Iš Baal Sulamo knygos „Šamati“ 5 straipsnio „Lišma – tai žadinimas iš aukščiau“:
Žmogus pratinasi dirbti, kad duotų, nesidairydamas į save, neieškodamas skonio savo darbe, o tikėdamas, kad savo darbu suteikia malonumą Kūrėjui. Ir žmogus turi tikėti, kad Kūrėjas priima jo pastangas, kad ir kokios jos būtų.
Klausimas: Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui? Ką tai reiškia?
Atsakymas: Mūsų tikrovė nekito, nesikeičia ir nesikeis – ji visada yra ta pati. Dabar ji mums atrodo kaip tamsa ir paslėptis, tačiau nepaisant to, norime įsivaizduoti, kad esame susilieję su Kūrėju.
Man trukdo tik tai, kad į Jį nežvelgiu taip, kaip Jis į mane. Šis atotrūkis ir įstumia mane į tamsą, dėl jo nejaučiu, kad esu su Kūrėju, kad esu pripildytas Šviesos. Ir vietoj šito suvokiu savo tikrovę kaip mūsų pasaulį.
Dėl to reikia nuolatos visai kaip vaikui įsivaizduoti: aš noriu atskleidimo – t. y. noriu duoti Kūrėjui. Ar iš tikrųjų aš apie tai mąstau? Jeigu nukreipiu į Jį savo mintis per grupę, per draugus, idant visus 613 savo širdies norų ištaisyčiau į davimą, jei esu pasiruošęs atlikti visus šiuos 613 priesakų, tada ruošiu indą Kūrėjui atskleisti.
Čia ir slypi visa kabalos metodika. Reikalingos pastangos – daugiau mums nieko nereikia daryti.

Iš 2011 m. liepos 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Patikrink save

Klausimas: Aš kreipiuosi į Kūrėją, kad Jis man padėtų duoti artimui. Ar galite tai apibūdinti moksliškiau? Juk „Kūrėjas“ iš esmės – Gamtos dėsnis…
Atsakymas: Kaip žinome, Malchut turi save anuliuoti prieš Zeir Anpiną. Tada Z”A priima jos norą, ir kartu jų norai pakyla pas motiną – Biną. Atsakydama ji turi suteikti Zeir Anpinui suaugusiojo būseną (kad jis taptų didelis), taip pat Šviesą Malchut.
Štai ko pasiekia duodantysis. Jei kažkada iš tikrųjų panorėsi duoti draugui, tai gausi dvigubai. Tai, ką jam suteiksi, tavyje sukurs suaugusiojo būseną, aukštesnį statusą, kad pagimdytum draugo pakopą ir atiduotum jam.
Jam tu būsi dvasiškai didis, būsi duodantysis. Šiame vaidmenyje iš jo gauni naujų troškimų, o iš aukščiau – pripildymą. Taip tu ir „putiesi“ kas kartą vis labiau ir labiau, gaudamas kitų norus ir Šviesą iš aukščiau.
Štai ką reiškia būti duodančiuoju. Bet „putiesi“ savo davimo induose, o čia slypi psichologinis perversmas. Kaip galima plėstis davime? Kur čia pelnas? Kaip pripildau save? Kuo prisipildau?
Tokia mūsų bėda: nejaučiame didelės naudos davimo induose. Tačiau iš brėžinio ji akivaizdi.

Iš 2011 m. birželio 27 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Klausimas: Kada sužinosiu, kad duodu, o ne gaunu?
Atsakymas: Tu sužinosi, kad duodi, kai pajausi, kad visa tai atliekama pasitelkus Šviesos jėgą, įsivilkusią į tave, ir kad per tave veikia Kūrėjas. O tu − instrumentas tos į tave įsivilkusios jėgos rankose. Tada tu išties duosi.
Tu duodi, kai jauti, kad su džiaugsmu esi ne savyje – kituose, ir ten atlieki aukščiausius veiksmus. Tavyje veikia Šviesa. Yra tokia vidinė dvasia, kuri tave stumia ir nukreipia. Tai toks pojūtis, kurio su niekuo negalima supainioti!
Bet jis ateina kaip visų ankstesniųjų, per jėgą atliktų veiksmų rezultatas. Svarbiausia – norėti duoti! Tu lyg stengiesi paleisti tą mašiną, vis iš naujo – kol ji pagaliau ims dirbti!

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelias be nuorodų

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Davimo srovė

Mes sukurti su egoistine prigimtimi ir nesugebame galvoti apie ką nors, išskyrus prisipildymo malonumą. Todėl, jeigu mums staiga kyla mintis apie davimą, šiek tiek pakelianti aukščiau primityvaus egoizmo, ir pradedame galvoti priešingai – tai, žinoma, sklinda ne iš mūsų vidinės prigimties, o ateina iš Šviesos, iš Kūrėjo.
Visatoje egzistuoja tik dvi šios jėgos: Kūrėjo jėga – noras duoti ir kūrinio jėga – noras mėgautis. Todėl, jeigu žmogui staiga nubunda siekis susimąstyti, kas yra aukščiau jo žemiškosios egzistencijos, t. y. apie savo gyvenimo prasmę, vadinasi, jį pradėjo veikti Aukštesnioji Šviesa.
Tada žmogų atveda į grupę arba jam patenka kokia nors knyga apie kabalos mokslą, arba jis staiga išgirsta kokį interviu – su kiekvienu tarsi „visiškai atsitiktinai“ vyksta koks nors susitikimas su kabala.
Tačiau reikia suprasti, kad jokio atsitiktinumo čia nėra. Kai žmogų atveda į reikiamą vietą ir suteikia jam galimybę būti susijusiam su mokytoju, knygomis, grupe – jos negalima praleisti.
Ne viskas nuo mūsų priklauso, ir kiekvienam teks pereiti tam tikrą procesą, bet jame yra dalis, kurią turime suorganizuoti patys. Jei Kūrėjas pašaukė mus dvasiškai vystytis, tai nuo tos akimirkos, kai suprantame šį iš aukščiau atsiųstą pakvietimą, neturime jo praleisti.
Todėl organizuojamės į grupes, kiekvieną dieną ateiname į pamokas, įkvepiame vienas kitą tikslo svarba, rengiame įvairius renginius. Visa tai turi įteigti šio dvasinio vystymosi proceso svarbą. Jeigu grupė nuolatos galvoja apie tai, kaip pasiekti tikslą, tai atsispindi kiekviename iš mūsų ir priverčia mus būti jautrius.
Taigi, jei man suteikiama nors kokia galimybė ir pabunda mintys apie kilimą ir dvasinio tikslo didybę – nedelsiant į tai reaguoju. Juk tai labai svarbios akimirkos! Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus atsakys į Kūrėjo kvietimą.
Iš tikrųjų, kiekvieną dieną gauname keletą tokių pakvietimų. Ir jei reaguojame teisingai, tai rytoj jų gausime dar daugiau! O poryt – dar daugiau! Taip galima pasiekti būseną, kai visą laiką jausi, kad bendrauji su Kūrėju. Kol visose šiose galimybėse, mintyse, troškimuose, kurie kaitaliojasi tavyje, pradėsi jausti nenutrūkstamą ryšį su Kūrėju.
Yra keletas tokio ryšio, kuris turi vis didėti ir įgyti įvairiausių pavidalų, lygių. Jis tai atsiranda, tai dingsta, kad pažadintų mums didesnį norą.
Tai tarsi žaidimas, flirtas, kuriuo Kūrėjas įžiebia mumyse troškimą, kad bėgtume paskui Jį. Kaip pasakyta: „Panašus mylimasis į elnią“, kuris bėgdamas visą laiką dairosi atgal – tai dingsta, tai priartėja. Taip Kūrėjas žaidžia su mumis.
Svarbiausia nepaleisti atsiradusios galimybės ir jautriai reaguoti. Tomis akimirkomis, kai pajunti pabudimą – turi nepamiršti, kad jis kyla iš aukščiau, ir atsakyti į kvietimą. Kaip pasakyta: „Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Problema ta, kad nė nesuprantame, kokia mums tolima davimo savybė. Kiekvienas mažas veiksmas dar vienu žingsneliu priartina mus prie tikslo. Taip mes ir einame šiuo keliu, milimetras po milimetro, ir nei per vieną iš jų neįmanoma peršokti.
Kiekvienas kelio milimetras atitinka savo rešimot, kurį reikia įgyvendinti, ir tik pabaigę šią realizaciją mes galime pereiti į kitą  milimetrą.
Šiandien kelias paslėptas nuo mūsų. Pavyzdžiui, dabar per bendras mūsų vaišes praeisime 20-30 milimetrų arba rešimot. Tai labai daug – bet niekas šito nepajus. Ir taip bus tol, kol neprieisime įėjimo į dvasinį pasaulį. Tik tada mes jį pajusime.
O kol kas tarsi važiuojame keliu be nuorodų į Madridą ir nežinome, kiek mums liko. Vadinasi, man pirmasis ir paskutinysis kelio metras prieš pamatant Madridą – tokie patys. Per visą kelionę tarsi nieko ir neįvyko: vis tas pats plentas, tas pats laukas ir medžiai aplink…
Mes nežinome, kiek mažyčių veiksmų atliekame kiekvieną sekundę ir visi jie sudaro mūsų pakilimą. Neatsitiktinai šioje trasoje nėra jokių nuorodų ir stulpelių, rodančių kilometrus  –  taip yra dėl to, kad žmogus mokytųsi pajusti malonumą šiame kelyje. Jeigu ugdai davimo savybę, netgi tamsoje turi pajusti malonumą. Kitaip išeina, kad tu reikalauji apmokėjimo.
Todėl nereikia laukti kelio pabaigos. Apskritai, jokios pabaigos ir nėra. Kelias baigiasi tada, kai tu nusprendi: „Aš niekur neturiu ateiti, man gera čia, – kad tik galėčiau mėgautis davimu”.  Nustojus reikalauti atlygio, tu gauni jį. Tai ir reiškia, kad pasiekei tikslą.

Iš 2011 m. birželio 3 d. pokalbio per bendras vaišes Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleiskite laiptelių – jų dar prireiks

Pasakyk savo kainą

Dvasingumą kuriame mes

Klausimas: Ką reiškia užsiimti vidiniu darbu?
Atsakymas: Žmogus 24 valandas turi užsiimti vidiniu darbu. Ir gali atsitikti taip, kad žmogus tiek įnikęs į jį, kad atėjęs į pamoką nemato nė vieno knygoje parašyto žodžio.
Bet tu neturi sau priekaištauti. Vidinis darbas − tai kada tu visą laiką mėgini išsilaikyti susiliejęs su vidine grupės esme. Ir tada atversdamas knygą matai tenai ne išorines žinias, o duomenis apie tavo susijungimo su draugais grupėje formas. Ir net jau ne grupėje, o bendroje sieloje.
Tu pradedi matyti, kad ir „Mokyme apie dešimt sfirų“, ir knygoje „Zohar“, ir kituose kabalistų raštuose kalbama tiktai apie skirtingas ryšių formas tarp tavęs ir kitų. Ir jeigu tu tikrai nori išsiaiškinti šį ryšį, tada iš tikrųjų mokaisi „Torą“ (žodis „Tora“ hebrajų kalboje kilęs iš žodžio „or“ – Šviesa ir „oraa“ – instrukcija).
Klausimas: Vadinasi, mano darbo esmė − atskleisti šį vidinį tarpusavio ryšio tinklą. O kaip man tam išnaudoti mūsų pasaulį?
Atsakymas: Visas mūsų pasaulis – tai tas pats ryšio tarp žmonių tinklas, tačiau mūsų atžvilgiu atsiskleidžia kaip labiausiai esantis išorėje. Dėl to jaučiame šį ryšį esant neištaisytu. O mūsų tarpusavio ryšio vidiniame tinkle mums viena po kitos atsiskleidžia 125 vis stipresnio ryšio, mūsų tarpusavio susijungimo pakopos.
Tačiau mūsų būsena išoriniame pasaulyje yra būtina: būtent nuo jos pradedame ir egzistuojame joje, kad vis giliau atskleistume šį ryšį.
Mums reikalingas pagrindas, kuris nėra susijęs su judėjimu į vidų. Tai ir yra mūsų tarpusavio ryšio išorinis tinklas, kuriame mes egzistuojame šiame pasaulyje. Ir tik dabar mums atsiskleidžia visas šio neištaisyto ryšio mastas, anksčiau tiesiog apie tai negalvojome. Ir tai įpareigoja mus išsitaisyti.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Netikėk savo akimis

