Klausimas: Kaip patikrinti, kiek save anuliuoji?
Atsakymas: Savęs anuliavimas gali būti vidinis ir išorinis. Reikia patikrinti save, ar galiu anuliuoti savo egoizmą tik išorėje: t. y. ar esu pasiruošęs patarnauti kitam, padėti, padaryti tai, ką jis sako, – nežiūrėdamas į tai, kad pats daryčiau kitaip.
Tai vadinama išoriniu savęs anuliavimu, kai sustabdau ir prilaikau savo vidinį norą, savo paties protą ir situacijos matymą, ir darau tai, ką man sako kitas. Tartum geras tarnas, pildantis šeimininko norus. Nors pats darytų kitaip ir galbūt net šimtą kartų geriau – tačiau anuliuoja savo norą prieš šeimininko norą. Bet šis savęs anuliavimas liečia tik patį veiksmą – jis paprasčiausiai vykdo įsakymą, kaip kariuomenėje.
Tačiau dar yra aukštesnė pakopa, kai anuliuoji save ir viduje – protu, ir priimi svetimą protą aukščiau savo. Kitaip tariant, tu manai, kad jo mintys ir sprendimai yra geresni ir teisingesni nei tavieji. Ir tai po to, kai patikrinai ir sulyginai savo išskaičiavimus su jo ir supratai, kad jis neteisus ir jo išskaičiavimai ir sumanymai gerokai blogesni už tavuosius. Tačiau tu priimi jo sprendimus, nes jie tau patys svarbiausi. Tu vertini jį labiau už save ir todėl sąmoningai pasirenki jo sprendimus.
Juk supranti, kad išskaičiavimus darei savo egoizme. Todėl po to nutari, kad jis svarbesnis, ir prisiimi jo sprendimus tikėjimu aukščiau žinojimo. Nuo šiol ir toliau jo norai, išskaičiavimai ir veiksmai tarnauja tau kaip pavyzdys ir tu prisijungi prie jų visa širdimi ir siela.
Tu tam neturi jokių įrodymų, jokio palaikymo iš niekur, tačiau šitaip darai, nes tokiu būdu prilipęs prie grupės, draugo, mokytojo tu įgyji norą, virš kurio galėsi dirbti, kad duotum. Tada jau ir tavo noras, ir veiksmas, ir mintis bus dėl davimo.
Tačiau visa tai nesusiję su mūsų darbu platinant – kabalos platinimą kartą ir visiems laikams reikia visiškai atskirti nuo darbo grupėje. Platinimas – tai kaip darbas įmonėje ir nepriklauso vidiniam darbui. Kai buvau šalia savo mokytojo Rabašo, dažnai patardavau jam, kaip elgtis įprastame gyvenimo: kaip ir kur mums vykti. Ir tada kalbamės, kaip du paprasti žmonės, aptarinėjantys kažkokį paprastą buitinį veiksmą. Kalbant apie savęs anuliavimą – omenyje turima dvasinių pakopų padėtis bei santykis su ta padėtimi.

Iš 2011 m. liepos 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Smūgiai į vieną tašką

Jojantis ant asilo Žmogus

Tai nelengvas darbas…

Klausimas: Kas yra „davimas“?
Atsakymas: Davimu vadinama veiksmų tvarka, kai tu iš pradžių visiškai anuliuoji savo norus ir nuomonę, įsiskverbi į kito žmogaus norus, o po to pasitelki visas savo galimybes, kad įgyvendintum / pripildytum jo norus.
Tarkime, kad tu nori pirkti naują „iPhone“, o mama nesupranta, kam leisti tiek pinigų eiliniam „žaisliukui“. Įrodinėji jai, koks nuostabus tas telefonas, kiek jame galimybių: internetas, vaizdo, fotofunkcijos…
Iš esmės, tu reikalauji, kad ji įsiskverbtų į tavo norus, pajaustų, kaip tu gėriesi naujuoju „žaisliuku“. Tu nori, kad tavo noras gauti šį naują telefoną būtų joje, kad ji užsidegtų juo ir panorėtų padovanoti jį savo mylimam sūnui. Tai vadinama „meile artimui“.
Taip ir aš turiu pajusti draugo norą, pajausti, kad turiu pripildyti jį visomis savo galimybėmis pirmiau, negu pripildau savo norus. Mano asmeninių norų manyje tarsi nėra!

