungiant į patį mažiausią indą. O po to, prisijungdamas kaskart vis naujas dalis, jis vis labiau auga. Taip tampa žmogumi, Adomu, besitęsiančiu nuo vieno pasaulio galo iki kito. Ir jo junginys, jo smegenys ir širdis, sudaromas iš visų sudužusių dalių, esančių kiekviename iš mūsų – juk kiekviena dalelė turi smegenis ir širdį.
Šių jėgų sujungimas panašus į materijos formavimąsi mūsų pasaulyje per visą evoliuciją, negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse. Juk ji pradėjo jungtis tokia pačia forma. Ir kai pradedame jungti savo dalis, mes taip pat pareiname šias pakopas: negyvąją, augalinę ir gyvūninę – žmonėms tarpusavy jungiantis. Tai vadinama dvasinėmis stadijomis: vaisiaus užuomazga, penėjimu, subrendimu (ibur, jenika, mochin).
Todėl visas mūsų darbas priklauso nuo to, dėl ko mes jungiamės. Ar dėl to, kad mumyse vadovautų davimo savybė – dėl Kūrėjo, dėl Jo malonumo – ar dėl pačių savęs, norint padaryti geriau sau, kai galvojame tik apie savo būseną šiame pasaulyje ir apie savo kūnus. Tai reiškia, kad rūpinamės savo kūnišku gyvenimu, o ne tuo, kad iš savo dalelių surinktume žmogaus pavidalą.
Todėl „18-kos palaiminimų malda“ taip gerai išreiškia dvasinį kelią, kryptį, ketinimą, kitos pakopos, į kurią dabar teks pakilti pasauliui, žmonių visuomenei, siekį. Ir todėl atsiskleidžia susivienijimo būtinybė. Klausimas tik toks: dėl ko tai vyksta.
Ir čia žmonija dalijasi į dvi dalis: tuos, kurie supranta, kad susijungimas reikalingas norint pasiekti žmogaus pakopą – žmogaus pavidalą. Jie aktyviai lipdo šį pavidalą. O kiti priklauso norui ir jungiasi dėl gero gyvenimo šiame pasaulyje.
Taip jie ir skirstomi: ekranas vadinamas Izraeliu, o noras – visa liaudis, kuriai reikia tik prisišlieti prie tų, kurie įvykdys šį Izraeliui skirtą darbą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašau padaryti mane žmogumi

Laisvo pasirinkimo pakopos

Išorinė jėga