Klausimas: Ką reiškia iš tikrųjų pajausti Šviesą?
Atsakymas: Aš neturiu ko duoti kitam, tačiau kai tikrai noriu ką nors duoti – manyje, mano požiūryje į jį, siekiant meilės ir davimo atsiranda ypatinga „srovė“, kuri vadinama Šviesa.
Norint pajausti kažkokį išorinį reiškinį, reikia jį atitikti. It nustatytas tam tikrai bangai radijas aš pats generuoju tą manyje esančią bangą, savybę. Lyg sukuriu sau pavyzdį, davimo savybių modelį, kuris yra išorėje. O tada sugaunu, suvokiu tą savybę.
Jeigu tikrai noriu su kuo nors elgtis pagal davimo dėsnį, tai staiga savo požiūryje pradedu jausti pripildymą, kuris ateina iš išorės, tačiau iš tiesų kyla iš vidaus. Tas siekiant davimo jaučiamas atgarsis ir yra Šviesa.

Iš 2011 m. liepos 20 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tolimųjų namų Šviesa

Kas yra Šviesa?

Kai aš jau nebebūsiu „aš“

Klausimas: Kalbame apie meilę artimui kaip sau pačiam. Tačiau kaip galima įsivaizduoti draugus aukščiau savęs, jeigu akivaizdu, kad tu geresnis už juos?
Atsakymas: Kiekvienas žmogus įsitikinęs, kad yra geresnis už kitus. Net jeigu to neįsisąmonina, tačiau bet kuriuo atveju yra taip. Be abejonės, kiekvienas galvoja, esąs geresnis už kitus, daugiau suprantantis, labiau išsitaisęs.
Taip tarp mūsų reiškiasi sudužimo jėga, kuri verčia jaustis geresniais už kitus. Žmogus pamiršta, besąs Kūrėjo rankose it beformė medžiaga, tartum molio gabalas, ir viskas, kas yra jame, jo norai ir mintys, − ateina jam iš Kūrėjo.
Viena, kas gali atsirasti toje medžiagoje kaip jo asmeniškas veiksmas, – tai siekis užmegzti ryšį su „artimu“. Tokiu atveju ta beformė masė įgauna „Žmogaus“ formą – panašią į Kūrėją.
Tik šis siekis supanašėti su Kūrėju „molio“ viduje gali būti asmeninis. Kada ir kokiomis aplinkybėmis jis tampa asmeninis? Su sąlyga, kad šis „molio gabalėlis“ veikia, kad su kitais „gabalėliais“ susijungtų į ypatingą formą, vadinamą „Žmogumi“, – į tarpusavio davimo formą, kurioje visi iš savęs nori nulipdyti Žmogų, įgauna jo formą – kažkokią bendros skulptūros dalį.
Be to, visa, kas gimsta juose ir tarp jų, – duota iš aukščiau, priklausomai nuo sąlygų ir problemų, kurias jiems teks išspręsti. Todėl visa, kas vyksta, ir kas dar vyks ateityje, − visa duodama iš Aukščiau. Ir iš medžiagos pusės galimas tik vienas nedidelis veiksmas – pakopa po pakopos, jungiantis su į save panašiais įgyti Kūrėjo formą – tapti „Žmogumi“.

Iš 2011 m. liepos  20 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Savęs anuliavimo menas

Klausimas: Straipsnyje „Laidavimas“ Baal Sulamas rašo, kad turime veikti negaudami jokio užmokesčio, jokio atlygio, be jokių savanaudiškumo priemaišų. Kaip liautis laukus apdovanojimo, ir gerų rezultatų?
Atsakymas: Jūs turite priemones: kabalistinę metodiką, kuri vadinasi „Tora“, ir grupę. Jeigu norite suvienyti visą grupę ir joje kaip teisingą pavyzdį visiems sukurti būsimą pasaulį, tai padarykite tai.
Kaip jums susivienyti? Pasitelkus Torą. Šviesa, kuri yra joje, grąžina į Šaltinį. Kiekvienas turi jausti, kiek jis atskirtas ar kiek susivienijęs su kitais. Kiekvienas turi stengtis visą laiką tikrinti save, ar duoda tam impulsą.
Galiausiai, mokantis būtinas mūsų siekis. Kur malda pamokos metu? Kur malda, kuri pastūmės mus susivienyti?
Yra bendras tinklas, tačiau jo siūlai nutraukti, ir mes juos turime sujungti. Mes ateiname į pamoką, kad išnagrinėtume nutrauktus tarpusavio saitus ir suprastume, kaip juos vieną su kitu supinti. Štai kokių rezultatų turime tikėtis iš pamokos. O ar laukiame jų?

