Klausimas: Kodėl skaitant knygą „Zohar“ ir turint aiškiai jaučiamą ketinimą jis staiga pradingsta, ir mes suprantame, kad ketinimas išnyko tik po to, kai apie jį prisimename?
Atsakymas: Žinoma! Tai duodama tam, kad pareikalautume pojūčio. Mes nesugebame išlaikyti dviejų minčių vienu metu. Todėl, jeigu teisingai nusiteikiu knygos „Zohar“ skaitymui − kartu su draugais, rate, ir trokštu šiame rate atskleisti tai, ką skaitome, – tai kas geriau?
Bet aš nusiteikiau, ėmiau skaityti – ir staiga šiek tiek giliau nugrimzdau į tekstą. Jau nenaudoju jo kaip „sgula“– ypatingos Šviesos savybės, norėdamas atskleisti šią savybę ryšyje tarp mūsų, bet susitelkiu į patį tekstą, trokšdamas suprasti ir pažinti tai, apie ką kalbama. Aš suvokiu tai, kas parašyta knygoje, ne kaip tai, kas yra mano viduje, tarp mūsų, o kaip kažką esantį ne manyje. Ir beregint pereinu į išorinį vaizdą.
Vėliau mane aplanko įvairios pašalinės mintys, imu fantazuoti ir daryti savo išskaičiavimus. Taip vyksta tol, kol žmogus nepamato, kad nesugeba iš šito išeiti ir kad tai atima iš jo teisingą požiūrį, kai galėtų tiesiog „įsikibti dantimis“, idant išlaikytų teisingą santykį su skaitomu tekstu.
Ką daryti? Galiausiai jis ima taip reikalauti pojūčių – ne pažinti, ne klausyti, o įeiti į šį paveikslą,  suvokti jį. Jis nori, kad tai atsitiktų, kad šis paveikslas taptų jam aiškus. Kaip dabar jis yra žemiškoje tikrovėje, taip privalo patekti į dvasinio pasaulio realybę.
Todėl visa ši sumaištis, visos būsenos turi atvesti mus į nusivylimą, kad panorėtume tik pojūčio, aiškiai įsisąmonindami, jog patys ničnieko nesugebame − net išlaikyti ketinimų, tačiau tiksliai išaiškintume, ko būtent mums reikia.
Ir tada, viena vertus, tu supranti, kad tau nėra ko veikti, netgi neverta atsiversti knygą – tu visiškai nusivylei, o, iš kitos pusės, tu žinai negalįs palikti šio kelio, nes jame visas tavo gyvenimas. Ir tada tu gauni…
Tas taškas išties kritinis, juk iš jo tu gali išeiti į dvasinį pasaulį. Ir taip iš tikrųjų įvyksta.

Iš 2011 m. liepos 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tęsk ir atsiskleis…

Sumokėk noru ir gausi viską!

Nedėkite daug prieskonių!

Klausimas: Ką reiškia „sustiprinti savo pastangas darbe“ tuo metu, kai abejoji mokytoju ir Kūrėju?
Atsakymas: Jeigu žmogus abejoja, tai negali pasikliauti nei mokytoju, nei Kūrėju, ir turi ieškoti pagalbos grupėje! Jam reikia gauti palaikymą – tikslo, mokytojo, Kūrėjo svarbą.
Žmogų kamuoja abejonės, kitaip tariant, jis negali palenkti svarstyklių nei į vieną, nei į kitą pusę. Jam reikia dėti pastangas, kad persvertų jas į teisingą pusę, tačiau kur jų gauti? Įsigilinti į savo abejones? Tačiau jis vis vien jų neišspręs. Žmogus turi suprasti, kad būdamas tokios būsenos savimi pasikliauti negalės ir jam būtina papildoma jėga.
Dabar šios jėgos iš mokytojo arba iš Kūrėjo jis gauti negali, nes abejoja jais. Viena, kas galėtų jam padėti – tai aplinka, kuri leis jam pajausti dvasingumo svarbą, pasitikėjimą, laidavimą, − kad siekiant tikslo mokytojas ir Kūrėjas yra svarbūs.
Todėl Rabašas rašo, kad grupėje reikia kalbėtis apie mokytojo ir Kūrėjo didybę, kad kiekvienas gautų įspūdžių, nes tik taip jis galės tęsti darbą.

