Žmonės ateina į kabalą, turėdami įvairiausių iliuzijų, klaidingų nuomonių apie šį mokslą, įsivaizduodami jį taip, kaip piešia jų egoistinis noras iš įvairiausių gandų.
Kabalą įsivaizduoja kaip mistiką, mano, kad ji susijusi su astrologija, gydymu, kažkokiais palaiminimais, stebuklais, šventintu vandeniu ir raudonais siūlais, kad jai padedant galima atskleisti praeitį ir ateitį, – juk mūsų egoizmas ieško sau kažkokio ypatingo prisipildymo.
Todėl visi iš pradžių sunkiai suvokia kabalistinį principą: „Pamilk artimą kaip save patį.“ Jei ir sutinka su juo, tai suvokia jį egoistiškai, tokiu suvokimu paremtos ir įvairios „dvasinės“ praktikos.
Tačiau tam, kad priartėtume prie tikrojo kabalos metodikos įgyvendinimo, reikalingi ypatingi žmonės. Tam būtina didžiulė ištvermė, daug pastangų ir palaikymas, kurį vienas kitam teikia grupė žmonių, tam pasiruošusių ir suprantančių, kad kitaip neturi jokių šansų save realizuoti. Tik per šį bendrą norą, „bendrą indą“ jie galės gauti galimybę tapti žmonėmis ir kažką padaryti su savimi, kad pakiltų aukščiau materialaus, gyvūninio egzistavimo į „žmogaus“ pakopą.
O dvasinis veiksmas, kurį mums reikia atlikti, yra vadinamųjų „613 priesakų“ išpildymas, kitaip tariant, tų pačių žmonių, kurie nusprendė susivienyti, veikimas siekiant vienybės.
Taip buvo Abraomo laikais, taip buvo Mozės laikais – taip pat ir mūsų dienomis. Tai yra vienas ir tas pats principas. Jeigu Kūrėjo sukurtos, sudužusios sielos dalys yra pasirengusios susijungti, kad atkurtų bendrąjį indą, tai šis indas įkūnija pagrindinį, visa apimantį davimo dėsnį – jis tampa indu Šviesai. Šviesa atsiskleidžia šiame bendrame nore, bendrose pastangose, tarpusavio palaikyme ir laidavime.
Todėl žmogui nėra ko ir galvoti apie dvasinį suvokimą ir savęs realizavimą, jeigu jis nesuvokia, kad šie dalykai pasiekiami per susijungimą su kitu, artimu, t. y. tokiais kaip jis žmonėmis, taip pat norinčiais susivienyti ir suprantančiais, kad tik susijungę įgis antrąją prigimtį.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala be jokios mistikos

