Klausimas: Kaip tikėti, kad „Zohar“ mane veikia ir taiso, jeigu nejaučiu to?
Atsakymas: Yra vadinamasis „tikėjimas išminčiais“, yra tikėjimas draugais, yra tam tikros nuojautos, įspūdžiai, kurių žmogus kartais gauna patirti.
Be to, neturi pasirinkimo, nėra jokios kitos veiklos pasaulyje, kuria būtų verta užsiimti – viskas dingsta, supūva ir neturi nei amžinos, nei trumpalaikės vertės. Juk matome, kad visos mūsų pastangos bevaisės – viskas išnyksta.
Kiek tu pasiruoši davimui, toks bus visaapimančios Gamtos jėgos, esančios visuotiniame davime, atsakomasis poveikis. Viskas priklauso nuo tavęs. Negali šio krūvio suversti kam nors kitam. Pasistenk!
Niekas tau nepadės, išskyrus viena: jeigu grupėje pareikalausi ištaisymo – gausi.
Esi tarsi tam tikros sferos, apsuptos Šviesa, viduje. Visoje šioje sferoje tėra tik vienas siauras įėjimas, pro kurį galima pamatyti Šviesą.
Gali ją pamatyti tik su sąlyga, kad žvilgsnis nukreiptas tiesiai į šį įėjimą. Jeigu žiūrėsi kampu – Šviesos nepamatysi. Stenkis! Viskas priklauso tik nuo tavęs!

Iš 2011 m. gegužės 10 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš skaitydami knygą „Zohar“…

Kad knyga kalbėtų apie mane…

Sumokėk noru ir gausi viską!

Klausimas: Kam reikėjo šių tūkstantmečių, gimimų ciklų, kančių? Juk tai, kas svarbiausia,  vyksta dabar.
Atsakymas: Malonumų troškimas privalo pereiti visus etapus ir kiekviename jų, net pačiame mažiausiame, įsitikinti, jog ši būsena niekinga, kad kelionę reikia tęsti – pridėti dar vieną noro gramą ir dar bent per milimetrą pakilti į naują kokybę.
Naujojoje pakopoje visa atrodo įstabu, bet prabėga keletas akimirkų – ir štai jau kažko trūksta, kažkas nebe taip. Vėl blogis atsiskleidžia tiek, kad pakęsti jo nebeįmanoma. Iš pradžių visa buvo puiku, o dabar nebepakenčiama, tad vėl tenka kilti į naują pakopą.
Šitaip – graudendamiesi iš malonumo iš pradžių ir persikreipę nuo kančios pabaigoje – įveikiame daugybę pakopų. Be šių įspūdžių nepajusiu šviesos ir tamsos kontrasto, neturėsiu indo, atsiradusio įsisąmoninus šias priešybes. O neturėdamas indo, negalėsiu pasisemti Begalybės Šviesos.
Todėl privalau nueiti visą kelią, daugybę tūkstančių pakopų, jausdamas kiekvienos žavesį ir nepakenčiamumą. Taip ateiname iki paskutinės laiptų pakopos, ir netgi čia, davime ir meilėje, krintam lyg kabalistas Šimonas, prieš pat išsitaisymo pabaigą tapęs „turgaus prekeiviu“.
Kokia ši būsena? Kur jis nukrito? Priešpaskutinėje, 124-ojoje pakopoje, suprato, jog ši – blogesnė už visas kitas – kaip „Šimonas iš turgaus“.  Tuomet, palyginęs ją su likusia pakopa, pakilo į tobulybę.
Kuo aukščiau pakilai, tuo blogesnė atrodo pakopa, iš kurios atėjo laikas kilti. Blogesnė tiek, jog nebeužtenka jėgų ją pakęsti.
Galiausiai, sukaupęs visus teigiamus ir neigiamus įspūdžius, pakeli juos aukštyn. Negatyvas tampa tavo indo gelme, o pozityvas – atsaku į davimą, – tu įgyji vientisą indą.
Mes tikimės kažkokio šuolio, bet šuolių nebūna. Vienerių metų vaikas iškart negali įšokti į penkerių metų amžių. Argi jis apsieis be lėto, laipsniško vystymosi?  Prarastų metų jam trūktų vėliau – visą gyvenimą. Jo suvokimas visose srityse būtų neišbaigtas. Paruošti indą būtina – nuo šito nepabėgsi.

Iš 2011 m. gegužės 13 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Milijardus milijardų kartų didesnis už Visatą

Kas pasikeitė šiandien?

Dvasingumas – greičiau už šviesą

Klausimas: Į ką turėtume remtis savo dvasiniame kelyje, kai jau aišku, kad esmė − ne žinios?
Atsakymas: Galime remtis tik į aplinką. Žinios nieko vertos, esu pasirengęs viską pamiršti. Kaip sakoma Talmude, žmonės meldėsi, kad pamirštų visa, ką išmokę. Noriu pradėti nuo švaraus lapo, kaip kūdikis, ničnieko neturėdamas.
Tegul iš galvos „išlekia“ viskas, ką sužinojau iki šiol. Tegul net širdis pasilieka tuščia – man nieko nereikia, noriu pradėti nuo nulio, netekęs viso turto. Tik taip galime tęsti kelionę, pradėdami kiekvieną dieną iš naujo.
Atrodytų, kad knygose tiek visko prirašyta: „Atmink, žinok, nepamiršk…“ Teisingai, bet iš tiesų žmogus tobulėja, kai yra pasiruošęs „virsti nuliu“, kai neįsiklauso į esamo momento balsą.
Tik aplinka lieka mūsų nepakeičiamas ramstis.

Iš 2011 m. balandžio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Atskleisti vieną – paslėpti du“

Daugiau šia tema skaitykite:

Priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo savojo ego!

Visa viltis − pasikliauti sielos jautrumu

Amžinai nauja pradžia

Klausimas: Apie ką visi kartu, visa pasaulinė grupė, turime galvoti, kai dalyvaujame Vienybės dienoje? Kaip mums susivienyti?
Atsakymas: Kiekvienas turi įsigilinti į save ir pajausti savyje grandinėlę, kuri susieja jį su kitais, − vidinį, esantį tarp mūsų tinklą. Dar daugiau, žmogus gali būti šiame arba jau nebe šiame pasaulyje, nes šis tinklas yra tarp norų, tarp sielų, o ne tarp fizinių kūnų.
Čia, šitame tinkle yra ir Baal Sulamas, ir visi praėjusių tūkstantmečių didūs kabalistai. Visi jie – kartu su mumis, įjungti į mūsų bendrąjį tinklą. Mūsų šiandien – milijonai, ir iš tikrųjų netgi daugiau, nes visos šios per visą žmonijos istoriją buvusios sielos yra kartu su mumis – šimtai milijonų sielų. Ir visos jos kartu – didžiulė dvasinė jėga.
Jeigu panorėsime susijungti kartu šitame tinkle, tai natūraliai ne tiktai paveiksime vieni kitus, įsijungsime į šitą tinklą, bet ir kiekvienas gaus jį savo žinion dvasiniam tobulėjimui, bet kartu paveiksime visus pasaulio žmones, kurie prie šito tinklo prijungti prieš savo valią, nejausdami to. Mes pradėsime žadinti juos.
Todėl iš pradžių susitarkime tarpusavyje, kad mes norime aiškiai pajausti mūsų tarpusavio ryšį.