Vidinis darbas

Neapsikrauk balastu kelyje

Klausimas: Kaip atpažinti, kad aš iš tikrųjų myliu savo draugą, o ne apgaudinėju patį save?
Atsakymas: Šito reikia mokytis ir stengtis taip daryti. Tačiau patirtis ateina ne iš karto. Juk vos pradėjus mokytis kabalos, man sakoma, kad reikia susijungti su kitais, išeiti iš savęs ir pamėginti pajausti artimą, ir kad tik susijungus galima atskleisti dvasinį pasaulį. Aš girdžiu šiuos žodžius, tačiau man tai tik tuščias garsas, aš tiesiog nesugebu jų suvokti.
Tai trunka mėnesius, tačiau šis laikas nepraeina veltui: kiekvieną kartą po truputį kažkas smelkiasi vidun. Pamažu pradedu suprasti, kad išeities nėra ir nepaisydamas abejingumo, atstūmimo ir pasibjaurėjimo tuo, kad man reikia su kažkuo susijungti, aš vis tik bandau kažkaip šitai atlikti.
Ir ypatingai turime stengtis susijungti tarpusavyje pamokų metu. Nes knygose, kurias mokomės, parašyta apie mūsų ištaisytas būsenas, apie teisingą mūsų tarpusavio ryšį. Ten kalbama apie daugybę veiksmų ir savybių, kurių absoliučiai nesuprantame: apie sfiras, parcufus, pasaulius, smūginius susijungimus (zivug de akaa), apie tai, kaip Šviesos patenka į indus/norus ir išeina iš jų. Bet iš tikrųjų visi šie veiksmai vyksta mumyse ir yra projektuojami išorėje.
Būtent apie tai parašyta knygose. Tai ypatinga dvasinė psichologija, aprašanti mano ir išorinio pasaulio sąveiką. Juk kol kas savo egoistinėse savybėse suvokiu pasaulį, kuris yra mano viduje. Aš negaliu ištraukti savo akių ir ausų laukan, aš sugaunu tai, kas pereina per mano nervų galūnes ir per jas patenka į smegenis.
Ten ši informacija apdorojama ir manyje kyla bendras paveikslas, kuris kuriamas remiantis mano penkiais jutimo organais. Kitaip tariant, tai paveikslas, kurį jaučiu viduje! Man tik atrodo, jog visa tai yra išorėje.
Tačiau, kai bandau iš savęs išeiti išorėn − į artimo norą, įgyju kitus penkis jutimo organus − išorinius mano atžvilgiu. Jie vadinami kėtėr, chochma, bina, zeir anpin, malchut − penkios sfiros. Ir juose pradedu suvokti išorinius reiškinius − tai, kas vyksta išorėje. Taigi kabalos mokslas paaiškina, kokiu būdu jaučiu tai, kas vyksta ne manyje.
Todėl, kai kartu skaitome kabalistų parašytą knygą stengdamiesi atskleisti joje, kaip suvoksime pasaulį išėję iš savęs, iš savo ego kitų link, − nors dar nesuprantame, kas joje pasakojama, bet siekiame šio jausmo, tuomet augame dvasiškai, vystomės, kad taptume Žmogumi.
Juk ir mūsų pasaulyje norėdami tapti dideliais, žaidžiame įvairius žaidimus, atliekame visokius veiksmus ir taip augame. Štai ir mūsų dvasiniame darbe viskas turi vykti būtent taip: natūraliai ir paprastai.
Tačiau mūsų pasaulyje, kur vystausi tik veikiamas vienos jėgos − savo ego, mane pažadina augti tam, kad paskui tapčiau turtingas, sėkmingas, žinomas. O dvasiniam pakilimui, t. y. vystymuisi tarp dviejų norų, − manęs niekas neverčia.
Todėl turiu būti atitinkamoje aplinkoje ir pažadinti ją, kad ji suteiktų man dvasingumo norą, kad „įžiebtų ugnį manyje“ ir aš imčiau siekti dvasinio pasaulio, panašiai kaip mūsų pasaulyje siekiu gauti to, ko labai stipriai noriu gauti.
Kitaip tariant, norėdamas tapti Žmogumi, pats turiu suformuoti savyje norą vystytis. Tai labai sunku ir priklauso nuo mano santykio su aplinka.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios pamokos kongrese „UNIDOS“, Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Įsikūnyti į kitą

Klausimas: Ką reiškia „anuliuoti save prieš grupę“? Ar savęs anuliavimas turi tapti nuolatine būsena, kurioje reikia gyventi?
Atsakymas: Kitaip sakant, kokių vidinių savybių atžvilgiu turime anuliuoti save grupėje? Aš turiu nusilenkti tiktai tikslo svarbos atžvilgiu.
Man nereikia visada savęs anuliuoti, tarytum neegzistuočiau, o grupė man visur vadovautų. Aš turiu matyti savo draugų didybę − kaip jie žiūri į tikslo svarbą bei nori jį pasiekti, kad gaučiau iš jų tikslo svarbos supratimą ir jo siekčiau. Tada aš turėsiu jėgų vystytis.
Juk mano asmeninis vystymasis grindžiamas tik tašku širdyje. Visas kitas jėgas, kad eičiau pirmyn, gaunu iš draugų, − aš pats jų niekada neturiu. Štai kodėl anuliuoti save visada reikia tik tikslo svarbos atžvilgiu.
Galiu ginčytis su draugais dėl tvarkos grupėje, dėl platinimo būdų, bet tikslo svarbos ir būtinybės susivienyti dėl jo atžvilgiu − turiu nusilenkti prieš juos.
Kartais baru savo mokinius už tai, kad jie nedaro to, ko reikia. Tačiau visa tai nėra tiesiogiai susiję su jų dvasiniu vystymusi. Ir net jeigu prieš minutę su jais griežtai kalbėjau, o po to ėmėme kalbėti apie tikslo svarbą, apie vienijimąsi grupėje, aš jau susijungęs su jais kartu. Viena nuo kito nepriklauso.
Tu gali nesutikti su savo draugais dėl to, kaip jie prižiūri patalpas, dėl budėjimo grafikų, gali ginčytis įvairiais klausimais, − čia savęs neanuliuoji. O jeigu nepavyksta pasiekti bendros nuomonės, tai galima kreiptis pagalbos į savo koordinatorių.
Bet tikslo siekimo, grupės vienijimosi, grupės bei draugų svarbos atžvilgiu tu turi visiškai save anuliuoti nulenkdamas savąją galvą.

Iš 2011 m. birželio 4 d. kongreso „UNIDOS“ 2- os pamokos (Madridas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs anuliavimo menas

Smūgiai į vieną tašką

Gimti ir užaugti grupėje

Klausimas: Ar blogio atskleidimo pakanka, kad stumtumės pirmyn?
Atsakymas: Blogio atskleidimas – stipri priemonė judėjimui į priekį, kadangi tai neištaisyto noro atskleidimas. Jeigu ištaisysi jį, tuomet pasistūmėsi pirmyn. Be blogio atskleidimo pajudėti neįmanoma.
Tarkime, tu sėdi į automobilį ir stengiesi juo atvykti į reikiamą vietą. Staiga tu matai, kad raktas nelenda į užvedimo spynelę. Tu pradedi taisyti raktą. Pataisei raktą, įstatei į spynelę – spynelė nesisuka. Reikia taisyti spynelę.
Pataisei spynelę, pasuki raktą – mašina neužsiveda. Pastebi, kad laidai netinka uždegimo spynelei. Turi prie spynelės prijungti laidus. Sutvarkei laidus – kodėl vėl neužsiveda? – Nėra akumuliatoriaus.
Ir taip – kiekvieną kartą, kol sutaisysi visą automobilį. Tačiau kiekvieną kartą tu atskleisi, ko trūksta, kol visiškai užbaigsi remontą, iki pat paskutinio dažų, kuriuos nupoliruosi iki blizgesio, lašo. Tada sėdi – ir važiuoji. Iki tol mašina nepajudės iš vietos.
Klausimas: Ką reiškia sutaisyti kiekvieną detalę?
Atsakymas: Ištaisyti – vadinasi – tu supranti, kam reikalinga ši detalė, kaip ji susijusi su kitomis detalėmis, kokia jos sugadinta forma ir kokia – ištaisyta.
Juk kiekviena detalė – tai tavo širdies, tavo sielos dalis. „Spyna“ ir „raktas“, „laidai“ ir „akumuliatorius“, iki pat smulkiausios detalės – visa tai tavo vidiniai norai, tavo sielos „kūnas“.

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Remontas – subtilus reikalas

Į blogį – pro mikroskopą

Visi straipsniai iš knygos „Šamati“ skirti nustatyti teisingą mano santykį su savimi (su savo vidinėmis galimybėmis, gabumais, jėgomis, savybėmis) ir su tuo, kas ne manyje (su žmonėmis, visuomene, grupe, mokytoju, Kūrėju, gamta), kad suprasčiau, kaip keičiuosi, kieno sąskaita, kokiu būdu turiu veikti, kad atvesčiau save į tobulą būseną.
Bėda ta, kad mes, viena vertus, nieko patys negalime padaryti, juk viso labo esame noras – noras prisipildyti, noras mėgautis.
Kita vertus, jei nieko negalime padaryti patys ir esame tiktai vienas noras, kuris sukurtas kaip priešingas Kūrėjui, Šviesai, kaip galime prašyti pakeisti save, prašyti pasikeisti, reikalauti, veikti savarankiškai arba per kitas sistemas?
Kitaip tariant, esame dvilypėje padėtyje. Viena vertus – aš pats nieko negaliu atlikti, kita vertus – turiu pasiekti tokią būseną, kai mano prašymas, mano noras sukels tokį poveikį man, kurio padedamas pasikeisiu.
Štai šis taškas mums yra labai sudėtingas, nes žmogus kaip tik ir nesupranta savo teisingos sąveikos su jį sukūrusia Aukštesniąja jėga.
Kitaip tariant, aš turiu pasiekti tokią būseną, kurioje jaučiu visišką savo negalėjimą išsitaisyti, pripažįstu ir suprantu, kad mano pokytis gali įvykti, tik veikiant išorinei jėgai.
Kita vertus, ši išorinė jėga, kurios nėra manyje, yra pastovi, aš niekaip negaliu jos paveikti. Ji absoliuti. Aš galiu veikti ne ją, o save, pasiduodamas jos poveikiui būtent savo prašymu.
Mano prašymas ir yra mano veiksmas, kai keičiu savo požiūrį į šią Aukštesniąją jėgą ir tokiu būdu keičiu jos poveikį man, ir Ji ištaiso mane. Taigi praktiškai darbas vyksta žmoguje ir priklauso nuo jo noro, nuo jo ketinimo, jėgos, krypties. Be to, jis yra absoliučiame, tobulame, nekintamame lauke. Tačiau darbą atlieka būtent šis laukas, kai jį veikia. O žmogus paveda save šio lauko poveikiui.
Žvelgiant iš noro išsitaisyti pusės, žmogus – tai aktyvus elementas. O žvelgiant iš paties žmogaus išsitaisymo taško, jis yra pasyvus – ištaiso jį Šviesa, kurios jame nėra, kuri jį supa ir yra nekintanti.
Kalbėti apie šią būseną galima daug, tačiau ji turi palaipsniui susiformuoti mumyse kaip apibrėžta, tiksli, vidinė mano ir Šviesos, Kūrėjo būsena.
Baal Sulamo straipsnis „Lišma – tai žadinimas iš aukščiau, ir kam reikalingas žadinimas iš apačios” yra vienas iš tų, kuriame kalbama apie teisingą žmogaus santykį su Kūrėju, su Aukštesniąja jėga. Kai kalbama apie žmogų, omenyje turimas mūsų noras – kokiu būdu jis gali pasikeisti, jeigu teisingai pasiduosime Šviesos poveikiui.
Davimo savybė, kurią galime įgyti ir prie kurios palaipsniui artėjame, veikiant Šviesai, vadinama „lišma“ – „dėl Jo“. O priešinga jai savybė vadinama „lo lišma“ – „ne dėl Jo“, tai yra dėl savęs.
Norai mumyse kyla nepriklausomai nuo mūsų, jų nekontroliuojame, o kontroliuojame tiktai ketinimą – ko norime kiekvieną laiko akimirką, į ką veržiamės.

Iš 2011 m. birželio 15 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą