Prašau padaryti mane žmogumi

Dvasinis darbas

Šiandien mes patenkame į ypatingą būseną, kai suvokiame, kad neišgyvensime, jeigu nepasieksime vienijančios jėgos. Bet kartu turime išsiaiškinti, kam mums reikalinga ši jėga?
Ar tam, kad geriau gyventume šio pasaulio lygmenyje ir vietoje mus valdančios piktos jėgos įgytume gėrio jėgą ir pasiektume pusiausvyrą savo dabartinėje pakopoje? Ar mes norime pakilti aukščiau, pasiekti davimo jėgą, kad ji vadovautų, ir atskleisti paties davimo didybę.
Gal mes siekiame davimo jėgos paprasčiausiai norėdami ja atsverti gavimo jėgą ir ramiai gyventi šiame pasaulyje? Tokiu atveju norime panaudoti davimo jėgą padėdami egoizmo jėgai, kas yra vadinama davimu dėl gavimo.  Ar vis dėlto norime gauti dėl davimo?
Klausimas toks: ar mes norime, kad vadovautų davimo savybė, ar egoistinė savybė? Tai yra visa mūsų pasirinkimo laisvė. Ir apie tai kalba malda, vadinama „18-kos palaiminimų malda“ – ko aš prašau?
Ar noriu pakilti į davimo pakopą ir teikti džiaugsmą Kūrėjui, pasiekti tikėjimą virš žinojimo, panaudoti visus savo norus davimo labui ir netgi gauti dėl jo, kad visi mano norai patirti malonumą dirbtų davimui? Ar aš kalbu tik apie gyvenimą šiame pasaulyje ir noriu jį padaryti geresnį?
Čia yra didžiulis skirtumas: ar aš gyvensiu gyvūno lygmenyje, ar žmogaus. Tai kokybinis skirtumas. Gyvūno lygmenyje savo gyvenimą suvokiame kaip kūno gyvenimą ir jaučiame šį pasaulį taip kaip šiandien: savo kūną, supantį pasaulį su viskuo, kas jame vyksta.
Dėl šio kūno egzistavimo mes gyvename – kiekvienas sau. Todėl esame pasiruošę subalansuoti savo gyvenimą davimo jėga, norėdami pasiekti malonesnį, patogesnį ir ramesnį gyvenimą.
Arba pakylame į žmogaus pakopą ir įgyjame amžiną gyvenimą virš materijos pasaulio. Materija baigiasi žemiau – negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse. Mūsų pasaulyje ir nėra kitos pakopos, nėra žmogaus pakopos. Žmogus – tai pakopa, apimanti protą ir širdį – norą ir mintį, analizę.
Tai išauga iš mūsų proto ir širdies, bet ne kūniškų. Informaciniai genai (rešimot) – sudužimo duomenys susijungia kartu: visos širdys, visi norai susijungia į vieną širdį tarytum vieno žmogaus, ir visi mūsų ketinimai – mintys ir protas – taip pat susivienija. Šis susivienijimas ir sudaro žmogaus pavidalą – tam tikrą virtualią būtybę, neegzistuojančią materijoje, nesudarytą iš elektronų, kūną sudarančių molekulių.
Mes patys jį sukuriame, sujungdami visas savo mintis ir norus. Ir taip pradedame gyventi aukštesnėje pakopoje, vadinamoje žmogaus (Adam), kas reiškia „panašus“ (domė) į Kūrėją, lygmeniu. Juk tada mūsų norai ir ketinimai pradeda veikti kaip dvasinis indas: jo viduje noras, o virš noro – ekranas.
Tai ir reiškia būti žmogumi: „pirminiu žmogumi“ (Adam Kadmon), Brija, Jecira, Asija pasaulio žmogumi. O mūsų kūnas nevadinamas žmogumi. Mes jį vadiname žmogaus kūnu  ateities sąskaita, tikėdamiesi, jog jis mus atves prie to, kad taptume žmonėmis.
Ir tam skirta malda: padėti mums sujungti kartu mūsų širdis, tai reiškia norus ir mintis, ketinimus – taip, kad sudėtume iš jų visą žmogaus, savarankiškos asmenybės, paveikslą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. pamokos pagal knygą “Šamati”

Daugiau šia tema skaitykite:

Nevystanti pakopa

Besislepiant nuo savęs

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.