Iš to, kaip kuriasi parcufo galva – padedant Aukščiausiajai jėgai, galima suprasti, kas yra sudužimas. Kūrėjas norėjo, kad kūrinys sudužtų!
Mes irgi kartais taip elgiamės su savo vaikais, norėdami išmokyti kažko gilesnio: iš pradžių patys sąmoningai leidžiame kažkam sudužti, o paskui neva stebimės, kad sudužo. Taip norime supažindinti vaiką su gilesniu mechanizmu ar reiškiniu, apie kurį jis anksčiau nežinojo. Lygiai taip ir noras privedamas iki sudužimo.
Noras atlieka veiksmą, turėdamas ryšį su Šviesa, Kūrėju – galva niekada neklysta.
Nekudim pasaulyje, kuris sudužo, atsiskleidė kūno valdymas iš šalies. Aišku, kad tai buvo žinoma iš anksto. Tik pats kūrinys, atlikęs šį veiksmą, apie tai nežinojo.
Jis privalėjo atskleisti, kad gali būti pašalinė valdžia, vadovaujanti kūnui, kuri staiga pradės veikti ir sudaužys jo galvą. Visa tai tyčia, kad paruoštų „blogio pradžiai“ – jėgai, esančiai prieš Kūrėją.
Kūrėjas valdo tavo galvą? Tai dabar yra Faraonas, arba Amanas, esantis prieš Jį. O tu atsidūrei tarp dviejų valdžių.
Kitaip visada būtum visapusiškai priklausomas nuo vienintelės Aukščiausiosios jėgos, kuri rašytų tavo ranka, ir tu niekada netaptum savarankiškas.
Kitaip tariant, parcufo galva – tai toks pats noras, kaip ir esantis kūne, tačiau jis yra susiliejęs su Aukščiausiuoju ir kartu su juo planuoja, ką toliau daryti. Jis tarsi sako Kūrėjui: „Klausyk, aš apribojau save, nieko daugiau nenoriu gauti – tik duoti. Padėk man sukurti davimo formą!“
Leisk man žinoti, kas Tu, kaip galiu Tau duoti, kokių gausiu malonumų, kokie užplūs jausmai nuo šių malonumų – nuo Kūrėjo didybės, nuo mano artumo ir lygybės Jam. Kaip man padaryti, kad net malonumas, gautas iš davimo, atitektų Kūrėjui?
Kitaip tariant, aš gaunu didžiulį malonumą, duodamas kažkam didžiam, ir šį malonumą irgi atiduodu Tau – antraip tai bus egoistinis davimas. Tu turi išmokyti mane švaraus, nesavanaudiško išskaičiavimo nuo pradžios iki galo, juk aš iš anksto nežinau, kas yra davimas Tau – parodyk man savo didybę ir aukštumas!

Iš 2011 m. liepos 12 d. pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilsime kartu!

Kaipgi Kūrėjas sudaužo „kli“?

Taškas, iš kurio ateina išgelbėjimas

Kančia, sielvartas, sudužimo pakopa privalo atsiskleisti. Tačiau ji gali atsiskleisti tiesiogiai, visiškai nepasaldinta Šviesos. Arba ją gali lydėti būtinumo įsisąmoninimas, kai pats jos lauki – kaip ligonis, einantis pasitikrinti pas gydytoją. Nors jis ir bijo, kad aptiks jo ligą, tačiau trokšta ją atskleisti, kad po to galėtų gauti gydymą.
Yra žmonių, kurie nenori nieko žinoti apie savo ligą, tačiau vėliau jie neišvengia bėdų.
Todėl visą laiką turime krypti dešinėn – į susijungimą, meilę bei kūrimo tikslo ir jo sumanymo suvokimą, ir taip padedame blogiui greičiau atsiskleisti! Tai reiškia, kad „Izraelis greitina laikus“, t. y. aš bėgu pirmyn, nelaukdamas, kol man smogs pasivijusi lazda.
Tačiau tai įmanoma tik tada, kai nuolat gauni tikslo svarbą ir blogio atskleidimo svarbą. Todėl vadinu tai blogiu specialiai, o ne todėl, kad kenčiu. Aš nesijaudinu, kaip jausiuosi – svarbiausia, kad šis blogis atsiskleistų to gėrio, kuris laukia manęs ir vadinasi davimu, meile, atžvilgiu.
Jei tokia forma atskleisiu egoizmo klodus, kančią, tai pereisiu visas jo 0-1-2-3 stadijas iki paskutinės 4-osios, o ten suprasiu, kad kiekvienas dalykas susideda iš kairiosios pusės atskleidimo. Tik atskleisdami savo tuščius norus, galime atverti tikrąją realybę, kurioje jau esame.

Ištrauka iš 2011 m. rugpjūčio 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Nesutaisysi – nevažiuosi

Neutralioje zonoje tarp gėrio ir blogio

Pasaulyje žmonės priklauso visoms Kūrėjo sutvertos Malchut dalims. Kiekvienas joje turi savo dalį. Pačioje Malchut yra penki noro gauti lygmenys, kurie skiriasi išsivystymo lygiu, charakteriu, gebėjimu išsitaisyti, savo natūraliomis savybėmis.
Šias savybes lemia dvasinė struktūra, sudaryta iš dešimties sfirų į aukštį ir į plotį, trijų linijų, dvylikos parcufų bei daugybės kitų dalių, įsijungiančių viena į kitą.
Dėl to kiekvienas žmogus turi savitą savybių derinį, savitą paruošiamąjį sisteminį pagrindą. Viskas priklauso nuo vietos bendroje sistemoje. Šviesa tarytum veikia ją iš išorės, nuosekliai, vieną po kito žadindama kitas dalis pagal avijuto augimą nuo šakninio (nulinio) laipsnio iki ketvirtojo.
Priklausymas vienai ar kitai bendros sistemos daliai nuo mūsų nepriklauso. Tačiau mes visi tarpusavyje susiję, ir kai pabunda sielos, priklausančios nuliniam avijuto laipsniui, jos traukia paskui save visų kitų kategorijų nulinius laipsnius. Po to pabunda pirmasis laipsnis ir tai pat žadina visus savo „dukterinius skyrius“ iš kitų kategorijų.
„Pratarmėje knygai „Zohar“ aiškinama, kaip mes kylame ištaisymuose, Baal Sulamas aprašo šio kilimo tvarką. Iš pradžių pasaulyje Asija galutinai ištaisome Šviesą nefeš ir pradedame taisyti Šviesas ruach ir nešama. Taip visiškas pakopos nefeš ištaisymas leidžia kažkuo ištaisyti Šviesą nefeš visose pakopose.
Apskritai, tai labai sudėtinga sistema, kurios visos dalys tarpusavyje susijusios. Panašiai yra susijusios pagrindinės organų sistemos: kraujo, limfos ir kitos. Jos apima visas kūno dalis, todėl palietęs bet kurią jos dalį, paveiki visą organizmą.
Taigi, ne mes sprendžiame, kas ir kada turi pabusti bendroje žmonijos sistemoje. Kiekvienas įsijungia į ištaisymo procesą pagal savo norą. Bet, žinoma, yra tokių dalių, kurios išsitaiso pirmos dėl savo švarumo, – tokios kaip protėviai, ir yra dalių, kurios bus ištaisytos vėliau. Atitinkamai, ta dalis, kuri taisosi pirma, vadinama „Izraeliu“, kas reiškia „Tiesiai link Kūrėjo“ (jašar-El).
Todėl, kaip ir Abraomo laikais, tu turi grupę. Visų kartų kabalistai rinkdavosi į grupę, nes joje pažadini gyvenimui bendros sistemos dalį ir ją taisai. Grupė yra surinkta iš įvairių Malchut sričių, bet mums tai nesvarbu. Pakanka to, kad draugai susirinko kartu ir nori ištaisymo.
Grupė būtina visada, juk bendra sistema nevienalytė, ji išrikiuota pagal noro ir sudužimo laipsnius. Žinoma, visas pasaulis ištaisymo link judės etapais. Lygiai taip po rimtos avarijos gydytojas iš eilės tvarko pažeistus organus bei kūno dalis – juk jie priklauso vienas nuo kito ir skiriasi savo svarba organizmui.
Šio principo turime laikytis, nešdami pasauliui ištaisymą.

Iš 2011 m. liepos 12 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Surasti ryšį su dvasiniu pasauliu galime tik per indą / norą / kli. Dvasingumu yra vadinama Šviesa. Šviesa atsiskleidžia inde. Indas – tai sudužusios dalys, kurios susijungia tarpusavyje. Tuo atveju, kai, nugalėjusios savo pasipriešinimą šoreš / 0 lygmenyje, susijungia, jos atskleidžia savyje mažytę Šviesą, vadinamą „nefeš Šviesa“.
Jei jos jungiasi su didesne jėga, vadinama alef / 1, tai atskleidžia susijungimo, Šviesos, abipusio davimo, laidavimo, vadinamosios „ruach Šviesos“ galią.
Dar intensyviau susijungusios, jos atskleidžia Šviesą nešama, po to chaja ir jechida, kol tarp jų susiformuoja neribotas ryšys, o Šviesa jose vadinama Begalybės Šviesa.
Neturime nerimauti dėl Šviesos, juk ji egzistuoja visada. Tačiau negalime atskleisti šios Šviesos, ją pajausti, nes egzistuoja jos atskleidimo sąlygos – savybių panašumo dėsnis. Jei inde, kurį formuojame, jungdamiesi tarpusavyje, išvystome tokią pat savybę, kokia yra Šviesoje – tai jaučiame Šviesą mūsų inde.
Todėl mūsų darbas neturi jokio kito tikslo – tik rūpintis mūsų dvasinio indo susijungimu. Teisingas indo sujungimas vadinamas „laidavimu“, „davimu“, „meile“. Tik tuo turime rūpintis. Kiek pavyks susijungti tarpusavyje, tiek atskleisime savo naujos būsenos gyvenimą.
Dabartinis žmonių gyvenimas visuomenėje jau stumia mus link vienybės. Pasaulis tapo integralus, visos jo dalys tarpusavyje susijusios. Žmonės nenori šio tarpusavio ryšio, bet visa visuomenė, visa aplinka, visa visata, visa Gamta jau taip egzistuoja. Mes vieninteliai jo nenorime. Todėl visas šis fizinis pasaulis turi pastūmėti žmoniją link dvasingumo.
Tas pats vyksta su mumis, mūsų kelyje dvasingumo link. Tarpusavyje patiriame integralų ryšį, tačiau nenorime to pripažinti. Todėl kenčiame.
Priklausomai nuo to, kaip toliau formuosime teisingą tarpusavio ryšį, perduosime pasauliui gebėjimą teisingai jungtis tarpusavyje jų lygmenyje. Tokiu būdu visi patrauks ta pačia vienijimosi linkme, kol atskleis visą Šviesą, visą NaRaNCHaJ susijungime, laidavime.

Iš 2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tokia paprasta mechanika

Spinduliuoti pasauliui meilę

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Klausimas: Jeigu aš esu noras gauti malonumą ir visam laikui juo liksiu, kaip galėsiu duoti?
Atsakymas: Aš duodu tuo, kad imu iš Šeimininko viską! Tuo suteikiu Jam malonumą.
Kad suteikčiau Jam begalinį malonumą – tokį, kokį Jis suteikia man, privalau būti ne mažu, egoistišku gavėju, bet imti „dėl davimo“.
Noras gauti yra ribotas, todėl jo viduje neįmanoma sutalpinti daugiau negu šis materialus pasaulis. Mes jau dabar esame Begalybės pasaulyje, iš visų pusių apsupti Kūrėjo meile. Tačiau pajausti ją esame pajėgūs tiek menkai, kiek menkai jaučiame šį pasaulį – tai daugiausia, kas įmanoma.
Jeigu man duotų visus šio pasaulio malonumus, kokius tik turėjo žmonija visų laikų ir kartų tėkmėje, pavadinčiau tai „plona žvakele“ (ner dakik), mažyte Šviesos kibirkštėle. Juk norų gauti viduje Šviesa negali pasklisti plačiau! Visa likusi Šviesa gali skleistis tik noruose duoti.
Kodėl mums iškelta tokia griežta sąlyga?! Esmė ta, kad ši kibirkštis – vienintelis dalykas, esantis priešais jos sukurtą norą gauti malonumą. Šis pasaulis – tai ir yra kibirkšties, sukūrusios norą gauti malonumą, išraiška.
Toliau noras vystosi per Duodančiojo pajautimą. Tai yra viskas, kas išeina už mūsų pasaulio ribų – visa begalinė, didžiulė, dvasinė Šviesa, kurią tuomet pajaučiame, atsiskleidžia dėl Duodančiojo pajautimo.
Bet aš negaliu pajausti Duodančiojo, jei neturiu tos pačios savybės – davimo. Išeina, kad būtinai turiu įgyti altruistinių norų, ir tiek, kiek bus mano davimo juose, pajausiu Kūrėjo davimą. Tai ir vadinama Aukščiausiąja Šviesa.
Kūrėjo davimą, Jo meilę galiu jausti tik tuo laipsniu, kuriuo pats Jam duodu, jei mūsų norai panašūs. Kitaip negalėsiu to pajausti. Kūrėjas ir dabar visiškai man atsiskleidžia, bet argi aš to noriu? Ne! Juk tam neturiu įrankių – norų.
Kiek išvystysiu savo norus – tiek pajausiu Jį. Tai ir bus mano Šviesa NARANCHAJ – Kūrėjo požiūrio į mane, Jo meilės atskleidimas. Iš pradžių atsiskleidžia davimas, o po to – meilė…

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Noriu pamatyti duodantį save

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Klausimas: Mes skaitome originalius kabalistinius šaltinius, kuriuose slypi Šviesa. Ar galima Ją pritraukti kaip nors kitaip?
Atsakymas: Turi mokytis ir palaikyti ryšį su sistema, kurioje žmonės yra davime. Turi palaikyti ryšį su kabalistais – su pačiais pirminiais šaltiniais. Juk juos pripildo Aukščiausioji Šviesa.
Visi esame Begalybės pasaulio Malchut sistemoje. Visa, kas su mumis vyksta, tėra įsivilkimai, paslėpimai, užsklandos, už kurių mūsų būsena vis tamsėja. Bet tai yra ta pati Malchut.
Todėl, kai nori pažadinti būsimą būseną, turi užmegzti ryšį su žmonėmis, su sielomis, su norais, kurie jau ištaisyti – su kabalistais. Tu skaitai tai, ką jie tau parašė, kad palaikytum ryšį su jais, kad būtum kaip galima arčiau jų vietos bendroje sistemoje.
Kaip be šito pritrauksi grąžinančią į šaltinį Šviesą? Reikalingas nors koks siūlelis, rišantis su pačia idėja, kabalistų siunčiama žinia. Gali skaityti išverstą tekstą, gali skaityti adaptuotą jo variantą, jei tau sunku suprasti kabalistų pateiktą formą – bet pati idėja tau būtina. Nors šiek tiek turi būti surištas su Baal Sulamo, Akivos, Ramchalio, Ari, Mošė… noru.  Tau reikalingas siūlas, jungiantis su ištaisyta sistemos dalimi.
Kaip gi kitaip? Paprasčiausiai šūkalioti apie laidavimą gatvėse? Apie ką galvoja egoistai,  skanduojantys panašius šūkius? Tarsi futbolo gerbėjai jie pasiruošę ką nors primušti – juk jų tarpusavio meilė nukreipta prieš kažką. Toks egoizmas, ir nieko kito jis nesupranta.
Žodis „fašizmas“ taip pat reiškia ryšį, susijungimą – bet tik prieš ką nors. Štai kas gali atsitikti, jeigu mes pasauliui neduosime Šviesos, kuri neutralizuos tokį požiūrį ir paskleis laidavimą visam pasauliui, nukirsdama galimybę vienus mylėti, o kitų nekęsti.
Pasauliui būtina ši žinia, kitaip jame įsivyraus nacistiniai režimai. Žmonės susijungs kovai su krize  ir sukils vieni prieš kitus.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas slypi kabalistų tekstuose

Ant didžiųjų kabalistų rankų

Iš kurių knygų gauname daugiau Šviesos?

Mūsų tikslas – susijungimas. Norėdami pasiekti šį tikslą, taisome savo egoistinį troškimą į altruistinį. Mūsų troškime įspaustas gavimas, o mes verčiame jį davimu.
Kokiu būdu? Tiktai per požiūrį. Niekas nesikeičia, tik pasipildo požiūris: mes norime, kad mumyse atsivertų, atsiskleistų, mus užpildytų Davėjo pavidalas. Štai ir viskas.
Nesvarbu, koks mano noras, nesvarbu, kas jame vyksta, svarbu, kad panorėčiau pasijusti jame duodančiuoju, kad noras ir ketinimas būtų nukreipti iš manęs į išorę, į davimą. Tai ir yra pageidaujamas pasikeitimas.
Taigi indas ir Šviesa lieka nepakitę, o keičiasi būtent mano požiūris: ko aš iš jų abiejų noriu.
Kelyje žmogus „pasipildo“: suvokia blogį gavimo būsenoje, užsideda Šviesos gavimo, savo gavimo savybės apribojimą, stato ekraną, nenorėdamas nieko gauti ir pasilikdamas chafėc chesėd būsenos, norėdamas duoti dėl davimo, kaip sakoma, „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“. Kartu žmogus tampa „neutralus“, neišnaudoja savo gaunamojo noro, kad ir kaip jis augtų ir bustų jame.
Galų gale noras pasireiškia iki galo, bet žmogus nenori jo naudoti gavimui, tuo pakeisdamas jo ankstesnę formą į davimą. Dabar jis pasiruošęs gauti, tuo būdu duodamas Davėjui.
Galiausiai visa tai ir yra kūrinio darbas su dviem duotybėmis, kurias siunčia mums Kūrėjas: su gaunančiuoju noru ir Šviesa, užpildymu. Iš to ir pavadinimas – vidinis darbas. Jo esmė yra išsitaisymas, dėl kurio išnaudojame norą ir užpildymą kitaip – dvasine forma.

Iš 2011 m. liepos 8 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Besislepiant nuo savęs

Ką gi tu išsirinksi?

Psichologinis barjeras davimo kelyje

Klausimas: Kaip pradėti reikalauti Kūrėjo, jeigu Jo atžvilgiu jaučiuosi visiškas nulis?
Atsakymas: Mūsų darbas − ne kapstytis savyje, o užsiiminėti savo aplinka. Daugiau mums nėra su kuo dirbti – tik ties santykiais, suartėjimu, susijungimu su kitais, nes indai buvo sudaužyti.
Kūrėjas – tai, kas atsiskleidžia mūsų ištaisytuose noruose. Jais mums ir reikia rūpintis, o Šviesa yra absoliučioje ramybėje. Kiek sutapatiname savo norus su Šviesa, davimo savybe, tiek jie atskleis šią davimo savybę, ir tai vadinsis Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Kaip radijo imtuvas gali priimti ir atkurti garsus – juk šių garsų ore nėra? Ir dėl to, kad radijo imtuve sužadiname tokią pat radijo bangą, kokia yra išorėje, abi šios bangos dėl savo formos panašumo susijungia ir įvyksta ,,rezonansas“. Taip imtuvo viduje jos abi sukelia jų bendrą rezultatą, kurį girdime kaip garsą.
Juk mes negalime girdėti radijo bangų, jų dažnių diapazonas mūsų ausiai yra nesuvokiamas. Bet šioje pagrindinėje, ,,nešančioje“ bangoje yra tam tikras priedas, ,,armonika“. Jei savybėmis supanašėjame su pagrindine banga, tai imame girdėti šią armoniką, viduje slypintį balsą.
Tokiu pat principu veikia visi mūsų jutimo organai, ir lygiai taip mes turime nukreipti save, kad užmegztume ryšį su Kūrėju.

Iš 2011 m. rugsėjo 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Nuolat šviečianti saulė

Pradėti nuo nulio

„Žmogus – vienintelis gyvūnas, kuris raudonuoja. Arba turėtų raudonuoti.“ Markas Tvenas
Klausimas: Gėda dvasiniame kelyje – tai tam tikras požiūris į nusidėjimą?
Atsakymas: Gėda – nuostabi savybė. Gėda skiria žmogų nuo gyvūno. Kitų skirtumų nėra. Tik gėda išryškina skirtumą, t. y. iškelia mane virš gyvūninio lygmens.
Pasakyta, kad visi panašūs į gyvūnus. Skirtumas atsiranda tik tada, kai pradedu gėdytis. Tai ženklas, kad manyje ima rastis Žmogus.
Mūsų pasaulyje visi vagys, bet dauguma bijo vogti. Šią baimę mes ir vadiname gėda. Mums baisu, kad kas nors pamatys, kad mus sugaus, paliudys, primuš, pasodins į kalėjimą ir t. t. Trumpai tariant, nuo vagysčių mus sulaiko baimė. Keletą kartų gavęs pylos katinas taip pat žiūri į grietinę iš pagarbaus atstumo. Jis jau suprato, kad nieko čia nepadarysi.
Yra ir kita gėda – be priežasties, be pasekmių sau. Daryk, ko širdis geidžia, visas pasaulis tavo paslaugoms, kaip sapne, kai vaikštai tuščiomis gatvėmis ir prieš tave visos durys atviros. Parduotuvės, automobiliai – viskas tau, viskas leidžiama. Mėgaukis. Bet tu nenori.
Kodėl? Nenoriu to, nes noriu užaugti, naudoti gėdos jėgą pagal paskirtį.
Tokia gėda kyla dėl Duodančiojo jautimo. Nejaučiant Duodančio neįmanoma pasiekti davimo. Todėl be kabalos mokslo, be Kūrėjo atskleidimo metodikos, tu negali atlikti nė vieno davimo veiksmo, negali ištaisyti nė vieno iš 613 savo sielos norų. Be Šviesos, kuri suteiks tau šią savybę, pats nieko nepadarysi. Ir tai jau ne fizinė, o dvasinė gėda.
Kita vertus, nepatyrusiems gėdos gyvūnams taip pat galima sukelti bausmės baimę. Tad kuo mes su savąja „gėda“, skiriamės nuo jų? Iš tiesų mūsų pasaulyje mes nesigėdijame – mes baiminamės.

Iš 2011 m. birželio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėda netapti žmogumi

Kaip tapti kūriniu

Iš straipsnio „Du suvokimo lygiai“, knyga „Šamati“:

Yra du lygiai: 1) Pasaulių plitimas iš viršaus į apačią. 2) Kilimas iš apačios į viršų.
Pirmasis lygis – „Kūrėjas atliko, kurdamas“ (Berešit), tai yra ruošdamas mums vietą darbui. Antrasis lygis – kai mes patys pradedame užsiiminėti dvasiniu darbu ir įsivilkti į paruoštus laiptelius iš apačios į viršų.
Tarsi mažas vaikas, kuris kol kas nieko nežino, išskyrus pačią duoną. Augdamas jis pradeda suprasti, kad yra priežastis, dėl kurios duoną galima vadinti duona, tai yra pasiekia duonos formą.
Paskui jis tęsia tyrimą, kol pasiekia tokią būklę, kai ima grūdus ir sėja juos į žemę. Iki tol jis žinojo, tik kaip gauti iš duonos, tai yra sumažinti duonos, esančios pasaulyje. Po to jau žino, kaip ją padauginti.
Jeigu paprasčiausiai paimsiu duonos gabalėlį ir pradėsiu jį valgyti, tai pajausiu tik malonumą, įsivilkusį į mano norą, ir daugiau nieko.
Po to pradedu mąstyti: o iš ko pagaminta duona? Tai jos ankstesnė pakopa. Tam, kad pasiekčiau tą ankstesnę pakopą, aš turiu įsigilinti į ją, pakilti link jos ir suvokti.
Buvo kažkokia būsena iki duonos, pavyzdžiui, tešla. Man reikia pasistūmėti ir sužinoti apie jos egzistavimą. Aš pakylu vienu laipteliu nuo savęs, nuo duonos – prie tešlos, ir suvokiu, kas įvyko plintant iš viršaus į apačią, nuo tešlos prie duonos.
Tada nuo tešlos pakylu dar aukščiau – prie miltų ir vandens, iš kurių padaryta tešla. Po to dar aukščiau, kur sužinau, iš kokio šaltinio imamas vanduo, ir kad miltai padaryti iš grūdų. Iš kur atsiranda grūdai?
Taip judu vis aukščiau, kol pasiekiu patį šaltinį. Iš savo pusės aš ėjau į šaknį. Bet man suprantama, kad nuo šaknies iki manęs nusidriekė laiptai, kol pasiekė „duoną“.
„Duona“ reiškia malonumą. Aš visą laiką tyrinėju savo norą: malonumą arba jo nebuvimą, priežastį, dėl kurios nejaučiu malonumo, ir kaip jį pasiekti. Daugiau man nėra ko tyrinėti. Apie jį sukasi visas mūsų gyvenimas ir jo jautimas.
Per savo atskleidžiamus veiksmus aš pasiekiu šaknį, iš kurios išeina visas požiūris į mane iš aukščiau, ir aš pats, ir visas šis kelias iš viršaus į apačią, kuriame yra ir mano grįžimas iš apačios į viršų.
Jeigu pasiekiu šaknį, atskleidžiu tikrąją padėtį. Visos likusios ankstesnės būsenos, mano atskleistos iki to: susidariusios leidžiantis į mane iš viršaus į apačią ir man kylant į viršų, į šaknį, buvo reikalingos tik tam, kad atskleisčiau tą vieną, vienintelę egzistuojančią būseną.

Iš 2011 m. birželio 27 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistų kalba: su ja sunku, be jos neįmanoma

Nepraleiskite laiptelių – jų dar prireiks