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus ar gyvūno siela?

Kas yra meilė ir davimas

Vertinkite davimo savybę!

Klausimas: Kaip nuolat išlaikyti ketinimą, kad knygoje „Zohar“ kalbama tik apie ryšį tarp mūsų?
Atsakymas: Svarbiausia – ketinimas. Jeigu kartu su teisingu ketinimu gali klausyti „Zohar“ teksto – klausyk. Negali klausyti, nes kitaip atsitrauki nuo ketinimo, – pasilik ketinime.
Ta pati sąlyga − nuolat laikyti ketinimą, kad Šviesa ištaisytų – galioja ir studijuojant visą kitą kabalistinę medžiagą. Ir apskritai kiekvieną gyvenimo akimirką. Jeigu žmogus negali išlikti ketinime – gaila bergždžių veiksmų ir išvaistyto laiko.

Iš 2011 m. liepos 7 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tęsk ir atsiskleis…

Bilietas į knygą „Zohar“

Pagalba prieš tave patį

Dvasingumo kelyje aš pats sukeliu pokyčius stengdamasis įsijungti į grupę, nulenkti galvą prieš ją, susivienyti, susilieti su draugais. Visi pokyčiai jaučiami mano noro storyje, kurio gylis suteikia jam jautrumą. Aš jaučiu, kaip viskas manyje priešinasi susijungimui.
Jeigu du sėdi vienas šalia kito pamokos metu – tai dar ne ėjimas pirmyn. Bare žmonės taip pat sėdi vieni šalia kitų, bendrauja prie taurelės, kartu rūko.
Tik iš tikrųjų suartėję pastebime, kad mums koktu vieniems nuo kitų. Juk susitinkame ne kaip atsitiktiniai keliautojai, kurie juda dar vieno egoistinio tikslo link. Mes ne bičiuliai už baro ir ne vienos komandos sirgaliai.
Mūsų tikslas – susijungus pasiekti Kūrėją, o tai įmanoma tik abipusiu nuolankumu. Mes nestipriname savo egoizmo, džiūgaudami galimybe pasinaudoti vienas kitu savo malonumui. Ne, mes norime atskleisti Trečią tarp mūsų – ir priklausomai nuo šio noro pradedame skirstytis, pamatome, kad nepajėgiame susijungti tarpusavyje.
Čia kyla klausimas. Tarkim, anksčiau buvome neišskiriami draugai, kartu sirgome už mėgstamą futbolo komandą, eidavome į barą, kartu atostogaudavome ir apskritai visada širdis širdin gyvenome kartu: kasvakar aš pas jį arba jis pas mane. Kas gi mums nutiks dabar, kai privalome pradėti bendrą dvasinį darbą, idant pasiektume Kūrėją?
Staiga atskleidžiame neapykantą ir atstūmimą. Kodėl? Nes tarp mūsų Kūrėjas. Nuo šiol, užuot pirkęs malonumus vienas pas kitą, kiekvienas iš mūsų privalo atsisakyti šių malonumų ir siekti ne bičiulio, o Kūrėjo.
Aš daugiau nebedirbu su egoistiniu noru, staiga turiu to atsisakyti. Nesvarbu, ar gera man su draugu, nesvarbu, ar sergame už vieną komandą, nesvarbu, ar vaikštome į barą drauge. Privalau atsisakyti visų malonumų, kuriuos galėčiau gauti iš jo.
Nūnai turiu sukurti visiškai kitokį ryšį – tokį, per kurį duočiau Kūrėjui nieko neimdamas sau. Bet jeigu nieko negaunu iš draugo – tai koks jis draugas? Kam jis man reikalingas? Tokių „draugų“ – gatvėse pilna.
Dabar turiu kitą kriterijų, kitą vertinimą: mes esame draugai, nes „sergame“ už Kūrėją ir dalinamės vienas su kitu davimo jėga. Užnugaryje paliekame viską, kas buvo anksčiau, ir pereiname prie visiškai kitokių išskaičiavimų, į kitokį santykių lygį.

2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsilydžiusi širdis

Tikslus nusitaikymas

Meilės trikampis

Klausimas: Koks etapas būna prieš patiriant baimę Kūrėjo atžvilgiu?
Atsakymas: Nuo pat pradžių žmogus pradeda dirbti ties baime. Ji vadinama pirmuoju priesaku.
Kada imame dirbti jausdami baimę? Tai − ilgas kelias, kol įgyjame baimę, kol pajaučiame, kad tik šito mums tetrūko.
Kitaip tariant, baimė – tai pojūtis, kad visur priklausai nuo Kūrėjo. Tačiau šią priklausomybę patiria ne tas žmogus, kuris tiesiog dreba iš baimės ir tiki tuo, kas jam sakoma, bet tas, kuris išbandęs save visur, su kuo susidūrė kelyje, mato, jog negali pasiekti tikslo, prie kurio svarbos dirbo tiek daug, kad dabar nebegali niekur pabėgti ir išmesti jo iš galvos. Tada jis suvokia, kad viskas priklauso vien nuo įgyto teisingo požiūrio į Kūrėją.
Šį, jau paruoštą požiūrį žmogus turi gauti iš aukščiau ir tada jame užgimsta baimė. Jis net nesuvokia, koks tai indas, kli. Mes nežinome, kas yra baimė. Galbūt manome, kad tai kažkas baisaus. Bet bijoti ko? − Ar sugebėsiu pajausti Jo meilę ar ne?
Mūsų pasaulyje šis jausmas yra itin nerealus. Mes nežinome, kaip tai įmanoma, nes tai taip toli nuo mūsų.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsiklausyk į Jo balsą

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Klausimas: Jūs pasakėte, kad žmogus, analizuodamas savyje, gauna atsakymą iš vidaus. O kaip aš galiu būti tikras, kad mano egoizmas neapgaudinėja manęs, kad gaunu teisingus atsakymus, o ne kažką įsivaizduoju?
Atsakymas: Jeigu tu ieškai, kaip eiti į priekį, pagal knygas, pagal metodiką, tada gauni esamą akimirką teisingą atsakymą. Ant kito laiptelio gausi teisingesnį.
Kiekvienas naujas laiptelis lyginant su ankstesniuoju – tikresnis, o ankstesnis atrodo klaidingas. Taip judame į priekį. Taip ir vaikas pradeda suprasti, kad žaidė su žaislais, o ne su kažkuo tikru.

Iš 2011 m. birželio 12 d. 7-osios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokinio kelias iki meistro

Kompasas, nurodantis Kūrėją

Apie fantazijos naudą

Klausimas: Vienoje pamokoje iš Jūsų girdėjau, kad skaitant knygą „Zohar“ kyla kažkokia srovė, sujungianti mus. Kaip galima prisijungti prie šios srovės, nepaisant įvairių trukdžių, kurie kyla pamokoje?
Atsakymas: Tai vyksta palaipsniui. Žmogus turi priprasti, skirti tam tikrą kiekį pastangų, bandyti apčiuopti, kaip būtent priimti tekstą, kaip susieti jį su savimi, su grupės būsena, su pasauliu, suprasti, kur susipainioja, o kur ne.
Jis turi susieti save ir Torą kartu. Tada, atsižvelgiant į jo norą susijungti su Tora, kuri byloja apie jo vidinę būseną, jis pradeda gauti jos vidinės Šviesos poveikį ir mato savyje sistemą, apie kurią kalbama.
Tai kyla mokantis, kai Šviesa, Kūrėjas moko žmogų. Jeigu žmogus stengiasi eiti tikslo link, kiek tik geba, teisingai naudojasi grupe, mokslu, jeigu pasiruošęs nors truputį atsižadėti savo egoistinių siekių ir planų, tada Tora moko jį – atsiskleidžia jame jo būsimos dvasinės būsenos.

Iš 2011 m. gegužės 31 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nedėkite daug prieskonių!

„Zohar“ – tai pasakojimas apie bendros sielos gyvenimą

Kada mezgasi ryšys su Šviesa…

Kabaloje kalbama apie vidinį žmogaus darbą – reikia įsigilinti į save ir ten sukurti draugų, grupės ir savo paties atvaizdus, sukurti visą savo vidinį pasaulį, savo dvasinius įspūdžius. Ir nekreipti dėmesio į išorinius įspūdžius, kurie gali būti visai kitokie, netgi priešingi.
Aš iš aplinkos sulaukiu visokių įspūdžių, kurie gali būti ir neteisingi – juk tai tik mano pojūčiai, manyje bundančių būsenų „rešimot“ rezultatas. Bet turiu dirbti, remdamasis ne jais, o tuo atvaizdu, kurį sukūriau savyje dėl draugų, grupės, savęs, dėl Kūrėjo ir tarpusavio ryšių.
Todėl aš nelabai pasitikiu tuo, ką šiandien jaučiu ir matau aplink save. Juk kas visa tai mato? Aš pats, tas, kurį supa apgaulė. Tai koks tada skirtumas, ką dabar matau – juk man savo viduje reikia sukurti ateities pasaulio modelį. Šiame pasaulyje mes visi susiję tarpusavio davimu ir meile, kurioje, tarsi Šchinoje, atskleidžiame Kūrėją.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Neatskleisk savo širdies paslapčių

Vidinis darbas

Neapsikrauk balastu kelyje

Klausimas: Ar gali dvasinio pasaulio pasiekimas šiame gyvenime pakeisti mūsų žemiškojo egzistavimo trukmę?
Atsakymas: Žmogus turi siekti šiuo žemišku keliu užbaigti savo aukštesnįjį dvasinį kelią. Jeigu jis pasiekia šią būseną, tai gyvenimas tikrai nusisekė. Tai priklauso nuo jo.
Kiek metų iš tikrųjų egzistuoti – nuo žmogaus nepriklauso. O kaip pripildyti savo egzistavimą išsitaisymu – priklauso nuo jo.
Bet visgi jo žemiška kelionė yra tokia, kad per tuos metus jis gali išsitaisyti. Taip duodama. Visa kita priklauso nuo žmogaus.

Iš 2011 m. liepos 10 d. virtualios pamokos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsilaisvinimas iš mirties angelo

Ir tai ne gražūs pažadai!

Pajusti amžinybės alsavimą

Klausimas: Kaip Šviesa spręs visų septynių milijardų žmonių problemas Žemėje? Juk  visi turi savo problemas ir kiekvieno išsivystymo lygis kitas. Mes gyvename milžiniškoje sistemoje. Nejau į kiekvieną smulkmeną bus atsižvelgta?
Atsakymas: Įsivaizduok įdubimą žemėje, kurį pripildai vandeniu. Taip ir pasaulyje, kiekviena detalė, kiekvienas elementas, kiekvienas kyšulys ar įduba prisipildo Šviesa pagal savo savybes.
Šviesa neatlieka jokių išskaičiavimų su noru, ji tik pripildo jį, šviečia jam, pabunda jame. O pagal tai noras jaučia, kaip jis arti ar toli nuo Šviesos vienose ar kitose suvokime detalėse.
Pavyzdžiui, Šviesa, kurią gaunu sustiprėjo 10 vatų. Atitinkamai, kiekvienoje mano savybėje, kiekviename nore atsiranda nauja mintis, nauja situacijos analizė – ir aš darau naują išskaičiavimą.
Klausimas: Vadinasi Šviesa nėra funkcija ir viską nulemia tik noras?
Atsakymas: Šviesa tartum nekintanti. Viskas priklauso nuo noro ir jo formos. Kai noras prisipildo Šviesa, jaučiu ne pačią Šviesą, bet noro reakciją, visas jo stygas. Tai man ir yra Šviesa.
Klausimas: Kas gi čia priklauso nuo manęs?
Atsakymas: Darbas su ketinimu. Mes keičiame ne norus, o būtent ketinimą ir tik jį. Man nesvarbu, kokie išsikišimai ir įdubimai yra duobėje, kurią užpildau vandeniu. Jos tokios ir liks, o mano užduotis – ją pripildyti.

Iš 2011 m. liepos 10 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuolat šviečianti saulė

Pažadinti sustingusią žemę

Universali gamtos formulė