Iš 2011 m. liepos 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Mūsų keturių aukštų namas

Nulenk galvą – ir imk kiek nori

Kaip sutvarkyti aktyvų ryšį tarp mūsų? Tai ir yra pagrindinė mūsų užduotis, juk nuo to viskas priklauso! Jeigu suprasime, kaip teisingai tarpusavyje susijungti, grįšime į Begalybės pasaulį, kuriame esame tarpusavyje susieti į vieną sistemą, ir pasieksime amžiną ir tobulą gyvenimą.
Kabalistai, kurie praėjo šį kelią ir atskleidė tai, ką mums teks atskleisti, jie it mažiems vaikams aiškina mums, nepažįstantiems šio pasaulio, kad egzistuoja didžiulis bendras kūrinys, o šiame kūrinyje yra tokios dalys, kurios siekia atskleisti aukštesniąją būseną. Šis siekis kyla jiems kaip gyvenimo prasmės klausimas, nes jie nejaučia, jog mūsų pasaulyje, mūsų lygmenyje yra tikslas.
Dėl ko gyventi? Kad daugiau ar mažiau patogiai egzistuotum? Aš nenoriu gyventi kaip gyvūnas, kuris gyvena nesusimąstydamas, aš noriu daugiau! Kaip šito pasiekti? Kaip sužinoti, dėl ko aš gyvenu, iš kur atėjau, kokį procesą turiu praeiti savo gyvenime? Ar galiu daryti įtaką savo likimui? Kas manęs laukia?
Aš tikrai žinau mirsiąs, jei jau gimiau, − bet kokią tai turi prasmę? Ar yra kažkas po mano mirties?
Žmonės susikūrė sau religijas, rojų, pragarą ir kiekvienas įsivaizduoja tai savaip. Jeigu egzistuoju šiame pasaulyje kaip gyvūnas, kodėl tai turi turėti tęsinį? Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno, kurį vartojame maistui? Ką jis nuveikė savo gyvenime, be to, kad palaikė savo egzistavimą, stengdamasis jį padaryti kuo malonesnį? Žmogus neturi jokio pranašumo gyvūno atžvilgiu.
Žmonės, keliantys šiuos klausimus, − tai žmonės su tašku širdyje, kurie negali pasitenkinti savo įprastu gyvenimu. Jie nori žinoti gyvenimo ir visko, kas vyksta priežastį, jie nori suprasti, kaip sudaryta gamta bei visa pasaulių sistema, dėl kokio tikslo visa tai egzistuoja.
Kūrinys sudarytas iš daugybės dalių, kurių dauguma neturi taško širdyje ir nekelia sau gyvenimo prasmės klausimo. Bendros kūrinio sistemos viduje karaliauja aukščiausia Šviesa, kuri pripildo visas jos dalis. Ką gi turime daryti mes, būdami tarp milijonų žmonių, kurie jaučia krizę ir klausia, kodėl tai vyksta?
Jie klausia šito, nes nori geriau žinoti, o mes klausiame apie gyvenimo prasmę, nes norime pažinti jo paslaptį. Todėl aukščiausia Šviesa mus suvienija mus, nepaisant didelių atstumų tarp mūsų. O kad galėtume susivienyti vieni su kitais, atsirado internetas.
Pradėję vienytis kuriame visas kūrinio dalis tarpusavyje siejančią sistemą, panašią į žvejų tinklą.
Jeigu teisingai tarpusavyje sąveikausime ir platinsime kabalos mokslą visiems kitiems, jie turės prisijungti prie mūsų, nes mes žinome, kaip spręsti krizės problemą, o jie – ne. Mes žinome kaip vienytis, o jie nežino, nes jie neturi šios teigiamos jėgos – taško širdyje.

Iš 2011 m. birželio 4 d. „UNIDOS“ kongreso antrosios pamokos (Madridas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Gyventi bėgant nuo prasmės

Pernelyg užsitęsęs maratonas

Klausimas: Kaip patikrinti save: įdedi pakankamai pastangų ar ne?
Atsakymas: Paprastai pastangos dedamos aukščiau žinojimo, aukščiau proto. Nors žmogui atrodo, kad visa tai nepaprastai sunku ir neįmanoma, ir kad viskas jam atsibodo. Jis jau netiki nei mokytoju su visais jo „kaprizais“, nei Kūrėju, kuris yra paslėptas ir neaišku, ko jis iš manęs norįs. Ir grupei jis turi daug pretenzijų – kiekvienam žmogui atskirai ir visiems kartu.
Tačiau nepaisant viso to, reikia pasakyti, kad tai vaizdas, kurį matau pagal savo ydas, savo egoizme! Bet iš tiesų esu Begalybės pasaulyje. Ir grupė – tai tos sielos, su kuriomis esu visiškai susijungęs! O mokytojas – tai ta dalis, kuri yra aukščiau mūsų ir veda mus, kad susijungtume su likusiomis, jau ištaisytomis sielomis, idant kartu ištaisytume tas sielas, kurios dar nėra išsitaisiusios. Ir Kūrėjas atsiskleis tarp mūsų, nes Jis tik laikinai yra paslėptyje mūsų pačių naudai.
Jeigu žmogus suvoks šią būseną teisingai ir supras, kad šis pasaulis – įsivaizduojamas, ir kad reikia kiaurai jį, per šį iliuzinį vaizdą prasibrauti į gilumą, iki vidinės formos, kad ten atskleistų rišančius siūlelius, kaip kad siuvinio išvirkščioje pusėje, – tada jis galės viską sudėlioti į savo vietas ir pareikalauti, kad jį pakeistų.
Jis atvers tobulybę būdamas visiškoje harmonijoje su visais norais, t. y. su grupe ir su Kūrėju – davimo savybe. Jis pajaus, kad taip pasiekė tobulybę ir be šito nieko kito nėra ir nereikia, o ir jis nenori, juk jam tai pati tobuliausia būsena!

2011 m. liepos 24 d. pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlygis už davimą

Kaip tapti dvasiniu embrionu

Gėda netapti žmogumi

Klausimas: Kodėl tas stiprus noras, kuris buvo iš pradžių, pamažu blėsta? O tu eini toliau patirdamas tai gerus, tai blogus pojūčius, tačiau kartkartėmis visiškai nieko nejauti, esi abejingas?
Atsakymas: Tai taip pat dalis „žaidimo“ ir paslėpties. Arba žmogus pats slepia savo norą mėgautis ir veikia aukščiau jo, arba iš aukščiau jam tą paslėptį sukuria. O tada tai jau nėra paslėptis jo egoizmui – juk žmogus pats turi jį sukurti. O iš aukščiau nuo jo slepia tai, ką jis pats turi nuo savęs paslėpti!
Tada pasirodo, kad jis praranda ryšį su aukštesniuoju švytėjimu, su tuo nedideliu apšvietimu, kurią jam duodavo iš aukščiau, ir jaučiasi visiškai atitrūkęs, lyg nieko neturėtų. Kartais jis įsisąmonina, kad viską pametė, o kartais net šito nejaučia ir ima gyventi kaip paprastas gyvūnas. Atsiskirti nuo aukštesniojo šaltinio reiškia egzistuoti gyvūniniame lygmenyje.
Jeigu jaučiame, kad yra kažkas aukštesnio, – tai mumyse jau bunda žmogus. O jei pradedame ieškoti kažko aukštesnio – žmogus mūsų viduje ima augti − tartum „augalas“.  Ėmęsi aktyvių veiksmų − dirbame grupėje su draugais, − galime pakelti save į žmogiškosios pakopos „gyvūninį“ lygmenį. O realizavę abipusę davimo formą, pasiekiame tikrąją žmogaus pakopą.
Nuo visiško atitrūkimo, kuris buvo, nes nuo žmogaus iš aukščiau slėpė aukštesnįjį šaltinį, žmogus ateina iki to, kad pats ima slėpti šį aukštesnįjį šaltinį nuo savojo noro mėgautis ir išauga kaip žmogus, aukščiau šios paslėpties.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Judėjimo į priekį rodiklis

Kuo skiriasi kūdikio, vaiko, paauglio ir suaugusio žmogaus supratimas? Juk jie gyvena tame pačiame pasaulyje ir jį mato tokį, kaip ir mes su jumis. Tačiau tai, kiek kiekvienas iš jų atskleidžia pasaulį, priklauso nuo jų pačių vystymosi – lygiai tiek jie gali savarankiškai veikti šiame pasaulyje. Kiek jie išsivysto, toks ir pasaulis jiems atsiveria.
Sakykim, iki kokių dešimties metų vaikas laikomas mažu ir tik pagal savo pojūčius ir supratimą įneša atitinkamą indėlį. Skirtumus tarp vaikų ir suaugusių supratimo „padengia“ aplinka, be to, abiem šio žodžio prasmėmis: ir paslėpdama nuo vaiko tokius dalykus, kurių jis kol kas negali teisingai suprasti, ir kompensuodama tai, ko jis pats nesugeba padaryti. Taigi vaikas iš pasaulio gauna viską, ko pats kol kas dar negali „uždirbti“. Lygiai taip pat vyksta su mumis dvasiniame darbe. Mes stovime priešais Kūrėją, Aukščiausiąją Šviesą, kuri yra absoliučioje ramybėje ir be kurios nieko daugiau nėra. Tačiau kol kas yra egzistuoja dengianti Šviesą paslėptis, kurios negalime atskleisti, tai ji užpildo visus mūsų darbo trūkumus.
O kada gi jau galime sakyti, jog žmogus yra „lo lišma“ (dėl savęs) būsenos, iš kurios ateinama į „lišma“ – dėl davimo? Tiktai tuomet, kai jis jaučia, kad neabejotinai esąs priešais Kūrėją, tačiau juos skiria tik tam tikras realybės vaizdas. Pastarasis yra piešiamas jo savybių, pojūčių – tai įsivaizduojamas pasaulis, žmogui atrodantis kaip realus: draugai, grupė, visa aplinkui – tai, kas kol kas skiria žmogų nuo paprastos Aukščiausiosios Šviesos, t. y. davimo ir absoliučios meilės savybės.
Juk kol kas jis neturi tokių savybių, bet sprendžia ir elgiasi atitinkamai pagal savo išsivystymo laipsnį. Tačiau jau turi pojūtį ir teisingą supratimą,  kad „stovi“ priešais Kūrėją, kad yra atskirtas nuo Jo šio pasaulio vaizdu, per kurį ir „dirba“ su Kūrėju. Šis realybės vaizdas, iš esmės, susideda iš visų neištaisytų žmogaus savybių, kurios lyg „plaukai“ slepia ir saugo (kompensuoja).
Juk jeigu jam prieš akis būtų viskas atskleista, jis, žinoma, negalėtų rasti teisingo santykio su Kūrėju.
Taip turėtume vertinti savo būseną. Tik iš tokios „lo lišma” būsenos, kuomet esame įsitikinę, jog yra „lišma” (davimas), nors dar nesame ten, galime palaipsniui ateiti į „lišma”, jeigu nuolatos, atkakliai stengiamės atskleisti Kūrėją ir visus įvykius vertiname kaip galimybę, duotą iš aukščiau, idant ištaisytume savąją „lo lišma“ būseną ir pasiektume „lišma“.

Iš 2011 m. birželio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Klausimas: Bet ką man konkrečiai daryti, kai jaučiu, jog „širdis apsunko“?
Atsakymas: Pamėgink be emocijų išsiaiškinti šią būseną: kas tai daro, kodėl, kaip Jis tave valdo, kaip Jis organizuoja tau aplinką.
Nepulk, bet imk valdyti situaciją, kurioje esi, kad sukurtum kontakto su Kūrėju tašką.
Taip, kaip tau Kūrėjas pasakė: „Eime pas „faraoną“, nes Aš apsunkinau jo širdį!“, taip ir tu dabar gali pareikalauti iš Jo.
Būtent dabar ta akimirka, kai tu gali reikalauti Jo pagalbos. Juk tik tam Jis ir atvedė tave pas „Faraoną“.
Kūrėjas niekada neatsilieps, kai jautiesi gerai, ir viskas aplink švyti. Būdamas tokių būsenų nieko nepeši!
Juk tada tau Jo nereikia. Tu gali dėkoti Kūrėjui už Jo gerumą, bet visa tai – tik niekšiškas egoizmas.
Kada Kūrėjas išgirs tave? Būtent tada, kuomet tau bloga („Ašarų Vartai“ − šaar hadmaot). Antraip dėl ko Jis dabar egzistuoja ir kodėl atvedė tave į tokią būseną? Tik kai esi tokių būsenų, tau iš tikrųjų Jo reikia!
Visas šias būsenas gauni tik tam, kad stvertum Kūrėjui už rankos. Tu – mažas, stovi greta Jo: „Tu apsunkinai jo širdį? Dabar padėk man! Aš bijau! Aš nenoriu! Aš nežinau, ką daryti! Pasigailėk!“
Ir ką atsako Kūrėjas? „Aš apsunkinau jo širdį, nes noriu tau atsiskleisti. Aš noriu, kad tu išvystum Mano didybę! Per „faraoną“ Aš tapsiu didis!“
Tavo akyse Kūrėjas gali būti didis tik jeigu, bijai savojo ego – „faraono“, jei nežinai, ką su juo daryti ir esi pavergtas.
Tuomet, jeigu Kūrėjas gali tave išgelbėti iš šios būsenos, tu imi Jį gerbti ir vertinti Jo didybę bei jėgą. Taip pažįstame, kas yra Kūrėjas.
Faraonas duoda mums priemones Kūrėjo jėgai ir didybei išmatuoti. Sakykime, „faraonas“ prispaudė tave 20 kg svorio jėga, o Kūrėjas tave išgelbėjo. Tada Kūrėją vertini 20 kg jėga – tiksliai priešinga „faraonui“.
Juk Kūrėjas, Šviesa neturi formos. Formą Jam suteikia tavo noras (kli). Taip tu tobulėji. Todėl tik tokios būsenos yra geros.

Iš 2010 m. balandžio 7 d. vakarinės pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Bėgimas iš savęs – į kitą

Masto problema

Mūsų nore mėgautis yra skirtingi lygmenys – tokie norai, kurie iki galo nėra susiformavę, kad egoistiškai gautų paskutinėje, 4-oje stadijoje ir yra ant 0-1-2-3 pakopų. Juose jaučiame įvairias galimybes kažkuo mėgautis – tai mūsų egoistinės „Devynios pirmos sfiros“. O po to paskutinė stadija – tai aš pats, norintis per juos mėgautis – Malchut.
Tačiau nore duoti, prieš mane iškyla kitos galimybės – kad duočiau, o ne gaučiau. Jeigu apriboju savo norą mėgautis ir imu galvoti, kaip galiu duoti artimui, tai priešais save matau daugybę įvairių davimo variantų mano apriboto egoistinio noro atžvilgiu.
Todėl jaučiu, kad esu sukurtas iš „pirmųjų 9 sfirų“ ir Malchut, ir pradedu praktiškai dirbti, kad realizuočiau save per atsiskleidusias man davimo galimybes. Tai reiškia, kad Malchut dirba su devyniomis pirmomis sfiromis.
Jeigu nagrinėsime mūsų tarpusavio ryšį, tai kiekvienas iš mūsų – Malchut, o „devynios pirmos sfiros“ – tai, kas jungia mane su kitais. Atstumas tarp manęs ir draugo, atsiveria man kaip „9 pirmos sfiros“, jeigu noriu duoti draugui. Ir kiek sugebėsiu tai realizuoti savyje, kad suteikčiau toms devynioms sfiroms davimo jėgą, kiek prijungsiu prie jų savo Malchut – tiek atstumą tarp mūsų iš „galvos“ („parcufo roš“ – iš išskaičiavimo) nukreipsiu į parcufo vidinę dalį („toch“− vieta, kur atsiskleidžia Šviesa).
Tai nustatoma pagal tai, kiek sugebėjau pakelti savo norą ir prisijungiau prie mūsų tarpusavio ryšio, kad praktiškai realizuočiau šias pirmas 9 sfiras. Ir dabar tarp mūsų susidaro mano dvasinio parcufo „vidinis kūnas“. O jo „pabaiga“ – tai mano norai, kurie lieka apriboti ir kurių kol kas negaliu panaudoti.
Vėliau sąlygos keičiasi, ir aš vėl dirbu taip pat – šitaip pereinu 125 pakopas, kol visiškai neišnaudosiu viso savo noro. Pagrindinis principas čia − veikia tik mano noras, o „devynios pirmos sfiros“ keičiasi priklausomai nuo mano noro.

2011 m. liepos  25 d. iš pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Žmogus sukurtas su noru mėgautis, kuris veržiasi save pripildyti, nes be pripildymo jaučiasi nepilnavertis ir malonumą laiko visa savo egzistavimo esme. Be šito žmogus neturi jokio kito pojūčio. Visi mūsų pojūčiai tik dėl malonumų, kuriuos matome priešais save, – iš to sukurtas mūsų pasaulis. Visa mūsų realybė – tai mūsų matomų įvairiausių malonumų vaizdai.
Aplinkui matome negyvąjį, augalijos, gyvūnijos pasaulį ir kitus žmones, nes mūsų noras sudarytas iš keturių lygmenų, kuriuose jaučiame įvairių malonumų pavidalus. Tačiau, jeigu nenorime gyventi tarp šių iliuzijų, o norime pažinti tikrąjį pasaulį, tai privalome jį suvokti ne nore mėgautis, o nore duoti. Juk ten atveriame savo šaknį ir mūsų ryšį su ja – kūrimo sumanymą, jo programą ir tikslą. O egoistiniai norai atskiria mus nuo viso šito: nuo tikrojo žinojimo, pajautimo ir tikslo.
Turime tik vienintelę galimybę priartėti prie tikrojo vaizdo – sukurti paslėptį šiam vaizdui, kurį mums piešia mūsų egoizmas. Nekalbama apie tai, kad reikia visiškai liautis jį mačius, − nereikia jo taip sureikšminti kaip tai darome šiandien. Reikia ieškoti šaknų vaizdo, kuris iškyla tuose pačiuose mūsų noruose, jeigu jie keičia savo kryptį − nuo savęs į davimą.
Noras vienas, tačiau visas jo dalis: negyvąjį, augalinę, gyvūninę ir žmogaus reikia naudoti dėl davimo. O tada išvysime mūsų nore mėgautis dėl savęs piešiamo vaizdo šaknis.
Tai atliekama pasitelkus „šventumo šešėlį“. Juk žmogui veržiantis tokio šešėlio link, jis pats stengiasi jį sukurti. Tačiau netrukus supranta, kad nesugeba ir visas jo bėgimas nuo noro mėgautis, bandymas jam sukurti šešėlį: sukurti ekraną, atlikti apribojimą, dirbti aukščiau jo – visa tai neįmanoma be pagalbos iš išorės. Tam reikalinga stebuklas!
Stebuklas – tai, kas nėra žmogaus rankose, ir ko jis pats tiesiogiai nepasiekė kaip akivaizdžios priemonės. Pamažu žmogus nusprendžia, kad ta šaknis, Aukštesnioji jėga, kurią jis nori atskleisti, − ji ir turi jam padėti sukurti paslėptį.
Kadangi žmogus pats to prašo, tai šitai užskaitoma tarsi jis pats būtų tą šešėlį padaręs. Ir taip jis vis labiau paslepia savo norą mėgautis, tai vadinama: „nedaryk draugui to, ko nekenti pats“, ir įgyja Binos savybę, duoda, kad duotų (chafėc chėsėd).
O kai baigia šį darbą ir pakyla virš visų savo egoistinių norų ant Sinajaus kalno, tai ima dirbti net gaudamas dėl davimo, „mylėdamas artimą kaip save patį“. Pamažu visi norai virsta davimu ir taip − iki pat išsitaisymo pabaigos.
Visa tai pasibaigia dėl paslėpties arba vadinamojo „kuklumo“. Atlikdamas šį darbą, žmogus ieško, kaip nuo savęs paslėpti savo norą mėgautis, idant nepanaudotų jo tiesiogiai, egoistiškai ir, žinoma, instinktyviai, nesusimąstydamas. Norą galima naudoti tik po griežtos analizės ir patikrinimo. Tai ir yra pirmasis mūsų darbo etapas.
Jeigu žmogus mumyse moka pasislėpti nuo noro mėgautis, tai jis atskiria save nuo šio noro ir pakelia aukščiau ekrano. Nuo šios akimirkos jis susijungia su savo šaknimi ir priima sprendimus aukščiau žinojimo. Taip jis juda pirmyn ir vystosi.

Iš 2011 m. liepos 25 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip galima suteikti malonumą Kūrėjui?

Visa mūsų siela sudaryta iš paslėpties – iš to, kad slepiame norą mėgautis visokiausiais būdais. Pirma paslėptis – tai paprastas apribojimas. Tačiau vėliau imu tirti, ką apriboju, kokiame nore tampu kuklus ir ko iš savęs noriu.
Visas mano gavimas gali būti tik dėl davimo, t. y. statau 4 paslėpties lygius: paslėptis ant paslėpties ant paslėpties… – ir taip gaunu vis daugiau Kūrėjo didingumo.
Tačiau tikrųjų Jo aukštumų niekada negalėsime suprasti (galbūt kada nors naujoje realybėje, po visiško išsitaisymo). Juk kol kas ji visa susideda iš to, kiek įstengiame suvokti mūsų pastatytų paslėpčių viduje.
Negalime įvertinti nieko, kas mums aiškiai atsiveria, – tik slėpdami jį nuo savęs. Kai žmogus mums atsiveria ir mes pradedame atvirai iš jo gauti, tai nustojame jį aukštinę, nes viskas, ką turi jis dabar yra ir pas mane. Jis atsivėrė ir elgiasi su manimi paprastai – aš irgi elgiuosi su juo paprastai.
Visa vertė gimsta iš paslėpties. Bet dvasiniame pasaulyje nežaidžiame „politinių žaidimų“, o atskleidžiame save. Ir būtent kiti turi padaryti paslėptį savyje, kad mus suvoktų.
Pavyzdžiui, mokytojas mokinio atžvilgiu atveria save ir priartėja prie jo. O mokinys turi padaryti jo atžvilgiu paslėptį ir tik taip galės iš jo gauti. Kitaip, mokytojas atrodys jam paprastas, ir jis nesugebės perimti jo išminties.
Todėl kabalistai visada elgėsi labai paprastai, o mokinio pareiga – padaryti tam paslėptį.

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Dvasingumą kuriame mes!

Paslėptis – mums į naudą