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Tarp menkumo ir didybės

Mes pripratome, kad mūsų pasaulyje egzistuoja aiškūs, mums žinomi reiškiniai, kurie nekinta. Tačiau vis dar yra reiškinių, kurie priklauso nuo to, kaip juos naudojame.
Pavyzdžiui, elektros energija, su kuria galima daryti visokius, net visiškai priešingus veiksmus – gauti šaltį ir šilumą. Arba ugnis, kuri gali sušildyti, o gali ir sudeginti. Viskas priklauso nuo to, kaip ji naudojama.
Kitaip tariant, viskas priklauso nuo vartotojo – nuo indo, noro (kli), į kurį įsivelka ši jėga.
Taip pat yra ir su Aukščiausiąja Šviesa, kurioje yra viskas, įskaitant patį norą ir visus reiškinius, kurie gali vykti, ir visus įspūdžius, kurie bus juntami dėl Šviesos.
Pradedantieji dažnai klaidingai mano, kad Šviesa – tai kažkas apibrėžto ir pastovaus, kas visada yra gera. Tačiau tai ne visada taip, yra net tokia sąvoka kaip „pulsa de-nura“ (ugnies smūgis) – prakeiksmas. Apskritai, viskas, kas geriausia, ir viskas, kas blogiausia, ateina iš Šviesos, – kaip ir su elektros energija, viskas priklauso nuo to, kaip ją naudosi.
Todėl Kūrėjo apibūdinimas kaip „Gero ir kuriančio gėrį“ reiškia Šviesą, reiškinį, kuris gali būti priimtas ir atsiskleisti tik noruose duoti. Neįmanoma gauti ir suvokti šį gėrį egoistiniuose noruose – jo paprasčiausiai ten nėra.
Kadangi noras duoti niekuo neapribotas, ir Šviesos prigimtis jo šaknyje „gero ir kuriančio gėrį“ beribė – tik ketinime, visiškai nukreiptame į davimą, galima pajausti šį reiškinį, kuris vadinamas Šviesa ir gyvenimu. Visos kitos, priešingos formos nėra vadinamos gyvenimu ir Šviesa.
Mes norėtume pajausti „Gerą ir kuriantį gėrį“, bet nesuprantame, kad tai reškia ne ką kitą, kaip davimo ir meilės jausmą. Kaip žmogus, pripratęs prie narkotikų ir manantis, kad gera savijauta būna tik jiems veikiant, nesupranta, kad yra galimybė mėgautis kažkuo kitu.
Todėl mūsų užduotis – paruošti norą, indą davimo savybei pajausti. Parašyta: „Duota išmintis išminčiams“, tai yra tam, kas supranta, kad neturi davimo savybės ir tik šito jam reikia pasiekti, kad gautų Šviesos Chochma (išminties Šviesa) – gyvenimo Šviesos.

2011 m. liepos 18 d. iš pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Tolimųjų namų Šviesa

Universali Šviesos energija

Paruošiamasis laikotarpis vadinasi „klaidų ir nusikaltimų“ laikotarpiu. Galima piktintis: koks gi nusikaltimas, jeigu nieko nesupratau ir nežinojau?!
Taip, tu nežinojai, bet veikei. Nors ir mėginai laikytis kabalos nurodymų, t. y. mokeisi, buvai grupėje, tačiau visa tai darei savanaudiškai. Todėl veiksmus, kuriuos privalėjai atlikti, duodamas grupei ir mokslams, pats to nežinodamas, darei egoistiškai. O tai – didelis nusikaltimas.
Tu bandei išnaudoti draugus savo naudai, pasinaudoti kabala – ir tai nusidėjimai, kurie vadinami arba „tyčiniais nusikaltimais“, arba „klaidomis“.
Kai po to pakylame į dvasinę pakopą ir įgauname jėgą veikti dėl davimo, ištaisome šiuos nusidėjimus. Iš pradžių ištaisome „klaidas“ – ir tada pakylame į Binos pakopą, davimo dėl davimo, baiminimosi pakopą. Tada ištaisome „nusikaltimus“ į davimą ir pakylame į meilės, tobulo tikėjimo pakopą.
Iš kur gi imasi šie nusikaltimai ir klaidos, kuriuos ištaisome į davimą ir meilę pakopoje Bina ir Keter? Jie kažkada išsisaugojo mūsų egoistiniuose noruose, kaip pasakyta: „Praris pabaisa ir išvems“. Taip sukaupėme nusikaltimų, kuriuos galime dabar ištaisyti, atsargą.
Bet žmogus, kuris neprisijungia prie grupės ir nepradeda mokytis, kad ir kokie būtų jo ketinimai, norėdamas pasiekti tikslą – netgi nedaro „nusikaltimų“ ir „klaidų“. Jam apskritai nėra ką taisyti, jis neturi „blogio prado“!
„Egoistinis pradas“, apie kurį kalba kabala – tai ypatinga savybė. Mes jį formuojame tuo metu, kai esame grupėje, moksluose, siekiame davimo (lišma) ir esame tikri, kol esame egoizme (lo lišma), darome baisius nusikaltimus tuo, kad norime pasiekti dvasinį pasaulį savanaudiškais tikslais, kad mums būtų geriau, užsidirbus atpildą visuose pasauliuose.
Taip kaupiame savyje „nusikaltimus“ ir „klaidas“. Kol jų neprisikaups pilnas saikas per „400 metų vergijos Egipte“, negalėsime nuo jų pabėgti ir pradėti taisyti.

Iš 2011 m. liepos 19 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „nuodėmė“

Šiame pasaulyje nuodėmių nėra

Pirmasis dvasinio kelio etapas

Mūsų būsena, kai esame tarpusavyje susijungę, vadinasi Begalybės pasaulio Malchut, Šchina. Šchina – tai „vieta“, kur atsikleidžia aukščiausioji Šviesa, dėl savo veiksmų vadinama Šochėn − jis karaliauja, įsikuria joje.
Mes – tai norai, sujungti tarpusavyje bendra davimo savybe. Ir todėl turėdami šią savybę atskleidžiame, užpildančią mus, Šviesą.
Todėl, kol nesijaučiame esą susivieniję, kol mūsų būsena nėra tobula, kol ji nėra ištaisyta Šchina, ištaisytas mūsų tarpusavio ryšio tinklas, tol esame paslėptyje, neatskleidžiame Šchinos − mes tremtyje. Šis indas neatskleistas ir todėl vadinasi ,,Šchina tremtyje“ – tremtyje, paslėptyje mūsų atžvilgiu.

Iš 2011 m. rugsėjo 18 d. Toronto kongreso 6-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas minčių iš ,,Šamati”: Nieko nėra kito − tik Jis

Keletas minčių iš ,,Šamati“: Įžanga

Baal Sulamas sako, jog yra labai laimingas gimęs kartoje, kuriai galima skleisti kabalos mokslą. Juk kabala moko, kaip į vieną sujungti dvi jėgas – davimą ir gavimą, kaip jas abi sudėti, kad gauta suma (Σ) būtų „žmogus“.
Iš tiesų taip sujungti − mokslas, išmintis. Tai nepaprasta, tai sunku. Juk įpratome plaukti pasroviui – ir staiga atsiranda dar viena kažkur mus traukianti jėga. Kur?
Dviejų jėgų integracija duoda unikalų rezultatą. Pasaulyje, kurį matome ir jaučiame, egzistuoja negyvos, augalinės ir gyvūninės gamtos formos. Mes taip pat priklausome gyvūniniam lygmeniui, ir dar nepasiekėme kažko daugiau.
Žmogiškasis lygmuo, kurį pradedame atskleisti savyje, ir yra dvasinė pakopa, atverianti priešais mus naująjį pasaulį.
Gamtoje vienas lygmuo suteikia gyvastį kitam: gyvūnai minta augalais, o augalai semiasi jėgų iš negyvosios gamtos. Bet negyvasis lygmuo nesupranta, ką reiškia augti, vystytis, gyventi, įsisavinti, pašalinti, jausti aplinką.
Augalinis lygmuo savo ruožtu nesupranta, ką reiškia būti gyvūnu, ką reiškia judėti, gimdyti palikuonis, laikytis bandoje, o juolab patirti „išsivysčiusių gyvūnų“ – žmonių, turinčių itin sudėtingą gyvenimą, būties subtilybes.
Žemesnė pakopa nepajėgi suvokti aukštesniosios, nes tai visiškai kitas pasaulis. Štai ir mes dabar, kol kas būdami gyvūniniame vystymosi lygmenyje ir gyvendami tik vedini savo norų,
nesuprantame, kas yra„žmogaus“ pakopa. To neįmanoma parodyti, pademonstruoti, lygiai taip, kaip gyvūnas negali atskleisti savo pasaulėjautos augalui.
Sujungęs dvi jėgas − tašką širdyje ir širdį, malonumų troškimą ir davimo norą − žmogus pakyla į žmogiškąją vystymosi pakopą ir negali savo jutimų perduoti tiems, kurie jo dar nepasiekė.
Galima pasakyti tik viena: jis nesijaučia ribojamas fizinio kūno, nes pakilo į aukštesnį lygmenį. Jis susijęs su visais žemesniais lygiais, maitinasi jais – bet tik maitinasi, o pats yra savo pakopoje.
Taip ir mes, pakilę į „žmogaus“ pakopą (tikėkimės, kad tai įvyks kuo greičiau), išsaugosime ryšį su šiuo pasauliu, su visomis gyvybės formomis jame, bet greta viso to turėsime visiškai kitokius pojūčius ir mintis. Naujojoje pakopoje pajausime amžinybę ir tobulybę.
Visa mūsų problema ta, kad norime gauti malonumą, aukščiausiąją Šviesą, nors ji negali egzistuoti mumyse ir dingsta tą pačią akimirką dėl „trumpo sujungimo“ − kai pliusas ir minusas
anuliuoja vienas kitą. Todėl tarp šių dviejų jėgų reikia teisingai dirbti vidurinėje linijoje. Mes sukuriame teisingą jų santykį: per vidurį įstatome tam tikrą „rezistorių“ (R), dėl ko pliusas ir minusas veikia tinkamu būdu, ir duoda savo darbo rezultatus – iš jų gauname jėgą.
Pasipriešinimas tarp taško širdyje ir egoizmo kabalos kalba vadinamas „ekranu“ (masach).
Būtent šioje vietoje gauname ir jaučiame naują gyvenimą žmogaus pakopoje (Adomas).
Ir tada išsilaisviname iš mirties. Juk kaskart norėdamas gauti Šviesos, negaliu prie jos prisitaikyti, malonumas ir noras dingsta, dėl to po truputį ragauju mirties: neturiu daugiau kuo mėgautis, krentu į neviltį, nieko nenoriu ir atsitraukiu. Galų gale žmogus „išdžiūsta“ nuo šito darbo, mato, kad jam nieko neišeina, ir pradeda „vysti“. Gyvūninis, augalinis ir negyvasis pasaulis palaipsniui jame nyksta, kol žmogus numiršta.
Bet jeigu suprasime, kaip teisingai savyje sujungti davimo ir gavimo jėgas, pliusą ir minusą, tai pajausime žmogaus pakopą – amžiną ir tobulą gyvenimą.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios kongreso „UNIDOS“ Madride pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvensime!

Besislepiant nuo savęs

Pakilk aukščiau problemos, kad ją išspręstum

Klausimas: Koks tai išskaičiavimas – gauti dėl davimo?
Atsakymas: Tai nėra paprasta. Pirmiausiai reikia „prilipti“ prie aukštesniojo ir save apriboti. Gavimas dėl davimo – tai jau didinga būsena.
Kai susieju save su kitu žmogumi, pirmiausiai turiu apriboti savo norus, kad jie netrukdytų man susijungti su juo. Tampu grynu davimu – Bina (chafec-chesed), kitaip tariant, esu pasirengęs pajausti visus jo norus ir turiu tokią apsauginę jėgą, kad galiu nenaudoti tų norų savo asmeniniams norams tenkinti, nes juos jau apribojau. Tu tarsi leidi man įeiti į tave ir ten būti. Taip patenku į kito žmogaus norus.
Tokį leidimą gaunu tik tada, kai sugebu save apriboti. Ir tada imu tave jausti: visas tavo mintis ir norus kaip tu pats jauti save. Priimu juos tokius, kokie jie yra, ir skaičiuoju, kiek savo jėgomis ir galimybėmis galiu užpildyti tavo norų.
Bet šis skaičiavimas neteisingas! Juk vertinu pagal savo galimybes, o turiu skaičiuoti tavo norų atžvilgiu. Imu tavo mintis ir norus, suprantu, ko tu nori, ir savo noruose atlieku tuos veiksmus, kuriuos norėjai atlikti savuosiuose.
Dirbu su savo norais tam, kad užpildyčiau tavuosius. Šis veiksmas, kuriuo tokiu būdu sukuriame bendrus mūsų norus, vadinasi „parcufo galva“ (roš). „Parcufo galva“ – tai būsena, kurioje aš visa širdimi ir protu esu tavyje, tavo noruose ir atlieku skaičiavimą.
O kur gi yra ekranas? Ekranas visada yra tarp manęs ir tavęs, tarsi sargyboje.
„Vidinis parcufo kūnas“ (toch) – tai toji dalis, kur susiliejame savo bendrais norais ir mintimis. O „parcufo galūnė“ (sof) – toji vieta, kur susijungti nesugebame, ir aš savo norus apriboju. O drauge su jais ten yra ir tavo apriboti norai, kuriuos apribojau dėl to, kad negalėjau jų patenkinti.
Taigi, dvasinis parcufas – tai tarpusavio susijungimo mastas kartu su visais galimų ir negalimų variantų skaičiavimais. Todėl, jeigu nėra tarpusavio susijungimo, nėra ir dvasinio egzistavimo, nėra parcufo.

Iš 2011 m. liepos 17 d. pamokos pagal knygą „Mokymas apie 10 sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi duotybės

Besislepiant nuo savęs

Tikslus atvirkštinio veiksmo apskaičiavimas

„Lo lišma“ reiškia, kad aš pats žinau, kad dar neišsiugdžiau davimo savybės, kad vis dar esu apimtas egoizmo. Aš iš visų jėgų stengiuosi išsiugdyti davimo savybę, „lišma“, bet kol kas to nesugebu ir esu priverstas  taip elgtis iš asmeninių interesų.
Tas skirtumas, kurį aš matau tarp mano realios ir norimos būsenos, ir vadinasi mano „lo lišma“.
Tarkime, tu duodi man voką, grąžindamas tūkstančio dolerių skolą.
Jeigu aš imu voką, net nepatikrinęs, kas viduje – tai vadinasi „žemiau žinojimo“. Tai yra,  aš tikiu tavo žodžiu ir nesiremiu savo protu.
Jeigu aš patikrinu voką, pamatau jame lygiai tūkstantį dolerių ir priimu skolą – tai vadinasi „viduje žinojimo“.
Jeigu aš atplėšiu voką, perskaičiuoju ir matau, kad tam tikros sumos trūksta, bet priimu tai kaip visišką skolos grąžinimą – mano tikėjimas yra aukščiau žinojimo.

Iš 2011m. birželio mėn. 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Veiksmas ir ketinimas

Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…

Klausimas: Ką reiškia dirbti „tamsoje“?
Atsakymas: Patekti „į tamsą“ – vadinasi – negalėti ryte atsikelti į pamoką, nes neturi jokios motyvacijos ir jėgos, stumiančios tave pirmyn, jokios ateities perspektyvos ir vilties. Tai visiškas nusivylimas ir bejėgiškumas, noro ką nors daryti praradimas.
Mūsų noras – tai mūsų degalai. Jeigu yra noras, jeigu jis atsiskleidžia, tai mes norime jį patenkinti. Jei noras neatsiskleidžia – tampi mirusiu kūnu.
Taip ir matome šiandien pasaulyje: jeigu naujas noras daugumai žmonių neatsiskleidžia, jie nesupranta, dėl ko gyventi, ir yra pasiruošę nusižudyti arba vartoti narkotikus bei antidepresantus. Visa tai – noro trūkumo pasekmė, – jis jau buvo pasotintas tuo lygiu, iki kurio turėjome vystytis šiame pasaulyje.
Toliau nėra kur eiti, nes žmogus jaučia, kad materialių vertybių įgijimas nebeturi didelės prasmės. Na, kiek gi tau reikia? Juk matai, kad viskas dingsta, nuvertėja, nėra jokių garantijų dėl rytdienos jokioje srityje. Net pats Žemės rutulys, panašu, prieina liepto galą.
Iš tikro, žmogus visada kabinosi už amžinybės. Jis visada įsivaizdavo, kad gyvenimas nesibaigs. Arba jis apgaudinėjo save religijomis, tam tikrais tikėjimais, arba paprasčiausiai jame gyvavo toks vidinis, instinktyvus tikėjimas, kad yra dar kažkas, kad gyvenimas mirtimi nesibaigia.
Bet dabartinės krizės ir sudužimai rodo, kaip viskas baigiasi! Vienas dalykas baigėsi, kitas, trečias… Nelieka nei švietimo, nei kultūros, nei noro kurti šeimą ir gimdyti vaikų, nei noro užsidirbti pinigų, kai matai, kaip dingsta visa, kas buvo kaupiama per gyvenimą. Kiekvieną dieną vis auga nusivylimas, bejėgiškumas, neužtikrintumas, žlunga viltys dėl ateities.
Žmogus mato pavyzdį, kaip dingsta amžinybės viltis, kuri dar jame ruseno – juk jis ne gyvūnas, kuris gali apie tai negalvoti. Jis žmogus, ir turi tokį tašką, kuris priklauso žmogaus lygmeniui, o šis taškas –  amžinas. Todėl jis turėjo vilties, jog egzistuoja amžinybė, ir jis gyvens toliau!
Jis stengėsi negalvoti apie mirtį, nenorėdamas žadinti sau tokių minčių, nes tai keldavo tokių klausimų, į kuriuos jis neturėdavo atsakymo. Tik netekdavo ramybės ir prarasdavo pusiausvyrą. Vis dėlto, kažkur pasąmonėje ruseno, kad amžinybė yra.
Staiga – viskas griūna. Visas Žemės rutulys pasiruošęs suskilti. Ir tai pažadina klausimą: „Nejau nėra ateities?! Viskas griūva? Viskas baigiasi? Dėl ko aš gyvenu?“
Todėl pasiduoda ir nusivilia, nematydamas prasmės vystytis ir neturėdamas pakankamos motyvacijos. Tai pati didžiausia mūsų laikų problema.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Žingsnis po žingsnio

Nereikia bijoti blogio atsiskleidimo! Kodėl kasdien reikia grįžti prie tų pačių maldų, kad jos taptų įpročiu? Netgi yra toks įsakymas, tačiau kaip šito galima reikalauti iš žmogaus, jeigu malda (prašymas ištaisyti) gimsta širdyje ir visiškai priklauso nuo noro, jausmo?
Esmė ta, kad žmogus privalo pripratinti save dirbti „tamsoje“. Kai pas tave „ateina tamsa“ – blogio įsisąmoninimas, savo, aplinkos, Kūrėjo, visų būdų Jį pasiekti menkumo pajautimas – visa netenka vertės, jautiesi apleistas, visiškai bejėgis, be mažiausio kelio svarbos pojūčio.
Tačiau sykiu tavyje privalo gyventi jausmas, jog šis nuopuolis – didelis pasiruošimas tolesnei būsenai. Dėl tokio širdies prislėgtumo tu įstengsi naujai išsiaiškinti dabar atsiskleidusį naująjį egoistinį norą.
Po to ateis Šviesa, ir šioje Šviesoje tame neištaisytame nore, kuriame dabar jauti neapykantą, bejėgiškumą, silpnumą, pamatysi naujas davimo savybes, meilę ir postūmį pirmyn.
Todėl reikia labai pratintis prie maldos, kad būtent tokiose, pačiose sunkiausiose būsenose, iš kurių pradžioje net nežinai kaip ištrūkti ir išsibudinti – per įprotį ir patirtį sugebėtum šaukti maldoje, pridėdamas pačią stipriausią ir geriausią pastangą. Šitaip galėsi pasistūmėti, dirbdamas tamsoje, kaip pasakyta Giesmių Giesmėje – „nakties guolyje“.
Todėl malda visą laiką turi būti kartojama, ruošiantis svarbiausiai „Teismo dienos“ maldai.  Šios dienos vadinamos rūsčiomis, „virpulio dienomis“ – tačiau žmogus jomis džiaugiasi! Jeigu per jas verki – elgiesi netinkamai.
Išties, širdis plyšta, tačiau visa reikia priimti su džiaugsmu, kaip blogio atskleidimą. Kaip pasakyta: „Sukūriau aš blogio pradą ir Torą jam ištaisyti“. Jeigu žmogus įsitikinęs, jog turi priemonę besiskleidžiančiam blogiui ištaisyti – tai džiaugiasi skleidimusi. Jam šitos virpulio dienos tampa ypatingu, šventiniu periodu – ruošimusi didelei šventei!
Todėl tokioms dienoms reikia ruoštis, nes pačios virpulio dienos – tai ruošimasis teismui: Metų pradžiai ir Teismo dienai. Jeigu žmogus teisingai pasirengė, užsitikrino aplinkos užtarimą, juk visos maldos – visuomeninės ir reikalingos aplinkos palaikymo – tai  jis labai greitai ir labai giliai išsiaiškina savo blogį ir džiaugiasi kiekvienu nueito kelio etapu.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Keliamoji noro jėga

Klausimas: Kodėl Kūrėjas mano atžvilgiu dalinasi į tokią daugybę visokiausių jėgų – kad galėčiau palyginti Jį su įvairiais savo norais bei savybėmis, kad galėčiau Jį suvokti?
Atsakymas: Tai teisinga. Jeigu mano ego, norai mėgautis, yra aukščiau Kūrėjo, tai vietoj Jo, pradedu priešais save įsivaizduoti stabus, t. y. kažkokias kitas jėgas, bet tik ne Kūrėją.
Mano neištaisytų egoistinių norų atspaudas atrodo man kaip „kiti dievai“. Jeigu tam tikro noro atžvilgiu neduodu, jei neveikiu ištaisyta forma, tai ta forma, kurioje mano noras piešia man Kūrėją, – vadinama „stabais“.
Tai skirtumas tarp 10 netyrų sfirų (klipa) ir 10 šventumo (davimo) sfirų. Jeigu žvelgdamas pro jas iš savo neištaisytos Malchut įsivaizduoju sau neištaisytą Keter, tada šitai vadinama „kitais dievais“, stabais. O tai, kokią sfirą Keter matau žiūrėdamas iš ištaisytos Malchut, yra vadinama Kūrėju.
Jis atitinka tą pakopą, ant kurios galiu susisiekti su Juo, atverti Jį. Tačiau tai − ta pati aukštesnioji jėga, tik ji atitinka mano pakopą. Todėl „stabai“ – tai neištaisytos formos, kuriose man vaizduojama vienintelė aukštesnė jėga, pagal tai, kaip ją piešia ego mano ydų viduje.
Todėl, jeigu žmogus teisingai žiūrės į visas šių „stabų“ formas – jos virs jam rodyklėmis kelyje. Jis supras, kad nieko nėra sukurta veltui ir būtent pasitelkęs jas galės eiti pirmyn. Kaip parašyta: „Faraonas“ priartina mus prie Kūrėjo.
Būtent pereidamas nuo vieno klaidingo stabo prie kito priartėju prie tiesos! Kad ir kaip tai būtų nemalonu ir priešinga tikrajai būsenai – bet būtent su šia priešingybe galime dirbti. Juk kol kas neturime ryšio su davimu, „šventumu“.

Iš 2011 m. liepos 7 d. iš pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį „Ką reiškia kiti dievai darbe“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas