Klausimas: Materialiame pasaulyje žinome, kaip išmatuoti pagreitį. Tačiau kaip, su kuo išmatuoti mūsų dvasinį tobulėjimą?
Atsakymas: Tu matuoji pagreitį, vertindamas savo ryšį su grupe. Daugiau nieko neturi. Todėl viena bendra siela buvo sudaužyta į daugybę sielų tam, kad tu turėtum matavimo priemonę, darbo ir pastangų vietą, kad taip pat galėtum įvertinti, kiek esi nutolęs nuo kitų arba priartėjęs prie jų – ne tiesiog prie žmonių, bet prie jų noro atskleisti dvasinį pasaulį, Kūrėją, ar tu esi drauge su draugų norais, tam kad būdami teisingame ryšyje ir laiduodami vienas už kitą, jūs atskleistumėte Kūrėją.
Todėl tik draugų norų atžvilgiu tu gali įvertinti savo dvasinę būseną – kiek tu drauge su jais esi arti Aukštesniojo pasaulio.
Klausimas: Tačiau kur čia pagreitis? Kuo jį išmatuoti?
Atsakymas: Diena iš dienos, minutė po minutės tu vertini šį ryšį. Yra atstumas tarp tavęs ir kitų: ar jis sutrumpėja, ar ne, kokiu būdu, pastoviu greičiu ar jau su pagreičiu. Pagreičiu vadinamas greitis, didėjantis kiekvieną akimirką.

Iš 2011 m. liepos 22 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasirodo, viskas yra manyje

Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas…

Draugavo du draugai

Klausimas: Sakėte, kad būnant kongrese nereikia kapstytis savyje, reikia įsivaizduoti, kad esame jau susijungę. Tačiau ką daryti, jei mane užvaldo kritinės mintys – kaip nuo jų išsivaduoti?
Atsakymas: Kongresas – tai vienas didžiulis draugų susirinkimas, t. y. nesibaigiantis aplinkos poveikis, pats stipriausias iš visų įmanomų, iš visų kada nors vykusių.
Ir jeigu iš kabalistų straipsnių matome, kad svarbiausia – aplinkos poveikis, tai galime įvertinti tokio didelio susirinkimo svarbą, juk į jį susirenkame fiziškai, o prie mūsų virtualiai prisijungia visas pasaulis, žmonės, kurie kartu su mumis.
Reikia tik tinkamai pasiruošti šiam susibūrimui. Mums liko dar 30 dienų – tai ilgas laiko tarpas. Ir jeigu kiekvienas iš mūsų ir visi kartu tuo metu teisingai ruošimės, tai pasieksime to, kad aplinka labai stipriai veiks kiekvieną žmogų. Tiek, kad blogio įsisąmoninimo jausmas taps toks didelis, kad žmogus ims nekęsti savo gaunančios prigimties ir panorės iš jos išeiti, kas vadinama „išėjimu iš Egipto“.
Jis panorės pasiekti davimą – t. y. pakels savo Malchut į Biną, panorės duoti artimui. Kas tie artimieji – tai ta pati bendroji Binos pakopa, kur visi duodame. Jeigu žmogus to siekia, tai gali laikinai ar netgi nuolatos išeiti į dvasinę realybę, pradėti minimaliai duoti­. Tai jau bus jo pirmoji dvasinė patirtis.
Viskas priklauso nuo gražinančios į Šaltinį Šviesos stiprumo, o pastarasis visiškai priklauso nuo to, kaip žmogus nuteiks save aplinkos atžvilgiu: kiek jis vertina šią aplinką ir jos gebėjimus jį veikti. Tegu žmogus atėjęs neniekina ir nekritikuoja kitų, tegu ateina tik su didele viltimi, kad Kūrėjas dabar jam suteikia galimybę išnaudoti aplinką, idant jis pakiltų virš savosios prigimties. Ir tada žmogus iškart pajaus dvasinį pasaulį!
Mūsų užduotis gerai pasiruošti šiam įvykiui – tikėtina, jog pačiam svarbiausiam mūsų gyvenime, nes tai lūžio taškas – iš mūsų tamsios būsenos į būseną, kupiną Šviesos.

Iš 2011 m. lapkričio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai turi nutikti čia ir dabar

Ruošiamės išeiti į kelią!

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Klausimas: Gruodžio mėnesį vyksiančiame kongrese norime atšvęsti naujojo pasaulio gimimą. Į ką reikia sutelkti dėmesį kongreso metu?
Atsakymas: Visi turime susivienyti dėl vertybių, kurias kongrese norime pabrėžti. Diena iš dienos turime vis labiau stengtis, kad pajaustume save jau gyvenančiais naujajame pasaulyje. Reikia jį žaisti, įsivaizduoti, kokie bus mūsų tarpusavio santykiai, kokios bus visos mūsų mintys ir veiksmai.
Baal Sulamas rašo, kad turime sukurti naujosios visuomenės, tapsiančios naujojo pasaulio pagrindu ir leisiančios visiems sekti mūsų pavyzdžiu, „maketą“. Iš pradžių imkime ir sužaiskime šį naująjį pasaulį tarpusavyje. Tada pamatysime, kaip atsiranda naujų galimybių, apie kurias nė nesvajojome, – bendruomenės gyvenime, pramonėje, prekyboje, auklėjime ir t. t.
Mes ne daug suprantame apie šiuos etapus, tad verčiau palikime juos Šviesai. Jei darai, ką gali, – visa kita susitvarkys savaime. Mūsų darbas – stengtis, o galimybės atsivers pačios. Visomis jėgomis reikia veržtis į naująjį pasaulį, naujų tarpusavio santykių link, į naują visuomenę. Ir tai turi užpildyti kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką, duoti toną ir sukurti nuotaiką platinimo veikloje, ruošiantis kongresui, palaikant ryšius tarp grupių, kad vis stipriau jaustumės kaip viena grupė…
Kiekvieną dieną turime rūpintis, kaip stiprinti vienybę ir mažinti atotrūkį tarp norimo ir esamo. Jeigu pasaulyje mums vis dar atsiveria blogų reiškinių, vadinasi, kol kas dar neišsitaisėme tarpusavyje. Ir tai – vienintelė priežastis.
Juk žmonija vystosi remdamasi tuo, kas jau parengta, o mes turime pasirinkimo laisvę ir galime pritraukti Šviesą, kuri vėliau užlies visą pasaulį, įvesdama jame tvarką. Tad, kongresas artėja, ir viskas labai rimta.

Iš 2011 m. spalio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepaleiskite Šviesos!

Ruošiamės išeiti į kelią!

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Baal Sulamas, „Laidavimas“: Pasakyta: „Jūs tapsite Man ypatinga tauta tarp visų tautų“, t. y. būsite Man ypatinga priemone (sgula), ir per jus išsivalymo kibirkštys pereis visoms pasaulio tautoms.
Sgula – tai ypatingas veiksmas, kuriuo taisome savo egoistinį ketinimą į altruistinį. Aš nežinau tiksliai, kaip įvyksta šis veiksmas, bet jo padedamas keičiuosi, įgyju antrą prigimtį, įžengiu į kitą matavimą, į kitą tikrovę, esančią aukščiau dabartinio manęs. Ir nežinau, kaip būtent tai įvyksta.
Štai kodėl išėjimas iš Egipto pavadintas „stebuklu“, štai kodėl Toroje slypinti ištaisymo jėga, grąžinanti į šaltinį Šviesa, vadinama „ypatinga savybe“ – sgula. Neįsivaizduodamas, kaip ji veikia, matau tik jos rezultatus: tarytum man liejasi tam tikras „spinduliavimas“, suveikia tam tikra jėga – ir aš tampu kitoks.
Taigi, nors ir nesuprantu, kaip veikia sgula, bet aš ją aktyvuoju, vykdydamas sąlygas, kurias man pasako. „Padaryk štai taip, – rašo kabalistai, – ir gausi štai tai.“ Aš negaliu atsekti šio ryšio, jis ne mano valdžioje. Aš paprasčiausiai žinau, jog tam tikri mano veiksmai sukels tam tikrą reakciją, tačiau priežasties-pasekmės grandinėlė man lieka nesuprantama.
Juk jos pradžia Šviesoje, Duodančiajame, o aš vis dar esu egoistiniame nore ir nejaučiu, nematau Jo. Kontaktas su juo man dar neaiškus, taip kaip neaiškus atgalinio ryšio mechanizmas, per kurį Duodantysis veikia mane ir kažką manyje keičia.
Štai kodėl toks veiksmas vadinamas „ypatingu“. Tokią pačią „ypatingą savybę“ turi vaikas, kuris žaidžia ir auga mūsų pasaulyje. Kas iš tiesų lemia jo augimą? Mes taip stipriai įpratome prie to, kad žaidimai ugdo vaikus, jog nepastebime, kaip tai vyksta.
Kokią jėgą įjungia vaiko kontaktas su žaislu, su paveiksliukais knygoje, su gyvūnais, kuriuos jis mato, su automobiliais, kurie priešais jo akis pravažiuoja gatvėmis? Kaip didžiulio pasaulio vaizdai, su kuriais jis nori susipažinti, formuoja jame kažką naujo? Mums tai įprasta, bet, iš esmės, kalbama apie tą pačią „ypatingą priemonę“.
Vaikas nori užaugti, jis siekia įvairiausių suaugusiųjų pasaulio formų – ir iš tikro auga. Štai ir mes, jeigu norime judėti pirmyn, turime atlikti keletą veiksmų, kad aktyvuotume Aukščiausiąją jėgą, kuri mus augina. Vaikas turi natūralų norą augti, o mums duota valios laisvė: mes turime organizuoti aplinką, organizuoti mokymąsi, organizuotis patys, prijungti ketinimą – ir tokiu būdu vystytis.
Taigi, „sgula“ – tai tam tikrų žmogaus veiksmų rezultatas, nors jis tiksliai ir nežino, ką aktyvuoja ir kas grįžtamuoju ryšiu aktyvuoja jį. Mums tai pasireiškia santykyje su supančia Šviesa, o vaikams – santykiuose su supančiu pasauliu.
Tas pats principas veikia „pasaulio tautų“ – visų tų, kurie nesiekia Kūrėjo, ir „Izraelio“ – tų, kurie Jo siekia, tarpusavio santykiuose. Kaip mes su Kūrėju – taip ir jie su mumis. Juk jie neturi kibirkšties, neturi ryšio su Juo, Jo siekio, noro Jį atskleisti. Tik nelaimės stumia juos ieškoti kažko geresnio. Ir todėl mes nešame jiems kabalos mokslą adaptuota, jiems prieinama forma.
Kvietimas atskleisti Kūrėją nieko jiems nesako, jiems reikalingas geras gyvenimas čia ir dabar, ir nieko daugiau. Todėl mes atskleidžiame jiems mūsų žinią etapais, tinkama forma – ir jie naudojasi mumis kaip „ypatinga priemone“, kaip „ypatinga tauta tarp visų tautų“.
Turėdami ryšį su mumis, jie „netikėtai“ gauna jėgų, supratimą, norų, kokių neturėjo anksčiau. Šios kibirkštys ateina iš Begalybės, nuo Kūrėjo – per mus – jiems. Ir galiausiai „ypatinga priemonė veikia visuose lygmenyse“.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikras stebuklas

Ateis motina ir pamaitins sūnų

Taškas, iš kurio išeinama į dvasinį pasaulį

Knyga „Zohar“, skyrius „Truma“, 443 p.: Bausmių teismas pragare skirtas nuosprendžiui nusidėjėliams paskelbti. Tačiau pragaras – tai ugnis, deganti dieną ir naktį.
Ir panašiai kaip nusidėjėliai kaitinami blogojo prado ugnies sulaužyti Toros žodžius su visa kaitra, sukelta juose blogojo prado, taip juos sudegina pragaro ugnis.
Pragaras – tai egoizmo kaip blogio atskleidimo pakopos, kai žmogus jaučiasi gaunąs ir gėdos ugnis degina jį. Ši ugnis ir verčia mus taisytis. Be to, patirdamas šią Pragaro būseną, žmogus turi viską, išskyrus davimo savybę, ir dėl to kenčia. Aš turiu visas gėrybes, užpildymą savo egoizmui – bet  nenoriu jų. Noriu duoti, nes taip esu artimas Kūrėjui. Aš nenoriu būti gaunantis! Tai ir yra pragaras.

Iš 2011 m. liepos 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagunda didelė, bet…

Kas yra pragaras?

Rojus ir pragaras – žmoguje

Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį, nes joje esanti Šviesa grąžina žmogų į Šaltinį“. Tad pirmiausia mums reikia atskleisti blogąjį pradą – ir tada, jį pajautę, tiek pat panorėsime rasti „prieskonį“, „vaistus“, kurie pavers jį geruoju pradu.
Kaipgi atskleisti blogąjį pradą? Tam žmogus turi rasti teisingą aplinką. Jeigu jis nori įsijungti į šią aplinką, kad visi taptų kaip vienas žmogus su viena širdimi; jeigu nori tarpusavio laidavimo ir integralios vienybės su visais be jokiu skirtumų, kai kiekvienas atsako už visus, panašiai kaip gyvo organizmo ląstelės; jeigu neteisia kitų, o rūpinasi jais taip, kad jie galėtų jį budinti; jeigu svarbiausia jam − jo paties vidinis darbas; jeigu jis stengiasi būti tarp draugų ir nulenkti prieš juos galvą – tik dėl to, kad perimtų iš jų tikslo svarbą, ir vėl anuliuoja save, kad draugų svarba „įkrautų“ dar didesnę tikslo ir aplinkos svarbą; jeigu žmogus nuolatos yra šiame rate ir dirba jame, tada iš draugų gauna jų bendrą, integralų tikslo svarbos suvokimą.
Tai jau ne jo indas, ne jo noras, o bendras noras. Tai jau Malchut. Žmogus, kuris stengėsi kelti MAN (prašymą) į grupę, į Acilut pasaulio Malchut, dabar yra joje, jeigu tik įsijungia į draugus, žadina juos ir dirba kartu su jais. Jie atsako žadindami jį, ir visi tampa viena visuma, vienu noru. Jų asmeniniai prašymai susivienija ir virsta Acilut pasaulio Malchut, kuri mums artima.
Ir jeigu tarp jų yra vienybė (nors kur nors), ji jau veikia aukštesnes pakopas, kurioms nepriklausome. Mūsų pojūčiai, suvokimas, mūsų realybė – tik Malchut viduje.
Vadinasi, mūsų darbas turi būti nukreiptas į Acilut pasaulio Malchut,  į tai, kad susijungtume su visais kartu ir visi kartu susijungtume su Šviesos Šaltiniu – Kūrėju.
Šis darbas skirstomas į dvi sudėtines dalis, kurios, iš esmės, turi būti sujungtos tarpusavyje:
– žmogaus santykiai su grupe;
– žmogaus santykiai su Kūrėju.
Jeigu veikiame teisingai, tai atskleidžiame pirmąją pakopą. Atskleidimas priklauso tik nuo to, kiek suvienysime savo prašymus į vieną maldą. Ir tada kiekvienas savo asmeniniu noru pamatys, kad įsijungė į Malchut. Ji pati – taškas, bet mes „išpučiame“, statome ją savo norais. Juk jos devynios apatinės sfiros yra BEA pasauliuose, sudužusios būsenos.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebijok blogio atsiskleidimo

Remontas – subtilus reikalas

Pažadinti sustingusią žemę

Tą akimirką, kai įeini į kongreso salę, turi nedelsdamas įsijungti į didžiulį bendrą norą, į pasirengimą susijungti − kad tai įgyvendinsime čia ir dabar!
Žmogus turi galvoti, kad tai būtinai įvyks čia ir dabar (kaip apie tai parašyta, kad kiekvieną akimirką turime laukti pasirodant „Mašijacho“, tartum jis tuoj pasirodys).  Taip sukeli šį veiksmą ir jis iš tikrųjų įvyksta.
Tačiau nepakanka tik atvažiuoti – turime tam ruoštis. Pageidautina išstudijuoti visą kongreso medžiagą. Nenoriu jūsų stebinti kokiomis nors naujienomis ir žiniomis – visiškai ne tokie mano planai.
Priešingai, su kuo daugiau medžiagos susipažinsite, o aš tarytum šnekėsiu apie senus dalykus, tai galėsiu iš tikrųjų suteikti naujus paaiškinimus, nes tai bus kaip atsakas į jūsų norą, nukreiptą į tai, ką anksčiau skaitėte, ko klausėtes ir mokėtės.
Norėčiau pamatyti ten žmones, kurie supranta, jaučia medžiagą ir iš anksto žino tai, ką ketinu kalbėti. Internete galima rasti pamokų temas ir medžiagą, pagal kurią jos bus vedamos, – visa tai reikėtų išstudijuoti. Nereikia jokių netikėtumų – visi atsinaujinimai turi vykti mūsų viduje, kad kartu susijungtume ir atskleistume naujas būsenas.
Tai vadinama atsinaujinimu. O žodžiai gali likti tokie patys – bet įspūdžiai iš jų, gelmė to, apie ką jie kalba, bus nauji. Pajausime juos naujai, kitame lygmenyje.
Todėl pageidautina išnagrinėti medžiagą, atmintinai išmokti dainų žodžius, perklausyti muziką, kad viskas būtų pažįstama − tai labai svarbu. Tie dalykai, kuriuos žmogus jau išmėgino ir vėl prie jų grįžta, įgyja papildomą, malonų skonį. O kai kažką skanaujame pirmą kartą, tai beveik nejaučiame skonio.
Tą patį galima pasakyti prasikaltus − „pirmąkart prasižengimas nelaikomas nuodėme“. Juk tu nežinojai, kas atsitiks ir tik pabandei. Bet kada pabandęs nori tęsti, kaip Adomas, kalbantis apie obuolius nuo Pažinimo Medžio: „Aš valgau ir valgysiu toliau!“ – tada jau iškyla problema.
Todėl mums reikia iš anksto pirmąjį sykį „paskanauti“ kongreso medžiagos, kad būtų galima ją pačią „valgyti toliau“ ir atskleisti tikrąjį skonį.
Nepakanka perskaityti pusės puslapio ir manyti, jog esi pasiruošęs. Savyje turiu sukurti indus, suvokimo instrumentus ir juos išskleisti – tarsi maišyčiau ir šildyčiau tešlą. Taip reikia įšildyti save. Nuo bendro paruošimo priklauso, ar žmogus ką nors pajaus, ar ne.
Kuo labiau pasirengę bus žmonės, tuo greičiau galėsime suvokti ir protu, ir širdimi. O jeigu abu veiks teisingai, tai atskleisime dvasinį pasaulį…

Iš 2011 m. lapkričio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės išeiti į kelią!

Žinoma daina patinka labiau

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Klausimas: Kiek dvasiniam tobulėjimui svarbus pasirengimas būsimajam kongresui?
Atsakymas: Pasiruošimas būsimai pakopai lemia viską!
Tai matome iš būsenos prie Sinajaus kalno, kur klausiama: „Ar esate pasirengę visiškam ištaisymui?“ Juk susijungti kaip vienas žmogus su viena širdimi – reiškia pasiekti išsitaisymo pabaigą, Gmar Tikun. Jeigu esate tam pasirengę, tai privalote pasiekti noro galią – 600 000.
Kiekvienas turi pasakyti: „Aš įsipareigoju susijungti su kitais tiek, kad ištaisysiu savąjį blogį ir paversiu jį į gėrį, į vienybės jėgą – iki tobulos būsenos“. O kai būsena tobula, manasis noras pagal galingumą turi išaugti 600 000 kartų.
Čia nekalbama apie kiekybę, apie tai, kiek tuo metu bus žmonių: du, du tūkstančiai ar iš tikrųjų 600 tūkst. Net jeigu susirinks susijungti 7 milijardai, – kiekvieno galingumas vadinsis „600 000”.
Tik su sąlyga, jog būsime pasirengę ir sutiksime tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi, gausime grąžinančią į šaltinį Šviesą. Todėl būtina pasiruošti taip, kad atvažiuotume į kongresą jau turėdami tokį norą, jau būdami taip pasiruošę!
Turiu būti taip pasiruošęs dalyvauti čia kartu su visais ir trokšti pritraukti Šviesą, kuri mane paveiktų tiek, kad sujungtų su kitais. Ir kai Šviesa sukurs tokią jungtį, ji, atsiskleisdama mumyse, iš supančios virs vidine. Šitaip atversime dvasinį pasaulį.
Tai bus Šviesos, kuri vadinasi vidine Šviesa, poveikio atskleidimas, sykiu ir Šviesos šaltinio, t. y. Kūrėjo, atskleidimas. Atsiskleidus Šviesai gausiu įvairių pojūčių ir suprasiu, kas yra dešinioji linija, kairioji linija, Chasadim,  Chochma, kokia dabartinė mano būsena, kokia pakopa, koks procesas!
Juk kiekvienas atskleidimas tarsi holografinis paveikslas apima visą procesą: nuo pradžios ligi pabaigos. Jame yra visa, netgi maža dalelė Begalybės pasaulio. Vadinasi, jau su pirmąja pakopą viską atveriu – pradėdamas nuo jos jau suprantu, kur esu – jaučiu šitai. Tebūnie tai pirmieji pojūčiai, bet aš jau kelyje.
Viskas priklauso nuo pasiruošimo.

Iš 2011 m. lapkričio 2 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūrinijai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiantis būsimam susitikimui

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Klausimas: Kaip kurti paslėptį paruošiamuoju laikotarpiu ir kaip patiems slėpti Kūrėją, jeigu išvis Jo nejaučiame?
Atsakymas: Atsakau trumpai: visas šis darbas vyksta tik su draugais, grupėje. Draugas tai pat paslėptas nuo mūsų ir niekas iš mūsų nežino kito žmogaus lygmens. Ir grupės, ir mokytojo tikrasis pavidalas paslėptas.
Mūsų užduotis – sukurti paslėptį, kitaip tariant, pagaliau pradėti aiškintis, kad viską matau savo neišsitaisymo mastu.
Todėl man reikia apriboti savo egoizmą ir įsivaizduoti visus didžiais šios kartos žmonėmis, esančiais nepasiekiamos man būsenos. Aš turiu pasiekti tokią būseną, kai pradėsiu labai gerbti paslėptį ir su tokia pagarba žiūrėsiu į visus kitus.
Šiame paslėpties ekrane turiu sukurti naują pasaulio paveikslą! Visas šis paveikslas bus nupieštas, sulipdytas iš svarbos, kurią suteiksiu kiekvienam reiškiniui.
Jei tai darau, pamažu pradedu veikti prieš savo ego ir mokytis suvokti dvasinį pasaulį, t. y. piešiu dvasinio pasaulio paveikslą. Juk iš išorės jo nėra – tik manyje.

Iš 2011 m. liepos 21 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Yra pasakyta, kad „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ – Šviesa yra absoliučioje ramybėje ir visada veika mus gėriu. Iš kitos pusės, kalbama: „Praris pabaisa ir išvems“, ir matome, kad ir kiek stengtumės – viskas pradingsta. Slenka mėnesiai, dirbame, stipriname  ketinimą, kiek leidžia mūsų jėgos, o negauname jokios naudos.
Tačiau negali būti, kad gamtoje būtų veiksmas, kuris neduotų jokio rezultato  –  nei gero, nei blogo. Žinoma, rezultatas visada yra ir niekur nedingsta. Tik atrodo, kad jis išnyksta: užsimiršta ankstesni veiksmai ir mintys, kiekvieną akimirką aš – tarsi naujas žmogus.
Kur gi visa tai saugoma? Mūsų nore, pačioje jo gilumoje! Jeigu atliekame kažkokį veiksmą su savo noru, ketinimu, pastangomis, su visa tikrove, kurią piešia mums šis noras, teisingas jis ar neteisingas, jis jau nedingsta.
Viską, ką daro bet kuris žmogus, kiekvienas kūrinijos elementas, bet kuri jos dalelė: negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmogaus pagal savo lygį –  viskas praryjama į Malchut vidų, to pačio noro, kuris egzistuoja kūrinyje.
Jei žmogus siekia įgyti davimo jėgą, jo veiksmai tampa ypatingi. Netgi jei jis kol kas veikia dėl savęs (lo lišma), pamiršta apie tai, kad turi suteikti Kūrėjui džiaugsmo ir nežinia, kada jis to pasieks.
Visus žmogaus veiksmus (grupėje, mokslo atžvilgiu), kol kas visiškai egoistinius, praryja „blogoji jėga“ (klipa), t. y. jo egoistiniai troškimai, kuriuose jis tą akimirką veikė. Jo norai ir mintys buvo nukreiptos savo naudai ir veiksmas išėjo egoistinis, tačiau viskas išlieka, niekas nedingsta. Juk vis tik žmogus stengėsi toje būsenoje, kuri jam buvo suteikta, todėl turi palaipsniui augti.
Kai jis pasiekia etapą, kuriame visų pastangų suma, jo stengimasis ir grupė, kurią jis susiorganizavo, duoda rezultatą – tuomet visos jo sankaupos, kurios saugomos bloguose noruose, netgi be jo žinios, staiga išryškėja ir išplaukia ištaisytų norų pavidalu. Tada jis gauna juos ir su jais juda pirmyn.
Taip vyksta visą laiką, ir tai labai svarbus principas. Turime suprasti, kad kiekvienas veiksmas, net ir egoistinis, yra naudingas. Visi mūsų veiksmai, atlikti per daugelį mėnesių, galiausiai susikaupia, kad staiga atsiskleistų.
O kai žmogui kartais pasiseka kažkiek daugiau siekti davimo, netgi dar „lo lišma“, bet jau arčiau „lišma“, jis visada pradeda geriau suprasti bei jausti praeitį ir suvokia, ką jis praėjo, kas su juo nutiko.

Iš 2011 m. liepos 19 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visus nusikaltimus uždengs meilė

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Kaip mokomasi skraidyti