Šiame paveiksle svarbiausia suprasti, kad mūsų visų būsena − viena. Kai mumyse pabunda taškas širdyje, jis stumia mus atskleisti tikrąją realybę, visiškai priklausomą nuo paties žmogaus pastangų ir nuo nieko daugiau.
Visa tikrovė jau nuo pat pradžių yra tobula, nuostabi. Tačiau neatskleisdami blogio, nepatirdami kančių, liūdesio, negalėsime pajausti tikrosios realybės.
Tada žmogus savaime pateisina visus etapus, kuriuos praėjo savo norų vystymosi kelyje. Dabar jis supranta, kad visos kančios, kurias patyrė kiekviena jo sielos dalis, buvo būtinos, kad atskleistų tikrą, nuo pat pradžių tobulą būseną.
Norai atrodo atskirti, sudaužyti, atitolę vieni nuo kitų ir kenčiantys, nes tik tokia forma žmogus gali ištverti šią milžinišką kančią. Tik dėl to, kad ji pasidalino į daugybę dalių, kurias jis jaučia kaip svetimas.
Palaipsniui, veikiant Šviesai, taisančiai žmogaus požiūrį į tas dalis, žmogus atskleidžia, kad tai jo paties dalys, ir šitaip įgyja gebėjimą pateisinti tas kančias, kurias per visą istoriją patyrė pasaulis.
Taip jis sukaupia savyje visas šio didžiulio indo (noro) kančias ir gali jį ištverti. Tai milžiniškas visų laikų ir visų sielų sukauptas skausmas, surinktas į vieną indą su meile sieloms, susijungus su jomis. Ir tada žmogus patiria „liūdinčiojo dėl Jeruzalės“ – bendros sudaužytos Malchut būseną. O ją atskleidęs taip pat randa jos džiaugsmą.
Tampa akivaizdu, kad sudužimas buvo būtinas, kad padėtų mums atskleisti visos šios milžiniškos sielos kančias, būnant priešingiems jos tobulumui.
Todėl žmogus pateisina visus šiuos veiksmus: sudužimą ir visą taisymosi procesą, nes įžvelgia didelį Kūrėjo palankumą ir absoliučią Jo meilę jam.
Jeigu ne sudužimas, žmogus nepajėgtų atlaikyti tokio didelio, tuščio kli/noro – priešingo savo didžiajam davimui! Todėl sudužimas, kurį dabar patiriame – tai puiki galimybė įgyti absoliutų troškimą, absoliučią baimę ir liūdėti dėl Jeruzalės – kad pagaliau pajaustume jos džiaugsmą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 9 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Masto problema

Klausimas: Kaip dirbti su kliūtimis?
Atsakymas: Būtent kliūtys padeda išvysti savo būseną ir dar labiau sustiprinti ryšį tarp mūsų. Kliūtis parodo, kurioje vietoje tu neatlikai darbo iki galo. Iš tikrųjų tai yra pagalba – mes tik vadiname tai kliūtimis. Taip atsiskleidžia tai, kas neištaisyta, ir ką dabar gali ištaisyti − juk būtent dėl to šitai ir atskleidžiama.
Viskas atsiskleidžia palaipsniui, pakopa po pakopos. Dar laukia daug kliūčių, su kuriomis tau teks susidurti kelyje. Bet kol kas tau duodama šitai. Nereikia to laikyti kliūtimi ir stengtis pabėgti – traktuok tai teisingai.
Nereiktų grimzti į problemą ir delsti, reiktų pasistengti ją nugalėti: pakilti aukščiau jos, „praryti“ ją – tiesiog praeiti virš jos.
Neištrinu šios problemos, neapsimetu tarsi ji neegzistuotų, nesiimu jokių triukų stengdamasis nekreipti į ją dėmesio. Priimu ją, kad virš jos dar labiau sustiprinčiau ryšį su kitais ir Kūrėju.
Tarkime, tavyje atskleidžiu kokias nors nemalonias savybes. Iki tol buvome draugai, o dabar man jau kažkas nepatinka. Tačiau turiu į tai žiūrėti tikėjimu aukščiau žinojimo, t. y. suprasti, kad tavo trūkumus matau, nes pats esu neištaisytas. Ir nepaisant nieko turiu norėti būti susijęs su tavimi tarsi tu būtum angelas. Juk visi svetimi trūkumai it veidrodyje man parodo mane patį.
Bet tai apie mūsų vidini darbą, o ne profesionalius platinimo įgūdžius.

Iš 2011 m. liepos 28 d. pamokos, pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Klausimas: Kaip išmokti neapkęsti savo blogio dar labiau nei dabar?
Atsakymas: Mes niekada neįstengsime nekęsti savo blogio ar pamilti gėrį. Tokį požiūrį mumyse gali sukurti tik grąžinanti į Šaltinį Šviesa – būtent taip ji ir veikia.
Mums tereikia neapkęsti blogio, o visa kita sukursime virš šios neapykantos. Ir jeigu tai bus tikra, gauta iš Šviesos neapykanta blogiui, tai teisingai į ją žiūrėsiu ir čia pat pasitelkęs ją sukursiu savo požiūrį į Šviesą, į gėrį.
Aš nesėdėsiu ir nesigraušiu, kodėl esu toks blogas. To visai nereikia, juk tokiu atveju tiesiog esu savo ego viduje. Tai neteisingas požiūris, kaip naudoti atskleistą blogį – lyg vagis, besigraužiantis dėl to, kad pavogė – juk dabar jį pagavo ir jis kenčia.
Teisingo vystymosi (mokantis, dirbant grupėje, platinant) požymis – jeigu į atskleistą blogį žiūriu su džiaugsmu, nes tai suteikia man galimybę eiti pirmyn. Pasakojama, kad kabalistas Akiva juokėsi matydamas, kaip griūna Šventykla, nes tai laikė artėjančio galutinio ištaisymo ženklu.
Juk tereikia atskleisti blogį − nieko daugiau. Jeigu blogis atsiskleidžia dėl teisingo paruošimo ir yra teisingai naudojamas, tai mes nedelsdami pasiekiame gėrį.
Visas gėris kuriamas atskleidžiant blogį. Todėl, jeigu žmogus atskleidžia blogį ne kaip pagautas vagis, kuriam nepavyko pavogti savo egoizmui, o draugų ir Kūrėjo atžvilgiu, tai atskleidęs šį blogį iš karto pajaučia priešpriešą – Tą, kuris atskleidė šį blogį, pajaučia grąžinančią į šaltinį Šviesą. Ir jis tuoj pat prilimpa prie Šviesos ir ant šio atskleisto blogio kaip ant pagrindo kuria priesaką, kitaip tariant, nuo padarinio pereina prie priežasties.

Iš 2011 m. rugpjūčio 10 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Visas pasaulis – po vienu skėčiu

Nebijok blogio atsiskleidimo

Klausimas: Ar atsiveria šiuolaikinis pasaulis kabalos mokslui?
Atsakymas: Taip, jeigu mes susijungsime ir suformuosime savyje vietą davimo savybei, Šviesai, kad per mus Ji paveiktų visą pasaulį. Turime tapti perduodamąja grandimi, laidininku, kuris perduos Šviesą kitoms tautoms.
Jeigu tai padarysime, neliks jokių problemų, ir pasaulinė prabudimo banga pakels mus į dvasinį pasaulį. Tik jeigu susijungsime, kad perduotume šią vienybę visai žmonijai ir suteiktume džiaugsmo Kūrėjui. Tokiu būdu, Jis, mes ir visas pasaulis būsime sulieti įvientisą sistemą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Revoliucija žmoguje

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Klausimas: Kaip turime tarpusavyje susivienyti prieš kongresą? Kaip jam pasiruošti, kad viską pajaustume teisinga forma?
Atsakymas: Mes nedarome nieko nauja – skaitome tuos pačius straipsnius, girdime tą patį ir, vis dėlto, yra parašyta: „Tegul bus tavo akimis kaip nauja“. Kodėl kaip nauja? – Kadangi tai tu atsinaujini – vis daugiau atskleidi savo avijutą, savo naujas suvokimo detales.
Jeigu mums patiekia naują patiekalą, nežinome, kaip jį valgyti. Po to, kai paragaujame jį daug kartų, prie jo priprantame kaip prie mamos virtuvės, kuri artima nuo vaikystės, būtent tuomet pajuntame geriausią jo skonį.
Tas pats vyksta dvasiniuose parcufuose: pirmą kartą įeina Šviesa – tai viso labo Šviesa nefeš, antrą kartą į tuos pačius senus rešimot įeina jau Šviesa ruach, trečiąjį kartą – jau Šviesa nešama. Ir taip toliau.
Taigi kiekvieną kartą judėdamas į priekį, žmogus grįžta prie išmokto dalyko ir atranda jame gilesnę prasmę, pajunta geresnį skonį, kaip pasakyta: „Valgysi seniai pasiruoštas atsargas“. Taip ir mes. Kiekvieną kartą, toje pačioje vietoje – tik vis gilesnė prasmė, mes turime būti labiau sujungti vienas su kitu, vieningesni ir siekiantys tikrojo susivienijimo. Tikėkime tuo ir pakelkime mūsų maldą, tegul ji tampa tarpusavio laidavime „visuomenės malda“.

Iš 2011 m. lapkričio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Kas nori labiau susijungti?

Prieš ataką

Vieninga Jėga veda mane prie tokios būsenos, kurioje yra ji pati – prie davimo ir meilės savybės. Kaip sužadinti jos poveikį sau? Juk davimas – tai Šviesos savybė, manyje jo paprasčiausiai nėra. Tačiau aš galiu gauti davimo jėgą iš aplinkos, jeigu ją organizuosiu taip, kad ji suteiktų man tokį troškimą.
Juk aš gavau tik „tašką širdyje“ – mažytį norą, nukreiptą neaišku į ką. Jis neturi kontūrų, neturi formos, aš nežinau, kas tai yra. Tai matome iš naujokų, kurie ateina pas mus sunerimę, įsielektrinę, dar patys nežinodami, ko nori. Iš kur gi paimti tikrą, tvirtą norą, tiksliai nutaikytą į dvasinį pasaulį?
Jį gaunu iš išorinio faktoriaus – iš aplinkos. Organizuoju aplinką taip, kad ji veiktų mane ir aprūpintų pageidaujamu poreikiu. Kitais žodžiais tariant, formuoju dirbtinę sistemą, svetimą, dirbtinį faktorių – gaminu jį savo rankomis, norėdamas, kad jis spinduliuotų man dvasinį norą. Aš formuoju tokią grupę, kuri man plaus smegenis ir nuolat kartos apie davimo, meilės artimui, Kūrėjui, dvasinio pasaulio svarbą.
Viską, ko aš kol kas noriu „dirbtinai“, duodu grupei. Tai gali daryti kiekvienas iš mūsų, juk mėgstame mokyti kitus gerų veiksmų. Aš kviečiu grupę vienytis ir laiduoti vienas už kitą, tarytum jau pats to būčiau pasiekęs, bet ir grupė grąžina įtaką man įvairiausiomis poveikio formomis, kurios mane įkvepia. Man reikia tik nulenkti galvą prieš draugus, kad jie galėtų mane veikti, be perstojo kimšdami man į galvą idėją tokios vienybės, kokia ji buvo iki sudužimo.
Jeigu grupė gali mane veikti, gaunu iš jos teigiamą impulsą ir pradedu judėti pirmyn. Noriu, kad tai įvyktų, tada kreipiuosi į tą pačią grupę, siūlydamas vienytis: „Nagi, padarykime tai“. Kartu mes dirbame, siekdami tarpusavyje davimo savybės, susitelkimo, vienas kito jautimo, taškų širdyse sujungimo. Stengdamiesi būti kartu, visi drauge kreipiamės į Šviesą.
Tam reikalinga „daugelio malda“, bendras prašymas, nes asmeninis prašymas nepadeda. Tik prašant kartu, Šviesa priima mūsų kreipimąsi. Juk stovime petys į petį, norėdami, kad Ji ateitų ir mus suvienytų. Štai tada Šviesa ir veikia.
Vadinasi, kuo didesnė mūsų noro jėga, tuo galingesnę Šviesą sužadiname, ir Ji sujungia mus į vieną.
Čia veikia tik dvi jėgos. Jeigu norime susivienyti Šviesos atžvilgiu, tada Ji mus sujungia. Tokia yra dvasinių procesų fizika, ir nieko čia nėra tokio, kas peržengtų tikslių dėsnių ribas.
Juk Šviesa yra nekintančios būsenos: jeigu aš palįsiu po Ja, „atsistosiu po žibintu“ – jis apšvies mane, o jeigu pasitrauksiu – vėl atsidursiu tamsoje. Vadinasi, viskas priklauso nuo mūsų. Mūsų pasirinkimas laisvas: norite judėti pirmyn – vienykitės, nes tuo jūs atsistojate po Šviesa. Jeigu nesivienijate, tai Ji jūsų neveikia.
Be to, reikalingas dar vienas ketinimas: mes tai darome dėl visų sielų, dėl visos žmonijos. Juk ateina nauja epocha, ypatingas periodas, kai visi turi įsitraukti į vystymosi procesą. Būtent todėl visi jaučia krizę.
Mūsų užduotis – paaiškinti žmonijai, kad globaliame pasaulyje visi turime susijungti į vieną didžiulę grupę. Taip, mes egoistai, bet jeigu stengiamės, kad ir nerezultatyviai, jeigu nors truputį šito norime, tai patenkame po Šviesa, kuri mus veikia ir vienija.
Tik tokiu būdu žmonija, su mumis priešakyje, eis galutinio ištaisymo link.

Iš 2011 m. rugpjūčio 5 d. 1-osios pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplenkiant gamtą

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Klausimas: Sakėte, kad vienintelė priemonė, galinti padėti žmogui išlaikyti teisingą ketinimą, − tai aplinkos poveikis. Vadinasi, žmogus turi vienintelį būdą tobulėti – sukurti tokią aplinką, kaip kongrese dykumoje, kuri visąlaik skatins jį likti su teisingu ketinimu ir galvoti apie davimo savybę?
Atsakymas: Tik šitai! Be aplinkos poveikio žmogus pasimeta. Yra daug žmonių, kurie sėdi namuose, žiūri per televizorių serialus, skaito detektyvus ir romanus, tiesiog „degina“ laiką. Laikas eina… Ir jie jaučia, kad nieko negali su savimi padaryti. Jiems duoda pajausti, kad jų laikas užpildytas tuštuma ir jie nieko negali su tuo padaryti.
Gaunu tokius žmonių skundus: „Aš nieko nedarau! Kaip man iš to išeiti?!“ Žmogus pasižada sau, kad nuo rytojaus paims save į rankas, − o kitą dieną vyksta tas pats. Praeina dar viena diena, ir dar… Laikas negrįžta.
Ką gi daryti? Nieko nepadarysi! Taip iš aukščiau duoda žmogui suprasti, kad be aplinkos poveikio jis neturės jėgų pajudėti iš vietos. Jis privalo įsitvirtinti teisingoje aplinkoje − tiesiog kaip „kvailutis“, kaip mažas vaikas tarp suaugusiųjų. Įeik – ir gausi iš jų jėgos!
Kaip sakė kabalistas Josi Ben Kisma: „Ką aš veiksiu be savo mokinių?!.“ Ar jis turi gauti iš jų žinias? Ne. Tik jų bendrą norą pasiekti tikslą. Argi jis neturi noro?! Jo noras milijardus kartų didesnis nei jų! Teisingai. Tačiau jis neturės noro „milijardo kartų didesnio + 1“, jeigu neįsijungs į juos. Be jų jis negalės toliau pakilti nė viena pakopa aukščiau. Likęs vienas, be mokinių, nuo rytojaus pradės skaityti naujienas vietoj knygos „Zohar“…

Iš 2011 m. lapkričio 17 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešanti banga

Su kuo kreiptis į Šviesą?

Pradėti nuo nulio

Svarbiausias mūsų darbas – pakilti aukščiau savo minčių ir norų, sugebėti atsijungti nuo jų ir pakilti į tą aukštumą, kur esame visi drauge – ten, kur yra siela. Pasaulyje yra tik viena siela.
Todėl parašyta, kad prieš gaudami Torą Izraelio sūnūs privalėjo tris dienas susilaikyti – kiekvienas mėgino pakilti aukščiau savo žemiškų rūpesčių, minčių, norų, išskaičiavimų, kad pasišvęstų tik aukščiausiajam tikslui.
Tai nėra paprasta, reikia atkaklaus, kruopštaus darbo, tarsi rinktume smulkius grūdelius, kol visus iki vieno surinksime ir pasibaigs visi mūsų egoistiniai išskaičiavimai. Kol žmogui nustos busti niekingi norai ir mintys, traukiantys jį į skirtingas puses, tuomet jis beveik bus pasiruošęs įsijungti į aplinkos mintis ir norus.
Šis asketizmas ir susilaikymas, milžiniškos pastangos siekiant pasiruošti nėra paprastas dalykas. Žmogus privalo sugriauti savo ego, išeiti iš savęs, tikromis fizinėmis pastangomis ištrūkti iš savo kampo ir fiziškai įsijungti į kitus. O vėliau pasistengti nulenkti galvą ir priimti iš jų dvasią, kuri jį veiks. Negalima duoti savo mintims jokios laisvės, nes jį gali išsviesti jį už šios visuomenės, grupės ribų.
Žmogus privalo nusilenkti ir per jėgą, materialia forma ir vidumi, dvasiškai, mintimis, norais, susitelkti ir susikaupti taip, kad viskas būtų aplinkos valioje. Reikia atitrūkti nuo savęs! Tegul žmogų veikia tai, kas yra aplinkoje, kad jame neliktų nei savo proto, nei širdies, ir jį valdytų tik tai, kas yra visuomenėje.
Tai – pirmasis pasiruošimo įsijungti vienam į kitą etapas. Jeigu mums pavyks tai padaryti, jau galėsime kalbėti apie Aukštesniosios jėgos, grupės jėgos poveikį.
Grupė – tai nėra tas fizinis darinys, kokį įsivaizduojame, nėra fizinių kūnų grupė. Mus paveiks vidinė grupės jėga ir jos turima grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri kiekvienam įkvėps šventumą, pakilimą aukščiau savęs paties. Tame pakilime jis pradės jausti bendrą jėgą, užpildančią pasaulių sistemą, tuomet supras, apie ką buvo kalbėta.
Todėl svarbiausia mūsų kongrese, jau prieš jį, nors tris dienas (ir jau tiesiog nuo šios dienos pradėti save pratinti) pakilti aukščiau visų pašalinių minčių ir išskaičiavimų, apsiriboti tik būtinais dalykais, kurių negalima atsisakyti. Ir visame kame vadovautis tikėjimu aukščiau žinojimo.
Ypač per paskutines tris dienas prieš kongresą privalome pradėti tikrą ataką, susilaikymo dienas – ir fiziškai, ir mintimis, ir norais, kad turėtume vienintelį tikslą ir jaustume kuo mažiau kliūčių.

Iš 2011 m. lapkričio 11 d. kongreso „Arvut“ 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuriant naujo pasaulio modelį

Nepaleiskite Šviesos!

Tai turi nutikti čia ir dabar

Būdamas šio pasaulio žmogumi, esu sutvertas taip, kad visą laiką automatiškai galvočiau apie save: ką naudingo sau nuveikti ir kaip tai padaryti. Tokį mane sukūrė Kūrėjas, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą“. Vis labiau atskleisdamas blogį savyje, pats suvokiu, kad galvoju tik apie save – ir nusprendžiu, kad tai yra blogai. Tai – ypatinga būsena.
Dabar noriu paversti jį gėriu, nes nekenčiu egoizmo. Gėris yra toks visko pajautimas ir mąstymas apie viską tarsi viskas priklausytų man. Tai toks elgesys su visais tarsi jie būtų neatskiriama mano paties dalis.
Jei nutrintume šį „tarsi“, vėl likčiau vienas „Aš“, tik dar egoistiškesnis! Tarkime, netikėtai suvokiu, kad visi žmonės aplink mane – mano maži vaikai, ir šitą vaikelį, šitą vaizdą aš be galo, visa širdimi myliu.
Ir ką gi tokiu būdu pasiekiau? Iš tikrųjų, dabar vertinu visus kaip save patį, bet egoistiškai! Juk aš juos laikau savais, lyg būčiau aš pats – tarsi mano mažas vaikelis.
Todėl aš sakau: „Ne! Neapykanta lieka, lieka susvetimėjimas !“ ir „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Priešingu atveju nebus pasipriešinimo – „ekrano“, nugalėjimo. Ką tau teks nugalėti? Aš nesigalynėju su savo mažu sūneliu, esu pasiruošęs jam viską atiduoti. Juk tam mane įpareigoja natūrali, įgimta meilė.
Kai kalbame apie norą, kad visas pasaulis būtų tarsi mes patys, nesuprantame, kokios čia priešingybės susijungia, ir koks susikuria požiūris. Aš nešalinu atskirties, bet kuriu visą meilę viršum jos.
Dėl to dabar pasaulyje susidaro ypatingos sąlygos. Aplinkui vyksta kažkokia kova, ginčai, susidūrimai, atsiskleidžia skirtumai – visas pasaulis pasimetęs, negali tarpusavyje sutarti. Ir negalės sutarti – šie barniai įsiliepsnos vis stipriau. Kol suprasime, kad visi nusidėjimai turi atsiskleisti, o mes turime susijungti aukščiau jų.
Nesibaimink, kad jie atsiskleidžia – priešingai! Kai jie išryškėja ir parodo tavo silpnumą – būtent tada supranti, kad tau reikia pagalbos. Suvoki, kad pats esi bejėgis ką nors padaryti – ir tau būtinai reikalinga grąžinanti į šaltinį Šviesa.
Todėl pastaruoju metu matome, kiek daug susiduria priešingybių, jėgų, tikslų, ir kad vieni kitų nesupranta. Tačiau viršum viso to privalome sukurti vieną didelį skėtį – tarpusavio laidavimą.
O visi šie skirtumai bei vidiniai nesutarimai liks. Tai stebuklas, kurio nesuvokiame! Tačiau stebuklas yra tai, kad jie lieka kartu su skėčiu, sukurtu iš meilės ir laidavimo, kuris pakyla virš jų.
Mes mylime vienas kitą, nepaisydami priešingų skirtumų. Tokie skirtingi esame todėl, kad iš aukščiau taip atsiskleidė Malchut. Aš nenoriu keisti kito žmogaus, tik noriu jam paaiškinti, kad mums verta tarpusavyje susijungti geruoju, todėl siūlau: „Imkime ir susijunkime drauge aukščiau visko, išsaugodami kiekvienas savo pozicijas“.
Juk iš aukščiau, iš Kūrėjo, gavome tokias priešingas savybes, ir iš prigimties esame tokie skirtingi tam, kad būtent dėl mūsų skirtumų galėtume ryškiau atskleisti kūrinijos harmoniją. Neįmanoma sugroti klasikinio kūrinio vienu muzikos instrumentu – reikalingi įvairūs sąskambiai: minoriniai, mažoriniai, visi įmanomi instrumentai, ir visi jie turi groti kartu – tai pagimdo harmoniją bei kūrybą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 10 d. pamokos pagal „Kabalos mokslo įvadą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Ar yra kas nors pasaulyje gerai?

Į blogį – pro mikroskopą

Pasakyta, kad „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena visuma“ – visos šios sudedamosios dalys turi vienytis. Baal Sulamas aiškina, kad „Izraelis“ – tai žmogus, norintis grįžti prie savo šaknies, kurioje jis yra susiliejęs su Kūrėju, panašus į Jį – yra abipusėje meilėje su Juo.
„Tora“ – tai tie etapai, kuriuos jis pereina, kurdamas savyje poreikį vienytis su grupe – bendrą norą, reikalavimą. Ir tada ateina Šviesa, kuri pasireiškia sujungtame inde.
Bet sudužusio indo, kuris nori susijungti, atžvilgiu ši Šviesa vadinama supančia, grąžinančia į šaltinį. Tada Ji taiso norą, kiek įmanoma, toje pakopoje, kurioje dabar yra draugai – jų tarpusavio ryšio lygmenyje. Tada jų veiksmas vadinamas „613 priesakų“, norų ištaisymu.
Jie atlieka šiuos ištaisymus, esant kiekvienai jiems suteiktai galimybei, kai Šviesa pažadina juos kitai būsenai. Šviesa ateina iš Begalybės į jų pakopą ir kas kartą pakelia juos dar aukščiau. Jeigu jie šitaip dirba, galiausiai pasiekia galutinę būseną – kūrimo tikslą.
Tame nėra nieko, išskyrus įstatymo mylėti artimą kaip save patį vykdymą. Kiekvienoje pakopoje, kurioje prašome grąžinančios į šaltinį Šviesos, ji ateina (pabunda mūsų viduje), ištaiso ir sujungia mus vieną su kitu. Tai vadinamoji „Tora“ – 613-ka jos šviesų, kurios ištaiso 613 egoistinių norų, paversdama juos davimo norais.
Po to jais pasivelka Kūrėjo atskleidimas – bendra Šviesa, atsiskleidžianti Šviesoje Chasadim, davimo Šviesoje.
Vadinasi, visą mūsų darbą sudaro:
-iš vienos pusės, savęs anuliavimas,
-iš kitos pusės, savęs auginimas, kad turėtume galimybę veikti kitus,
– jungimasis tarpusavyje, įgyvendinamas grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Ir Ji jau yra tarp mūsų, mums tik reikia išryškinti Ją! Juk mes nejaučiame ištaisymo jėgos, o tik pačius save, kai truputį labiau išsitaisome.
Tapti labiau ištaisytiems – vadinasi – tapti vidumi artimesniems vienas kitam ir susijungti (būtent vidumi, o ne išoriškai!) Būtent dėl šio vidinio suartėjimo pradedame jausti, ką reiškia ryšys, davimo jėga. O pažindami davimo jėgą, pažįstame Kūrėją ir pradedame suprasti kūrimo sumanymą, jo programą, priežastį, visą mūsų pereinamą procesą ir atskleidžiame Kūrėjo veiksmus.
Kūrėjo veiksmų atskleidime kūriniams ir glūdi tas malonumas, kurį galime Jam suteikti – kad visi kūriniai pažintų Jį kaip duodantį ir nešantį gėrį.
Tas, kuris nori pažengti pirmyn ir laiko tai savo svarbiausiu tikslu, negali nieko daugiau kaip įsivaizduoti ištaisytą būseną ir visą laiką stengtis priartėti prie jos.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo architektas

Išsilydžiusi širdis

Kai kiekvienas atsako už visus