Žmonių visuomenė skirstoma į dvi dalis. Nedidelę jos dalį sudaro žmonės, kuriems pabudo taškas širdyje, – tai mes. Kiti žmonės taško širdyje neturi, jie jaučia tik „mūsų pasaulio“ gyvenimą, tiktai vienos neigiamos jėgos pasireiškimą. Bet būtent juose sukoncentruotas galingas egoistinis noras.
O mumyse veikia dvi jėgos: teigiama ir neigiama. Mes judame į priekį dėl to, kad kuriame mūsų ego tarpusavio ryšį ir norime pasiekti dvasinį pasaulį, kurį vystome mokydamiesi ir gaudami jėgas iš aplinkos. Ryšys, sukurtas sujungiant tas dvi jėgas, vadinasi viduriniąja linija.
Kiti žmonės, kaip aiškina kabalos mokslas, palaipsniui prisijungs prie mūsų, pajutę, kad nėra kitos išeities, kad jų egoizmas kentės, – nes jis visą laiką reikalauja pripildymo. Viso žmonijos vystymosi eigoje jos egoizmas be perstojo didėjo, siekdamas save pripildyti kaip galima daugiau. Dabar, kai žmonijos ego prarado viltį gauti pripildymą, prasidėjo jo krizė.
Tai skatina žmones priartėti prie mūsų, nors jie nežino, prie ko ir kaip. Kad palengvintume jų kelią, turime platinti žinias apie kabalos mokslą ir aiškinti, kad yra krizės ištaisymo metodika. Kai jie prisijungs prie mūsų, kartu įsijungsime į darbą viduriniojoje linijoje ir taip pasieksime Begalybės pasaulį.
Ką laimime iš to? – Begalybę ir tobulybę. Pakylame aukščiau mūsų tikrovės, aukščiau mūsų Visatos ir viso mūsų pasaulio susikūrimo taško – į aukščiausiąją tikrovę.
Mūsų laikais taškas širdyje prabunda daugeliui žmonių – jų jau milijonai. O tie, kuriems taškas širdyje dar neatsiskleidė, šalia egoizmo atsiranda ir krizės jutimas: jie jaučia, kad jiems trūksta teigiamos jėgos, be kurios jie negali egzistuoti. Jie žino, kad turi ištaisyti krizę, jaučia, kad sprendimas glūdi susijungime, bet nesupranta, kaip jį įgyvendinti.
Globaliame ir integraliame pasaulyje viskas turi būti vieninga, ir tai mums rodo gamta. Šiandien ji mums rodo, kad turime pasiekti Begalybės pasaulį, kad esame viena visuma. Būtent į tai slaptai rodo krizė, į tai ji mus kreipia.
Žmonėms, kurie turi nuvesti žmoniją į šitą tikslą, krizė atskleidžia tašką širdyje, teigiamą jėgą, kurią jie gali išgauti iš grupės, iš mokslo, ir su tokia pagalba savarankiškai judėti į Begalybės pasaulį. O tie, kuriems krizė neduoda susijungimo jėgos, kurios trūkumą jie visgi jaučia, palaipsniui gauna paaiškinimą iš tų, kuriems atsiskleidė taškas širdyje, jie prisijungs prie mūsų ir kartu sieks tikslo.

Iš 2011 m. birželio 4 d. 2-osios pamokos kongrese „UNIDOS“ Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Bendrosios sielos kritinė masė

Šlovingų darbų išvakarėse

Klausimas: Ar galima per tašką širdyje pajausti nors dalelę dvasinio pasaulio?
Atsakymas: Kaip galima pajausti kažką taške, neturinčiame apimties. Pirmiausia turi pridėti jam norą ir ketinimą. Pats vienas taškas yra beformis, jis neturi nei ketinimo, nei noro – tai tik taškas.
Tada kokį norą galiu prijungti prie jo? Į tai kabalistai atsako: išskyrus tašką, tu turi kūniškus norus (valgis, seksas, šeima) ir žmogaus norus (pinigai, garbė, žinios). Ar galima juos prijungti prie taško širdyje? Pabandyk. Tik žinok, kad jie visi priklauso mūsų pasauliui.
Iš kur gi paimti troškimų, nukreiptų į dvasinį pasaulį? Tik iš aplinkos, jeigu vertini ir aukštini ją. Kitos galimybės neturi. Su savo materialiais norais nepasieksi taško širdyje ir nepateksi į dvasinį pasaulį.
Vienintelė galimybė – įsilieti į gerą aplinką ir gauti iš draugų jų norus, susijusius su svarbiu tikslu. Tada ir pradėsi judėti link jo – suformuosi dvasinį indą.
Taškas tampa pagrindu, o gautieji norai – indu. Prašai, kad ateitų Šviesa, kuri paveiks tave ir suteiks tau ekraną, tada turėsi atspindėtą Šviesą.
Tokiu būdu turi visas sudedamąsias dalis: Šviesa laukia, aplinka yra, taškas pabudo, kūniški ir žmogaus norai nustatyti. Viskas paruošta – pirmyn.
Klausimas: Ar yra gairių šiame kelyje? Ar įmanoma patikrinti kryptį? Ir kaip spausti tik šį tašką, kad išpūstume būtent jį, o ne kitus egoistinius norus?
Atsakymas: Dėl to tu ir kreipiesi į aplinką, kuri veikia tave. Šis kreipimasis padidina tašką tavo širdyje, o mainais gauni naują norą – vienintelį, su kuriuo galima kreiptis aukštyn.

Iš 2011 m. birželio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogos naujienos egoizmui

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Klausimas: Pasak Rabašo, žmogus, kankinamas abejonių,  dirbti negali. Tačiau mūsų kelyje mus dažnai apninka abejonės – kaip išspręsti šį neatitikimą?
Atsakymas: Esmė ta, kad jaučiuosi drąsiai tik dviejuose priešinguose poliuose. Arba gaudamas egoistiškai, juk tai mano prigimtis ir, jei tikiuosi  naudos, esu pasirengęs mokėti ir dėti pastangas.
Kitas polius – kai  jau įgijau davimo savybę, kai žinau, matau, jaučiu, kad davimas suteikia naudą – iš to, kad anuliuoju save prieš Aukštesnįjį ir duodu Jam. Ir tai malonumas.
Žmogus negali veikti be malonumo. Iš mūsų nereikalaujama suktis be degalų, kaip perpetuum-mobile, – mes privalome gauti malonumą iš darbo. Mums reikalingi ketinimai, rezultatai, tikslai, atskleidimas.
To reikalauja mūsų prigimtis. Noras mėgautis, mūsų medžiaga niekur nedingsta. Klausimas tik tas, kas suteikia man energiją darbui, kokius degalus aš pasirenku: jei dėl savo artimo naudos , šis  turi būti didis mano akyse, jei dėl savo naudos –  artimąjį ignoruoju.

Iš 2011 m. birželio 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Besislepiant nuo savęs

Greitoji pagalba sužeistajam kelyje

Nulipdyti iš savęs Žmogų

Knyga „Zohar”, skirsnis „Truma“ ,759 punktas: Po to, kai pasipuošė Nukva , t. y. ją pastatė parcufas Aba vė Ima, ir sugrįžo Zeir Anpin bei Nukva į būseną panim bė panim būseną,  tai tada tas Adomo atvaizdas, t. y. Zeir Anpin, savo siekiu įeina į Nukvą, ir tenai, Nukvoje, gauna siluetą ir formuojasi pasaulio Brija Adam Šėni (antrasis), pagal jo pavidalą. Apie jį pasakyta: „Ir pagimdė jis į save panašų pagal savo pavidalą“.
Knygoje „Zohar“ kalbama tik apie tai, kas vyksta ryšio tarp sielų tinkle. Šių ryšių visuma tarp mūsų vadinama „Aukštesniuoju pasauliu“, kurio vaizdus aprašo „Zohar“: tai jėgos, Šviesos, įvairios formos ir pavidalai. Daugiau mums nėra ko įsivaizduoti, juk tame gyvename.
Kiekvienas iš mūsų atskirai yra noras mėgautis, o už jo ribų, ryšyje tarp mūsų yra Šviesa užpildytas Aukštesnysis pasaulis. Todėl privalau „apgaubti“ savo norą mėgautis, pridengti jį lyg šešėliu, apriboti jį, sukurti ekraną ir atspindinčią Šviesą, ir būti už šio noro ribų – savo santykiuose su kitais.
Būtent apie tai kalba knyga „Zohar“: kokią formą, kokį vaizdą įgyju kitų atžvilgiu. Jeigu tai darau, tai atskleidžiu viską, ką skaitome knygoje „Zohar“. Priešingu atveju esu savyje, savo nore mėgautis ir jaučiu tik šį pasaulį.
Mes galime jausti arba savo viduje, arba virš mūsų, ne savyje. „Ne savyje“ – reiškia artimo atžvilgiu. Artimas – tai žmonės, su kuriais norime sukurti jungiantį mus tinklą, ir tai vadinama „grupe“. Tačiau jeigu taip kreipiuosi į visą pasaulį, tai grupė – visas pasaulis.
Jeigu taisydamas savo savybes, noriu atskleisti viso ko pagrindu esančią jėgą, tai atveriu ją pagal savybių panašumą. Kai tik mano ryšio su kitais tinklas įgauna dvasinę formą, dvasinę esmę – tikrą abipusį davimą, laidavimo pakopą, net ir pirmoje pakopoje, – tai beregint joje pajaučiu Kūrėją.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tinklas, apimantis visą pasaulio sandarą

Nusiteikimas Šviesai

Kad knyga kalbėtų apie mane…

Klausimas: Kuo pasireiškia grupės susijungimas? Kur yra mūsų vienybė?
Atsakymas: Visur, bet svarbiausia – viduje. Mes privalome visąlaik, nuo ryto iki vakaro, galvoti tik apie vienybę tarp mūsų. Taip susijungę tapsime panašūs į Kūrėją ir mūsų tarpusavio vienybė pažadins visą pasaulį taip pat susijungti.
Dėl ko? Kad taptume panašūs į Kūrėją? Kodėl? Nes taip suteikiame Jam malonumą.
Mes nežinome, ką tai reiškia, tačiau vis dėlto mąstyk ta kryptimi. Kalbama apie ypatingą priemonę, kuri vadinasi sgula. Tu nesupranti, kaip ji veikia, bet ją išjudini.
Aktyvuok sistemą. Tau iškėlė keletą sąlygų – tad veik. Tu nežinai, kas vyksta už valdymo panelės. Priešais tave mygtukai – tad spausk juos. Nelauk, kol išmoksi visą sistemą, – taip jos niekada neišmoksi. Ji atsiskleis tau po to, kai ją išjudinsi. Juk dėl to tu keitiesi ir tada imi ją suprasti.
Ką žino žmonės, kuriuos pradeda mokyti vairavimo? Vairas, greičių svirtis, stabdžių, sankabos ir greičių pedalai – štai ir viskas. Su kitomis detalėmis susipažįstama vėliau, o apie variklį nėrą ir ko kalbėti.
Štai ir dabar tau tereikia žinoti, kaip vairuoti dvasinio pasaulio mašiną, kad ji važiuotų. Dirbdamas su ja, tu ją pažinsi, kaip pasakyta: „Iš Tavo veiksmų Tave pažįstame“.

Iš 2011m. liepos 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link – per dykumą

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Klausimas: Mes nepakankamai stengiamės individualiame vidiniame darbe.  Kaip iš tos būsenos išeiti?
Atsakymas: Ataka. Daugiau čia nepadarysi nieko. Visi pirminiai šaltiniai yra prieš jus.
Klausimas: Bet kodėl mums nepavyksta visų mūsų atakų paversti į vieną bendrą, į vienintelį norą?
Atsakymas: Viena ataka nepadės. Ji suveiks, jeigu tiktai bus nepertraukiama, jeigu mūsų smūgiai bus nuolatiniai, jei be poilsio smūgiuosime į vieną tašką.

Iš 2011 m. liepos 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ataka širdyje

Ataka, kuri niekada nesibaigia

Machsomo ataka

Klausimas: Ar motinos meilė savo vaikams bei meilė tarp sutuoktinių yra egoistinė?
Atsakymas: Tokia meilė nėra egoistinė. Visi mūsų norai suskirstyti į negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus lygmenis (1, 2, 3, 4).
Gyvūninio lygmens norai, kylantys žmogui, yra tapatūs gyvūnų norams, tik labiau išvystyti. Jiems galima priskirti motinos norus savo vaiko atžvilgiu, arba norus, atsirandančius sutuoktinių santykiuose. Tačiau instinktyvus motinos santykis su savo vaikais nėra egoistinis. Prigimtis verčia žmogų / motiną elgtis taip, kad pripildytų artimo / vaiko norą.
Tuo tarpu ego – tai noras gauti malonumą savo artimo sąskaita, t. y., kad man būtų gerai kito žmogaus sąskaita. Netgi jausčiau pasitenkinimą, jei kitam būtų blogai. Tokio tipo malonumus galima suskirstyti į daug lygių. Pavyzdžiui, gali būti malonu paversti savo artimą vergu. Jaučiamas malonumas dėl galimybės kitam pakenkti, pažeminti ir priversti kentėti. Pasitenkinimas, išnaudojant savo artimą, o ne dėl natūralaus noro mėgautis, vadinamas egoizmu.
Jeigu noriu patirti malonumą skaniai valgydamas, bendraudamas su savo vaikais ar kažkaip kitaip gyvenime, tuo niekam nekenkdamas – tai ne egoizmas. Egoistiniai veiksmai nukreipti artimui išnaudoti, siekiant naudos sau.
Savo tikrąjį / dvasinį ego atskleidžiame, kai ateiname į grupę. Štai tada ir pradedame jausti ypatingą priešpriešą vienas kitam ir statome tarpusavyje tam tikrą sieną.
Iš kur tokia jėga atsiranda? Iš pat pradžių ji dalyvauja tobuloje sistemoje ir išnyksta / pasislepia po / dėl jos sudužimo. Ši jėga egzistuoja, tačiau slepiasi viduje. Jeigu stengsiuosi pasiekti vienybę su savo draugais ir man nepavyks, tai vis daugiau ir daugiau (iki tam tikro laipsnio) man atsiskleis manojo egoizmo lygis. Tai bus pirmoji dvasinė pakopa – 1/125 dalis bendrojo pakilimo.
Šia kryptimi tenka dirbti ilgus mėnesius, kol pasiekiu tokią būseną, kurios pats įveikti negaliu. Tada manyje formuojasi poreikis tai Šviesai, kuri anksčiau mus pripildydavo, o dabar paslėpta viduje, – ir aš pageidausiu, kad ji ateitų, atsivertų bei mus sujungtų.
Šis reikalavimas atlaisvina man pirmąją dvasinę pakopą: aš ir draugai – ir Šviesa tarp mūsų. Toliau mano tikslas bus pasiekti tolimesnę pakopą, kurioje egoizmas išaugs dar daugiau, įsižiebs neapykanta, apie kurios buvimą nė neįtariau. Mane erzins ir atstums bet kokia draugo smulkmena. Dėl to teks stipriau padirbėti kartu, kol pakilsime į antrąją iš 125-ių pakopų, – ir taip iki išsitaisymo pabaigos.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugavo du draugai

Tikslus nusitaikymas

Meilės trikampis

Klausimas: Paprastai mes lengvai įsijungiame į vienas ar kitas bendruomenes. Svetimi troškimai be jokių pastangų tampa savais. Kodėl grupėje taip nebūna? Kodėl reikalingos kasdieninės pastangos tiek daug metų?
Atsakymas: Dėl to, kad išoriniame pasaulyje svetimi troškimai sutampa su tavaisiais, o dvasinis kelias iki pačios pabaigos išgrįstas pastangomis.  Jame nieko negalima įgyti, neskiriant pastangų, – juk tu ištaisai norą, t. y. veiki prieš jį. Ir dėl to nieko negali įgyti be pastangų.
Kas kartą turi nukreipti save tiesia linija ir kiekviena akimirka šiame kelyje lydima pastangų. Be to, tavo pastangos nukreiptos ne į Kūrėją – čia tu nieko negali padaryti, tai už tave atliks Šviesa.
Tavo pastangos nukreiptos tik į tai, kad nuolatos būtum aplinkoje, kaip galima labiau aukštesnėje, svarbesnėje, galingesnėje, – kad ji užtikrintų norą vystytis, o taip pat bejėgiškumo jausmą. Dėl šių dviejų polių tu atsigręši į Šviesą ir Ji nuves tave pirmyn.
Aš turiu dešimt sfirų nuo Malchut iki Keter. Apskritai, tai ir yra mano siela arba parcufas. Malchut atžvilgiu aš turiu suvokti, kas yra asmeninis menkumas, o Keter atžvilgiu  – kas yra didingas tikslas.
Todėl man reikia kreiptis į grupę, juk tik ji gali mane tuo aprūpinti. Ir tuomet manyje atsiranda apimtis  – indas iš dešimt sfirų, nusidriekiantis tarp dviejų polių: aš – mažas, o Kūrėjas – didis.
Kol kas kalba eina apie pačius paprasčiausius dalykus, kurie  tavyje sukuria tam tikrą dvasinio indo apimtį.  Tu turi ir menkumą, ir didybę. Tai paprašyk ištaisymo, kad šis pagrindas įgytų davimo formą, kad joje prasidėtų davimo poslinkiai, – ir tada Šviesa ateis.
Ji niekada neatsiliepia į norą, kuris kyla tavyje asmeniškai. Jis negali tapti tikru prašymu, kuris vadinamas MAN. Tokiu prašymu gali tapti tik noras, kilęs grupėje.

Iš 2011 m. birželio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakymo nėra – prašymas netikras

Šviesa, sklindanti per plyšius sienoje

Dvasinis liftas

Klausimas: Dažnai sakome, kad turime žaisti teisingus santykius grupėje. Koks tai žaidimas?
Atsakymas: Žaidimas – tai judėjimo pirmyn stimuliatorius. Todėl žaidimą priskiriame vaikams, juk jie auga ir vystosi etapais. O tie, kurie liaujasi žaidę, daugiau nebesivysto.
Kaskart apibrėždamas savo esamą būseną, tikrinu ją ir priešais save piešiu kažkokį paveikslą, ateities pavidalą, į kurį norėčiau patekti, ir toks perėjimas iš vienos būsenos į kitą vadinamas žaidimu. Juk aš žaidžiu šį būsimą vaizdą ir noriu jame būti, įgyti tokią formą.
Žaisdami paprastai įsivaizduojame, kaip galėtume įgyti sėkmę, išlošti, ko nors pasiekti. Būna išorinis žaidimas – kaip pasiekti tam tikrų išorinių laimėjimų, ir būna labiau vidinis žaidimas, kai patiriu pokyčius savyje. Tačiau ir viena, ir kita – žaidimas.
Visa, kas vystosi, turi norimą būseną ir esamą būsenas, įsivaizdavimą apie būsimą tikslą ir tos būsenos siekimą. Taip vyksta augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, ne tik su žmogumi. Augale vyksta žaidimas tarp jo ląstelių, gyvūnas žaidžia pats arba su kitais, lygiai taip elgiasi ir žmogus fiziologiniu lygmeniu.
Tačiau žmogus, kuris vadinamas „Adam“, kuris trokšta būti panašus į Kūrėją, – žaidžia būtent šį žaidimą: kaip tapti panašiam į Kūrėją. Tam reikia nuolat įsivaizduoti šią formą: ką reiškia būti panašiam į aukštesniąją pakopą, būti lygiam su Juo, kas yra susiliejimas, savybių panašumas – ir žaisti tai grupėje.
Tai reiškia, kad drauge turime įsivaizduoti tokią būseną, kai tarpusavio ryšyje − mūsų bendro indo viduje įsivaizduojame Kūrėjo pavidalą. Todėl jame turi būti visiška lygybė, draugystė. Žodis „draugas“ (chavėr)  kilęs iš žodžio „susijungimas“ (chibur), o susijungimas įmanomas tik tarp lygių, su sąlyga, kad yra tarpusavio meilė, davimas ir  laidavimas.
Kas kad mes visai ne tokie, tačiau jeigu žaidžiame su draugais tokius santykius, mūsų būsimą formą, tai nuolatos veržiamės to link, kad mūsų ryšys, mūsų bendras noras įgautų abipusę davimo formą. Ir akimirką, kai gauname tą davimo formą, pajausime lyg joje būtų užsidegusi Šviesa dėl to, kad pagaliau užmezgėme mūsų ryšį! Ir tada Šviesa įsijungia! Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas.
Ir taip kiekvieną kartą vis ją įjungiame virš visų trukdžių. Juk nebūna žaidimo be kliūčių.

Iš 2011 m. liepos  25 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaidimas – tai labai rimta

Kūrimo kryptimi

Išsivaduoti iš apgaulės

Mums reikia atskleisti Kūrėją, ir tam duota kabalos metodika, kad per įvairius veiksmus, pratimus, užduotis ir darbą – kitaip tariant patys stengdamiesi galėtume tai atlikti. Kūrėjas atsiveria mums kaip davimo ir meilės savybė, kuri atsiskleidžia mūsų viduje – mūsų nore mėgautis, kuris ir sudaro visą mūsų esmę.
Bet kadangi mūsų egoistinė medžiaga pagal savo pobūdį yra visiškai priešinga Kūrėjui, Jo davimui, tai čia yra vieta, kur galime dėti pastangas, idant patys panorėtume gauti mums priešingą davimo savybę. Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos! Kol nepanorėsi, kad tavyje: tavo noro viduje, tavo medžiagoje įsivilktų davimo savybė, ir kad tavo noras imtų veikti kaip toji įsivilkusi savybė, kaip pasakyta: „Ir tamsa nušvis kaip Šviesa,“ – tol šitai neatsitiks.
Todėl mums reikia savyje išvystyti tikrąjį norą duoti. O jeigu to nepaisome, paleisdami mums suteiktas akimirkas ir galimybes, tai tos būsenos, kuriose turėjome pajausti davimo būtinybę, atveria mums davimo nebuvimą, tačiau atvirkščioje formoje, kuri atsiskleidžia mūsų egoizme.
Ir jeigu būdamas dabartinės būsenos negalėjau pasiekti sėkmės ir savo valia bei pastangomis imti siekti davimo, kitaip tariant nuo egoistinio noro neperėjau prie poreikio siekti davimo savybės ir atskleisti Kūrėją, tai tas noras, kurį turėjau paversti prašymu Kūrėjui, atsiveria man kaip kančia. Juk šio noro nerealizavau teisingai, nedirbau ties juo ir savo pastangomis nepaverčiau jo malda.
Taip atsitinka su mumis kiekviename žingsnyje.
Išeina, kad vienintelis mūsų darbas –pakeisti mūsų egoistinius poreikius į davimo siekį. Svarbiausiai, įgyti tą norą, o visa kiti ištaisymai ateis iš aukščiau.
Kiekvieną kartą, kai šis noras atsiveria, reikia visiškai jį išsiaiškinti – pagal visas keturias stadijas. Kai savo pastangomis pasiekiu ketvirtą stadiją, tai jau įsisąmoninu šį norą, ką jis reiškia, ko iš jo noriu ir ką pasitelkęs galiu jį realizuoti. Jame susijungiu su Kūrėju ir reikalauju, prašau Jo, kad įvykdytų darbą ties šiuo mano noru.
Kitaip tariant, kai pasiekiu ketvirtąją stadiją dirbdamas su savo noru, galiu iš jo iki paties Keter pakelti „atspindėtąją Šviesą“, prašymą (MAN). Ir jeigu pasiekiu šį prašymą, vadinasi, mano noras buvo teisingas, išaiškintas.
O visi kiti prašymai buvo melagingi ir netikri, juk juose dar pilnai neatsivėrė poreikis duoti ir tikrasis davimo noras. Dar neužsimezgė ryšys su aukščiausiąja jėga, kad pareikalautum iš jos tik vieno – kad manyje atsiskleistų davimo savybė. Juk būtent ji vadinama Kūrėjo atskleidimu kūriniams, o ne kažkokios fantazijos, kai žmonės įsivaizduoja Kūrėją, kaip kažkur atskirai nuo mūsų egzistuojančią jėgą.

Iš 2011 m. liepos 26 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tu gi pats šito norėjai

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Nėra noro − nėra Šviesos