Visada esame visiškai valdomi Kūrėjo ir Jis mus pripildo, sukeldamas mumyse tai Jo paties pajautimą, tai priešingumą Jam. Šis jausmas gali įsivilkti į daugybę įvairiausių pavidalų, bet iš esmės yra tik dvi būsenos.
Ir jeigu žmogus visąlaik bando taip aiškinti Kūrėją ir suvokia, kad veikia tik prieš Kūrėją – jis taupo laiką. Tuomet žmogus supranta, kad ir patirdamas pakilimus, ir kritimus, ir šlovindamas Kūrėją, ir pykdamas ant Jo, ir mylėdamas, ir kaltindamas Jį – jis yra Aukštesniosios jėgos rankose, kuri išmuša jį iš kelio arba, atvirkščiai, padeda.
Tai laikoma sėkme arba nusižengimais tik žvelgiant iš žmogaus pozicijų. O iš Kūrėjo pusės viskas šventa, nes reikia išsiaiškinti davimo savybę ir nėra nieko blogo šiame visame procese, kurį praeina žmogus.
Bet vis dėlto tau verta pasistengti, kad tavo aiškinimaisi būtų greiti ir stabilūs. Kaip Kūrėjas žaidžia su tavimi, taip ir tau reikia žaisti prieš Jį, kad neutralizuotum šį žaidimą. Kūrėjas pakelia tave arba nuleidžia, o tu taip išnaudok aplinką, tai duodamas jai, tai gaudamas iš jos, kad sušvelnintum savo kilimus ir kritimus.
Tarp šių kilimų ir kritimų padedant aplinkai reikėtų rasti sau kažkokią tarpinę, stabilią būseną, kuri nesikeistų. Kitaip tariant, reikėtų pasinaudoti aplinka kaip stabilizatoriumi, linge, jėgų akumuliatoriumi, kuris padeda tau išlaikyti pusiausvyrą tiek patiriant kilimus, tiek patiriant kritimus, kad iš vienos būsenos į kitą galėtum perlieti jėgas, ketinimus, norus ir kai esi pačioje didžiausioje gilumoje, ir kai esi pačiame didžiausiame aukštyje.
Vadinasi, aplinka veiks tarsi kintamosios srovės lygintuvas ir visi tavo kilimai ir kritimai susirinks į vieną būseną − Kūrėjo kaip vienos jėgos atskleidimą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešanti banga

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Kritimas – tai džiaugsmas

Klausimas: Kas šioje sistemoje priklauso asmeniškai nuo manęs?
Atsakymas: Viskas! Tu turi pasaulinę grupę, kurią gali panaudoti kaip artimiausią aplinką. Pateik ją sau taip, kad pabustum nuo pačių silpniausių būsenų – nesvarbu, gerų ar blogų.
Žmogus gali visada likti jautrus bet kokiai būsenai, tarsi pats reguliuotų kokio aparato jautrumą. Jeigu aš nustatau 10 padalų maksimumą, tai mano skalė susiskaldo į stambias dalis ir nereaguoja į mažesnius dirgiklius.
Jeigu nustatysiu 100 kartų didesnį jautrumą, pastebėsiu poveikį ten, kur anksčiau, grubesnis aparatas nereagavo ir rodė nulį. Todėl tarsi nieko nejaučiau, buvau apgaubtas rūko, nieko nenorėjau daryti, nejaučiau energijos ir įkvėpimo, Kūrėjas dingdavo iš mano jutimų lauko. Dabar nuteik save 100 kartų didesniam jautrumui, ir suprasi, kaip Jis tavyje veikia – tik subtilesniame diapazone, kuriam reikia pažangesnio suvokimo!
Šitokiu būdu turime ieškoti visą laiką. Nebūna taip, kad visiškai prarastume ryšį su Kūrėju ir nejaustume nuolatinio Jo kvietimo – lengvų pabaksnojimų. Jeigu esi nepakankamai jautrus, tarsi ir nereaguoji į juos. Todėl Jam tenka grįžti prie tavo grubaus nusistatymo, tada gauni stiprų smūgį.
Jei nuolat veržiesi aukštyn, tarsi kildamas, kaip vaikas, pagal savo amžių teisingai besivystantis – iš tavęs nereikalaujama daugiau negu tavo amžiui priklauso. Bet jeigu apsistojai ties 4 m. amžiumi ir nenori užaugti iki penkerių, tenka taikyti dvigubą spaudimą.
Būtent taip su mumis elgiamasi, todėl svarbu suprasti: jei kiekvieną akimirką nejaučiu kreipimosi iš aukščiau – vadinasi – esu nepakankamai jautrus ir man reikia nusistatyti priimti subtilesnį dažnį, kuriuo dabar į mane kreipiamasi.
Didinti jautrumą galima tik padedant aplinkai, kurioje tarpusavio laidavimo sąlygomis žadiname kiekvieną, kad nuolat ieškotume Kūrėjo. Tiesiog atidžiai sekime Jo pėdomis, visą laiką ieškokime tarsi vaikinas, atkakliai siekiantis mylimosios.

Iš 2011 m. rugpjūčio 21 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas kūrinio dalis sujungti į vieną sistemą

Visa viltis − pasikliauti sielos jautrumu

Nešanti banga

Mūsų darbas – tiksliai įsivaizduoti, kas yra aukščiausioji jėga. Šiame kelyje reikės nemažai išsiaiškinti. Iš pradžių žmogus aukščiausiąją jėgą įsivaizduoja kaip daugybę įvairių jėgų, dieviškų pavidalų, sudievina įvairiausius jam atsiskleidžiančius gamtos reiškinius.
Joms priskiria žmogiškų savybių, juk daugiau neturi iš kur imti pavyzdžių, įvairiems pavidalams suteikia dieviškos jėgos, o tai vadinama stabmeldyste.
Tai būtinas mūsų vystymosi etapas, nes egzistuojame savame egoistiniame nore su atvirkščiu realybės supratimu, pojūčiu ir analize. Taip aiškinamės aukščiausias savybes, kol nepradedame žiūrėti teisingai.
To pavyzdys – protėvis Abraomas, iš pradžių prekiavęs stabais. Iš esmės, jo istorija pasakoja apie mus visus. Visi pradedame gyvenimo kelią nuo įvairiausių gamtos jėgų garbinimo, manydami jas esant geromis ar blogomis, arba iš dalies geromis ir blogomis. Mes jas priskiriame kažkokiems žmonėms, aplinkai, aklam likimui, įvairiems atsitiktinumams.
Tokių išsiaiškinimų kupini visi mūsų gyvenimo ciklai, kol mumyse nenubunda taškas širdyje. Bet ir turint jį, mums dar tenka aiškintis daugybę apibrėžimų, priartinančių mus prie pirmojo dvasinio pasaulio suvokimo.
Kol kas dar nesuprantame, kas yra dvasinė realybė, ir kas yra Kūrėjas. Aiškindamiesi esame veikiami aplinkos, kuri gali pakreipti mus kita linkme, suklaidinti, supainioti – juk kol kas nejaučiame Kūrėjo ir negalime Jo laikytis.
Tačiau galų gale pasiekiame būseną, kai visi mūsų pakilimai, nuopuoliai ir painiava tam tikru būdu ima aiškėti, kaupiasi, susirenka draugėn: ir mes pradedame skirti realybę į dvi dalis: save patį – jaučiantįjį ir tai, ką jaučiu. Daugiau nieko nėra!
Jausti save galiu arba egoizme, t. y gaudamas, arba duodamas – kito pasirinkimo nėra. Būdamas egoistas, viską priskiriu tik sau ir savo pasauliui, ir tai nulemia mano būseną. O jeigu turiu davimo savybę, tai ji mane pripildo ir tai vadinama Kūrėju (Bo-rė) – „ateik ir pamatyk“.
Visą laiką gyvenu aiškindamasis šias dvi savybes. Galiausiai padarau išvadą, kad visa ateina iš Kūrėjo, kuris tai atsiskleisdamas, tai slėpdamasis žaidžia su manimi, ir šitaip duoda man pratimus, kad savo viduje kurčiau vis subtilesnius, vis tikslesnius apibūdinimus to, kas Jis toks yra!
Iš esmės, tokia yra mūsų darbo esmė.

Iš 2011 rugpjūčio 22 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne lošimas – tai gairės kelyje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Mokytis matyti gėrį

Iš pirminės būsenos, kur visos sielos buvo kartu (Σ), perėjome į sudužimo pasaulį, o po to nukritome į mūsų pasaulį. Vėliau, išsivysčius egoizmui ir tarpusavyje susijungus visoms jo dalims, pasiekėme posūkio tašką (1995), nuo kurio turime taisyti savo ego, idant grįžtume atgal į pradinę būseną.
Tačiau jeigu pirminė būsena buvo sukurta Šviesos, Kūrėjo, tai galutinę būseną sukuriame patys. Čia slypi didžiulis skirtumas – juk mes tampame kaip Šviesa, kaip Kūrėjas. Tai ir yra kūrimo tikslas.
Gimstame nejausdami savęs, kaip dar niekuo netapęs sėklos lašas gimdoje. Po to praeiname paruošiamąjį periodą, įgyjame gėrio jėgą (+) bei blogio jėgą (-) ir pasitelkę šias jėgas galime vystytis dvasiniame kelyje.
Kiekvienas kariauja savo viduje, ir visi kartu kariaujame visuomenėje, žmonijoje, kol nepamatome tiesos, judėdami vidurine linija. Tada tiek pliusas, tiek minusas sudaro mumyse vieną visumą. Minusas – tai mūsų egoizmo jėgos, o pliusas – tai mumyse esančios Šviesos jėgos. Taip ir judame pirmyn.
Šį sunkų darbą turime daryti tikslingai ir sąmoningai. Iš esmės, tai svarbiausias dalykas, kurį turime daryti. Juk mums reikia grįžti į pirminę būseną, atskleisti ją giliai savyje. Dėl to tampame išmintingesniais, jautresniais, labiau išsivysčiusiais.
Iš šiandieninės, dabartinės būsenos pradedame leistis į savo gelmes: į Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon pasaulius ir galiausiai pasiekiame Begalybės pasaulį (∞). Svarbiausias mūsų pasiektas dalykas − savojo blogio įsisąmoninimas.
Juk viską suvokiame savo ego viduje. Nukreipdami jį davimo link, panyrame vis giliau ir atskleidžiame jame aukštesniuosius pasaulius, kol ji visa, visa Begalybės pasaulio Malchut, kurią turėjome pradinės būsenos pakopoje, virsta ketinimu dėl davimo.
Taip išgyvendami antrąją būseną, sudarančią visą mūsų kelią, pasiekiame trečiąją.
Kaip rašo Baal Sulamas, kabalistinė metodika leidžia mums atskleisti savyje blogį – egoizmą. Taisydami jį, prasiskverbiame vis giliau ir tenai, jame, atskleidžiame visus pasaulius, visą dvasinę realybę. Juk be gaunančiojo norą Kūrėjas nieko kito nesukūrė.
Šiandien jaučiamės esą vargingoje, tamsioje, ribotoje realybėje. Tik ją ir tegalime suvokti būdami priešingi Šviesai. Mes it sėklos lašas, neturintis nė menkiausio supratimo apie tai, kas iš jo išaugs.
Tačiau žadindami Šviesą, kad ji mus vystytų ir keistų mūsų gaunantį norą į davimą, pažįstame ją, pažįstame Kūrėją pagal savybių panašumo dėsnį, kol mūsų noras ir Šviesa taps panašūs vienas į kitą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 6 d. trečiosios kongreso Vokietijoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – patikimas vedlys

Nebijok blogio atsiskleidimo

Šešėlių teatras

Klausimas: Pamokoje sakėte, kad dabar visiems mokiniams svarbiausia auginti gimusį tarp jų bendrą pojūtį (bendrą norą įgyti davimo savybę), kuris jau egzistuoja nepriklausomai nuo jų, pats savaime, kaip naujagimis, atsiskyręs nuo motinos. Kokie turi būti tolimesni mūsų veiksmai?
Atsakymas: Tik siekime auginti naujai gimusį norą, pasinaudodami mumyse kylančiu egoizmu, prijungdami jį prie mūsų bendro ryšio ir tuo šį ryšį stiprindami, kaip sportininkas stiprėja, įveikdamas sporto įrenginių priešinimąsi.
Klausimas: Susijungti turi vyriškoji pasaulinės grupės dalis, o kaip prie to prisideda moteriškoji?
Atsakymas: Moteriškoji dalis a) palaiko vyrus, skatina, stiprina, padrąsina juos, b) intensyviau platina tarpusavio laidavimo – integralaus visos žmonijos ryšio – idėjas 99 procentams.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės taško gimimas

Be moterų pagalbos nepasiseks

Egoizmas – patikimas vedlys

Visi žino, kad įprotis tampa antrąja prigimtimi. Tarkime, aš noriu išmokti kokio nors amato ir stoju į tekintojo ar dailidės mokinius. Aš dar nesusipažinęs su medžiaga, palaipsniui mane moko, kaip reikia daryti.
Tai yra įgyju darbo įgūdžių (įpročių), pradedu jausti medžiagą: kaip ji reaguoja į tai, ką su ja darau, kaip geriau su ja dirbti.
Su patirtimi įgyju papildomų medžiagos, su kuria susiduriu, pojūčių. Vadinasi, įprotis tampa mano antrąja prigimtimi. Dalykus, kurie anksčiau man buvo neįprasti, nesuprantami, nejaučiami ir neįžvelgiami, pradedu geriau jausti ir skirti. Aš netgi skiriu tokias detales, į kurias anksčiau visiškai nekreipdavau dėmesio, kurios pro mane praslysdavo.
Aišku, kad niekas nevyksta savaime – kodėl staiga įprotis tampa mano prigimtimi? Visada yra Šviesa, kuri veikia mūsų medžiagą – mūsų norą mėgautis. Pagal žmogaus veržimąsi, pagal jo norą pasiekti tam tikrą būseną Šviesa jį veikia – priartina prie šios būsenos, leisdama geriau ją suprasti ir jausti.
Taip tūkstančius savo evoliucijos metų vystėmės, įgydami įpročių, kurie tapdavo mūsų prigimtimi. Už bet kurio mūsų noro slėpėsi Šviesa, kuri padėdavo jį įgyvendinti. Noras pritraukia Šviesą, ir taip žmogus pasistūmėja – taip augame.
Matome, kiek kartų mažas vaikas kartoja tą patį veiksmą, kol pagaliau įpranta (išmoksta) ir nebenustoja. Kokias, atrodytų, kvailystes krečia maži vaikai – tačiau jiems tai visiškai būtina, ir juos taip stumia gamta, todėl kad būtent taip jie turi augti.
Lygiai taip mes visą laiką augame dėl priešingų būsenų kontrasto, pakilimų ir kritimų, trūkumo pojūčio ir jo užpildymo. Toks kelias.
Mums sunku patikėti, kad jau dabar esame Begalybės pasaulyje! Tačiau išgyvendami pakilimus ir kritimus, pradedame palaipsniui priprasti prie šios minties. Juk matome, kad pasaulis toks mums atrodo priklausomai nuo to, kaip į jį žiūrime. Jei ryte pabudau geros nuotaikos, tai atrodo, kad viskas gerai, ir visas pasaulis geras. O jei man kažkas sugadino nuotaiką, tai visas pasaulis man atrodo blogas.
Tačiau mūsų savybės niekaip nesikeičia – tik palengva keičiasi jų balansas. Jeigu savo savybes pradedame keisti, tai, kaip sako kabalistai, matome visiškai kitokius pasaulius, kitokią tikrovę.
Viskas – pagal žmogaus suvokimą. Pati tikrovė – tai visada Begalybės Šviesa. Tačiau matai tai, ką sugebi sau nupiešti jos fone. Tai ir nusako tavo pasaulį – dalį Begalybės Šviesos paslėpties, kurioje kol kas esi sutinkamai su savo savybėms. Ir jeigu užsimanysime tapti panašūs į šią Šviesą, tapti duodančiaisiais, tokiais pačiais kaip Ji, tai sugebėsime pritraukti grąžinančią į šaltinį Šviesą, kuri ištaisys mus, pakeis mūsų norą mėgautis. Jis užsimanys egzistuoti davimo forma.
Šie veiksmai taps mūsų įpročiu. Tačiau šis įprotis visada prieštarauja mūsų norui ir reikalauja pastangų, kol mumyse atsiskleis tokios savybės, kuriose pajusime davimo formą, Kūrėjo formą. Tai vadinama Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Viskas daroma per įprotį, kuris tampa antrąja prigimtimi. Mes priprantame pažadinti savyje norą per aplinką ir studijas, kad iš labai toli prisiartintume prie davimo būsenos.

Iš 2011 m. rugpjūčio 18 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Mano tikslas − panorėti

Paslėptį paversti atskleidimu

Neįmanoma suprasti, ką reiškia „tikėjimas aukščiau žinojimo“, kol žmogus šito nepajautė, neatskleidė. O tikėjimas aukščiau žinojimo atskleidžiamas drauge su žinojimu. Mes dabar nežinome kas yra mūsų protas, kuris instinktyviai, nevalingai, visada siekia gerų būsenų ir tolsta nuo blogų.
Ne mano jėgoms ištirti, pamatyti, suprasti, pajusti, kodėl būtent taip elgiuosi. Juk toks elgesys jau iš anksto slypi mano prigimtyje – dar iki tol, kol tai pajaučiu, suprantu, imu paisyti. Tai ir yra mano prigimtis.
Kaip pasakyta: „Ir atskyrė šviesą nuo tamsos“ − tai būtent ta būsena, kai žmogus pradeda jausti, kad jo protas yra visiškai valdomas. Bet žmogus jau gali į šį valdymą pažvelgti iš šalies. Ir iš šio stebėjimo taško jis jau turi kitą požiūrį, kuris palaipsniui gimsta jame, ruošiasi vystytis.
Tai reiškia, kad jis įgyja naujus norus (dvasinius indus), kuriuose gali atsiskirti nuo savo pirminės prigimties. Ten jis yra kartu su kitomis sielomis, kartu su Kūrėju, ir ten yra kita, vadinamoji „integrali“ nauda, jungianti savyje visų interesus tiek, kiek žmogus tai atsiskleidė.
Iš šio nulinio taško, šios dvi kryptys: „žinojimas“ ir „tikėjimas aukščiau žinojimo“ pradeda vystytis kartu − kiek vienas, tiek kitas. Iki tol, kol nepasieksime jų abiejų ištaisymo pabaigos. Žinojimas − tai mano natūralaus, prigimtinio, egoistinio noro vystymasis. O „aukščiau žinojimo“ − tai noro duoti vystymas.
O šviesa juos skiria vieną nuo kito. Ir vienas visada formuojasi kito sąskaita. Todėl gavimo prasmė − duoti, nors atrodo, jog šie žodžiai niekaip nesiderina ir prieštarauja vienas kitam. Ir tiktai tada, kai vystosi žinojimas – aukščiau jo atitinkamai vystosi tikėjimas aukščiau žinojimo.
O pojūtis, kad viena atsiskiria nuo kito – vadinamas „Kūrėjas gelbėja“. Juk nuo šios akimirkos žmogus pradeda jausti savyje naujus dvasinius indus, norus.
Tai reikalauja jausminio supratimo, nes kalbama apie norą – o protas ateina vėliau.
Kol kas tik stengiamės įgyti norą duoti ir dedame pastangas mokydamiesi, dirbdami grupėje ir tai vadinama „pasiruošimo laiku“. Mes dar neturime dvasinių norų ir todėl dar nepasiekėme to „nulinio taško“, iš kurio išauga dvi šakos: žinojimas ir tikėjimas aukščiau žinojimo. Būtent nuo šio taško pradedame dirbti tikėjimu aukščiau žinojimo, ir tai nebe pasiruošimo periodas.
Tuomet visąlaik pereiname nuo vieno prie kito: iš žinojimo pakylame į „aukščiau žinojimo“ ir krentame atgal. Tau reikia paskęsti žinojimo viduje, kad iš jo pakiltum į tikėjimą aukščiau žinojimo. Žinojimas reikalingas − kad pakiltum virš jo.
Viena, ką turime – tai noras mėgautis. Ir jį mums reikia atskleisti, kad išmoktume dirbti su juo atvirkščia forma.

Iš 2011 m. rugsėjo 8 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis – aukščiau žinojimo

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

„Šuolis nuo stogo“ su Kūrėjo parašiutu

Klausimas: Koks turi būti moterų darbas po kongreso?
Atsakymas: Iš principo, moterų darbas toks pats kaip ir vyrų: rūpintis vienybe, naujos būsenos gimimu. Tačiau vyrams ši būsena aktyvesnė, jie susitelkę į susijungimą.
Beje, mačiau ir moterų proveržių: kai jos staiga apsikabindavo, laikydavosi susikibusios. Tai labai nenatūralu mūsų pasauliui, kita vertus, tai sukėlė jų vienybės siekio jausmas. Buvo labai šaunu tai stebėti. Kai pakylama aukščiau savęs, žmonės praranda lyties, amžiaus, visų mūsų pasaulio skirtumų pojūtį ir susijungia vidiniu Aukštesniojo troškimu.
Jūs pajutote šį siekį iš savo moteriškos esmės ir galite dabar apie tai papasakoti, perduoti kitoms moterims, kad jos turėtų gerą pavyzdį. Mane sužavėjo moterų elgesys: kaip jos trokšta palaikyti vyrus ir pasirengusios paaukoti viską, kad pasisektų.
Tai moterų darbas – ir tarpusavyje, ir palaikant vyrus. Moterys – tai vieninga moteriškoji dalis, o vyrai – vieningas bendras vyriškasis pavidalas, kurie sąveikauja tarpusavyje.
Tikiuosi, kad dar giliau tai pajausite. Kol kas nėra galimybės aprašyti būsenų jausmais: trūksta žodžių, dar nesuprantame, kur esame. Tačiau pasistenkite tai padaryti bent psichologiniais vaizdiniais. Moterys tai sugeba.
Rašykite apie save, rašykite apie visas savo būsenas, nesigėdykite, kad tai taptų pavyzdžiu visoms moterims, kad tai taptų mūsų esme, kad perduodamos savo patirtį galėtumėte susijungti ir pasiruoštumėte būsimam kongresui. Tai labai svarbu. Be moterų palaikymo negali būti jokios sėkmės.

Iš 2011 m. gruodžio 11 d. virtualios pamokos.

Po kongreso apėmė niūroka būsena, lyg apgaubė rūkas, bet tai – gerai. Taip ir turi būti. Po sočių pietų tampi storas, nerangus, negali judėti.
Taip ir po kongreso – pripildei savo „pilvą“ visais puikiais pripildymais, kurie ten buvo, ir po truputėlį pradedi virškinti, dėl to šiek tiek atsipalaidavai. Lyg žvėris, kuris pasisotino ir dabar snausdamas laukia, kol kūnas suvirškins maistą.
Pamatysi, kaip už savaitės kitos, grįši prie įprastos būsenos. Negalima vengti jokios būsenos – reikia tik tyrinėti jas iš šalies. Dabar esi tokios būsenos, kai tavęs niekas nejaudina – nei draugas, nei mokytojas, nei kabala, nei apskritai pasaulis. Nieko nenori – tik miegoti, negali ir nenori pabusti, paklusniai pasiduodamas tėkmei.
Nesipriešink, pasistenk iš pradžių išnagrinėti šią būseną kaip mokslininkas tyrinėtojas. Dabar tau viskas nesvarbu, nieko nesinori, tik mėgautis savo dykaduoniavimu. Jautiesi kaip visiškas nulis, kurio širdyje ir galvoje tvyro rūkas, tarsi snaudi.
Tad išnagrinėk šią būseną atidžiai ir rimtai, kad suprastum, kodėl ją gavai ir ko Kūrėjas iš tavęs nori, kuo tokia būsena naudinga?
Pirmiausiai išnagrinėk ją, o ne venk. Tada suprasi, ką daryti toliau.
Tokios būsenos neišvengiamos. Jos mus apima tarsi liūtą, kuris pagavo grobį, pasisotino, o dabar ilsisi. Kai gauni pripildymą, reikia laiko jam įsisavinti. Tai ganėtinai ilgas periodas, jis reikalingas, kad iš naujo susitvarkytų visos sistemos.
Privalu kontroliuoti šį procesą, o ne stengtis jį tuoj pat nutraukti.
Nesibaimink, kad niekada neprabusi – mes tau padėsime. Tereikia nuolat tikrinti savo būseną, ne kovoti su ja, o tik suprasti, kur esi. Nesigraužti, kad esi bejausmis gyvulys, o tik žiūrėti į save, į savo būsenas iš šalies. To užtenka.
Savigrauža –  jau negerai. Ji nepadeda ir netaiso! Juk galop imsi save teisinti, guostis tuo, kad nesutinki su tokia būsena. Taip pradeda veikti apsauginė egoizmo jėga.
Tačiau, jei stebi kaip nepriklausomas mokslininkas savo gyvūninį kūną kaip miegantį sotų liūtą, matai kokį procesą pereini. O pabudimas ateis.

Iš 2011 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai atslenka tamsa

Kritimas – tai džiaugsmas

Vienybės taško gimimas

Kongresas baigėsi. Jame pasiekėme didelės sėkmės, nes patyrėme mums visiškai naują dvasinę būseną. Tai bendro vieningo naujai gimusio noro pojūtis, kuris yra aukščiau mūsų ir laiko mus viršuje. Jei prisijungsime prie jo, tai pakilsime aukščiau mūsų kūno, aukščiau mūsų pasaulio.
Šis noras – kol kas mažytis, mes dar negalime jame pajausti Aukštesniojo pasaulio. Iš jo, tarytum iš sėklos lašo turi išsivystyti parcufas – dvasinis kūnas, mūsų bendra siela.
Baal Sulamas straipsnyje „600 000 sielų“ rašo, kad kūrinijoje sukurta tik viena siela, kuri pasidalijo į 600 000 dalių. Mūsų užduotis – surinkti šias dalis į vieną.
Sujungdami jas aukščiau mūsų egoizmo, nepaisydami jo, pradedame jausti šiame taške erdvės plėtimąsi, o šioje erdvėje – Aukštesnįjį pasaulį.
Šį tašką atskleidėme, tartum radome, pajautėme ir dabar suprantame, kur jis apytiksliai yra, kaip pakilti aukščiau savęs, kaip susisiekti su juo, kaip pradėti jį jausti ir kaip su juo gyventi.
Šis pojūtis nuolat išslys, netgi manysime, kad jis visiškai dingo. Tačiau jis niekur nedings, nes nėra dingimo dvasiniame. Bendromis pastangomis grupėje, net tuo, kad vėl įsijungiame kongreso įrašą, dėl jėgos, sklindančios iš jo, sugebėsime vėl prisijungti prie šio taško.
Mums gimė bendras sąlyčio taškas, esantis ne mumyse, iš kurio pasistengsime išvystyti naują bendrą kli. Tai jau kitas vystymosi etapas.

Iš virtualios 2011 m. gruodžio 11 d. pamokos