Iš 2011 m. liepos 18 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atiduoti draugams visą save

Svarbiausias pamokos tikslas

Viską sprendžiame mes!

Reikia suprasti, kad be baimės, kuri yra teisingas santykis su Kūrėju, – mums daugiau nieko nereikia! Nuo to ir prasideda žmogaus darbas, kai jis ima atskirti „šventumą“ (davimą) nuo „netyrumo“ (klipos, egoizmo).
Būti šventume – reiškia visą laiką rūpintis tuo, kad Kūrėjas mus palaikytų ir leistų išlaikyti teisingą požiūrį Jo atskleidimo, Jo meilės mums pasireiškimo atžvilgiu. Šis rūpestis nuolatos turi būti apėmęs žmogų, juk jeigu šiame kelyje žmogus palūš ir kurią nors sekundę būdamas kokios nors būsenos mes šį darbą, tai iš karto kris į egoizmą, į klipą.
Jis iš karto ims naudotis Kūrėjo geru ir mylinčiu santykiu jo atžvilgiu – dėl naudos sau. Jeigu jis bent akimirką pasimėgaus šia meile dėl savęs – tai jau klipa.
O jeigu jis baiminasi, ar sugebės visą atsiskleidžiančią Duodančiojo meilę paversti į atsakomąjį ryšį Jo atžvilgiu, norėdamas grąžinti Jam tokią pat meilę ir davimą, tai tada šitai yra „šventumas“.
Tokiu būdu žmogus pakelia save į tokį „šventumo ir netyrumo“ lygmenį, kuris apibrėžiamas jo gebėjimu priimti Kūrėjo meilę. Jeigu jis tai daro tik bijodamas, jog negrąžins tokios paties santykio, – tai šitai vadinasi davimu, „šventumu“. Bet jeigu jis nori pats mėgautis Kūrėjo meile – tai laiko šitai „netyru noru“, klipa.
Tai vadinama „ekranu“, kurį jis visą laiką turi saugoti virš savęs ir rūpintis tuo, kad tik „atspindėtoje Šviesoje“ atskleistų Šviesą, Kūrėją. Ši atspindėta Šviesa ir apibrėžia „baimės“ pakopą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Ilgas kelias į baimę

Visi pasauliai – mano viduje

Svarbiausiai mums – žaidimas. Todėl skaitydami „Zohar“ turime žaisti didžius kabalistus, ir įsivaizduoti, kad esame tokios būsenos, kaip knygos „Zohar“ autoriai, kurie iš pradžių atskleidė tarpusavio atstūmimą iki neapykantos, o vėliau susijungė tarpusavyje.
Iš pradžių jie nekentė vienas kito, ir todėl be šio pasaulio – be gyvūninės būsenos nieko nejautė. Iš tokio didelio kritimo jie ima kilti į dvasinį lygmenį, tarpusavyje duodami ir laiduodami, ir tada šis jų tarpusavio ryšis tampa toks stiprus, kad jie atskleidžia tai, apie ką rašoma knygoje „Zohar“.
Todėl mes, neturėdami tarpusavio ryšio, irgi turime stengtis pasiekti tokį stiprų susijungimą, kad atskleistume tai, kas parašyta knygoje „Zohar“, – pakiltume į šios knygos autorių pakopą. Jeigu jie pradeda nuo neapykantos, tiesiog trokšta užmušti vienas kitą, tai mes, nors taip giliai ir neįsisąmoninome blogio, bet visgi  priklausomai nuo to, kiek jo atskleisime ir ištaisysime, bent iš dalies suprasime tai, ką jie parašė, atsidursime toje pakopoje, kurią atskleidė knygos autoriai.
Klausimas: Kaip žaidimas yra susijęs su supančios Šviesos pritraukimu?
Atsakymas: Žaidimas – tai viskas. Tai vienintelis veiksmas, kurį atliekame. Žaisti reiškia veržtis ten, ko trokšti pasiekti. Koks skirtumas tarp žaidimo ir kokių nors kūrybinių veiksmų mūsų pasaulyje, juk taip mes taip pat norime kažko pasiekti? Teisingai. Tačiau žaisdami nežinome, ką tiksliai daryti. Čia yra sėkmės elementas, laisva valia, yra kažkas, ko negaliu iš karto numatyti. Ir todėl tai vadinama žaidimu.
Šiame žaidime priklausau nuo kitų, mes tartum esame realios būsenos, o žaidžiame kažką įsivaizduojamo. Tačiau iš tiesų tai, ką įsivaizduojame, tampa realybe, vos tik tai pasiekiame. Todėl žaidimas − rimtas dalykas.

Iš 2011 m. liepos 25 d.  pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie fantazijos naudą

Dvasingumą kuriame mes!

Klausimas: Daugelio Europos šalių didžiuosiuose miestuose formuojasi mažos fizinės grupės. Bet dauguma žmonių lieka prisijungę virtualiai. Ar mūsų darbe yra skirtumas tarp šių variantų?
Atsakymas: Jeigu žmogus gyvena ten, kur nėra fizinės grupės ir dėl kokių nors rimtų priežasčių negali persikelti ten, kur ji yra, vadinasi, jis turi vystytis virtualiai.
Tačiau tada jis privalo pagal savo galimybes vykti į kongresus, taip pat visomis jėgomis dirbti platinime. Reikia dalyvauti studijose, bent kurioje nors kasdieninės pamokos dalyje, paskaitinėti mano tinklaraštį, sudalyvauti Studijų centro programoje. Jeigu yra galimybė – būti grupėje bent dalinai verta.
Štai mano rekomendacijos. Manau, kad tokiu būdu žmogus teisingai judės pirmyn.
Reikia pasakyti, jog kartais, susivieniję į grupę, žmonės iš karto paskęsta vaiduose. Kiekvieno egoizmas išsipučia tarytum dėl menkniekių, draugai tarytum pamiršta dvasinį tikslą ir leidžiasi į smulkius žemiškus išskaičiavimus. Tačiau kitos išeities nėra, mes paprasčiausiai nesuprantame, koks didžiulis yra egoistinis noras savo dvasinėse formose, palyginus su mūsų dabartiniu noru.
Štai kodėl grupėse kyla problemų. Išgirdęs apie jas žmogus mano: „Kam man ten keltis? Jau geriau likti kiek toliau“. Tai neteisinga. Pageidautina būti grupėje ir kartu su ja pereiti visus šiuos etapus, netgi pačius blogiausius. Toks yra teisingas vystymasis: patirti smūgius, susidurti su problemomis bei kliūtimis – ir vis gi judėti pirmyn.
Klausimas: Ką daryti, jeigu egoizmas nesutramdomas, jeigu susiskaldymas atrodo neįveikiamas?
Atsakymas: Kad ir susimušti, bet jokiais būdais nesutikti su esama būsena. Blogiausia, kai žmonės išsivaikšto ir laikosi atokiai, nenusiimdami pirštinių. Tai nieko neduos. Mes judame pirmyn arba laikydamiesi už rankų, arba raginami niuksais – kaip šeimoje.
Iš tikrųjų didžiulė problema, kai grupėje susirenka inteligentai, nepasiruošę išsiaiškinti savo santykių iki galo. Jie turi suprasti: nors per kraują, geruoju ar bloguoju, jie vis tiek būtinai turi susivienyti. Bet kokius konfliktus analizuoti: „Kas su mumis vyksta? Kodėl?“ Nesvarbu kuris teisus, kuris kaltas. Su mumis žaidžia iš aukščiau, egoizmas žaidžia su mumis, kol suvoksime jo blogį. Jis specialiai provokuoja mus tarpusavio neapykantai dėl to, kad suprastume: jį reikia sutrinti į miltus.
Šitaip egoizmas veikia prieš save patį. Tai ypatinga jėga, išryškinanti ligą dėl to, kad sunaikintume jos priežastį. Kaip ir gyvatė medicinos emblemoje yra blogio jėga, bet būtent jos padedami išgydome visas negalias.
Taigi, reikia suprasti, jog tai – žaidimas iš aukščiau. Visi mūsų susidūrimai ir kivirčai veda mus tikslo link, jeigu tik kartas nuo karto sau tai primename.
Be to, kartais reikia rengti aptarimus, kartais verta viską, kas susikaupė tiksliai surašyti ant popieriaus, kad galėtume pamatyti problemas iš šalies. Galų gale, verta suvaidinti teismo sceną, tarpusavyje pasiskirsčius teisėjo, advokato, teisiamojo, prisiekusiųjų ir t. t. vaidmenis – su humoru, bet ir aiškiai suprantant, kam tai darome, kokiu tikslu, pagal kokius dėsnius. Eigoje vaidmenimis galima keistis.
Šitaip mes ir auklėjame save grupėje.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. antrosios kongreso Romoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugavo du draugai

Vienybės link – per dykumą

Dvasiniam vystymuisi skirtas rinkinys

Klausimas: Kaip galime suteikti malonumą Kūrėjui? Kaip sužinoti, kas Jam teikia malonumą?
Atsakymas: Kūrėjas mėgaujasi, kai mėgaujamės mes. Todėl mums reikia pasirūpinti, kad mūsų norai vystytųsi.
Nepakanka likti ant „davimas dėl davimo“ (Binos) pakopos, juolab, ant varganos šio pasaulio pakopos – ant negyvosios dvasinio pasaulio pakopos (domėm de kduša). Šituo nevalia pasitenkinti.
Būti ant negyvosios dvasinio pasaulio pakopos – reiškia nedaryti jokio veiksmo savo iniciatyva, nesivystyti. Bet kūrimo tikslas – iš Kūrėjo gauti viską, ką Jis nori duoti. Jeigu Jis geras ir nori apdovanoti gėriu, kaip pasakyta: „Labiau nei veršiukas nori žįsti – karvė trokšta penėti“ – todėl privalau išvystyti savo norus iki begalybės, kad neturėtų ribų.
Tačiau pasiekti beribį dvasinį indą galima tik su sąlyga, kad gaunu dėl davimo. Tada visiškai atsiveriu Šviesai.
Bet, jeigu pripildymą gaunu egoistiškai, tai nesugebu mėgautis daugiau, nei Šviesos kibirkštimi, kuri vadinama „plona žvake“ (nėr dakik) – t. y. mėgautis savo gyvenimu šiame pasaulyje. Tai ir yra realybė, kuri atsiskleidžia mano egoistiniame nore.
O aukštesnė, dvasinė realybė gali būti nuliniame, „negyvame“ lygmenyje, kai žmogus sustabdo save ir nieko negauna, mėgaudamasis mažu. Tai vadinama „negyvuoju šventumo lygmeniu“ – pačia vystymosi pradžia.
Tačiau augalinio, gyvūninio ir žmogiškojo dvasinių pasaulio lygmenų pasiekimas priklauso nuo „baimės“ laipsnio – nuo noro duoti vystymosi.
Šis vystymasis vyksta pakopomis: vystome savyje baimę, t. y. davimo matą ir gauname, kad duotume, o po to ima augti mūsų noras mėgautis. Ir tada matome, kad mums nepakanka baimės! Ir vėl pradedame ją auginti. Toks vystymosi procesas.
Pats pirmasis „priesakas“, priklausantis mūsų išsitaisymui, apie kurį pasakoja knyga „Zohar“ – tai „šiurpo, baimės“ priesakas.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį „Jo turtas – baimė prieš Kūrėją“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Taškas, iš kurio ateina išgelbėjimas

Ilgas kelias į baimę

Klausimas: Kiek Šviesos reikia pritraukti, kad pagaliau galėčiau sugrįžti į Šaltinį?
Atsakymas: Tai paaiškės, kai atsiskleis blogis. Pavyzdžiui, kai sugenda mano automobilis aš gabenu jį į techninės apžiūros servisą. Ten specialistas man sako: „Tu negali sukti vairo, tačiau problema ne jis, o vairo trauklė.“ Pirmiausiai suranda gedimą, o tik tada sprendžia, kaip ištaisyti.
Tik supratęs, kur problema, matai, ką reikia daryti su savo bloguoju pradu. Tau būtina įžvelgti problemą – taip pasieki kūrimo tikslą ir supranti, kas yra Kūrėjas, pagal principą „iš Tavo veiksmų Tave pažįstame“.
Jis davė tau sugedusį automobilį ir tu supratai, kokia problema – iš to supratai, kaip ją pataisyti, o tada suvokei, ką reiškia būti ištaisytam. Tai ir daro tave žmogumi, panašiu į Kūrėją. Neįsisąmoninęs blogio nesuprasi, kokia Šviesa tau reikalinga, neprieisi prie tikrojo prašymo išsitaisyti, kuris vadinasi MAN.
Juk MAN – tai susijungimas tarp Malchut ir Binos. Aš privalau žinoti, kas manyje neištaisyta iš Malchut ir kokia mano ištaisyta forma turėtų būti iš Binos pusės. Kai jos abi susijungia manyje, tai ir yra MAN. Dabar žinau, ką reikia pasiekti, tik nežinau, kas yra ištaisysianti Šviesa. Tačiau man aišku, kad tam būtina išorinė jėga, kuri atliks iškeltą užduotį.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Gėris ir blogis

Paprastai darome labai paplitusią klaidą, galvodami, kad mums reikia atskleisti patį Kūrėją. Mes laukiame: „Na, kada gi Jis atsiskleis?!“ – tartum svarbiausia, kad Jis pasirodytų.
Tačiau šito niekada nebus. Atsirasti turi apribojimas, mūsų noras paslėpti Jį nuo savo ketinimų mėgautis, nuo savo supratimo, kad turėtume galimybę dirbti su Juo tik su sąlyga, kad taip suteikiame Jam malonumą.
Tada mūsų indu tampa paslėptis – tikrasis davimo siekis, kuris vadinasi lišma. O šioje paslėptyje galėsime suvokti Duodančiojo pavidalą ir suprasti, kas gi tas davimas. Kadangi veržiamės tik davimo link ir neturime jokio kito įsivilkusio į mūsų norus malonumo, tai imsime suprasti, kas yra dvasingumas.
Kiekvienas norėtų atskleisti Kūrėją „tremtyje“. Tačiau kalbama apie tai, kad būnant tremtyje reikia kaip tik prašyti Jo paslėpties – ir patiems saugoti šią paslėptį, aukštinti ją. Visos pakilimo pakopos skiriasi viena nuo kitos tuo, kiek norime save išlaikyti, slėpdami save nuo atskleidimo ir atskleisdami save tik davimui.
Šiame santykyje su aukštesniąja pakopa, mūsų nore Jį paslėpti, kuriame Jo pavidalą. Dėl paslėpties gimstantis mumyse Kūrėjo didingumas leidžia mums Jį vertinti ir pajausti Jo formą. Kitaip tariant, Kūrėjo forma nustatoma formos svarba, kurią sugebame Jam suteikti.
Šį aiškinimą labai nelengva suprasti, tačiau jis jau tiesiogiai paliečia kūrinio ir Kūrėjo santykius dvasiniame pasaulyje…

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Aš – Kūrėjo veiksmas

Kūrėjas – kūrinio viduje

Šviesa, grąžinanti į Šaltinį, – tai vienintelė priemonė, vienintelis įrankis, kuriuo ištaisau norą. Turiu tik norą ir Šviesą, vadinamą „grąžinančia į Šaltinį“, – juk būtent to reikalauju iš jos.
Šviesą vadiname įvairiais vardais: „vidinė“, „supanti“, NaRaNCHaJ ir t. t. Iš principo, reikalauju iš jos, kad mane grąžintų į Šaltinį, prie gėrio. Daugiau dėl nieko negaliu į ją kreiptis. Mano kreipimasis gali būti tik toks. Aš negaliu pareikalauti Šviesos Nėfėš arba Šviesos Ruach – tai jau bus mano būsenos rezultatas. Norėdamas ją pakeisti turiu kreiptis į Šviesą, sukelti jos poveikį ir tada grąžinanti į Šaltinį Šviesa atliks šį veiksmą su manimi.
Aš turiu instrukcijas, kurios aiškina, kaip veikti, kaip dirbti grupėje, kaip mokytis, kaip platinti. Šios instrukcijos bendrai vadinamos „Tora“, t. y. mokymas (oraa), vadovas kaip veikti. Pagal Toros programą, aš pereinu visus šiuos joje aprašytus kelio etapus.
Tad kalbama apie paprastą dalyką. Aš turiu egoistinį norą ir galinčią jį pakeisti Šviesą. O pats stoviu per vidurį, viduriniame Tifėrėt trečdalyje ir sprendžiu: pasikeisti ar ne. Tačiau šį pasirinkimą darai ne vienas, o aplinkoje, grupėje.
Galiausiai priklausau nuo gana „paviršutiniškų“, „mechaninių“ veiksmų. Aš įstoju į grupę ir lenkiu galvą priešais ją. Darau viską, ko nori draugai, ir gaunu iš jų norą taisytis − dėl pavydo, aistros ir ambicijų. Su šiuo iš grupės gautu noru kreipiuosi į Šviesą, kad mane ištaisytų. Tada ji ateina ir daro tai. O naujos būsenos pakopoje − viskas iš naujo.
Iš čia aišku, kad ir norą, ir išsitaisymą (ekranas) gaunu iš išorės − iš grupės ir iš Šviesos. O pats aš – tas vienintelis, bazinis taškas, kurio vardas: „kažkas iš nieko“.

2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Pliekiant visatos egoizmo botagui

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas