Klausimas: Kūrėjas mums duoda Šviesą, o mes jaučiame, kad negalime jos perduoti pasauliui. Tai mumyse sukelia mirtinos gėdos jausmą. Ką gi mums daryti?
Atsakymas: Mūsų problema ta, kad esame Šviesos okeane. Ir nors esame joje, ji nuo mūsų paslėpta. Aš egzistuoju joje tarsi juodas taškas ir negaliu pajausti tos Šviesos. Ji yra aplink mane kaip supanti Šviesa  (Or makif – O”M), o aš jos nejaučiu net kaip supančios.
Ši supanti Šviesa – davimas. Kad ją iškęsčiau, privalau turėti tą pačią savybę, kaip ir ji. Tuomet išplečiu savo indą/norą – tiek, kad galiu duoti taip, kaip ji, ir tuomet savo viduje jaučiu tą patį reiškinį. Ne Šviesa įeina į mane, bet aš sukūriau savyje tapačią Šviesai savybę ir todėl jaučiu tą patį, nes tai, kad išorėje sutampa su tuo, kas viduje. Tai ir reiškia būti panašiam į Šviesą, į Kūrėją.
Nežinau, kas yra Šviesa, egzistuojanti mano išorėje. Šviesa, esanti manyje, vadinama pripildymu – ekranu ir atspindėta Šviesa (Or chozėr, O”CH). Ekranas – tai mano pasipriešinimas, atspindėta Šviesa – tai mano davimas ir visa tai – prilygstančios Šviesai mano savybės.
Kitaip tariant, niekada nejaučiu Kūrėjo. Visada jaučiu savo savybes, jos mane pripildo. Todėl, kiek save išvystysiu, tiek pajausiu Šviesą, davimą, Kūrėją.
Iš esmės, tai vadinama pasiruošimu kentėti – iškęsti tą grandiozinį, neribotą pripildymą. Ir iš tiesų, jis priklauso tik nuo mano davimo savybių, kurias privalau įgyti.
Kartais patiriame tokias būsenas, jog mums tai atrodo neįmanoma: „Kaipgi pajėgsiu suvokti šią milžinišką Šviesą, ją pajausti?!“ Tačiau ji visai ne milžiniška. Juk žinome, kad maži vaikai taip pat patiria kančias ir malonumus – bet mažus, o suaugusiesiems tenka kur kas didesni malonumai ir kančios.
Mes tiesiog turime augti ir viskas. Pripildymas ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Mes tik vaizduojame piešinyje, kad jis tarsi ateina iš išorės, bet tai tik schematiškai. Mes visada prisipildome tik savomis savybėmis – arba egoistinėmis, kaip dabar, arba davimo savybėmis – ir tai vadinasi „Šviesa“.
Ir Kūrėjas yra davimo savybė. Kai davimo savybė mane pripildo, nes pasiekiau būseną, kai duodu (ir tai man suteikia malonumą), vadinasi prisipildau Kūrėju, Šviesa.
Svarbiausia – teisingai elgtis su žodžiais, prisilaikant aiškių apibrėžimų. Ir tada staiga viskas tampa paprasta ir aišku.

Iš 2011m. rugsėjo 16 d. 1-osios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas juodame troškimo kosmose

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Klausimas: Jei gavimas buvo apribotas, tai kaip gi mums ne gėda kreiptis su prašymais ir malda (MAN) aukštyn?
Atsakymas: Mums prašyti ne gėda, todėl kad prašome pagalbos pasiekti davimą, o ne dėl savęs. Čia nėra ko gėdytis!
Nors galima paklausti: tačiau juk visas išsitaisymas vyksta dėl gėdos, kurią patyrė Begalybės pasaulio Malchut? Tačiau man ne gėda kreiptis su prašymu, nes neprašau: „Duok man!“. Aš prašau tik duoti man tai, kas būtina mano egzistavimui, kad visa kita – atiduočiau!
Tame nėra gėdos – atvirkščiai, tai yra garbė, todėl kad aš galėsiu kitiems duoti tai, ko niekas kitas negali! Tokias unikalias galimybes turi kiekvienas – jis gali atlikti darbą, kurio niekas vietoj jo negalės padaryti, juk jis turi savo asmeninį sielos šaknies tašką.
Todėl mums leista prašyti jėgų, kad galėtume egzistuoti, būti sveiki, gautume žinių ir gebėjimų davimo veiksmams atlikti. Būtent tai teisingame pasaulyje vadinama gyvenimu.
Taip aš egzistuoju: mano gyvenimas įmanomas tiek, kiek galiu duoti. Mano veiksmas – tik davimas. O per mane tekanti dvasia palaiko mano egzistavimą, skirtą davimui. Tokia būsena vadinama dvasine.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos „Įvadas į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiliaukite prašę!

Melsti vidinės davimo jėgos

Pagunda didelė, bet…

Šiandien mes patenkame į ypatingą būseną, kai suvokiame, kad neišgyvensime, jeigu nepasieksime vienijančios jėgos. Bet kartu turime išsiaiškinti, kam mums reikalinga ši jėga?
Ar tam, kad geriau gyventume šio pasaulio lygmenyje ir vietoje mus valdančios piktos jėgos įgytume gėrio jėgą ir pasiektume pusiausvyrą savo dabartinėje pakopoje? Ar mes norime pakilti aukščiau, pasiekti davimo jėgą, kad ji vadovautų, ir atskleisti paties davimo didybę.
Gal mes siekiame davimo jėgos paprasčiausiai norėdami ja atsverti gavimo jėgą ir ramiai gyventi šiame pasaulyje? Tokiu atveju norime panaudoti davimo jėgą padėdami egoizmo jėgai, kas yra vadinama davimu dėl gavimo.  Ar vis dėlto norime gauti dėl davimo?
Klausimas toks: ar mes norime, kad vadovautų davimo savybė, ar egoistinė savybė? Tai yra visa mūsų pasirinkimo laisvė. Ir apie tai kalba malda, vadinama „18-kos palaiminimų malda“ – ko aš prašau?
Ar noriu pakilti į davimo pakopą ir teikti džiaugsmą Kūrėjui, pasiekti tikėjimą virš žinojimo, panaudoti visus savo norus davimo labui ir netgi gauti dėl jo, kad visi mano norai patirti malonumą dirbtų davimui? Ar aš kalbu tik apie gyvenimą šiame pasaulyje ir noriu jį padaryti geresnį?
Čia yra didžiulis skirtumas: ar aš gyvensiu gyvūno lygmenyje, ar žmogaus. Tai kokybinis skirtumas. Gyvūno lygmenyje savo gyvenimą suvokiame kaip kūno gyvenimą ir jaučiame šį pasaulį taip kaip šiandien: savo kūną, supantį pasaulį su viskuo, kas jame vyksta.
Dėl šio kūno egzistavimo mes gyvename – kiekvienas sau. Todėl esame pasiruošę subalansuoti savo gyvenimą davimo jėga, norėdami pasiekti malonesnį, patogesnį ir ramesnį gyvenimą.
Arba pakylame į žmogaus pakopą ir įgyjame amžiną gyvenimą virš materijos pasaulio. Materija baigiasi žemiau – negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse. Mūsų pasaulyje ir nėra kitos pakopos, nėra žmogaus pakopos. Žmogus – tai pakopa, apimanti protą ir širdį – norą ir mintį, analizę.
Tai išauga iš mūsų proto ir širdies, bet ne kūniškų. Informaciniai genai (rešimot) – sudužimo duomenys susijungia kartu: visos širdys, visi norai susijungia į vieną širdį tarytum vieno žmogaus, ir visi mūsų ketinimai – mintys ir protas – taip pat susivienija. Šis susivienijimas ir sudaro žmogaus pavidalą – tam tikrą virtualią būtybę, neegzistuojančią materijoje, nesudarytą iš elektronų, kūną sudarančių molekulių.
Mes patys jį sukuriame, sujungdami visas savo mintis ir norus. Ir taip pradedame gyventi aukštesnėje pakopoje, vadinamoje žmogaus (Adam), kas reiškia „panašus“ (domė) į Kūrėją, lygmeniu. Juk tada mūsų norai ir ketinimai pradeda veikti kaip dvasinis indas: jo viduje noras, o virš noro – ekranas.
Tai ir reiškia būti žmogumi: „pirminiu žmogumi“ (Adam Kadmon), Brija, Jecira, Asija pasaulio žmogumi. O mūsų kūnas nevadinamas žmogumi. Mes jį vadiname žmogaus kūnu  ateities sąskaita, tikėdamiesi, jog jis mus atves prie to, kad taptume žmonėmis.
Ir tam skirta malda: padėti mums sujungti kartu mūsų širdis, tai reiškia norus ir mintis, ketinimus – taip, kad sudėtume iš jų visą žmogaus, savarankiškos asmenybės, paveikslą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. pamokos pagal knygą “Šamati”

Daugiau šia tema skaitykite:

Nevystanti pakopa

Besislepiant nuo savęs

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas

Klausimas: Prieš 70  metų Baal Sulamas perspėjo apie katastrofos artėjimą, bet jo neišgirdo. Šiandien mes taip pat perspėjame apie sunkius įvykius ir galimą pasaulinį karą. Tad kodėl gi mums nenubrėžus aiškios paralelės Baal Sulamo žodžiams, kad įrodytume savo teisumą?
Atsakymas: Žmogiškam egoizmui kaip tik ir būdinga tokia savybė –  nematyti šio scenarijaus. Žmonės tiesiog negali jo įžvelgti.
Vis dėlto  dabartinė situacija skiriasi nuo buvusios praėjusiame amžiuje. Prieš 70 metų Baal Sulamas dirbo su savo nuolatiniais penkiais šešiais mokiniais, o šiandien mūsų daug tūkstančių ir mes studijuojame jo medžiagą, kurios savo laiku jis negalėjo viešinti už grupės ribų. Žmonės visame pasaulyje pradeda suvokti šią žinią ir solidarizuotis. Aišku, kiekvienas pagal savo galimybes – bet vis dėlto.
Daugiau nieko nepadarysi, tokie vystymosi dėsniai. Jeigu jūs pamatytumėte visos Malchut, kuri turi išsitaisyti, dydį, tai nebekiltų klausimų.
Įsivaizduok, kad plauki iš Europos į Ameriką neturėdamas žemėlapių. Netgi likus penkiems kilometrams iki sausumos jos dar nesimato, ir tau atrodo, kad tu vis dar pasimetęs pačioje vandenyno širdyje. Tavo matymo lauką riboja horizontas, ir matai tik vandenį iki pačios paskutinės akimirkos, iki virš jo nepasirodys žemyno kraštelis.
Pirmasis jį pamatys žvelgiantis pirmyn stebėtojas, kuris sėdi viršuje, jeigu, žinoma, tavo laive yra tas, kuris pakilo aukščiau ir mato toliau. „Žemė!“ – sušuks jis. Bet tu jos dar nematai. Ar sutiksi su juo?

Iš 2011 m. rugpjūčio 29 d. pamokos laikraštyje „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

TVF vadovė įspėjo apie visuotinę katastrofą

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Pasaulyje dabar atsiskleidžia antrasis – „apskritasis“ – valdymas. Tačiau tai nereiškia, kad „tiesinis“ valdymas dingsta. Turime suprasti, kaip su „tiesia linija“ pripildyti „apskritimus“, t. y., kaip suderinti asmenybę ir visuomenę, ir kokius tarpusavio santykius sukurti.
Turi likti „Aš“, kuris valdo ir priima sprendimus, supranta ir suvokia, „tiesiai“ siekia kokio nors tikslo – tačiau visa tai aš darau dėl (apskrito) davimo, meilės, anuliuodamas save. Tai atrodo lyg prieštaravimas, kaip parašyta: „Trokštantis gyventi – nužudo save“, ar panašiai kaip Kūrėjo nurodymas Abraomui paaukoti savo sūnų, Icchaką, žadant, kad iš jo kils būsimi palikuonys.
Mes nesuprantame, kaip taip gali būti, tačiau taip atsiskleidžia apskritasis valdymas iš antrosios pusės. Mes atsiduriame tokiose sudėtingose būsenose – sudaužytose, neaiškiose, tačiau būtent dėl to, kad pradedame jas tikrinti, susivokti, painiotis jose, artėjame prie dvasingumo!
Juk dvasingumo pagrindas – šios dvi formos. O mes iki dabar egzistavome tik vienoje – tiesiojoje. Aš spaudžiu kitus, o kiti spaudžia mane, ir taip kiekvienas gyvena pagal stipresniojo dėsnius. Net jei matome priešingų santykių, tokių kaip motinos ir vaiko, juos taip pat valdo gamta per tiesiąją liniją.
Apskritasis valdymas atsiskleidžia tik mūsų dienomis, todėl jaučiamės tokie bejėgiai. Kad pasistūmėtume, turime nors šiek tiek suprasti, kas tai yra. Mums būtinos tokios savybės, kaip tikėjimas aukščiau žinojimo, meilė, pakylančios aukščiau tiesinio valdymo.
Šios savybės matuojamos ir pripildomos, dirbant tiesiojoje linijoje, tačiau pačios šios savybės yra aukščiau noro mėgautis. Kai pasiekiame norą duoti, kuris įsiskverbia į norą mėgautis per ekraną, mes liekame tiesiojoje linijoje, bet nepaisant to, daromės panašūs į apskritimą.
Ratas – tai Kūrėjo savybė, o tiesi linija – kūrinio. Tačiau tuo, kad veikiame tiesia linija tikėjimu aukščiau žinojimo ir trokštame tapti panašūs į apskritimą, mes užpildome ratus. Kūrėjas lyg paliko šią vietą ir davė mums laisvę veikti. Mes negražiname Jo į tą vietą savo reikalavimais, o patys pradedame veikti joje kaip veikė Jis, kol ten buvo. Vadinasi, pripildome apvalią sferą per tiesią liniją.

Iš 2011 m. rugpjūčio 22 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Kūrinys – tai kažkas, esantis Kūrėjo išorėje. Ir iškyla problema: kaipgi tobulas Kūrėjas galėjo sukurti tobulą kūrinį, kuris skiriasi nuo Jo ir tarsi yra už tobulumo ribų? Panašiai kaip tas žymus filosofinis paradoksas: „Ar gali visagalis Kūrėjas sukurti akmenį, kurio Pats nesugebės pakelti?“
Todėl egzistuoja tik vienas kūrimo sumanymas, apimantis viską ir jame jau egzistuoja kūrinys, kuris dėl šios priežasties ir susideda iš dviejų priešingybių. Pirmoji jo savybė yra Kūrėjo išorėje – būtent tam, kad išlaikytų tobulumą ir išmoktų susitapatinti su Kūrėju susiliejant su Juo.
Kitaip tariant, ši vienintelė savybė, sukurta kaip noras mėgautis, savyje turi dvi apraiškas, kurios kartu susijungusios palaiko tobulumą. Viena negali egzistuoti be kitos − dvi priešingybės: noras mėgautis, priešingas Kūrėjui ir jo forma – davimo forma, panaši į Kūrėją.
Ir tuomet kūrinys, sukurtas sujungus dvi tokias priešingas savybes, gali egzistuoti likdamas Kūrėjo išorėje ir tuo pat metu visiškai susiliedamas su Juo! Kitais žodžiais tariant, egzistuoja vienas kūrimo sumanymas, kurio viduje − tobulas kūrinys.
Norint, kad kūrinys įgytų tobulą formą, duotas laikas gadinti ir taisyti, aiškintis. Ir visi šie laikai egzistuoja tik kūrinio viduje, kaip jame besikeičiančios savęs suvokimo būsenos arba Kūrėjo suvokimo, o tai tas pats, juk neįmanoma pajausti savęs Kūrėjo išorėje ir Kūrėjo − kūrinio išorėje.
Todėl mus visą laiką lydi dvi mūsų jaučiamos priešingybės: noro mėgautis medžiaga ir davimo forma, dvi kūrinio egzistavimo formos – jo savarankiškumas ir atsiskyrimas nuo Kūrėjo, jo įsijungimas į Kūrėją visiškai su Juo susiliejant. Taip mes vystomės ir vis labiau suvokiame tą vienintelę būseną, kurioje esame.
Viskas suvokiama esant priešybėms, laiko sampratai, t. y. keičiantis dviem būsenoms – medžiagai ir formai. Viskas priklauso nuo to, kas šiuo metu kūrinyje labiau reiškiasi: ar jo noras mėgautis, ar davimo forma − ar kūrinio savybė, ar Kūrėjo savybė.
Tai tęsis tol, kol kūrinys sukaups pakankamai tokių įspūdžių apie patirtas priešingas būsenas. Ir kuomet visa ši patirtis susikaupia, susijungia į viena, tai vadinama „zivug rav paalim umekabciel“, mes suvokiame visas šias sąvokas kaip vieną bendrą kūrimo sumanymą ir jį suprantame. Mes jaučiame, kaip ši mintis įsigaubia į mus, realizuojasi mumyse.

Iš 2011 m. rugpjūčio 1 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Baal Sulamas, „Vienas dėsnis“: „Pirmoji ir vienintelė priemonė, iš tikrųjų vedanti į altruistinį tikslą, − tai įsipareigojimas nedirbti savo naudai, išskyrus tai, kas būtina egzistavimui.
O visą likusį laiką tegul žmogus dirba visuomenės labui, gelbėdamas užguituosius, tegul dirba kiekvienos būtybės pasaulyje, kuriai reikalinga pagalba ir gerovė, naudai.“
Tokiais griežtais, tačiau tiksliais žodžiais Baal Sulamas mums aiškina, kokia forma turi egzistuoti pasaulis. Ir mes jau įžengėme į šį kelią: visos pasaulio dalys susijusios ir išgyvena globalią krizę.
Beveik prieš šimtą metų Baal Sulamas rašė, kad žmonija tapo viena šeima, kurioje visi priklauso vieni nuo kitų. Tuomet to dar nepastebėjome, tačiau šiandien tai akivaizdžiai matome, ir po daugelio krizių, labai vėluodami, pradedame suvokti situaciją. Mums dar prireiks didžiulių pastangų ištaisyti trūkumus, o svarbiausia, tą siaubingą šiandieninę žmonių tarpusavio santykių formą.
Iki šiol, skaitydami šiuos Baal Sulamo žodžius, suvokiame juos kaip kažką fantastiško, nerealaus. Verčiau jau jis atvertų pusę, ketvirtį, kad jie neatrodytų mums tokie košmariški, nepriimtini, kad būtų galima juos „suvirškinti“ paskaninus įvairiais prieskoniais. Tačiau mums atsiveria labai rūstus, prieštaraujantis mūsų prigimčiai paveikslas ir iškelia griežtas sąlygas: „Norite ar ne, čia bus arba jūsų kapavietė, arba jūsų amžino gyvenimo vieta. Vienas iš dviejų. Renkatės jūs.“
Mūsų pasaulyje turime iš tikrųjų įgyvendinti meilės savo artimam, kaip sau pačiam, principą. Viskas, kas mums patikėta, susiveda į vieną veiksmą – įgyti praktinį, pilną, visišką davimą, sklindantį iš kiekvieno visam pasauliui. O sau žmogus galiausiai gaus tik tai, kas jam būtina egzistavimui. Pagal savo pakopą jis renkasi tai, kas gyvybiškai būtina, o visa kita nukreipia į išorę, kitiems.
Kažkada paklausėme Rabašo, kaip galima patikrinti save dėl šio naudos siekimo? Jis davė puikų patarimą: jeigu tu džiaugtumeisi atsikratęs ir to, kas būtina, vadinasi, tai ir yra tai. Jeigu sau netrokšti nieko – nei vandens, nei maisto, nei pastogės, jeigu tenori duoti it angelas, kaip nuo kūno atskirta jėga, ir džiaugiesi tuo, tuomet jau priėmei teisingą sprendimą ir gali gauti iš pasaulio tai, kas būtina.
Tokiu atveju nepersistengsi ir gausi tik iš tikrųjų reikalingus dalykus – juk tu nesidžiaugi juos gaudamas. Atvirkščiai, su džiaugsmu jų atsikratytum, bet negali, nes jie tau būtini, kad galėtum duoti. Tau būtinas maistas, gėrimas, drabužiai, namai ir pan.
Tai itin sunki sąlyga, ir žmonės, žinoma, nori „nustumti ją į šoną“, kaip neįgyvendinamą. Juk taip egzistuodami nematome gyvenimo – jau geriau numirti. Kaip galima visiems duoti, o sau pasiimti tik tai, kas būtina? Kuo gi tada gyventi? Kuo užpildyti savo ego? Juk jis niekur nedingo.
Ir iš tiesų, iš tavęs nereikalaujama gyventi kaip gyvūnui, ganykloje, be jokių kitų poreikių. Atvirkščiai, tu turi tapti žmogus – išlaisvinti visą savo milžinišką ego kitų labui,  kad jis tarnautų kitiems.
Ką gi gausiu mainais? Kaip galėsiu veikti, kad duočiau? Juk mano egoistinis noras – kaip mašina, galinti dirbti tik varoma kuru. Aš galiu nors visą pasaulį padaryti laimingą – bet kas man iš to? Už gerą atlygį atiduosiu žmonėms viską, ką turįs. Bet koks užmokestis?
Čia turime suprasti, kad kabala – tai mokslas, dvasinio pasaulio fizika, todėl ji neužsiima fantazijomis. Mums išties paruoštas kuras, apdovanojimas – toks, dėl kurio verta dirbti vardan davimo ir užpildyti visą pasaulį.
Mūsų užmokestis – Duodančiojo suvokimas. Nieko svarbiau pasaulyje nėra, ir būtent tai gausime. Vadinasi, turime dirbti, kad suvoktume Jį.
Bet juk tai aukščiausias apdovanojimas iš visų įmanomų: būti susiliejus tobulybėje su Juo, ant Jo pakopos. Jis tarsi atlaisvina man vietą šalia savęs – ir aš iš aukštai žiūriu į likusiuosius: „Vargšeliai, kokie gi jie apgailėtini ir niekingi. Žinoma, aš padedu jiems, ką darysi“.
Toks požiūris vadinamas „lo lišma“ ir pradžiai tai visiškai normalu. Svarbiausia – pradėk nuo kažko, netingėk. O galiausiai mes persismelksime visišku davimu – juk iš tikrųjų tai ir yra vienintelis dėsnis, kurio turime laikytis.

Iš 2011 m. liepos 29 d. pamokos „Vienas dėsnis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Jau niekam nepavyks pasislėpti savo šiltame pasaulėlyje

Manojo egoizmo smėlio audra

Kai melsdamiesi kreipiamės aukštyn, tai keliame sudužimo kibirkštis, iš kurių esame kilę. Kibirkštys − tai ekrano ir atspindėtos šviesos skeveldros, po sudužimo nukritusios į sudaužytus norus. O dabar mums reikia surinkti ir pakelti šias kibirkštis.
Mes nekuriame nieko naujo, mūsų darbas − tik išrinkti, atrinkti ir teisingai sujungti šukes. Tai atliekame pasitelkę įvairius veiksmus, per kuriuos bandome išsiaiškinti savo norus bei savybes, paslėptas šių norų viduje: dėl ko dirba mano noras – dėl gavimo ar davimo?
Šitaip pradedu rūšiuoti savo norus, kiek sugebu tai daryti. Dirbu su savimi, grupėje, platinu, kad ištaisyčiau pasaulį ir save patį – t. y. dirbu su savo vidiniais ir išoriniais norais. Stengiuosi sujungti juos draugėn, kad ten sukurčiau teisingą sistemą.
Paskui man reikia atskirti tai, kas ne mano jėgoms padaryti, nuo to, ką galiu, ir būtent prie šito prilipti, ties tuo sukoncentruoti visą savo dėmesį.
Ne kiekvieną savybę turiu iš karto pulti taisyti, ne su visais reiškiniais dabar galiu dirbti ir galvoti apie davimą artimui, Kūrėjui. Todėl reikia susikoncentruoti ties tuo, kur įstengiu tai daryti, o svarbiausia, kad šitai padėtų man visą laiką išlaikyti teisingą ketinimą.
Ir kai tai išsiaiškinu iki galo, pradedu rinkti sudužusias šukes kartu – kiek man pavyksta viską susieti su grupe, mokymusi, platinimu ir Kūrėju, dėl kurio visą tai darau.
Aš visą laiką stengiuosi, kad visuotinė davimo savybė, kuri vadinama gamtos dėsniu arba Kūrėju, taptų mano tikslu. Juk suprantu, kad visas pasaulis ir mano vidinis neišsitaisymas bei visa, kas vyksta, reikalinga tik tam, kad pastūmėtų mane šio tikslo link. Dėl to viskas prasidėjo, ir todėl kiekvienas mano veiksmas turi įgyti tą pačią kryptį ir tapti ištaisymo proceso dalimi!
Jeigu suprantu, kad „nėra nieko, išskyrus Kūrėją“ ir nėra kitos mano veiksmų priežasties, tai pradedu teisingai suprasti kiekvieną savo gyvenimo sekundę, viską, kas vyksta su manimi, mano aplinka, pasauliu. Viskas susijungia į vieną, ir aš matau, jog man reikalingas visas pasaulis ir viskas sukurta tik tam, kad atvestų mane prie meilės.
Taip aš vystausi: aiškindamasis, atskirdamas, surinkdamas, jungdamas viską, ką galima, prie vieno tikslo. Aplink šį vieną tašką sukuosi dieną ir naktį, kol neprieinu prie maldos (MAN) – kai susikaupia visas dydis, kuris vadinamas „sėa“, ir gaunu atsakymą į savo maldą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Pažadinti sustingusią žemę

Klausimas: 99% žmonijos nejaučia poreikio dvasiškai tobulėti, bet kažkuriuo etapu taip pat turės įsisąmoninti blogį ir paprašyti ištaisymo?
Atsakymas: Taip. To bus reikalaujama iš kiekvieno žmogaus. Pasaulio taisymas susideda iš to, kad kiekvienas žmogus įsisąmonina, supranta, atskleidžia − tam tikru tik jam būdingu laipsniu, o tada dėl to, kad yra įsijungęs į kitus, suvokia viską 100 %.

Iš 2011 m. rugsėjo 9 d. paskaitos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinė idėjų skleidimo masė

Nuo susiskaidymo iki susijungimo

Spinduliuoti pasauliui meilę

Klausimas: Kaip man išlaisvinti savo širdį nuo egoizmo, kad joje viešpatautų Kūrėjas?
Atsakymas: Patys nieko negalime padaryti – tai turėtų būti aišku kiekvienam. Apie tai yra pasakyta: „Kreipkis į meistrą, kuris mane sukūrė!“ Mūsų darbas yra ne patiems save taisyti, o pažinti taisymosi procesą, suprasti jo būtinumą, savo neišsitaisymą ir tuomet paprašyti!
„Visų sudaužytų širdžių Gydytojas“ – tai Kūrėjas, o ne mes patys. Todėl mums tereikia atskleisti savo sudužimą – arba mokymosi ir vienijimosi būdu, arba kančių keliu.
Bet kokios problemos, kylančios dėl sveikatos, asmeninės ir visuomeninės, pradedant pačia mažiausia, kyla dėl nepakankamo išsitaisymo. Nėra kitų priežasčių. Jeigu žmogus atsibunda nuo mažiausio bakstelėjimo iš viršaus ir per jį gali tobulėti, tai jis dėkoja Kūrėjui už tokį atsibudimą, jam nereikalingi stipresni smūgiai.
Pasakyta: „iš teisuolių Kūrėjas reikalauja plauko storio tikslumo“. Tai reiškia, kad menkiausią problemą jie susieja su šaknimi ir supranta, kad ji gauta iš aukščiau. To jiems pakanka, kad pradėtų taisytis – jautriai reaguotų į bet kokį poveikį ir tobulėtų.
Jeigu nekreipi dėmesio į nedideles užuominas, siunčiamas iš aukščiau, tai atsitinka tau kaip vaikui, kurį motina nori švelniai pamokyti, o jis nekreipia dėmesio. Jai tenka elgtis griežčiau, gal net pliaukštelėti, kad jis pagaliau sureaguotų.
Juk reikia kažkaip įspėti mūsų egoizmą, kad jam skaudėtų. Žmogus privalo į menkiausią savo skausmą reaguoti savo sielos skausmu, kad apsisaugotų, kadangi jis dirba prieš savo egoistinį norą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 21 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Egoizmas – patikimas vedlys

Neskubėkite tapti angelu