Iš 2011 m. birželio 26 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės žiedas, juosiantis visą pasaulį

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Vienybė – naujoji tikrovė

Klausimas: Kaip pateisinti draugą, kuris nukrito ir prarado teisingą ketinimą?
Atsakymas: Klausimas skamba taip: kaip sugebėti pateisinti save dėl to, kad man atrodo, jog draugas būtų netekęs ketinimo?
Į tai reikia žvelgti dvejopai. Išoriniais, praktiniais veiksmais – privalau jam padėti. O savo viduje turiu jį pateisinti ir manyti, kad jo vietoje krisčiau kur kas žemiau.
O dar giliau viduje sakau, kad matau jį nukritusį tik todėl, kad Kūrėjas pateikė man tokį vaizdą. Ir visa tai tik tam, kad pakilčiau virš šios minties, ir manyčiau, kad jis jau visiškai ištaisytas, ir tai aš neištaisytas, jei matau jį tokį nukritusį. Kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia pagal savo trūkumus“.
Svarbiausia suprasti, kad esame lyg krištoliniame narvelyje, Kūrėjo jėgos lauke, kuris valdo visas mūsų būsenas. Todėl draugą reikia priimti kaip Kūrėjo atstovą, kuris parodo tau kažkokį Jo požiūrį į tave. Taip pat reikia matyti ir visą grupę, ir net pasaulį bei patį save.
Tau duota aikštelė, kurioje visą laiką privalai daryti tvarką ir visiškai ją ištaisyti. Privalai taip ištaisyti savo matymą, kad visą pasaulį regėtum išsitaisymo pabaigoje (Gmar tikun) – taip pasieksi ir savo išsitaisymo pabaigą.
Juk dvasiniame pasaulyje nevyksta jokių pasikeitimų, tu ir dabar esi absoliučiai tobulos būsenos. Kodėl gi matai jo tiesioginę priešingybę – šį sugadintą pasaulį ir visus kaip neištaisytus?
Bet jeigu skleisi pasaulyje išsitaisymo metodiką ir panorėsi tai pasiekti kartu su visais, kiek tai įmanoma, tai šitaip ištaisysi save ir tas neva esančias išorėje dalis paversi  vidinėmis. Kai tu melsies, teisi pats save ir norėsi išsitaisyti. Galiausiai prieisi tokią būseną, kai viskas susivienys draugėn ir šiose susivienijusiuose dalyse atsiskleis Aukščiausioji Šviesa. O tada vidus ir išorė taps lygūs.

Iš 2011 m. liepos 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką ir kodėl teisti

Prašykite ir išsipildys

Išsilydžiusi širdis

Klausimas: Kaip atpažinti, kad pradėjai dirbti, siekdamas vienybės su bičiuliais? Kaip tai galima išmatuoti?
Atsakymas: Darbą dėl vienybės galima vertinti pagal nusivylimą, kai žmogus jaučia, kad kiekvieną kartą jis tarsi sukasi ratu ir netgi nusileidžia dar žemiau.
Įveikiau savo atstūmimą nuo kitų, panorėjau jungtis su jais, pradėjau planuoti, kaip tai padaryti, kaip priartėti prie jų, dalyvauti su jais. Tuomet supratau, kad mūsų vienybė turi būti ne išorinė, o vidinė, aš turiu susivienyti su jais visa širdimi ir siela, o ne tiesiog laikyti juos už rankų arba apkabinti per pečius.
Įdėjau tiek pastangų – ir pamiršau mūsų vienybę. Vėl stengiausi – ir vėl pamiršau. Apmąstydamas dvasingumą, tikslą, kurį turiu pasiekti, negalvoju apie savo bičiulius. Pirmiausia manyje kyla kiti vaizdiniai apie dvasingumą – kaip apie atskleidimus, šviesas, pripildymus. Aš manau, kad dvasingumas pripildys visus mano norus kaip materialiame lygmenyje, tarsi tai įprastas prisipildymas malonumu noro viduje. T. y. ketinu egoistiškai siekti dvasingumo. Tokiu būdu nustatau, kad vis dar esu tremtyje.
Aš visąlaik siekiu dvasingumo, vienybės, kiekvieną kartą nukreipiu save teisinga linkme – vienybės su bičiuliais link, grupės stiprinimo, platinimo, vienybės ir laidavimo link. Suprantu, kad priklausau nuo jų, o jie nuo manęs, ir kiekvienąkart stengiuosi, kad būčiau šiose mintyse, kad dvasingumas – tai mūsų tarpusavio ryšys, esantis aukščiau kiekvieno iš mūsų noro.
Ir nepaisant visų mano pastangų, teisingų minčių, mane tarsi apsvaigina smūgiu per galvą: aš vėl grįžtu į ankstesnes mintis apie materialius dalykus: „Ir kur gi nauda man?! Kur dvasingumas?! Ką gi aš gavau? Niekas manyje neatsiskleidė…“
Tai vadinama: Faraonas iščiulpia visas mano pastangas sau. Ir taip kiekvieną kartą. Aš stengiuosi pakilti aukščiau savo ego, būti vienybėje su visais, kiek tik sugebu, organizuoju grupę, kad sukurčiau savyje teisingą aplinką, galinčią palaikyti mane, bet staiga vėl galvoju: „Ir kur gi mano laimėjimas? Ką aš užsidirbau? Ką radau? Ko pasiekiau? Kur pripildymas?“ T. y. laukiu savo egoistinių norų pripildymo, o ne davimo tarp mūsų atskleidimo.
Tokiu būdu Faraonas palaipsniui praryja visas mano pastangas, kol galų gale išstumia visas jas iš savęs, kaip pasakyta: „prarijo gausą ir išstūmė ją“ [Jov, 20:15]. Kai mano pastangos pasiekia maksimumą, tuomet viską, ką Faraonas sukaupė savyje, aš gaunu atgal, tačiau ne iškart, o palaipsniui. Pirmiausia pakylu aukščiau visų šių norų, t. y. „pabėgu iš Egipto“, o po to palaipsniui juos atskleidžiu kaip „aukso veršį“, „žvalgus“ ir kitus egoistinius norus, tačiau tai jau kiti „dykumos“ lygmenys.
Kai dirbu savybėje chafėc chėsėd („nieko nenorintis gauti sau“) – „davime dėl davimo“, tuomet atsiskleidžia tie patys norai su Faraono pripildymais, ir būtent jie padeda man atskleisti blogį. Juk „dykumoje“ nieko neturiu, chafėc chėsėd nėra noro. Tačiau tiek, kiek iš Faraono ištraukiu šią egoistinę savybę, galiu ištaisyti ją, paversdamas ją vis stipresniu „davimu dėl davimo“, kol užbaigiu visą šią pakopą, užbaigdamas ir savo „40 metų klajones po dykumą“. Tokiu būdu tobulėjame.

Iš 2011 m. balandžio 21 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Nelaukiant kritinės ribos

Klausimas: Sakome, kad viskas priklauso nuo mūsų vienybės. Bet ką reiškia šis susijungimas?
Atsakymas: Savo dvasinį vystymąsi pradedame nuo taško, esančio už dvasinio pasaulio ribų. Ir visą laiką esame šiame taške dvasingumo užribyje, kuris vadinamas „šiuo pasauliu“ ir kuriame dabar egzistuojame.
Kodėl? Kad būtume nepriklausomi nuo dvasinio pasaulio, kuris yra tarsi milžiniška sfera, o mes dabar esame už jos ribų, nuošalyje. Tuomet galiu įeiti į ją, o galiu ir neįeiti. Esu tarsi savarankiškas.
Kai manyje pažadina tašką širdyje, imu veržtis šios sferos link, nors ir neįsivaizduoju savęs kaip mažučio taškelio šalia didžiulės nuostabios sferos, į kurią trokštu patekti. Tačiau mane ten traukia.
Su šiuo noru, dvasiniu siekiu ateinu į kažkokią grupę. Kokia tai grupė? Sėdi kartu vyrai, mokosi, kalbasi, įkvepia vieni kitus, aptarinėja, dainuoja, valgo. Kaip kažkoks keistokas klubas, tokių vietų pasaulyje yra daug.
Žvelgiu į šią grupę kaip į įprastą šiame pasaulyje žmonių susirinkimą. Tada man sako: „Privalai su mumis susijungti, įsilieti į grupę, dalyvauti visuose renginiuose, budėjimuose, prisiimti tam tikrus įsipareigojimus, juk turime bendrą darbą“. Esu pasiruošęs, ką gi padarysi… Juk matau iš to kažkokią naudą.
Taip jungiuosi su šiais vaikinais, nes suprantu, kad kartu turbūt kažką pasieksime. Be to, nematau kitos vietos, kur galėčiau tai įgyvendinti, todėl ir paklūstu.
Bėgant metams pamažu pastebiu, kad šioje vietoje, kur esu, iš tikrųjų yra vidinis susijungimas. Tai atskleidžiu po kelerių metų. Ir šie metai nepraėjo veltui. Tai mano vidinio darbo metai, kai nejaučiau, o Šviesa veikė ir atliko manyje daugybę veiksmų milžinišku greičiu. Tada pradėjau girdėti… Ką reiškia „girdėti“? Staiga imu kreipti dėmesį, vertinti vidinį tarpusavio susijungimą – jausmų, širdžių vienybę.
Tiesiog atėjo laikas, ir mane įkvepia šie žodžiai, suteikiu jiems svarbą. Tai dėl Šviesos, dirbusios su manimi visus šiuos metus, vis giliau besiskverbusios į mano širdį.  Ir širdis ėmė atsiliepti į šiuos žodžius: „vienijimasis“, „laidavimas“, „meilė“, „davimas“, „kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Klausydamas šiuos žodžius imu jausti kažkokius vidinius atgarsius. Kiekvienam žodžiui manyje kyla atitinkama reakcija, jaučiu vidinę šio žodžio esmę.
Taip praeina dar keli mėnesiai, dar ir dar keli… Juk taip taisome mūsų pagrindus – Begalybės Malchut mūsų viduje, kol imu iš tikrųjų artėti prie savo draugų. Jau matau juos kaip mano dvasinio kelio bendražygius ir suprantu, kad šis kelias tiesiasi mumyse, į mūsų vidinį centrą, į mūsų vidinį susijungimą. Ir jeigu susivienijame − pasiekiame viską.
Ir jeigu anksčiau įsivaizduodavau dvasinį pasaulį kaip milžinišką sferą mano išorėje, galbūt kažkur toli už Visatos ribų, tai dabar vis labiau dvasinį pasaulį sieju su savo vidiniu pojūčiu, kuris atsiskleidžia vienybėje tarp mūsų.
Šios vietos dabar nėra, bet jeigu imsime vienytis tarpusavyje, tai sukursime naują tikrovę, kuri vadinsis „Vieta“. Iš šių bendrų norų pasieksime Vietą, kurioje atsiskleis Kūrėjas.

Iš 2011 m. balandžio 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė visiems

Nelinkėk kitam pikto

Mano tikslas − panorėti

Klausimas: Pastaruoju metu jaučiasi, kad pasaulinis kli veikia kaip vienas noras. Kažkada Rabašas pasiūlė jums atakuoti iš tokios būsenos. Ką būtent mes atakuojame?
Atsakymas: Save, savo širdį, tinginystę, išdidumą, savo ankstesnius įpročius. Aš privalau pakilti aukščiau visų šių išskaičiavimų.
Svarbiausia − ištirpti tarp bičiulių, tikslingai pastumti save į grupės vidų. Visą laiką noriu būti ten. Noriu netekti savojo proto ir jausmų, noriu įgyti savo draugų jausmus ir protą. Savo noru tartum pasimetu juose.
Tai vadinama – gauti laidavimo indą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Atiduoti draugams visą save

Gimti ir užaugti grupėje

Itin svarbus dvasinio darbo principas − kad jis vyksta prieš mūsų norą, ne taip, kaip egoistinis darbas šiame pasaulyje.
Juk kai esu verčiamas dirbti mūsų pasaulyje, pirmiausiai kruopščiai pasveriu, ar verta tai daryti.
Arba man ši veikla patinka, ir tada tai jau vadinama ne darbu, o nuotykiu, kelione, kai mėgaujuosi pačiu procesu. Arba tai kažkoks sunkus užsiėmimas, tačiau mėgaujuosi jo rezultatu – užmokesčiu, apdovanojimu.
Visada privalau matyti darbo teikiamą naudą, dėl kurios ir dirbu, ir kuri suprantama mano protui ir norams. Viskas priklauso tik nuo to, kaip vertinu laukiamą apdovanojimą, ir pagal tai rengiuosi įdėti savo jėgas.
Tačiau dvasiniame kelyje dirbame prieš savo norą – mūsų niekas nepalaiko. Todėl neturime jokios motyvacijos, „kuro“ veiksmams atlikti, kurie mums atrodo beprasmiški.
Suprantama, kad judame po truputį, nuo lo lišma (dėl savęs) eidami iki lišma (dėl davimo). Rambamas kalbėjo, kad „moterims, mažiems vaikams ir vergams“ – t. y. mums, kol kas esantiems tokiuose lygiuose, paslaptį (tikrąjį tikslą) atveria palaipsniui. Tai vadinama paslaptimis, nes žmogus dar negali įsivaizduoti, iš kur galėtų pasisemti energijos, motyvacijos darbui.
Tai neįmanoma lygiai taip pat, kaip kad negaliu skraidyti! Tai aukščiau mano prigimties! Todėl turime įveikti tokį ilgą vystymosi kelią, keisdami būseną po būsenos ir palaipsniui įgydami kažkokį naują supratimą, jausmą, ateinantį iš grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Tai nevyksta natūraliu, racionaliu būdu, atvirkščiai: kuo daugiau jėgų įdedu, tuo labiau tolstu  nuo tikslo – šitaip tai jaučiu! Ir tik išskirtinėmis, retomis akimirkomis man kartkarčiais staiga atsiveria, kad tik mano egoistiniam suvokimui atrodė, jog judu atgal, o žvelgiant iš norų duoti pozicijos, aš kaip tik judėjau į priekį. Taip einame pirmyn.

Iš 2011 m. balandžio 12 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano tikslas − panorėti

Svarbu kokybė

Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

Klausimas: Viena vertus, visas mūsų darbas – taisyti ryšį tarp žmogaus ir artimo. Kita vertus, ištaisymas ateina iš knygos „Zohar“. Kaip tai susieti?
Atsakymas: Ištaisymas ateina iš Šviesos, paslėptos kabalistų tekstuose, jeigu norime pasiekti jutimą, supratimą tos realybės, apie kurią pasakoja kabalistai, tam, kad visa, kas aprašyta tuose tekstuose, įsivilktų į mus. Mes norime būti toje pačioje tarpusavio santykių sistemoje.
Kalba eina apie ryšį tarp visų sielų – iki tokio laipsnio, kad pasiekiame vienybę, vientisą sistemą – Begalybės Malchut. Jeigu siekiame tokios vienybės, laikydamiesi priesako „Pamilk artimą kaip pats save“, jeigu aš to noriu, tai knyga kalba apie mane. Tada iš knygos gaunu ištaisymo jėgą ir per skaitymą palaipsniui judu pirmyn.
Iš tiesų pačioje knygoje kaip tokioje nieko nėra. Bet ją skaitydamas, trokšdamas būti šitoje vientisoje sistemoje, aš pasiekiu, kad mane veiktų jėga lauko, kuris iš tikrųjų yra Begalybės Malchut, ir taip pasiekiu ją.

Iš 2011 m. birželio 20 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa – tai egoizmo nuodas

Nedėkite daug prieskonių!

Pasaulis, nupieštas ant noro